Šiame straipsnyje nagrinėjama regėjimo gelmės suvokimo sąvoka, apimanti architektūrą, meną ir žmogaus egzistenciją. Remiantis įvairių autorių įžvalgomis, analizuojama, kaip žmogus suvokia pasaulį per vaizdinius, atvaizdus ir simbolius, taip pat kaip architektūra ir menas padeda kurti prasmingas vietas ir atskleisti pasaulio erdviškumą.
Ašis kaip Žmogiškumo Manifestacija
Le Corbusier knygoje „Architektūros link“ teigia, kad ašis yra pirmoji žmogiškumo manifestacija ir kiekvieno žmogiško veiksmo priemonė. Ašis yra linija tikslo link, kurią kuria kiekviena visuomenė, atsižvelgdama į prieš tai buvusias ašis bei tikslus. Pasiekti tikslą reiškia atvykti į vietą, kuri jau laukia ir suteikia prasmę visai kelionei.
Rudolfas Schwarzas jautė poreikį liturginį veiksmą įterpti į nuolatinį buvimą, teigdamas, kad bažnyčia visų pirma yra vieta, kurioje gali vykti veiksmas. Jis išplėtė šį klausimą teigdamas, kad bet koks liturginis ar sekuliarus veiksmas turi vietą, todėl vieta yra integrali žmogaus gyvenamo pasaulio dalis.
Architektūra kaip Prasmingų Vietų Kūrimas
Šiandien kalbama ne apie vietas, bet apie erdvės organizavimą, teigiant, kad „forma kyla iš funkcijos“. Tačiau Heideggeris, interpretuodamas Hölderlino žodžius, teigia, kad „Būtis yra daiktų būtis, jos negalima nei apskaičiuoti, nei išvesti“. Tai, kas tęsiasi ir kartu sudaro pasaulio suvokimo pagrindą, yra iš poetinio regėjimo kylanti poetinė tikrovė.
Heideggeris teigia, kad regėjimą išsaugo tik suformuotas vaizdas, kuris ilsisi eilėraštyje. Romano Guardini teigia, kad architektūrinės bažnyčios formos atsiskleidžia kaip vietos, kuriose žmogus ir pasaulis yra sukuriami iš naujo, kaip simboliai, laiko tėkmėje įvaizdinantys krikščioniškąją būtį. Architektūra yra vieta, kur žmogus ir pasaulis yra sukuriami iš naujo, o pastatai yra būtį laiko tėkmėje įvaizdinantys simboliai.
Taip pat skaitykite: Depresijos poveikis akių sveikatai
Gyvenimas gali būti susietas su vieta tik tada, kai pasaulis įgyja vaizdinę išraišką. Įvaizdinti reiškia sukurti atvaizdą. Todėl vieta nėra tik tam tikrus veiksmus aprėpianti erdvė, bet ir kažkas konkretaus, pasireiškiančio kaip formą turintis objektas. Manfredo Sündermanno teigimu, būtent vietoje žmogus patvirtina pasaulio atvaizdą.
Atvaizdas kaip Pasaulio Suvokimo Priemonė
Įvairios priemonės padeda žmogui suvokti sunkiai apčiuopiamą pasaulį, kuriam priklauso. Žmogus išskiria bendrumus, juos klasifikuoja ir nustato gamtos dėsnius. Jis modeliuoja praktiškus įrankius, kurie leidžia valdyti įvairias situacijas. Tačiau suvokimą sudaro ne tik teorija ir praktika: reikia užčiuopti ir paslėptą patirtį sudarančių dalykų prasmę. Todėl reikia kurti atvaizdus, kurie neapibūdintų pasaulio analitiškai, bet jį tiesiogiai perkeltų į buvimą.
Atvaizdas, kaip meno kūrinys, nėra pavaizdavimas. Paulis Klee teigia, kad menas nereprodukuoja to, kas vaizduojama, bet įvaizdina. Andrew Wyethas savo paveikslą „Midija pliaže“ apibūdina kaip jūrą, kurią į pamiškę atnešė geldelė, lietus ir saulė ją nudažė. Taip meno kūrinys, atvaizdas iškelia į buvimą visą pasaulį, neapsiriboja objekto pavaizdavimu, o nuskaidrina objektą kaip daiktą, arba kaip pasaulio surinkimą.
Daiktas niekada nebūna vienas, o jo daiktiškumą lemia ryšiai su kitais daiktais arba su „surenkančiu pasauliu“. Šį pasaulį menininkas iškelia į buvimą, suteikdamas daiktui prasmę. Tikrąją atvaizdo, kaip prisiminto ir nušviesto pasaulio, prigimtį suprato graikai. Deivė Mnemosinė (atmintis) yra dangaus ir žemės duktė ir, kaip Dzeuso žmona, per devynias naktis tampa Mūzų motina. Taigi Dzeusui prireikė „dangaus ir žemės atminties“, kad atsirastų menas.
Nuo Vakarų kultūros ištakų kiekvienas atvaizdas išreiškia santykį tarp dangaus ir žemės. Architektūrinis atvaizdas - pastatyta ir prasmę turinti forma - atskleidžia pasaulio erdviškumą, pasaulio ne kaip abstrakčios matematinės erdvės, o kaip patirtos vietos, esančios tarp žemės ir dangaus. Tam tikri atvaizdai parodo bendresnes struktūras, todėl yra belaikiai ir beviečiai. Tokios rūšies atvaizdas yra ašis, taip pat horizontalus planas ar vertikali axis mundi.
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Architektūros Dvejopa Prigimtis
Architektūrai yra būdinga dvilypė prigimtis: ji turi suformuoti erdvę taip, kad gyvenimas turėtų vietą, ir parodyti pasaulį kaip pastatytą atvaizdą taip, kad gyvenimas turėtų plotmę ir prasmę. Antroji prigimties dalis yra tikrasis meninis architektūros aspektas.
Rudolfas Schwarzas šešis planus apibrėžė kaip „pasaulio sukūrimo planus“, kurie per skirtingus atvaizdus atskleidžia pasaulį. Šie planai išryškina pamatines struktūras, grafines ryšio tarp žmogaus ir pasaulio reprezentacijas. Per juos išreiškiamas toks architektūros suvokimas, kuris mūsų laikais dar yra nepasiekiamas. Schwarzas pirmasis pabandė suvokti architektūrą, išeidamas iš žmogaus būties-pasaulyje, tačiau jo interpretacija išlieka gana abstrakti.
Architektūrinis atvaizdas yra pastatytas, pilnutine šio žodžio prasme, jis yra čia, ir „stovėdamas štai čia, atveria pasaulį ir drauge stato jį atgal ant žemės“. Statyti atgal ant žemės reiškia statyti iš konkrečių medžiagų ir būti susietam su aiškiai apibrėžta vieta. Steffannas iš architektūros reikalavo pagarbos medžiagoms, pagarbos statybai ir pagarbos vietai.
Tai, kas pastatyta, čia pakyla, turėdama žemę po savimi, būdama virš žemės, bet taip pat reikšdama ir pakilimą erdvėje, buvimą po dangumi. „Čia“ tam tikru būdu nurodo į buvimą tarp žemės ir dangaus. Tai, kas pastatyta, čia pakildamas atveria pasaulį, t. y. to, kas pastatyta, pasaulis tampa apčiuopiamu čia, kur pakyla tai, kas pastatyta. Tad pastatas nėra atvaizdas atkūrimo prasme. Jis nieko nevaizduoja, bet iškelia į buvimą pasaulį. Taip sudabartintas pasaulis yra iš esmės kasdienis, mums įprastas pasaulis, pažįstamas kraštovaizdis, kuriam ir mes patys priklausome. Mes apgyvendiname savo kasdienį kraštovaizdį tik tada, kai statydami jį atvaizduojame.
Pasaulio ir Žmogaus Suvokimas
Būtent pastatai pirmiausia priartina žemę, kaip apgyvendintą kraštovaizdį, prie žmonių, ir tuo pat metu kaimyninių būstų artumą patalpina po dangaus platybėmis. Pasaulis, kuriame statome ir tarnaujame Dievui, mums nustojo būti astronomine teorija ir tiesiog tapo „pasauliu, skirtu mums“. Funkcionalizmas pašalino ne tik dangų, bet ir žemę, ir patalpino žmogaus gyvenimo veiklas tuščiame ir abstrakčiame pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Pavyzdžiui, Gottfriedas Hierzenbergas skelbia, kad senasis pasaulio kaip keliaaukštės struktūros vaizdinys išprovokavo tikrą erdvės dualizmą. Tačiau rojus ir pragaras, be abejo, yra žmogaus egzistencijos sferos, taigi vietos, kurias būtina atvaizduoti. Kaip teigia Erichas Kästneris, net ir tas, kas jau seniai atprato tikėti į rojų ir į pragarą, nesupainios sąvokų aukštai ir žemai.
Architektūros Uždaviniai
Pirmasis architektūros uždavinys yra įvaizdinti pasaulį, tiek pasaulį apskritai, tiek konkretų „čia“. Schwarzas kalba apie „galingas, pasaulį kuriančias figūras“ ir apibrėžia savo planus kaip „pasaulio sukūrimo planus“. Steffannas nurodo „skritulį ir kryžių, centrą ir kelią, apskritimą ir kvadratą“ kaip „atskleistos pasaulio tvarkos atvaizdus“.
Krikščionims, bent jau kai kuriais aspektais, architektūra reprezentuoja sukūrimą. Taigi tam, kad galėtų kurti, Dievas sukūrė vietą. Visa kita yra išsidėstę tarp dangaus ir žemės, tarp „aukštai“ ir „žemai“. Sukūrimo erdvė turėtų būti suprantama kaip pergalė prieš chaosą, prieš padrikumą, dykùmą, pragarmę, tamsybes.
Padrikumą ir dykùmą gali įveikti tik substancija ir tvarka, bedugnę - tvirtas pagrindas, tamsą - šviesa. Tokiu būdu pasirodo šviesa, tvirta ir nusausinta žemė bei po skliauto atvaizdu atsirandanti tvarka dangiškoje ir žemiškoje sferose. Visa tai apibūdina erdvę, suteikiančią pagrindą gyvybei. Svarbu pabrėžti, kad ši erdvė yra suvokiama ne matematiškai, o labai konkrečiai. Sukūrimo erdvė nėra nei matematinė, nei dyka ir bedugnė, ji apibrėžta konkretybėmis. Vadinasi, sukūrimo erdvė yra vieta.
Antrame Pradžios knygos skyriuje vienybė tarp kūrinio ir pasaulio yra nusakyta per sodo vaizdinį: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“. Nuo pat sukūrimo akimirkos žmogaus gyvenimas buvo orientuotas į ryšį su vieta ir aiškiai nurodytas pirmasis žmogaus uždavinys: jis turi dirbti ir prižiūrėti žemę, rūpintis visu jį supančiu pasauliu.
Žemė prieš žmogų atsiveria. Tačiau statyba nėra susijusi vien su architektu. Pirmasis statytojas yra naujakurys, o naujakuriui reikia namų, kurie jam leistų susiorientuoti erdvėje. Šitaip skirtingi statymo būdai padeda sukūrimo erdvę padaryti apčiuopiamą tiek abstraktaus ryšio tarp dangaus ir žemės, tiek konkretaus čia prasme. Sukūrimo erdvė nuolatos grįžta pas žmogų, todėl kiekvienas pastatas įgyja vienokią ar kitokią formą: namų, mokyklos, bažnyčios. Pastatai, kiekvienas savaip, iškyla tarp dangaus ir žemės. Štai tokiu būdu pastatai iškyla. Iškildamas pastatas apibrėžia erdvę, kurioje gali vykti gyvenimas, ir per apčiuopiamas savybes realizuoja egzistencinės situacijos esmę. Iškildamas pastatas įgyja atvaizdo bruožus. Šie bruožai iš esmės priklauso nuo to, kaip pastatas remiasi į gruntą, kaip jis iškyla ir kaip dangaus akivaizdoje užsibaigia.
Į dangų sienos kyla taip, kad aš lieku sujaudintas. Suprantu jūsų ketinimus. Tą man sako jūsų akmenys. Tai yra architektūra. Tad nesuprantamas yra tas absurdiškas noras matyti bažnyčią kaip paprastą susirinkimų vietą. Savaime suprantama, kad Eucharistijos šventimui vargu ar reikia architektūros. Tačiau krikščioniškas gyvenimas turi pasaulį, ir Įsikūnijimas liudija, kaip šis pasaulis buvo sugrąžintas į žemę. Taip nuo IV a. buvo aiškinama krikščioniškojoje tradicijoje. Bažnyčios pastatas visada buvo domus Dei, o ne tiesiog domus ecclesiae. Dievas ir apsireiškia, ir užsisklendžia per sukurtąjį pasaulį, todėl ir mes turime galią jame dalyvauti, pilnutine šio žodžio prasme.
Aukščiausias Kūrėjo poelgis yra mylinčia širdimi, mylinčiu žvilgsniu užvaldyti pasaulį. Tad mūsų uždavinys yra visą sukūrimo darbą regėti mylinčiu žvilgsniu ir per mūsų darbą, mūsų veikloje atvaizduoti tai, ką išvydome. O tai, ką išvydome, privalo būti įtvirtinta per atvaizdus. Visi pastatai, kiekvienas savaip, atvaizduoja ryšį tarp žemės ir dangaus.
Visi kiti pastatai yra susiję su daliniais gyvenimo aspektais. Jie atvaizduoja dalinę tvarką, atveria dalinius pasaulius ir lieka dalies nelaisvėje. Tačiau bažnyčia priklauso bendrajai tvarkai. Ji yra visuotinio susitikimo vieta ir savo fundamentalia struktūra turi padaryti apčiuopiamą sukūrimo erdvę. Ji turi parodyti ryšį tarp žemės ir dangaus kaip tokį. Šis ryšys sudabartinamas per pastato buvimo būdą, jo iškilimą, jo harmoningą išpildymą. Taip pat svarbu, kad erdvė turėtų ašis ir tikslus, kurių pagalba pastatas taptų kasdienių įvykių dalimi.
Kačių Regėjimo Ypatumai
Atsižvelgdami į tai, kad katės sugeba išvengti susidūrimų šių naktinių linksmybių metu, galima pamanyti, kad jos turi natūralų naktinį matymą. Aplinkos šviesos kiekis daro įtaką tam, ką žmogus ar katė gali matyti. Katės mato tamsoje, nes jų akių, ypač tinklainės, sandara leidžia joms matyti geriau nei žmonėms, kai šviesos lygis yra žemas. Regėjimo adaptacija yra tiesioginis rūšies poreikio sąveikauti su aplinka rezultatas.
Nepaisant to, kad naktį katės yra aktyvesnės už vidutinį žmogų, jos nėra tik naktiniai gyvūnai. Tačiau, nors kačių akys pritaikytos naktiniams žygiams, kačių gebėjimas sėkmingai orientuotis aplinkoje beveik tamsiu paros metu priklauso ne tik nuo jų akių sudėties. Katės turi labai aštrią klausą ir uoslę, o tai padeda joms orientuotis. Dėl prisitaikymo, leidžiančio taip jautriai matyti naktį, jų regėjimo aštrumas dieną yra tik apie 1/7 mūsų regėjimo aštrumo.
Meilė, Dorovė ir Grožis
Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji laisvė tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui. Pasirinkdami neklusnumą ir blogį, žmonės piktnaudžiauja laisve ir tampa nuodėmės vergais. Stiprūs jausmai dar neparodo nei asmens moralumo, nei jo šventumo; tai tik neišsemiama vaizdinių ir nuotaikų atsarga, kuria reiškiasi moralinis gyvenimas. Moralės požiūriu aistros yra geros, kai jos turi įtakos geram veiksmui; priešingu atveju jos yra blogos. Gera valia jausmus palenkia sau ir nukreipia į gėrį ir palaimą; bloga valia pasiduoda netvarkingoms aistroms ir jas dar sustiprina. Emocijos ir jausmai gali būti dorybių sutaurinti arba ydų sujaukti.
Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį.
Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra tobulumo raištis; ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės. To siekdamas žmogus stengiasi aiškintis patyrimo duomenis ir laiko ženklus vadovaudamasis išminties dorybe, išmanančių žmonių patarimais ir padedamas Šventosios Dvasios bei Jos dovanų. Žmogaus asmens kilnumui būdinga ir būtina, kad jo sąžinė būtų teisinga. Sąžinė yra moralės principų suvokimas, jų pritaikymas įvairioms aplinkybėms, kai reikia praktiškai įvertinti, kodėl ir ką pasirinkti, ir pagaliau sprendimas dėl konkrečių norimų atlikti arba jau atliktų veiksmų. Protingas sąžinės sprendimas praktiškai ir konkrečiai pripažįsta proto įstatyme išreikštą moralinį gėrį. Išmintingu vadiname tokiam sprendimui paklūstantį žmogų.
Dieviškosios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės ugdo ir gaivina moralines dorybes. Taigi meilė mus ragina Dievui atiduoti, ką mes, kūriniai, pagrįstai esame Jam skolingi. Tą padaryti mus įgalina religingumo dorybė. Septintu įsakymu draudžiama neteisėtai paimti arba pasilaikyti svetimą nuosavybę ir kaip nors daryti žalą artimo turtui. Juo įsakoma laikytis teisingumo ir meilės tvarkant žemiškas gėrybes ir žmogaus darbo vaisius, reikalaujama, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį, gerbti tų gėrybių paskirtį visiems žmonėms ir teisę į privatinę nuosavybę. Krikščionys deda pastangas, kad šio pasaulio gėrybės kreiptų į Dievą ir brolišką meilę.
Tikėjimas ir Dvasinis Gyvenimas
Norint nepasiduoti pagundai reikia širdies apsisprendimo. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Kai pritariame Šventajai Dvasiai, Tėvas mums suteikia jėgų. Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas, liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo ir krikščioniškojo mokymo tiesą. Tvirtumu jis pakelia prievartinę mirtį.
Skaistumo dorybė priklauso pagrindinės susivaldymo dorybės sričiai: toji siekia protingai sutramdyti aistras ir kūno geismus. Širdis yra moralinis asmenybės centras. Tad šventajame Krikšte įsišaknijęs visas antgamtinis krikščionio gyvenimas. Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia - niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.
Mūsų dvasinio gyvenimo šaltinis yra tikėjimas į Dievą, kuris mums apreiškia savo meilę. Pirmu įsakymu reikalaujama stiprinti savo tikėjimą, sumaniai ir budriai jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nevertinimas arba valingas atsisakymas jai pritarti.
Kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, tinkamai atsiliepti į Dievo meilę vien savo jėgų žmogui nepakanka. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimą atsakyti meile į meilę ir elgtis, kaip reikalauja meilės įsakymai. Viltis yra pasitikėjimo kupinas dieviškosios palaimos ir Dievo palaimingojo regėjimo lūkestis; ji taip pat yra baimė įžeisti Dievo meilę ir užsitraukti bausmę. Nevilties apimtas žmogus nustoja tikėtis iš Dievo asmeninio išganymo, pagalbos tai pasiekti arba nuodėmių atleidimo. Ja priešinamasi Dievo gerumui, Jo teisingumui ir Jo gailestingumui.
Perdėto pasitikėjimo savimi yra dvi rūšys. Arba žmogus pervertina savo paties galimybes, arba per daug pasitiki Dievo visagalybe ir gailestingumu. Tikėjimas Dievo meile apima kreipimąsi ir pareigą į dieviškąją meilę atsiliepti nuoširdžia meile. Pirmu įsakymu mums liepiama Dievą mylėti labiau už viską, o dėl Jo mylėti ir visą kūriniją. Dievo meilei nusidedama įvairiai: abejingas žmogus nevertina Dievo meilės arba ją atmeta, nežino, kad ji pirmesnė, ir neigia jos jėgą. Nedėkingas žmogus pamiršta Dievo meilę arba atsisako ją pripažinti ir atsilyginti meile už meilę. Drungnumas yra delsimas ar nesistengimas atsiliepti į Dievo meilę; jis gali reikšti ir atsisakymą leistis į meilės dinamiką. Vangumas, arba dvasinis tingumas, skatina žmogų atmesti iš Dievo ateinantį džiaugsmą ir bodėtis dieviškuoju gerumu. Neapykanta Dievui kyla iš žmogaus puikybės.
Į maldą įžengiama kaip į liturgiją: pro siaurus tikėjimo vartus. Viešpaties artumo ženkluose ieškome ir ilgimės Jo Veido, norime klausytis Jo žodžių ir jų laikytis. Bažnyčios ir asmeninė malda vėlgi stiprina mūsų viltį. Liturginio gyvenimo išugdyta malda visko semiasi iš meilės, kuria esame mylimi Kristuje ir kuri mums leidžia į ją atsiliepti meile taip, kaip Jis mus pamilo. Tad šventajame Krikšte įsišaknijęs visas antgamtinis krikščionio gyvenimas.
Krikščioniškajame gyvenime žmogaus nuopelnai Dievo akyse atsiranda dėl to, kad Dievas laisvai nutarė leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. tad ir nuopelnai dėl gerų darbų pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui tikinčiajam. Taigi žmogaus nuopelnų šaltinis galiausiai yra Dievas, nes geri žmogaus darbai prasideda Kristuje iš Šventosios Dvasios įkvėpimo ir pagalbos.
Objektyvumas ir Šiuolaikinė Mitologija
Objektyvumo svarbiausia užduotis - viską kritikuoti: įspūdžius, sveiką nuovoką, netgi įprastą praktinę patirtį, pagaliau etimologiją, nes žodis, sukurtas dainai ir apgaulei, retai sutampa su mintimi. Toli gražu nesižavėdama, objektyvi mintis privalo ironizuoti. Šiuolaikinė mitologija, kaip paslaptingas ir nuolat atgimstantis organizmas, aktualizuoja dabarties gyvenimą. Mito vartosena įgavo neregėto platumo ir savito reikšmingumo diapazoną. Mitai, jų kūrėjai ir griovėjai, gaivintojai ir vartotojai dominuoja televizijų ekranuose, spaudos puslapiuose ir interneto platybėse, mitinės aliuzijos pastebimos politinėse įžvalgose, mitiškumo strategija naudojama įvairiems, dažnai kontroversiškiems rakursams. Pasaulis gręžiasi atgal, kad galėtų keliauti pirmyn, kaip Sizifas velka akmenį aukštyn ir laukia, kas bus rytoj.
Plačiai į šiandienos pasaulį integruota mito sąvoka yra gana kontroversiška. Apibrėžti mitą šiandien nėra paprasta. Dabartinėje kultūroje mitas dažnai virsta siekiamybe, tikrovę transformuojančia į gerovės ir išsipildančių svajonių šalį. Tikrovė, kaip mūsų pasirenkama dabarties interpretacija, nuolat verifikuojama mitinėse patirtyse.
Mitai suteikia vertinimams savitą matmenį, įtikinančią pagavą ir laiko projekciją. Mitas kaip archetipas, kaip reikšmė, kaip ribas praplečiantis žinojimas atlieka ne filosofinio įprasminimo, bet interpretatoriaus arba realizatoriaus vaidmenį, aktualizuoja praeitį, tiesia sąsajas su dabartimi, brėžia ateities vizijas.
Šiuolaikiškumo dimensija neišvengiama, nes, būdami čia ir dabar, mes negalime būti ten ir tada. Ignoruodami šį teiginį, mes neatskleisime istorinių įvykių tiesos (nebent atsitiktinai, intuityviai, netikėtai), kurios mums niekas iš kadaise gyvenusiųjų nebepatvirtins. Analizuodami istorinius šaltinius, mes tampame kitais tos istorinės medžiagos atžvilgiu, medžiagos, kuri kaip kategorija priskirtina mąstymui, o opozicines dėliones galime vertinti kaip aktualią šiuolaikinio pasaulio tendenciją. Mūsų kultūrinę laikyseną nulemia raštas ir tradicijos, kaip patirties postulatai ir ateities imperatyvai.