Emocijų Valdymas Dirbant Su Onkologiniais Pacientais: Metodai Ir Strategijos

Šiame straipsnyje nagrinėjami emocijų valdymo metodai, skirti sveikatos priežiūros specialistams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Straipsnyje aptariamas profesinio „perdegimo“ sindromas, emociniai stresoriai, įvairūs streso šaltiniai ir jų įveikimo būdai. Taip pat nagrinėjami specifiniai emocijų valdymo aspektai, tokie kaip pyktis, kaltė, neigimas, baimė ir nerimas, bei pateikiamos praktinės rekomendacijos, kaip susidoroti su šiais jausmais ir užtikrinti kokybišką paciento priežiūrą.

Įvadas

Pastaraisiais dešimtmečiais medicinos mokslas sparčiai tobulėja, technologijos vystosi, o sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai keliami vis didesni reikalavimai. Dėl to didėja informacijos kiekis, greitėja gyvenimo tempas, o tai sukelia stresą. Darbuotojai, siekdami sėkmės, turi ne tik suspėti su pokyčiais, bet ir aplenkti kitus. Onkologijos skyriuose dirbantiems medikams darbo specifika yra didelės rizikos veiksnys patirti „perdegimo“ sindromą, o kasdien patiriamas stresas dar labiau padidina šią riziką.

Žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia žmonėms baimę ir nerimą, todėl pacientai ieško paramos ir palaikymo artimiausioje aplinkoje - onkologijos skyriuose dirbančio personalo tarpe. Šiame straipsnyje aptarsime emocijų valdymo metodus, kurie gali padėti medikams efektyviai dirbti su onkologiniais pacientais ir išvengti profesinio „perdegimo“.

Profesinis "Perdegimas": Kas Tai?

Profesinis „perdegimas“, dar vadinamas „profesine krize“, yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Profesinio „perdegimo“ sindromas susilaukė nemažo įvairių šalių tyrinėtojų dėmesio. Tyrimai rodo, kad slaugytojos, dirbančios su onkologiniais pacientais, patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.

Pavyzdžiui, JAV atliktas tyrimas parodė, kad daugiau negu pusė (61,7 %) onkologiniuose skyriuose dirbančių slaugytojų išgyvena šį sindromą, frustraciją patiria net 78 %, emocinį išsekimą - 69 %, o darbu nepatenkintos yra pusė (50 %) tyrime dalyvavusių slaugytojų. Panašūs tyrimai atlikti ir Didžiojoje Britanijoje bei kitose šalyse, patvirtina didelį „perdegimo“ paplitimą tarp onkologijos srities darbuotojų.

Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas

Emociniai Stresoriai Onkologijos Srityje

Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja. Po diagnozės ir gydymo pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis. Toks bejėgiškumas skatina ieškoti paramos ir palaikymo. Iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos. Kiekvienam sergančiam onkologine liga svarbu ne tik standartinis bendravimas, bet ir asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas. Pacientai trokšta ypatingo dėmesio, rūpesčio ir tarpusavio santykių. Tokioje situacijoje slaugytojams tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius.

Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Šios ir daugelis kitų reakcijų į ligą (regresyvus elgesys, protestai, neigimas, panika, gedėjimas, nusivylimas, pyktis ir t.t.) yra gerai žinomos slaugos darbuotojams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės. „Sunkūs“ pacientai dažnai išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį ir depersonalizaciją. Tuo pačiu darbuotojai gali pasijausti kalti dėl tokio išprovokuoto elgesio ar neigiamų jausmų paciento atžvilgiu.

Kai kurie pacientai tampa slaugytojoms „ypatingais“, dažniausiai dėl kokių nors bendrų panašumų ar sąsajų. Onkologine liga sergančių pacientų saugumo poreikis yra ypatingai išreikštas, todėl jie tampa ypač psichologiškai priklausomi nuo medicinos personalo, dėdami į jį visas viltis ir tikėjimą. Tai sukelia „ypatingų“ santykių iliuziją ir didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Paciento baimių verbalizavimas yra naudingas jam pačiam, tačiau kelia stresą slaugytojai, kuri jaučia vidinį norą įtikinti pacientą sėkminga gydymo baigtimi. Kita vertus, ilgalaikis paciento ir jo šeimos emocinių poreikių tenkinimas gali išsekinti medicinos darbuotoją.

Kiti Stresoriai, Veikiantys Onkologijos Srities Darbuotojus

Be emocinių stresorių, onkologijos skyriuose dirbantys medikai patiria ir kitų streso šaltinių:

• Aplinkos/Fiziniai stresoriai: Toksiškos gydymo priemonės (radioterapija, chemoterapija), kenksmingos procedūros, šalutinis gydymo poveikis, didelė mirties tikimybė intervencijų metu (pvz., kaulų čiulpų transplantacija), radikali chirurgija.
• Kognityviniai stresoriai: Nuolat augantis informacijos kiekis, reikalaujantis greito žinių įsisavinimo ir taikymo praktikoje, priimant tinkamus sprendimus.
• Socialiniai/Tarpasmeniniai stresoriai: Santykinai didesnis letalumas onkologiniuose skyriuose, paliatyvioji slauga, skaudžios pacientų ir jų artimųjų reakcijos, agresija, vidinis konfliktas tarp noro padėti ir negalėjimo padėti, stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga.
• Bendro pobūdžio stresoriai: Šiuolaikinės medicinos galimybių bei ribų suvokimas, kaltės jausmas dėl to, kad negali niekuo padėti, dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje, nepažeidžiamumo jausmo praradimas ir savo paties mirtingumo suvokimas.

Veiksniai, Didinantys "Perdegimo" Sindromo Riziką

Net ir veikiant anksčiau minėtiems stresoriams, ne visi vidurinio medicinos personalo darbuotojai išgyvena „perdegimo“ sindromą. Riziką didinantys veiksniai:

Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms

• Amžius: Kritinis amžius išgyventi „perdegimo“ sindromą yra nuo 19-25 metų ir nuo 40-50 metų.
• Darbo stažas: Kuo didesnis profesinės veiklos stažas, tuo mažesnė tikimybė išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Lytis: Vyrai turi didesnę riziką patirti „perdegimo“ sindromą negu kad moterys. Moterys dažniau jaučia emocinį išsekimą, tuo tarpu vyrams labiau būdinga depersonalizacija (cinizmas).
• Šeimyninė padėtis: Santuokoje gyvenantys žmonės turi daug mažesnę tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Išsilavinimas: Yra teigiama koreliacija tarp išsilavinimo ir cinizmo.
• Asmenybinė ištvermė: Gebėjimas palaikyti aukštą aktyvumo lygį kiekvieną dieną, kontroliuoti gyvenimiškas situacijas ir lanksčiai reaguoti į pokyčius.
• Sunkumų įveikimo įgūdžiai: Pasyvius streso įveikos metodus naudojantys darbuotojai „perdegimo“ sindromą išgyvena dažniau nei naudojantys aktyvius streso įveikimo būdus.
• Kontrolės lokusas: Žmonės su išoriniu kontrolės lokusu linkę manyti, kad viskas, kas su jais vyksta, yra atsitiktinumas arba kitų žmonių nuopelnas, tuo tarpu tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, su jais vykstančius dalykus laiko savo nuopelnu. Tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, „perdegimo“ sindromą patiria reikšmingai rečiau.
• Savęs vertinimas: A tipo asmenybėms būdinga: greitas gyvenimo tempas, siekis laimėti, konkurencija, išreikštas kontrolės poreikis, todėl jie dažniau patiria stresines situacijas ir, atitinkamai, turi didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
• Darbo sąlygos: Padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika.
• Darbo turinys: Kiekybiniai ir kokybiniai darbo su pacientais aspektai, galimybė savarankiškai priimti sprendimus.
• Socialinis palaikymas: Tiek horizontalus (kolegos), tiek vertikalus (vadovas), tiek šeima. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą.
• Vadovavimo stilius: Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą.
• Bendravimo stilius su pacientais: Grįžtamasis ryšys.
• Motyvavimas: Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę.
• Situacijos dviprasmiškumas.
• Nemiga: Pilna arba dalinė nemiga.

"Perdegimo" Sindromo Pasekmės

Fizinės, psichologinės ir tarpasmeninės/socialinės streso ir „perdegimo“ sindromo pasekmės slaugytojų tarpe gali būti įvairios ir daugiausiai priklauso nuo darbo pobūdžio. Pasekmės profesiniu lygiu turi ne tik rimtą poveikį pačių slaugytojų sveikatai ir gerovei, bet ir pacientų sveikatai bei saugumui.

Nors „perdegimo“ sindromas yra susijęs su darbo aplinka, tačiau jo pasekmės pasireiškia asmeniniu lygiu, t.y. paliečia medikų asmeninį ir socialinį gyvenimą. Tyrimai rodo, kad darbe patiriamas stresas didina įvairių priklausomybes skatinančių medžiagų vartojimą. Ilgalaikis stresas, nerimas, nekompetetingumo jausmas, paskatinimų ir palaikymo stoka gali įtakoti depresijos išsivystymą.

„Perdegimo“ sindromas taip pat pasireiškia ir profesiniu lygiu. Emocinis išsekimas didina pravaikštų skaičių ir mažina veiklos produktyvumą, todėl padidėja darbo krūvis kitoms slaugytojoms ir gali bendrai sumažėti pacientų slaugos kokybė. Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės aiškiai jaučiamos ir organizaciniu lygiu. Pagrindinis sindromo rodiklis - slaugytojų kaita.

"Perdegimo" Sindromo Prevencija

Yra du galimi „perdegimo“ sindromo prevencijos keliai: pirmas, modifikuoti darbo aplinką taip, kad būtų minimalizuotas su ja susijusių stresorių veikimas; antras, ugdyti darbuotojų kompetencijas, padedančias „neperdegti“.

• Rūpinimasis savimi: Svarbu palaikyti gerą fizinę formą (taisyklinga mityba, vengimas piktnaudžiavimo alkoholiu, tabaku, aktyvus gyvenimo būdas).
• Darbo-poilsio balansas: Reikalinga sąmoningai nusibrėžti „ribas“ tarp darbo ir namų. Rekomenduojama nusistatyti aiškius prioritetus savo gyvenime ir stengtis jų laikytis. Patartina reguliariai užsiimti veikla, kuri niekaip nesusijusi su darbine veikla.
• Savireguliacijos žinių didinimas ir įgūdžių tobulinimas: Relaksacija, pozityvi vidinė kalba, saviįtaiga, kvėpavimo ir vaizduotės pratimai.
• Savistaba: Ugdyti humoro jausmą, analizuoti savo jausmus ir dalintis jais su kitais.

Emocinių Problemų Valdymas Darbe Su Pacientais

Daugelis šeimos gydytojo pacientų su emocinėmis problemomis nesusiduria, tačiau taip būna ne visada. Labai naudinga kartu su pacientu ištirti sritis, kurios jam kelia susirūpinimą, nuolatos pasitikrinant, ar tai jam nėra per daug skausminga. Paskatinant individą tyrinėti savo emocijas visų pirma atsiranda galimybė pripažinti, kad šios emocijos egzistuoja bei yra teisėtos. Medikas, kuris su žmogumi bendrauja, gali apgailestauti, kad ne jo valioje pašalinti paciento problemas, tačiau žmogui padeda jau pati galimybė kalbėtis. Sąveika tarp gydytojo ir paciento gali būti terapinė: gydytojas paskatina individą išsakyti rūpesčius bei padeda pažiūrėti į problemas iš perspektyvos, netgi jei šios problemos yra labai skausmingos. Tokiu būdu gali tapti lengviau išsprendžiamos net sunkiausios situacijos.

Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis

Medikams gali tekti patirti įvairias tiek pacientų, jų artimųjų, tiek kolegų emocines reakcijas: pyktį, kaltę, baimę, neigimą, nerimą, depresiją, o kartais ir mintis nusižudyti.

Pyktis

Pyktį paprastai nėra sunku atpažinti, tačiau kartais būna nelengva nustatyti tikrąją jo priežastį. Kalbantis apie pyktį labai svarbu sužinoti jo priežastį bei į ką jis nukreiptas. Tolesnis tikslas yra neleisti pykčiui plėtotis bei padaryti jį lengviau įveikiamą. Susidurdami su pykčiu, medikai gali jaustis nepatogiai. Realistiškas tikslas būtų pripažinti pyktį, įvertinti jį kaip teisėtą bei pasistengti jį sumažinti skatinant išreikšti jausmus. Pykčio adresatas yra labai svarbus, kadangi jis dažnai nukreipiamas ne ten, kur reikia. Šiose situacijose svarbu vengti gintis. Jei kaltinimai neteisėti, esminis dalykas yra išsiaiškinti tikrąsias pykčio priežastis ir tikrąjį jo adresatą.

Kaltė

Gedintys žmonės labai dažnai jaučia kaltės jausmus: jie mąsto, kad dėl savo mylimo žmogaus galėjo padaryti daugiau, galėjo daugiau susigaudyti, daugiau pasirūpinti, būti mažiau dirglūs ar nekantrūs. Kalbant apie kaltės jausmą su žmogumi, atsiranda galimybė į jį pažiūrėti iš tam tikros perspektyvos bei atleisti sau už neteisingai prisiimtą kaltę. Jei kaltės jausmai nėra identifikuojami ir ištiriami, jie toliau veši. Medikui dirbant su kalte svarbu pripažinti emocinius sunkumus bei priimti kaltės jausmą kaip realybę. Medikas galėtų prašyti paciento ar artimojo pažiūrėti į savo kaltę “naujomis akimis” ir paklausti savęs, ar kartais nėra sau per daug griežtas? Tokia strategija padeda pažiūrėti į kaltę iš perspektyvos.

Neigimas

Neigimas atsiranda iškilus situacijoms, kurios individui yra tokios sunkios, jog jis tiesiog išstumia tai iš savo galvos, tarsi to visai nebūtų įvykę. Medicinoje neigimas pasireiškia, kai ligos ar gydymo ateitis yra neaiški arba prognozė - bloga. Jei neigimas žmogui tarnauja kaip gynybos mechanizmas, gali būti gana pavojinga jį “atimti”, nes galbūt žmogus neturi kitų būdų susidoroti su šia situacija. Tinkama strategija šiuo atveju būtų išsiaiškinti, ar neigimas yra visiškas, ar dalinis, kaip pasitaiko dažniau. Svarbu išsiaiškinti, ar yra tam tikros vilties, kad individas priims realybę. Kalbėti su žmogumi reikia keletą kartų, tiek kai jis į situaciją žiūri realistiškai, tiek - kai neigia, ir bandyti jo klausti, ar jis kada nors pagalvoja, kad reikalai nebus tokie geri. Jei paaiškėja, kad neigimas yra visiškas, geriau palikti taip kaip yra. Kitais atvejais, žmogui svarbu leisti suabejoti, kad jis kada nors “pasitaisys”.

Kadangi medikai turi priimti, jog daliai pacientų reikia neigimo, kaip būdo susidoroti su problema, jiems svarbu atsiminti vieną dalyką: nors jie ir gali prisitaikyti prie neigimo, tačiau neturi jo “maitinti” - svarbu būti neutraliems.

Baimė

Natūralu, kad žmogus išsigąsta, kai suserga, kai jam reikia globos, kai susiduria su neaiškia ateitimi. Bendraujant su pacientais svarbu išsiaiškinti, ar jų baimė yra reali, ir kiek ją galima sumažinti. Labai svarbu išsiaiškinti, ko būtent žmogus bijo. Šiuo atveju medikai gali leisti pacientui “išventiliuoti” savo jausmus. Paskatinant pacientą apie tai kalbėtis su savo partneriu ir, jei reikia, siūlant savo pagalbą, su baime įmanoma susitvarkyti.

Nerimas

Nėra reta, kad pacientus, susirgusius kokia nors vidaus liga, apima depresija, ypač jei liga gresia gyvybei ar tenka visiškai keisti gyvenimo būdą. Medicinos personalas, pamatęs bent vieną depresijos simptomą, turi aiškintis, ar nėra jų daugiau. Reikia atskirti normalų praeinantį liūdesį nuo depresijos. Kartais depresija tikrai būna sunki, tad prireikia gydyti antidepresantais. Šiuo atveju svarbu nepamiršti ir savižudybės rizikos.

Kaip Susidoroti Su Fiziniais, Psichologiniais Ir Emociniais Pokyčiais Onkologinės Ligos Kelionėje?

Onkologinė ligos kelionėje susiduriama su labai daug pokyčių. Pokyčiai vyksta fizinėje aplinkoje, mūsų kūne, bendravime, pokyčiai vyksta su mūsų nuostatomis, įpročiais ir ligos metu mes jų patiriame net ne vieną, o daug. Šie dalykai atneša daug nerimo, mes imame nerimauti, jaučiamės silpnesni. Netgi pasakyti apie savo ligą būna labai sudėtinga, nes jaučiame nejaukumo jausmą. Dėl to žmonėms priimti naują realybę, ligą nėra paprasta. Užplūsta daug įvairių jausmų, jie gali būti panašūs į gedulą, patiriame tokią patirtį tarsi gedėjimo metu. Taip pat gali būti patiriamas šokas, daug nerimo ir pykčio, liūdesio ir tik po to ateina susitaikymas.

Vėžys ir jo gydymas gali sąlygoti kūno pokyčius. Daugelis vėžiu sergančių žmonių jaučiasi nesmagiai, sutrikę ar liūdni dėl to - tai normalu ir suprantama. Kai kurie iš šių pokyčių išnyks praėjus kuriam laikui po gydymo, kai kurie gali išlikti ilgą laiką. Paklauskite savo sveikatos priežiūros komandos, kiek laiko pokyčiai gali tęstis. Gali būti būdų, kaip galima palengvinti fizinių pokyčių sukeltus simptomus, pavyzdžiui, bėrimo gydymas arba būdai nuovargiui mažinti.

Vėžys gali pakeisti daugelį jūsų gyvenimo sričių - nuo santykių iki darbo ir pomėgių. Atsižvelgiant į jūsų diagnozę ir gydymo planą, jums gali tekti pakeisti kai kuriuos ateities planus. Taip pat gali tekti susitaikyti su vėžio įtaka Jūsų gyvenimo trukmei. Kartais galite jaustis neturintis kontrolės, vienišas ar kitoks nei visi. Vėžys gali sukelti ir teigiamų pokyčių. Dalykai, kurie anksčiau atrodė svarbūs, gali atrodyti ne tokie svarbūs, nes susitelksite į naujus prioritetus. Tai gali būti teigiamas pokytis, nes maži rūpesčiai tampa mažiau svarbūs. Taip pat galite aiškiau suvokti savo asmeninius tikslus ir gyvenimo prasmę.

Leiskite kitiems žmonėms jums padėti. Nebijokite prašyti ir priimti pagalbos, taip pat ir atliekant užduotis, kurios reikalauja daug energijos arba kurių atlikti nemėgstate. Tai gali suteikti jums daugiau laiko susitelkti į gydymą. Jums padėti gali šeimos nariai ar draugai, o taip pat ir kiti žmonės, kuriuos sutiksite ligos metu, pavyzdžiui, asmeninėse ar virtualiose paramos grupėse. Kreipkitės pagalbos į savo sveikatos priežiūros komandą, informuokite juos apie savo rūpesčius ir nerimą. Jie gali padėti Jums suprasti, ko tikėtis iš gydymo. Bendradarbiaukite su psichikos sveikatos specialistu. Išlikite fiziškai aktyvūs. Fizinis aktyvumas gali suteikti daugiau energijos ir padėti geriau jaustis gydymo metu ir jam pasibaigus. Duokite sau laiko prisitaikyti. Vėžio diagnozė dažnai būna netikėta žinia, kuri iš pradžių būna pribloškianti. Normalu, kad reikia laiko prisitaikyti prie galimų gyvenimo pokyčių ir daugybės patiriamų emocijų, taip pat prie pokyčių, patiriamų vėžio gydymo metu ir po jo.

Kaip Susidoroti Su Nežinomybe?

Daugelis vėžiu sergančių žmonių gali jausti netikrumą dėl ateities. Diagnozavus vėžį, galite jausti, kad jūsų gyvenimas yra mažiau saugus nei anksčiau. Tiek naujai diagnozuotiems pacientams, tiek ilgai išgyvenusiems ligoniams būdingi bendri rūpesčiai:

• Būtinybė atidėti planus: Planuoti sunku dėl daugelio praktinių priežasčių.
• Baimė dėl vėžio gydymo ir šalutinio poveikio.
• Gydymas gali būti neveiksmingas.
• Gydymas nebebus veiksmingas.
• Vėžys sugrįš.
• Baimė mirti arba prarasti mylimą žmogų.

Pripažindami vėžio nežinomybę galite jausti nerimą, pyktį, liūdesį ar baimę. Išmokti valdyti nežinomybę yra svarbi sveikatos išsaugojimo dalis. Pripažinkite, kad yra situacijų, kurias galite kontroliuoti, ir tokių, kurių negalite. Pasikalbėkite su psichologu arba socialiniu darbuotoju ligoninėje, prisijunkite prie paramos grupės. Pasikalbėkite su draugais ir šeimos nariais. Sužinokite kuo daugiau apie vėžį ir jo gydymą.

Kaip Suvaldyti Stresą?

Tokia liga, kaip vėžys, dažnai yra viena iš didžiausią stresą keliančių patirčių žmogaus gyvenime. Susidoroti su vėžiu gali būti dar sunkiau, kai papildomai prisideda ir stresas dėl darbo, šeimos ar finansinių rūpesčių.

• Streso šaltiniai yra stresą sukeliantys veiksmai.
• Venkite tvarkaraščio konfliktų.
• Žinokite savo ribas.
• Paprašykite pagalbos.
• Nustatykite prioritetus.
• Suskirstykite užduotis į mažesnius etapus.
• Sutelkite pastangas į dalykus, kuriuos galite kontroliuoti.

Streso valdymo strategijos gali padėti jums jaustis labiau atsipalaidavusiems ir mažiau nerimauti.

• Reguliariai mankštinkitės.
• Leiskite laiką lauke.
• Planuokite socialinę veiklą.
• Gerai maitinkitės.
• Gausiai miegokite.
• Prisijunkite prie paramos grupės.
• Suplanuokite kasdienį atsipalaidavimo laiką.
• Darykite tai, kas jums patinka.
• Rašykite dienoraštį.
• Išmokite naujo hobio.

Kaip Susidoroti Su Pykčiu?

Normalu, kad diagnozavus vėžį jaučiamas pyktis. Pyktis yra natūrali emocinė reakcija. Nereikia jaustis kaltam dėl to, kad jaučiate emocijas, o pyktis ir kitos emocijos nėra blogos. Išreikšti emocijas taip, kad įvyktų teigiamų pokyčių.

• Atpažinkite savo pyktį.
• Pagalvokite, kokie kiti jausmai slypi po pykčiu.
• Venkite išlieti pyktį ant kitų.
• Nelaukite, kol pyktis susikaups.
• Raskite saugių būdų pykčiui išreikšti.
• Pasikalbėkite su žmonėmis, kuriais pasitikite.
• Užsiimkite fizine veikla išjausdami visą pykčio intensyvumą.

Kaip Įveikti Nerimą?

Nerimas yra dažna emocija. Dauguma žmonių kartkartėmis jaučia nerimą. Nerimo jausmas gali būti apibūdinamas kaip nervingumas, įtampa ar nerimas. Vėžys dažnai sukelia dar daugiau nerimo. Nerimas turi tiek teigiamas, tiek neigiamas pasekmes. Neigiamos pasekmės yra tokios, kad jos apriboja ir žmogus susikausto, nebegali padaryti tam tikrų dalykų, kuriuos darydavo, bijo išmėginti, bijo naujų patirčių, bijo rinktis. Net dėl padidėjusio nerimo lygio kartais nustoja daryti tai, ką darydavo, arba darosi nebejauku ir kyla baimė. Tuomet tas vidinis nerimas net kaltės jausmą sumažina energijos lygį. Bet yra ir teigiamos nerimo pasekmės.

tags: #pyk2io #ie #emociju #valdymas #dirbant #su