Psichologo vaidmuo šiuolaikinėje kultūroje yra itin svarbus, apimantis platų spektrą veiklų - nuo individualios psichologinės pagalbos iki visuomenės psichikos sveikatos gerinimo. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologo vaidmens įvairius aspektus, remiantis įvairiais šaltiniais ir perspektyvomis.
Meno psichologija ir kūrybos procesai
Originali meno psichologijos ir meninės kūrybos procesų psichologijos problematika pateikiama LKTI monografijoje. Šis kompleksinis ir tarpdalykinis tyrinėjimas skirtas diskutuoti su Vakarų pasaulyje įsišaknijusia eurocentristine ideologija. Jo išeities taškas - originalios komparatyvistinės tyrinėjimo strategijos ir metodai, kurie įgyvendinami nuosekliai laikantis visų chronologinių, istoriografinių ir bibliografinių akademinių reikalavimų. Autorius monografijoje pateikia savitą meno psichologijos ir iš jos išsirutuliojusios meninės kūrybos procesų psichologijos bei meno psichopatologijos idėjų sklaidos istoriją. Joje, greta senovės Antikos ir Vakarų tradicijų, svarbus vaidmuo skiriamas indų, kinų, japonų, arabų-musulmoniškojo pasaulio meno psichologijos idėjų istorijos tyrinėjimui. Detaliai tyrinėjamas vaizduotės, fantazijos, metaforinio mąstymo, intuicijos, valios, asmenybės centruotumo, darbingumo, meistriškumo glūdinimo ir tobulumo siekimo vaidmuo. Monografijos adresatas - profesionalioji akademinė auditorija ir visuomeninė aplinka, kūrybinė inteligentija, menininkai.
Netektis ir gedėjimas
Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą patiria įvairių išgyvenimų. Netektis - tai ne tik artimo žmogaus mirtis. Vienos netektys gyvenime būna labiau juntamos, kitos - mažiau, tačiau žmogus visada patiria dvasinį skausmą, sielvartą. Įvykus gaisrui, autoįvykiui, artimo žmogaus savižudybei ar kitokiai nelaimei, patiriame gilų sukrėtimą, dažnai kaltiname save, kad nesugebėjome užbėgti nelaimei už akių. Ilgą laiką Vakarų specialistai artimo žmogaus netekties nelaikydavo svarbiu socialinio darbo objektu. Tik šeštąjį dešimtmetį buvo skirta daugiau mokslininkų, specialistų dėmesio bandant padėti netektį patyrusiems asmenims. Neretai pasitaiko atvejų, kai tam pačiam žmogui tenka išgyventi vieną netektį po kitos, t. y. pakartotinę netektį, kuomet kiekviena netektis sukelia prisiminimus apie ankstesnes netektis. Nepaisant to, kelintą kartą išgyvenama netektis, kiekvieną kartą gedėjimo etapai išgyvenami iš naujo. Norėdami palaikyti, paguosti netektį išgyvenančius sakome užuojautos žodžius. Užuojauta nėra ritualas, tai mūsų požiūris, reakcija į kitų patirtą kančią. Užuojautą galime pareikšti žodžiu, raštu ar kitokiais veiksmais. Užuojauta - tai žodis, kuris kalba pats už save. Netekties liūdesys - sunki, skausminga žmogaus būsena. Užuojauta paprastai išreiškiami jausmai. Tai reiškia, kad užjausdami žmogų, mes mėginame prisiimti dalį jo patiriamo skausmo ir dalinamės jo išgyvenimais. Platesne prasme, užuojauta nėra tik žodžiai.
Psichologė ir psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė aiškina, kad netektis mus paveikia, nes nebetenkame pagrindo, kuris kūrė gyvenimui tam tikrą aiškumą - nesvarbu, ar tai ilgalaikiai santykiai, finansinė padėtis, ar sveikata. Kai staiga to esminio dalyko nebelieka, pereiname iš sau suprantamos būklės į neaiškumą ir neįsivaizduojame, kaip toliau atrodys mūsų gyvenimas. Dėl to su netektimi susitaikyti ir yra taip sudėtinga. Pirmoji jų - šokas, kurį išgyvenant dar nesuvokiama, kaip kažkas tokio galėjo nutikti. Iškart po jos seka neigimas - situacija suprantama, bet nepriimama. Pavyzdžiui, susirgus tikimasi, kad gydytojų atlikti testai klysta. „Trečioji stadija paprastai siejama su depresija ir pykčiu, tačiau iš tiesų jos emocinis diapazonas labai platus - žmogus gali jausti liūdesį, gėdą, pyktį, kaltę, bejėgiškumą, net tokias keistas kombinacijas kaip meilė kartu su pykčiu. Tai pats sunkiausias ir ilgiausias etapas, kurio metu turime leisti sau išsiverkti ir išsikalbėti, nes kaip sunku bebūtų, to neperėjus netekties jausmas išlieka ir toliau“, - pastebi D. Beveik neįmanoma pasakyti, kiek trunka įveikti trečiąją netekties stadiją. Anot psichoterapeutės, tai priklauso nuo įvykio, žmogaus savybių ir nuo jį supančiųjų paramos bei kitų faktorių. Šiuo laikotarpiu patartina dalintis išgyvenimais su draugais, nebandyti tikrų jausmų nuslėpti, aplankyti psichologinės sveikatos specialistą ar nuvykti į jų organizuojamus susitikimus su tą patį išgyvenančiais žmonėmis. Vienas pamatinių žmogaus poreikių yra būti suprastiems. D. Balčiūnienės teigimu, netektį įveikti vienam yra be galo sudėtinga ir net jei žmogus visai nemėgsta dalintis jausmais su aplinkiniais, vertėtų pabandyti tai bent keletą kartų padaryti. Derinant tokį emocinės pagalbos ratą su veiklomis - sportu, kelionėmis, knygomis, kompiuteriniais žaidimais ir t. t., ilgainiui pasiekiamas susitaikymas, imama mažiau galvoti apie praeities situaciją. Tačiau mūsų kultūroje vyrauja noras šį etapą pereiti kuo greičiau. Tačiau toks sprendimas atsisuka prieš patį žmogų - jausmai visgi sugrįžta užgniaužtu pavidalu, dažnai net fiziškai mus paveikdami - ima skaudėti skrandį, kauptis rūgštis, mausti galvą. Galiausiai, sunkiai netektį išgyvenančiam žmogui visuomet patartina kreiptis į gydytojus ir psichologus.
Psichologinė pagalba krizinėse situacijose Vilniuje
Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau savivaldybių įgyvendina savižudybių prevencijos iniciatyvas, vykdomi įvairūs mokymai, kaip atpažinti rizikos ženklus ir tinkamai į juos reaguoti. Gerėja ir paslaugų prieinamumas: per pastaruosius kelerius metus daugiau nei dukart išaugo apsilankymų pas psichologus psichikos sveikatos centruose skaičiai. Ir iki šiol Vilnius yra vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kurioje kartu su greitąja medicinos pagalba teikiama ir psichologo pagalba į paciento namus ar įvykio vietą. Visuomenę teigiamai veikia ir žinomų žmonių pasisakymai, kurie patyrė psichinės sveikatos sunkumus. Taigi Vilniečiai jau antrus metus gali džiaugtis, į nelaimės vietą, drauge su greitosios medicinos pagalbos brigada, esant poreikiui, atskubančiais psichologais. Vilniaus miesto savivaldybė iš biudžeto psichologo nelaimės vietoje paslaugai užtikrinti 2021 m. skyrė 70,0 tūkst., o 2022 m. - 100,0 tūkst.
Taip pat skaitykite: Viskas apie psichologo darbą
„Šis sprendimas - tikras ramstis visiems, kurie nukentėjo, prarado artimą, ketino nusižudyti arba atsidūrė krizinėje situacijoje. Sunkiausiais gyvenimo etapais nėra blogai pasijusti silpnam. Tokiose krizinėse situacijose kaip autoįvykiai, nelaimingi atsitikimai, artimo žmogaus netektis natūralu išsigąsti ar pasimesti. Gerai, kad Vilniuje teikiama tokia skubi psichologinė paslauga praktiškai įvykio vietoje. Jau antrus metus skubios psichologinės pagalbos po traumuojančio įvykio paslaugų prieinamumas yra užtikrinamas visą parą. Psichologai budi Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikoje. „Šioje veikloje itin svarbus Greitosios medicinos pagalbos stoties vaidmuo, kuri pirmoji įvykio vietoje įvertina, ar asmeniui arba grupei asmenų reikalinga psichologinė pagalba ir, esant poreikiui, kviečia psichologą į įvykio vietą. „Jeigu įvykio metu penki arba daugiau asmenų patyrė sunkius sužalojimus arba yra žuvusysis ir daugiau nei du asmenys patyrė sužalojimus, psichologai yra kviečiami atvykti į įvykio vietą ir suteikti skubią psichologinę pagalbą. Jei asmuo, kuriam reikalinga skubi psichologinė pagalba, sutinka (pasirašo raštišką sutikimą), jo duomenys perduodami Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikai. Kai asmuo nesutinka, kad jo asmens duomenys būtų perduoti poliklinikai, bet greitosios medicinos pagalbos medikas įžvelgia psichologinės pagalbos poreikį, įvykio dalyviui ar liudininkui yra įteikiama informacinė kortelė „VšĮ Centro poliklinikos teikiama psichologinė pagalba“ su nurodytais telefonais. Anot jos, dažniausiai pasitaikantys atvejai, kai dalinamos kortelės su psichologinės pagalbos telefonais, pavyzdžiui, nusižudyti bandžiusių asmenų artimiesiems ar didelės nelaimės liudininkams. Kartais, praėjus pirmam šokui ir adrenalino poveikiui, žmonės visgi supranta, kad tokia pagalba jiems yra reikalinga. Ši paslauga Vilniuje teikiama nuo praėjusių metų liepos mėnesio. Kaip sako sostinės vicemerė E. Tamošiūnaitė, sprendimas pasiteisino, jei galėjo padėti bent vienam pacientui. „Šios paslaugos reikalingumu neabejoju.
Antanas Paškus: teologas, psichologas, pedagogas
Pãškus Antanas 1922 01 14Branislaviškis (Kurklių valsčius) 2008 02 14Sound Orange (Naujojo Džersio valstija; 2008 05 23 palaidotas Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume), Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių katalikų teologas, psichologas, pedagogas, filantropas. Psichol. ir filos. dr. 1942-44 studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete. 1944 išvyko į Vokietiją. 1944-45 studijavo teologiją Eichstätto aukštojoje teologijos ir filosofijos mokykloje, 1945-49 - Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, 1949-52 - psichologiją ir filosofiją Miuncheno universitete. 1957 atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas studijavo Kolumbijos ir Fordhamo universitetuose. 1958-61 Norwicho (netoli Middletowno, Konektikuto valstija) parapijos vikaras ir psichologijos konsultantas. 1961-64 ir 1969-73 dėstė psichologiją Ganonno (Pensilvanijos valstija) koledže, 1964-69 - Jamaicos Šv. Jono universitete (Niujorko valstija), 1970-73 dar dirbo Hammoto (Pensilvanijos valstija) psichiatrijos ligoninėje psichologu. 1973-78 išvykęs į Kanadą dėstė Otavos universitete; profesorius (1961). Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje (Aidas, Ateitis, Laiškai lietuviams). Talkino Amerikos lietuvių pastoracijoje (Kearny, Our Lady of Sorrows Patersone, Elizabeto šv. Petro ir Povilo) ir įvairiose konferencijose. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dažnai atvykdavo į Lietuvą. Nuo 1993 dėstė psichologiją Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 2000 dalyvavo Tautos fondo mokyklų įdukrinimo programoje, rėmė Klebiškio pagrindinę ir Salako (Zarasų rajonas) vidurines mokyklas. Nagrinėjo psichologijos, filosofijos, socialinius ir dorinius klausimus. Teigė, kad egzistuoja dvi pražūtingos gyvenimo formos - Rytuose marksizmu dangstomas valstybinis totalitarizmas ir Vakaruose įsigalėjęs rūpestis savojo Aš neribotu patenkinimu. Norint šias formas sukrikščioninti visų pirma krikščionys patys turi atsinaujinti siekdami pilnutinės asmenybės.
Humanistinė psichologija ir jos įtaka ugdymui
Aktualumas - humanistinė psichologija atsirado JAV po antrojo pasaulinio karo kaip judėjimas, alternatyvus bihevioristinėms ir psichoanalitinėms orientacijoms psichologijoje, ir atsigręžė į grynai žmogiškas vertybes - laisvę, saviraišką, kūrybą, meilę, užuojautą. Asmenybę laikydama svarbiausiu savo tyrimų objektu, žmogų išryškino kkaip esybę, apdovanota laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, kuriai būdingas poreikis suteikti savo egzistencijai dvasinę prasmę ir kuri visai neskaidoma į atskirus elementus - refleksus, pažintinius procesus, intelektualines žinias - į socialinius - biologinius automatizmus. Problema - minėta psichologija padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapsmas (tapimas aasmenybe), kad asmuo yra aktyvus, autonomiškas, linkęs pasirinkti, galintis prisitaikyti ir kintantis. Kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė - nepakartojama, unikali. Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas jei augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, ssaugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius - pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti mylimam. Humanistinės psichologijos tikslas - padėti žmogui priimti visa tai, kartu išsaugant gyvenimo prasmę, tikėjimą ir atsakomybę, padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, koks jis nebūtų, kartu pozityviai augti. Įgavusi ,,trečiosios jėgos” pavadinimą, humanistinė psichologija apjungė filosofus, psichologus, sociologus ir pedagogus - visus tuos, kurie ieškojo labiau pozityvių ir gyvenimą įtvirtinančių žmogaus psichinės prigimties tyrimo ir analizės metodų. Humanistinė psichologija atsirado kaip individualaus psichologų iir psichoterapeutų darbo su tūkstančiais suaugusiųjų ir vaikų, jų mokymo mokyklose patirties apibendrinimas. Nemažą įtaką šiai psichologijos krypčiai turėjo religijos ir Rytų filosofija. Jos kūrėjai atsisakė asmenybės psichoanalitinio biologinių instinktų ir vidinių konfliktų iškėlimo. Jie nepritarė fragmentiškoms elgesio psichologijos pažiūroms į asmenybę ir žmogaus tyrimus vien gamtos mokslų būdais, bet vertino dvasinę žmogaus prigimtį ir bendražmogiškąsias savybes. Humanistinio Amerikos psichologų judėjimo pagrindiniais lyderiais laikomi A. H. Maslow, C. R. Rogers ir A. Combs. A. H. Maslow savo koncepciją pagrindė motyvacijos sstudijomis, C. R. Rogers - psichoterapeuto darbo patirtimi, kurią apibendrino savo asmenybės teorijoje, A. Combs’o samprotavimų išeities tašku buvo kognityvinės pažiūros. Šių autorių idėjos atsispindi jų požiūriuose į ugdymą ir švietimą.
Kaip teigia D.G.Myers (2000), apie 1960 m. kai kurių asmenybės psichologų ėmė nebetenkinti Freudo teorijos negatyvumas, bruožų psichologijos objektyvumas ir pašiepiamai vadinamos ,,žiurkių psichologijos” akivaizdus nereikšmingumas. Kitaip negu Freudas, kuris nagrinėjo ,,nesveikų” žmonių žemesniuosius motyvus, humanistinės krypties psichologai sutelkė dėmesį į ,,sveikų” žmonių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes. Kitaip negu bruožų teorijos šalininkai, pateikinėję asmenybės profilius, jie teigė, jog asmuo yra vientisas, daug sudėtingesnis nei gali parodyti daugybės testų įvertinimai. Kitaip negu biheviorizmo mechanistinė analizė, kuri nuvertina subjektyvią patirtį ir sieja žmogaus elgesį su sąlyginėmis reakcijomis, jie ragino gilintis į tai, kaip žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę. Humanistinės psichologijos pradininkų teorijos vaizdžiai parodo tai, ką pabrėžia humanistinė asmenybės samprata: žmogaus galias ir pasaulio suvokimą asmens (o ne tyrėjo) akimis. Asmenybės esmė - žmogaus dvasinė prigimtis, kurios turinį sudaro vidinė išmintis, meilė ir gera valia. Tuo kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė - nepakartojama, unikali.”( G.Butkienė, A.Kepalaitė. Mokymasis ir asmenybės ugdymas. - V., 1996. - P. Tai, kad humanistinei psichologijai atsirasti turėjo įtakos daugelis Rytų ir Vakarų filosofijos ir psichologijos mokyklų bei religinė mintis, ir tai, kad šiame judėjime susiliejo tokios teorinės orientacijos kaip neopsichoanalizė, fenomenologija, geštaltpsichologija, egzistencializmas, tapo humanistinės krypties integruoto teorinio pagrindo stokos priežastimi. 1970 m. įvykusio Pirmojo tarptautinio humanistinės psichologijos kongreso vienu svarbiausių uždavinių buvo apibrėžti ir suderinti pagrindines šio judėjimo sąvokas. Po poros metų Š.
Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas, augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir ddvasinius poreikius - pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti mylimam, kurio laikosi dauguma, jeigu ne visi humanistinės psichologijos atstovai. Būtent požiūris į žmogiškąją prigimtį tapo jų minčių traukos lauku ir visą humanistinį judėjimą vienijančiu elementu. Šis požiūris nėra skaitomas tarp eilučių, bet aiškiai išreikštas kaip jų minčių esmė. Anot humanistinių psichologų, asmuo yra pastoviame tapsmo procese. Asmuo yra aktyvus, autonomiškas, į pasirinkimą orientuotas, prisitaikantis ir kintantis, išties nuolat ,,tampantis”. Nežiūrint sutarimo, kad tapsmo procesas apibūdina žmogaus prigimtį, humanistiniai psichologai nesutarė dėl šio proceso tikslių priežasčių. A. H. Maslow, C. R. Rogers ir kiek mažiau G. W. Allport tikėjo, kad tapsmo procesas turi biologinį pagrindą, bet jie vengė sugrįžti į paprastą biologinį determinizmą. A. H. Maslow manė, kad žmogaus būtis turi vidinę instinktų šerdį, kurioje slypi saviraiškos galimybės. Panašiai C. R. Rogers įrodinėjo, kad žmogaus organizme slypi vidinių potencijų kryptingo realizavimo galimybės. Tačiau May ir Bugental visas biologines prielaidas suprato kaip miglotas. Jie tapsmo procesą aiškino kaip savęs supratimo produktą ir troškimo spręsti egzistencijos diktuojamus atsitiktinumus patvirtinimą. G. W. Allport, A. H. Maslow ir C. R. ir palankios galimybės augimui ir saviraiškai. May buvo optimistas, galvodamas apie žmogaus prigimtį, bet jis taip pat tikėjo, kad ir blogis bei nerimas vaidina svarbų vaidmenį kaip pasirinkimo, atsakingumo, autentiškumo motyvai. Kiekvienam, neatsižvelgiant į tai, kokio amžiaus jis bebūtų, ypač svarbu būti pastebėtam ir priimtam tokiu, koks jis yra. Bėdos prasideda tada, kai vaikas negali realizuoti šio svarbaus poreikio - ir praranda galimybę mylėti, ir būti mylimam. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, jei tokios situacijos kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę, &- abejingumas, pyktis, agresija. Humanistinė psichologija pripažįsta spontanišką asmenybės raidą, kurią skatina ,,čia ir dabar” įsisąmoninimas. Humanistinės psichologijos požiūriu, pozityvi žmogaus prigimtis savaime skleidžiasi per autentiško buvimo savimi akimirkas, tarsi sustojant tyloje ir visiškai įsisąmininant, kas manyje vyksta. Tai pirmasis asmenybės tapsmo dėsningumas, kuriuo vadovaudamiesi, branginame buvimą dabarties momentu (,,čia ir dabar”), įsisąmonindami save. Antrąjį asmenybės tapsmo dėsningumą galima taip nusakyti: asmenybė sparčiau aauga, įveikdama vidinį prieštaravimą tarp subjektyvaus suvokimo (,,koks esu”) ir savęs - trokštamo (,,koks noriu būti”) - įsivaizdavimo. Suvokimas trokštamo savęs ateityje yra pasikeitimų manyje dabar priežastis.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys
Humanistinės psichologijos tiesas šiandien patvirtina psichoterapinio darbo, pagrįsto ggeštaltinės psichologijos (psichologijos krypties, psichikos procesus laikanti vientisais ir neskaidomais elementais) principais, ir psichosintezės, kaip praktinės humanistinės psichologijos srities, patirtis. Savęs determinavimo tendencija pasireiškia kiekvieno žmogaus sugebėjimu pasirinkti tai, kas gerins jų gyvenimą. Savireguliacija - tai pripažinimas, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Kaip negalima pakeisti upelio tėkmės, taip pašaline jėga negalima pakeisti žmogaus raidos. Šis principas leidžia kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti savo mintis, norus ir jausmų būdus. Jei kito žmogaus siūlomos paslaugos nesiderina su jo kryptingumu ir ritmu, jis jų nepriims. Padėti kitam galima ttik tada, jei šis to nori, ir tik užmezgant tikrą ryšį su juo.
#
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai planuojant konsultacijas
tags: #psichologo #vaidmuo #kulturojee