Psichologijos rašto darbai suteikia galimybę gilintis į psichologinių teorijų, tyrimų metodų ir praktinių taikymo aspektų analizę. Jie padeda suprasti, kaip teorijos taikomos praktiškai, kaip atlikti ir interpretuoti tyrimus, bei kaip teikti psichologinę pagalbą ir terapiją. Šioje kategorijoje autoriai dalinasi psichologijos mokslo darbais, kuriuose kalbama apie patyčias, temperamentus, žmonių bendravimą, toleranciją ir kitomis temomis. Psichologija yra mokslas apie žmogaus mintis, emocijas, elgesį ir intelektą. Ji nagrinėja, kaip žmonės mąsto, jaučia ir elgiasi, tiek asmeniniame, tiek socialiniame kontekste. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius socialinės psichologijos aspektus, nuo komunikacijos ir tarpusavio santykių iki meilės ir asmenybės bruožų.
Komunikacijos esmė ir procesas
Žmonių gyvenime ir tarpusavio sąveikoje būtinas veiksnys yra komunikacija. Komunikaciją galima apibūdinti vienu žodžiu - bendravimas. Turbūt niekas negalėtų paneigti komunikavimo reikšmės, tačiau retai kada pasigilinam, kaip mes bendraujam? Kodėl bendravimas kartais tampa nemaloniu procesu, ar neduoda norimų rezultatų? Kas lemia komunikacijos kokybę?
Komunikacija yra individų tarpusavio santykių sudarymas ir daroma įtaka. Tobuliausias ir reikšmingiausias žmonių bendravimo būdas yra kalbėjimas (turima omeny natūralių kalbų garsinė forma). Toliau seka raštas, kuris nedaug atsilieka nuo kalbos, tačiau vis dėl to negali atskleisti, pavyzdžiui, intonacijos. Dagiaprasmiai žodžiai rašte, reikalauja tokio paties rašytinio paaiškinimo arba konteksto. Avaizdas - pranešimas gali būti užkoduotas nuotraukoje, piešinyje, taip pat išreikštas ženklu. Mimika gali tarnauti kaip pranešimo dalis arba pati savaime būti užkoduota informacija. Veiksmas - niuksas taip pat gali būti „žinia“, nors ir nemaloni.
Komunikacijos procese visada dalyvauja dvi pusės: informacijos siuntėjas arba komunikatorius ir informacijos gavėjas arba percipientas. Kad šios dvi pusės susikalbėtų, jos turi mokėti tą pačią kalbą. Komunikacijos kokybės esmė - siekti, kad komunikatoriaus siunčiama ir percipiento priimama bei suprantama informacijos kuo mažiau skirtųsi. Vyksta kodavimo ir dekodavimo procesas: komunikatorius užkoduoja siunčiamą informaciją ir paverčia ją tam tikra ženklų sistema, o percipientas tą informaciją suvokia - atkoduoja. Tam nepakanka atmintyje turėti tam tikrą kiekį žodžių, reikia ir mokėti iššifruoti intonacijas, gestus, mimiką, suprasti pauzių, kirčių ir kt. reikšmes. Pavyzdžiui žodis geras užrašytas kabutėse arba ištartas su ironija turės visai priešingą reikšmę. Kad žmogus pradėtų kalbėti, reikalingas tam tikras jausminis impulsas, motyvas. Prieš ką nors sakydamas informacijos siuntėjas mintyse sukuria kalbamo dalyko vaizdinį, kurį įtakoja žmogaus išgyvenami jausmai, emocijos, pažiūris į kalbamą dalyką. To pasekoje parenkami tam tikri žodžiai, intonacija, atsispindima gestuose ir mimikoje. Taip suformuojamas tarsi „informacijos paketas“, apibrėžiamas specialiu terminu - pranešimas, kuris perduodamas informacijos gavėjui. Tuo tarpu pasiekęs gavėją, pranešimas veikiamas atvirkštine eiga - dekoduojamas ir mintyse paverčiamas vaizdiniu ar schema.
Pagal pateiktą schemą galima išanalizuoti tokį pavyzdį: Susitikę du žmonės kalbasi, vienas prisimena kokį nors įvykį ir nori jį papasakoti draugui (gauna motyvą kalbėti), savo atmintyje jis iššaukia įvykio scenarijų, tarsi vėl išgyvena patirtas emocijas. Jei įvykis linksmas, žmogus šypsosi, parenka džiugią intonaciją, bičiuliams būdingus žodžius - koduoja informaciją ir įgarsindamas perduoda ją pašnekovui. Gautą informaciją draugas dekoduoja, suprasdamas, kokius pojūčius įvykis sukėlė pasakotojui, mintyse jis pats sukuria įvykio eigos variantą.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie relaksaciją
Pranešimo struktūra ir tipai
Žmonių bendravime išskiriamos 3 glaudžiai tarpusavyje susijusios struktūrinės dalys:
- Apsikeitimo informacija.
- Interaktinė, kurio esmė - apsikeitimas judesiais ir veiksmais bendravimo procese.
- Percepcinė, reiškia bendravimo partnerių tarpusavio suvokimą ir pažinimą.
Pranešimą sudaro 4 dalys:
- Pranešimo turinys - grynoji informacija, ką žmogus nori pasakyti.
- Savęs atskleidimas. Šioje dalyje komunikatorius atskleidžia savo asmenybės turinio detales, kurios svarbios bendravime. Tai gali būti daroma tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai.
- Tarpusavio santykiai. Žiūrint šiuo aspektu išryškėja požiūris į percipientą bei kokiuose santykiuose esti bendraujantys asmenys.
- Kreipimasis. Beveik visų pranešimų tikslas yra vienaip ar kitaip įtakoti pašnekovą, pakreipti jo mintis reikiama linkme, paveikti jį, kad, pvz., žavėtųsi mumis, gailėtų, atliktų veiksmus dėl mūsų poreikių ir pan.
Schematiškai pavaizduotas konkretus pavyzdys. Sakinyje „Aš pritrūkau detalių“ užkoduota konkreti informacija, kad trūksta detalių. Tačiau tai nėra vien tik pranešimas „šeip sau“. Gavėjas į tai turėtų reaguoti kaip į priekaištą arba prašymą, priklausomai nuo intonacijos - išryškėja kreipimosi momentas. Tai siejasi ir su „Aš - pranešimu“ arba, ką informacijos siuntėjas apie save informuoja priėmėjui? Galbūt jis nepatenkintas, kaip pastarasis atlieka savo pareigas („Aš negaliu dirbti“) arba nori, kad percipientas pasijustų jo vietoje (empatija)? Ir galiausiai, galime suprasti, jog tai bendradarbių pašnekesys, kuriame jie netiesiogiai aiškinasi savo santykius („Tavo darbas - tiekti detales“).
Komunikacija skirstoma į formalią (oficialią), kuri apima darbuotojų oficialias ataskaitas, susirašinėjimus su įv. instancijom, straipsniai ir t.t. Neformalią arba neoficialią komunikaciją sudaro įvairūs žmonių asmeniniai pokalbiai, laiškai, dienoraščiai. Šie komunikacijos pažymiai tiesiogiai įtakoja pranešimo turinį, emocinius atspalvius. Formalioje komunikacijoje pranešimo dalys esti konkrečiau apibrėžtos ir atviros, o paslėptieji niuansai nėra svarbūs. Aiškiai suformuluoti ir vienprasmiški pranešimai vadinami eksplicitiniais. Implicitiniai - tai daugiaprasmiai pranešimai, jų mintis yra paslėpta ir gali būti tik numanoma. Neformali komunikacija pasižymi tam tikru jausminiu šriftu, kodavimas laisvesnis, lakoniškesnis, atsiranda daugiau užslėptų implicitinių niuansų, kurie paliekami gavėjo interpretacijai.
Informacijos paketas gavėjo atžvilgiu būna dvisluoksnis: sąmoningas ir nesąmoningas. Įžvalgus klausytojas tarp sąmoningai suformuoto ir pateikto informacijos sluoksnio gali pastebėti ir nesąmoningai atskleidžiamų žinių apie siuntėją.
Taip pat skaitykite: Asmenybės raidos teorijos
Veiksniai, įtakojantys komunikaciją ir neverbaliniai pranešimai
Komunikacijoje nuolat vyksta grįžtamasis ryšys, jis pasireiškia labai įvairiai: akių kontaktu, galvos linksėjimu, įvairiais žodeliais „taip“, „suprantama“, jaustukais „ak“, „veje“, „oho“. Tai tarsi ženklas komunikatoriui tęsti, arba gilintis į informacijos detales. Sunkiau nustatyti grįžtamąjį ryšį, kai informacija pateikiama auditorijai arba masinės informacijos priemonėmis.
Komunikacijos dalyvius veikia išankstinės nuostatos. Jos gali būti nustatomos keliais atžvilgiais: komunikatoriaus arba percipiento asmens atžvilgiu, ir gaunamos informacijos atžvilgiu. Komunikatorius vienaip elgsis, vartos atitinkamus žodžius, jei percipientas bus, pavyzdžiui, mažas vaikas ir kitaip, jei bendraamžis, vienaip, jei pavaldinys, kitaip, jei viršininkas ir t.t. Informacijos gavėjai, taip pat skirtingai priima informaciją iš siuntėjų, pavyzdžiui, jei informacijos siuntėjas yra meno žinovas, aptarinėjantis paveikslą, ir skirtingai, jei jis eilinis parodos lankytojas. Empatija daro ypač didelę įtaką neoficialiai komunikacijai. Ryšys, kurį dar vadiname gebėjimu suprasti „iš pusės žodžio“, atsiranda per mokėjimą įsijausti į kito žmogaus emocijas. Empatija dažniausiai pasireiškia bičiulių, partnerių, komandos narių komunikacijoje, nes be jos neįmanomas gilesnis žmogaus pažinimas. Kalbinę komunikaciją palengvina kontekstas - tai kalbamo dalyko esmė, kuri padeda mums geriau suprasti atskirus žodžius ir pritaikyti jiems teisingą reikšmę.
Šalia įprastų žodinių pranešimų, tarsi lygiagrečiai, eina ir nežodiniai (neverbaliniai) pranešimai. Neverbaliniai pranešimai yra priskiriami nekalbinei komunikacijai. Ji vyksta gestais, mimika, pantomimika. Neverbaliniu pranešimu gali būti juokas, verkimas, įvairios reikšminės pauzės, krenkštelėjimas ir, galiausiai, net pats tylėjimas. Tokie pranešimai turi didelę reikšmę neoficialioje komunikacijoje. Dažnai nežodiniu būdu mes išreiškiame tai, ko negalime pasakyti žodžiais. Tai tiesioginis ryšys su mūsų emocijomis ir jausmais, per kurį nesunkiai galime pasiekti informacijos priėmėjo empatiją mūsų atžvilgiu. Neverbalinis pranešimas gali papildyti kalbinę komunikaciją, atkartoti žodinį pranešimą, tačiau gali ir prieštarauti išsakomai informacijai arba suteikti jai priešingą prasmę. Pavyzdžiui, vakarų šalyse dažnai naudojamas gestas, kai dviejų pirštų lenkimo judesiai simbolizuoja kabutes ir duoda žodžiui ar žodžių junginiui priešingą reikšmę.
Dažniausiai sutinkame ir patys komunikuojame tiek verbalinio, tiek neverbalinio pranešimų kombinacijomis. Tokios kombinacijos esti dviejų tipų: kongruenčios (kai sakomi žodžiai, balso tonas, gestikuliacija, mimika ir kiti siunčiami signalai sutampa ir turi vienodą prasmę) ir nekongruenčios (kai siunčiami signalai prieštarauja vienas kitam, balso tonas, mimika kontrastuoja su žodžiais).
Nekongruentūs pranešimai apsunkina komunikaciją. Tačiau informacijos siuntėjai dažnai naudojasi jais, kaip sąmoninga manipuliacija. Pavyzdžiui: išgirstame prislopintą draugo balsą ir žodžius „viskas gerai“ tariamus su liūdesiu. Žodžiai tarsi informuoja, kad nėra ko rūpintis, bet intonacija verčia tuo abejoti. Draugas aiškiai duoda ženklą apie savo problemas, ir tuo pačiu netiesiogiai informuoja: „nenoriu užkrauti tau savo bėdų“ arba „man nereikia, kad manimi rūpintumeisi“ ir pan. Tokiu būdu siuntėjas pasilieka sau „atsarginį išėjimą“. Kadangi pranešimas dviprasmis, jis gali išsiginti bet kurio jam neparankaus varianto. Tai sąlyginai rodo tam tikrą pranešėjo neapsisprendimą, neužtikrintumą.
Taip pat skaitykite: Socializacijos įtaka asmenybei
Komunikacijos struktūros ir pranešimų priėmimo ypatumai
Pranešimui įtakos turi ir komunikuojančių partnerių rangas, vaidmenų pasidalinimas ir erdvinės padėtys. Komunikacinė struktūra - tai žmonių bendravimo tvarka. Formaliai komunikacijai būdinga grandininė struktūra, kai komunikuoja greta esantys nariai. Tokia komunikacija gali vykti tarp įstaigų, vienos įstaigos skyrių arba asmenų. Grandinine struktūra pasižymi vertikalioji komunikacija, kai bendravimas vyksta tarp viršininko bei pavaldinio ir rangų grandine keliauja žemyn, arba aukštyn.
Komunikacijos laukas apima tam tikrą kiekį narių, ir vienija juos informacijos specifika, bendru tikslu ir pan. Komunikacijos laukas gali būti tiksliai apibrėžtas ir turėti aiškias ribas. Konferencijų, pasitarimų komunikacijos laukai turi konkretų erdvinį išsidėstymą, kuris priklauso nuo pranešimo pobūdžio ir tam tikrą ribotą narių skaičių. Tuo tarpų įvairių pomėgių, gandų, mados paplitimo erdvė yra neapibrėžta, kintanti, o narių skaičius neribotas.
Masinė komunikacija - tai informacijos platinimas didelėms žmonių grupėms pasitelkiant technikos priemones (televizija, spauda, radijas). Informacijos gavėjas yra plati neribota auditorija. Tačiau tokios informacijos poveikis itin stiprus: sudaro stereotipus, skleidžia terminologiją, teiginius, net sukelia tas pačias emocijas. Masinė komunikacija yra kontroliuojamas procesas, veikiantis pagal tam tikros grupės interesus (partijų, opozicijos, kitų valstybių, įv. judėjimų ir pan.). Efektyvumas priklauso nuo pranešimo, kuris turi konkretų tikslą, yra formuluojamas iš anksto, kruopščiai parenkami žodžiai bei terminologija. Kad pranešimas apimtų kuo didesnį komunikacijos lauką, informacija turi atitikti tokius svarbiausius kriterijus:
- Būti aktuali.
- Savalaikė.
- Operatyviai perduodama.
- Naudinga.
Organizuotas informacijos perdavimas nesugeba apimti visų gyvenimiškų sričių ar būti tiksliai suprantama kiekvieno gavėjo individualiai. Atsiranda poreikis stichiniams informacijos perdavimo procesams. Žmonės, negalėdami patenkinti savo žingeidumo, ar įtakoti tam tikrų poreikių, patys kuria arba savaip interpretuoja gautą informaciją. Taip atsiranda gandai, plinta žalingi įpročiai, formuojasi mados ir pan. Siuntėjas skleisdamas tokią informaciją pirmiausiai stengiasi savyje užpildyti atsiradusį žinojimo trūkumą savo proto bei vaizduotės pastangomis, dažnai jis siekia prestižo, lyderystės, dėmesio. Gali būti ir tikslingas, sąmoningas informacijos skleidimas, siekiant moralinės ar materialios naudos (pvz, šmeiždamas priešininkų grupę, asmuo siekia ją destrūkturizuoti; narkotikų platinimas mokyklose, siekiant „pritraukti klientus“).
Komunikacijos kanalas - tai ryšio priemonė per kuria susisiekia informacijos siuntėjas ir gavėjas
Komunikacija laikoma neįvykusia, jei pranešimas nepasiekė gavėjo. Bet kuris veiksnys trukdantis, slopinantis, pertraukiantis pranešimo gavimo procesą vadinamas triukšmu. Triukšmas būna dviejų tipų vidinis ir išorinis, paprastai tariant, tai yra priežastis, dėl ko percipientas nesiklauso. Išorinis triukšmas, tai bet kuri akustinė priežastis, kodėl gavėjas negirdi - pašnekovas kalba per tyliai, trukdo pašaliniai garsai (šalia vykstančių statybos darbų garsai, telefono skambėjimas, garsi muzika ir t.t.), trukdo komunikacijos kanalo defektai (traškesys telefono ragelyje). Išoriniu triukšmu taip pat gali būti ir įvairios dėmesį blaškančios detalės - pašnekovo apranga, netinkama temperatūra, baldų išdėstymas, spalvos, apšvietimas.
Vidinės neklausimo priežastys:
- Informacijos neįdomumas.
- Anksčiau įvykusio dalyko svarba, kuri nustelbia gaunamą informaciją.
- Nuovargis.
- Susijaudinimas.
- Jaučiama antipatija siuntėjui.
Šiuolaikinis žmogus yra pavargęs nuo informacijos, todėl jis klausosi paviršutiniškai arba visai nesiklauso. Kaip dažnai televizijos laidos ar draugo monologo žodžiai susilieja į bendrą visumą ir tampa tiesiog triukšmu, arba kaip išsireiškė rašytoja J. Ivanauskaitė „meditacine užsklanda“?
Komunikacijos proceso sėkmės ar nesėkmės lemiamas etapas yra dekodavimo procesas. Tuo pačiu principu kaip pranešėjas formuoja informacijos paketą, gavėjas turėtų jį išpakuoti.
Meilės psichologija
Meilė yra viena iš sudėtingiausių ir daugialypesnių žmogaus emocijų, kurią bando paaiškinti įvairios psichologinės teorijos.
Meilės rūšys ir teorijos
Yra daug skirtingų meilės rūšių ir teorijų, bandančių paaiškinti šį jausmą. Kai kurie žymūs autoriai ir sociologai, tyrinėję meilę, yra:
- R. Sternbergas (1986): Sukūrė trikampę meilės teoriją, teigiančią, kad meilę sudaro trys komponentai: intymumas, aistra ir įsipareigojimas.
- Elaine Hatfield (1988): Tyrinėjo aistringą ir draugišką meilę, teigdama, kad aistringa meilė yra intensyvus emocinis jausmas, o draugiška meilė yra pagrįsta intymumu, įsipareigojimu ir rūpesčiu.
- Fromas: Akcentavo meilę kaip aktyvų pasirinkimą, o ne pasyvų jausmą.
- Sociologas John Alan Lee (1973): Išskyrė šešias meilės stilių rūšis: Eros (aistringa meilė), Ludus (žaisminga meilė), Storge (draugiška meilė), Mania (obsėsinė meilė), Pragma (praktiška meilė) ir Agape (nesavanaudiška meilė).
Tarpasmeninio patrauklumo teorija
Tarpasmeninis patrauklumas yra svarbus meilės santykių aspektas. Kerol Izold tyrinėjo veiksnius, lemiančius, kodėl mus traukia tam tikri žmonės.
Meilė ir intymumas
Meilė ir intymumas yra glaudžiai susiję. Intymumas apima artumą, pasitikėjimą ir atvirumą santykiuose. R. Sternbergas pabrėžė intymumo svarbą meilės santykiuose.
Socialinė psichologija: įvadas
Socialinė psichologija - tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas(lot. socialis - visuomeninis). Socialinė psichologija - kaip mokslas remiasi objektyviais kriterijais irvisuotinai pripažintais dėsniais, jos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Iš lotynų kalbos išvertus žodį - socialis lietuviškai reiškia draugiškas arbavisuomeninis, iš graikų kalbos psyhe - siela, o logos - žodis arba mokslas. Pažodžiui versdami šįtarptautinį pavadinimą gautume „visuomeninį sielamokslį“
Socialinė psichologija labai glaudžiai susijusi su bendrąja psichologija. Pamažu jiišsiskyrė iš bendrosios ir tapo atskira psichologijos mokslo šaka. Pagrindinis skirtumas tarpbendrosios ir socialinės psichologijos yra tas, jog socialinė psichologija tiria juos psichiniusreiškinius, kurie kyla žmonėms bendraujant, ir kurie yra bendri grupės nariams, o bendrojipsichologija pirmiausiai domisi atskiro individo psichika, jos atskirais reiškiniais, tų reiškiniųdėsningumais, fiziologiniais mechanizmais.
Socialinė psichologija - kaip mokslas remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinaipripažintais dėsniais, jos teiginiais grindžiami stebėjimai ir eksperimentai. Kiekvienas žmogus yra savo ir kitų žmonių elgesio tyrėjai, jis gali stebėti, analizuoti iraiškinti savo bei kitų elgesį, mintis, jausmus.
Asmenybės aspektai
Kiekvienas žmogus yra unikalus, o jo asmenybę formuoja įvairūs veiksniai. Šiame darbe nagrinėsiu savo poreikius, motyvaciją, temperamentą, charakterį,polinkius, sugebėjimus, valią.
tags: #referatas #is #socialines #psichologijos