Šiame straipsnyje apžvelgsime psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės įžvalgas įvairiais psichologiniais klausimais, remiantis jos atsiliepimais ir interviu. Aptarsime jos požiūrį į senėjimo baimę, impulsyvumą, atleidimą ir kitus svarbius psichologinės gerovės aspektus. Taip pat apžvelgsime atsiliepimus apie kitus psichikos sveikatos specialistus Lietuvoje.
Daivos Balčiūnienės požiūris į senėjimo baimę
Psichologė psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė atkreipia dėmesį į tai, kad senėjimo baimė yra aktuali problema tarp trisdešimtmečių. Ji pasidalino istorija apie trisdešimties metų moterį, kuri griebėsi operacijų, užpildų ir alino kūną sportu bei dietomis, nes negalėjo priimti su amžiumi vykstančių pasikeitimų. D. Balčiūnienė teigia, kad tai nėra vien senėjimo baimė, bet ir nerimas, kad „iškris iš rinkos“.
Specialistė teigia, kad nėra stebuklingo žodžio, kuris panaikintų senatvės baimę. Svarbu ne neigti, o mokytis su tuo gyventi. Psichoterapija moko ne numalšinti jausmus, bet su jais būti. Jei žmogus gali susitvarkyti, turi tokio noro ir galimybių, gali ir nagus nusilakuoti, ir injekcijas pasidaryti, tačiau svarbu neperžengti ribų.
Pasak D.Balčiūnienės, baimė pasenti susijusi ir neigiamu požiūriu į senatvę. Daugelis teigia, kad jiems gelbsti susitikimai su klasiokais, kursiokais, bendraamžiais.
Impulsyvumas: privalumai ir pavojai
Psichologė psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė impulsyvų elgesį įvardija kaip karštakošiškumą ar degtukiškumą. Žmogus nori ir daro, net suprasdamas, kad jo elgesys yra blogas, o pasekmės bus blogos. Tai gali pasireikšti kaip agresyvumas, mušimas ar smurtas.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichologinė gerovė: Vaido Arvasevičiaus perspektyva
Tačiau impulsyvumas turi ir privalumų. Pasak D. Balčiūnienės, impulsyvus žmogus dažniausiai būna energingesnis, labiau linkęs išbandyti naujoves. Tyrimų rezultatai rodo, kad jei impulsyvumas stipriai neperžengia ribų ir yra kažkuria prasme sveikas, toks žmogus yra laimingesnis, palyginti su statistiniu vidurkiu. Toks žmogus jaučiasi gyvas.
D. Balčiūnienė impulsyvumą lygina su gimtąja kalba. Galima keistis, kaip ir kita kalba kalbėti, tačiau tam, kad elgtumeisi kitaip, reikia nuolat tai treniruoti, praktikuoti, būti tam tikroje aplinkoje, suvokti ir pripažinti. Tai įmanoma padaryti, bet niekada netapsi kitu žmogumi.
Atleidimo prasmė ir procesas
Apie atleidimo prasmę - 15min GYVENIMO interviu su psichologe psichoterapeute D.Balčiūniene.
D.Balčiūnienė paaiškina, jog atleidimas yra sąmoningas apsisprendimas nesitempti su savimi praeities bagažo bei dalyvauti procese, per kurį paleidžiami sunkūs jausmai savo ar kitų atžvilgiu. Pasirinkimas atleisti rodo, kad yra prisiimama atsakomybė juos įsisąmoninti ir su šiais jausmais tvarkytis.
Anot jos, žmogus gali spręsti, kad jau atleido, kai nebelieka įkyraus noro galvoti, kalbėti apie buvusią situaciją ar žmones, kurie įskaudino, kai nebelieka noro keršyti, kai, galvojant apie skausmingą situaciją, nebekyla daugybė jausmų ar kūno pojūčių.
Taip pat skaitykite: Psichoterapija meilės ligai gydyti
D.Balčiūnienė teigia, jog gebėjimas atleisti visų pirma rodo brandą, išmintį, gebėjimą susitvarkyti su savo vidiniais išgyvenimais.
Kodėl sunku atleisti?
Psichologė teigia, kad sunkiau atleisti tiems, kuriems vaikystėje nelabai kas padėjo tvarkytis su jausmais, kuriuose tėvai ar aplinkiniai „palaikė“ pyktį, ir jie, dar būdami maži, užstrigo sunkiuose jausmuose ir nesugebėjo iš to ištrūkti. Užaugę tokie žmonės būna linkę laikyti savyje pagiežą, pyktį, nuoskaudas, jie neretai pasirenka aukos poziciją ir joje užstringa.
Mes nemokame atleisti sau, kai patys save suvokiame kaip kažkokius blogus, kaltus, gėdingus, nepakankamus. Dažniausiai toks savęs vertinimas pasireiškia, kai aplinkiniai žmogui augant tarsi įskiepijo tokias žinutes.
Atleidimo procesas
D.Balčiūnienė teigia, kad atleidimo pradžia yra tokia, kad atsitikus labai baisiam dalykui, mes vis tiek turime leisti sau išgyventi sunkius, sudėtingus jausmus. Labai svarbu leisti sau patirti visas emocijas ir dirbti su jomis: galima jas išpiešti, išrašyti, rasti žmonių, kuriems galima išsipasakoti, išsilieti ir kurie galėtų padėti tas sunkias emocijas išgyventi. Ilgainiui emocijos pradeda po truputį mažėti. Ir kai tos bangos kažkuriuo momentu pradeda rimti, galima pradėti galvoti, kad gal visgi man bus pačiam lengviau, jei atleisiu.
Kaip išmokti atleisti sau?
Manau, vienas geriausių būdų yra bandyti suvokti, kas aš esu, koks esu, kas man darė ir tebedaro įtaką. Nes vėlgi - dažniausiai tas negebėjimas sau atleisti yra susijęs su neurotiniu kaltės jausmu, ties kuriuo verta stabtelėti ir pasižiūrėti, kur jo „šaknys“. Psichoterapija, sielovada, knygos, menas, įvairios terapinės grupės, seminarai gali padėti atrasti, kur tie inkarai, kurie man neleidžia į save pasižiūrėti mylinčiomis akimis.
Taip pat skaitykite: Sveikimas nuo priklausomybių per psichoterapiją
Neapibrėžtumas ir karantinas: psichologinės pasekmės
Psichologė psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė teigia, kad žmogui psichologiškai sunkiausi dalykai - neteisybė, išdavystė ir neapibrėžtumas. Būtent neapibrėžtumas - ta būsena, kuria gyvename kelias savaites ir su kuria pasitinkame artėjančias Velykas.
Anot D.Balčiūnienės, žmonės suvokia situacijos sudėtingumą ir patys stengiasi pasirūpinti savo jausena, tad tik nedidelė dalis atsisako psichologų paslaugų. Net ir tie žmonės, kurie gyvena ne vieni, išradingai stengiasi atrasti laiko ir erdvės pokalbiui su psichologu.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad didžiausia pagalba sau šiuo metu - bandymas suvokti kylančius jausmus, dalintis jais su kitais. Sunkiau karantiną išgyvena ir tie, kurie yra užsidarę ypač mažoje erdvėje, bei žmonės, kurie labai stipriai orientuoti į ateitį, turi susidarę aiškią viziją bei planą, koks bus gyvenimas.
Pasikeitusios aplinkybės moko mus lankstumo. Ko aš noriu ir ką dabar galiu? Be to, anot D. Balčiūnienės, dabar daug žmonių perkainoja ir savo vertybes: daugiau laiko praleidžia su šeima, daugiau mato savo vaikus. Dalis supranta, kad pinigų ir ne tiek daug ir reikia, kad jaustųsi laimingi.
Kiti psichikos sveikatos specialistai ir atsiliepimai
Forumuose galima rasti įvairių atsiliepimų apie psichikos sveikatos specialistus Lietuvoje. Štai keletas pavyzdžių:
- Ieva Šveikauskienė: apibūdinama kaip rimčiausia rasta gydytoja, pagarbūs, dėmesinga, šilta ir gera specialistė.
- Jolita Žukauskienė: kai kurių pacientų patirtis buvo neigiama, teigiama, kad ji nugydė ir blogai diagnozavo.
- Kristijonas Jucys: sulaukė kritikos dėl nekompetencijos, nepagarbos ir arogancijos.
- Atėnė (pavardė nežinoma): kritikuojama dėl judgmental požiūrio ir nesigilimo į žmogų.
- Jolita Žurauskienė: vieni pacientai ją giria už rūpestingumą, kiti kritikuoja už blogą diagnozavimą.
- Devika Gudienė: pacientai patenkinti jos pagalba susitvarkant neįgalumą.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad atsiliepimai apie specialistus yra subjektyvūs ir gali skirtis priklausomai nuo individualios patirties.
Klinikos ir organizacijos, teikiančios psichologinę pagalbą
Lietuvoje veikia įvairios klinikos ir organizacijos, teikiančios psichologinę pagalbą:
- „Affidea Lietuva“: teikia diagnostinio vaizdinimo ir ambulatorines paslaugas.
- „Estetus Klinika“: privati medicinos, estetikos ir grožio įstaiga Kaune ir Vilniuje.
- Rezus.lt klinika | laboratorija: teikia medicinos paslaugas Vilniuje, Šiauliuose, Kaune, Mažeikiuose, Panevėžyje ir Joniškyje.
- UAB „AVE VITA“ klinika: medicinos įstaiga, subūrusi aukštos kvalifikacijos sveikatos priežiūros specialistų komandą.
- Klinika „Sveika oda“: specializuota odos ligų ir estetinės medicinos klinika.
- „Asmens sveikatos klinika“ (VŠĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras): teikia nuotolines psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų konsultacijas internetu.
- Lietuvos psichoterapijos asociacija (LPtA): skėtinė psichoterapijos organizacija, vienijanti įvairių psichoterapijos krypčių psichoterapeutus atstovaujančias organizacijas.
tags: #psichoterapeutas #daiva #balciuniene