Įvadas
Prancūzijoje nuo XIX a. gyvuoja negausi, bet veikli lietuvių bendruomenė. Po Antrojo pasaulinio karo dalis lietuvių politinių pabėgėlių papildė jau ten gyvenančius lietuvių palikuonis, studentus, menininkus ir diplomatus. Lietuviai išsibarstė po įvairias vietoves, bet stengėsi palaikyti ryšius ir jungtis į bendruomenę. Ši bendruomenė išsiskyrė savo spalvingumu ir įvairove, o vienu iš svarbiausių ją telkusių asmenų buvo kunigas Jonas Petrošius. Šiame straipsnyje panagrinėsime J. Petrošiaus gyvenimą ir jo reikšmę Prancūzijos lietuvių bendruomenei.
Jono Petrošiaus gyvenimo kelias
Apie J. Petrošiaus vaikystę ir jaunystę žinoma nedaug. Jis gimė 1921 m. gruodžio 19 d. Reistų kaime, Šilalės valsčiuje. Tėvai Petras ir Barbora gyveno vargingai, jį augino močiutė. J. Petrošius mokėsi Gorainių (Šilutės rajone) pradinėje mokykloje, Švėkšnos ir Tauragės gimnazijose. 1940 m. baigęs Tauragės gimnaziją, vienerius metus (1940-1941 m.) mokytojavo Pajūrio pradžios mokykloje. 1942 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurioje baigė du kursus.
Artinantis frontui ir grįžtant sovietams, 1944 m. spalio mėnesį J. Petrošius pasitraukė į Vakarus kartu su kitais kunigais ir klierikais. Karo pabaigoje į Vakarus pasitraukę Lietuvos vyskupai ėmė rūpintis, kur iš Lietuvos pasitraukę kunigų seminarijos klierikai galėtų tęsti studijas. Taip J. Petrošius keliavo iš vienos vietos į kitą: 1946 m. mokėsi Eichštete, vėliau studijas tęsė Tiubingeno (Vokietija), o nuo 1948 m. Strasbūro (Prancūzija) kunigų seminarijose. 1951 m. gegužės 16 d. Strasbūro vyskupo Jeano-Julieno Weberio buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Miulūzo (Mulhouse, Prancūzija) apylinkės prieglaudos kapelionu.
Vadovavimas Lietuvių Katalikų Misijai
1955 m. Paryžiaus arkivyskupo Maurice’o Feltino kvietimu kunigas J. Petrošius persikėlė į Paryžių ir vadovavo lietuvių katalikų misijai Prancūzijoje ir Belgijoje iki 2005 m. Penkis dešimtmečius kunigas rūpinosi savo parapijiečiais ne tik Prancūzijoje, bet ir Belgijoje, pažinojo kiekvieną šeimą, savo lengvuoju motociklu Vespa keliaudavo ir nuolat lankydavo net ir tolimose apylinkėse gyvenančius lietuvius - šeimas ir pavienius, jaunus ir senolius, sveikus ir ligotus. Bendruomenės narius kasmet pasiekdavo jo kalėdiniai sveikinimai ir kalėdaičiai.
Kun. J. Petrošius rūpinosi ir Prancūzijos vienuolynuose tarnaujančiomis lietuvėmis seselėmis vienuolėmis. Jis jas lankė, vesdavo rekolekcijas ir kasmet organizuodavo dviejų savaičių trukmės susitikimus daugiau nei 20 metų.
Taip pat skaitykite: Mokinių psichologinė gerovė
Kai antrasis Vatikano susirinkimas leido mišiose vietoje lotynų vartoti gimtąją kalbą, J. Petrošius išvertė lotynišką tekstą ir Paryžiaus lietuviai pirmieji jo mišiose meldėsi lietuviškai, kol neatėjo oficialūs vertimai. 1958 m. minint šv. Kazimiero 500 metų gimimo sukaktį, Paryžiaus katalikų institute kun. J. Petrošius surengė šv. Kazimiero minėjimą, globojamą Paryžiaus arkivyskupo kardinolo P. Feltino.
Suburiantis Bendruomenės Narys
Prabėgo daugiau nei dešimtmetis, kai nebėra kunigo Jono Petrošiaus, tačiau jo vardas vis dar gyvas Prancūzijos lietuvių pasakojimuose ir širdyse. Apie šį žmogų galėtų ilgai pasakoti Prancūzijoje sutikti žmonės: jauni ir vyresni, labai religingi, į bažnyčią užsukdavę tik kunigo Pertošiaus kviečiami ir visiškai netikintys, Prancūzijos bendruomenės nariai ir jai nepriklausantys, diplomatai ir paprasti darbininkai, studentai ir menininkai, lietuviai ir Lietuvą mylintys prancūzai. Netgi tie, kuriems asmeniškai neteko pažinti kunigo, yra daug apie jį girdėję ir galėtų perpasakoti kitų žmonių istorijas. Visi jį pažinoję ir jo nepažinoję neabejotinai sutiktų, kad kunigas Jonas Petrošius buvo Prancūzijos lietuvių bendruomenės dvasia ir širdis, ir su pagarba minėtų šio žmogaus sugebėjimą suburti įvairių pažiūrų, amžiaus, išsilavinimo ir gyvenimo patirčių žmones, jo nuoširdumą, paprastumą ir gerą širdį.
Kunigas Jonas Petrošius išsiskyrė savo tolerancija, jam nebuvo viskas tik juoda ar balta, neskirstė jis lietuvių į tarybukus ar kitokius žmones, visus, nesvarbu, kada ir kokiomis aplinkybėmis atvykusius, buvo nusiteikęs priimti ir jais pasirūpinti. Žinoma, kai kada tai sukeldavo jam nemalonumų, o pikti liežuviai nevengdavo apkaltinti „bendravimu su sovietais“, kaip atsitiko sovietmečiu į Prancūziją atvykus Vytautui Žalakevičiui. „Bet jis visų pirma yra lietuvis“, - kalbėjo tuomet kunigas Petrošius, nepabijojęs susitikti nei su V. Žalakevičiumi, nei su kitais iš Lietuvos atvykusiais žmonėmis. Jam buvo svarbu parodyti už geležinės uždangos likusiems, kad jie ne vieni, kad yra dar gyvas vilties spindulys.
Rodos, ne tik jo širdyje, bet ir jo namuose tilpdavo visi atvykusieji. Pasakojama, kad vienu metu, nepriklausomybės pradžioje, Lietuvoje kažkas buvo įsigudrinęs platinti J. Petrošiaus adresą už pinigus. Grįžęs namo Petrošius ne kartą yra radęs laukiančius žmones, tačiau niekada jų neišvydavo, priimdavo bent kelioms dienoms. Kunigas Petrošius pasirūpindavo lietuviais ne tik dvasiškai, bet ir materialiai. Tiesa, pinigų jis beveik niekad neturėdavo, ir ne todėl, kad būtų išlaidus, bet toks buvo jo charakteris - ką turėdavo, viską išdalindavo kitiems. Visą tai darė paprastai, nuoširdžiai, neieškodamas pripažinimo ar dėmesio, paprasčiausiai pagelbėdamas kitiems žmonėms.
Dalyvavimas Bendruomenės Veikloje
Dar studijuodamas Strasbūro kunigų seminarijoje 1947-1955 m. J. Petrošius įsijungė į Strasbūro lietuvių draugijos veiklą, vėliau aktyviai dalyvavo Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikloje, buvo ilgametis Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas (daugiau nei du dešimtmečius 1958-1981 m. vadovavo bendruomenei), bendruomenės leidžiamo biuletenio „Prancūzijos lietuvių žinios“ redaktorius.
Taip pat skaitykite: Kas yra medicinos psichologija?
Nuo 1947 m. iki 1969 m. Paryžiaus lietuviai kiekvieną sekmadienį rinkdavosi į lietuviškas pamaldas jėzuitų koplyčioje. Nuo 1955 m. rudens jas organizuodavo kunigas J. Petrošius. Kai lietuvių skaičius sumažėjo, kunigas į mišias lietuvių kalba tikinčiuosius kviesdavo pirmaisiais mėnesio sekmadieniais. Po pamaldų - tradiciniais tapę bendruomenės pietūs, į kuriuos susirinkdavo visi norintys. Šie kasmėnesiniai lietuvių susibūrimai su pamaldomis ir bendrais pietumis sutraukdavo nemažai lietuvių (dažnai susirinkdavo 40-50 žmonių), atvykdavo ne tik Paryžiuje gyvenantys, bet ir žmonės iš tolimesnių apylinkių susitikti su tautiečiais, pabendrauti, pabūti drauge. Lietuviai, bičiuliaudamiesi su prancūzais, neretai juos ir jų šeimas įtraukdavo į bendruomenės veiklą, o šie labai gerai jausdavosi užsukę į bendruomenės susibūrimus ar lietuviškas šventes.
Asmeninės Savybės ir Įtaka
Visą gyvenimą besirūpinęs „savo avelėmis“ Prancūzijoje ir Belgijoje, kunigas J. Petrošius nebuvo toks, kokie dažnai būdavo lietuvių kunigai, retoje nuotraukoje jį galima matyti be cigaretės, o dėl šio įpročio neretai jo kolegos Lietuvoje žiūrėdavo kreivai. Jis nemėgo ir netgi pykdavo, kai į jį kreipdavosi „prelate“ ar „monsinjore“, nebuvo „salono kunigas“, bet visuomet laikėsi arčiau žemės ir žmonių: paprastas, kuklus, atviras, viskuo besidomintis, visad linksmas ir bendraujantis, mėgo susitikimus ir šventes, nuolat buvo tarp žmonių. Dėl to kun. Petrošius buvo mėgstamas visų Prancūzijos lietuvių. Jis mokėdavo prieiti prie kiekvieno, jį užkalbinti, priimti tokį, koks yra, tėviškai patarti ir pagloboti, pritraukti prie lietuviškos bendruomenės.
„Lietuvių bendruomenei jis padarė kažką nepakartojamo“, - sakė Jeanas-Christophe’as Mončys apie kunigo Jono Petrošiaus darbus buriant Prancūzijos lietuvių bendruomenę. Tik jam vienam žinomu būdu kun. Petrošius sugebėjo rasti kelią į kiekvieno širdį, jungti aplink save įvairių kartų ir socialinių sluoksnių, skirtingų pažiūrų lietuvius. Žinoma, gelbėdavo ir žemaitiškas užsispyrimas, atkaklumas, mokėjimas kitus įtikinti ir norom nenorom įtraukti į talką organizuojant Prancūzijos ar Europos lietuvių renginius ir šventes (pvz., Europos lietuviškųjų studijų savaites), leidžiant bendruomenės biuletenį ar atliekant kitus bendruomeninius darbus.
Atminimas
2002 m. sausio mėnesį minint kunigo Petrošiaus aštuoniasdešimties gyvenimo ir penkiasdešimties kunigystės metų jubiliejų į Paryžių jo pasveikinti ir padėkoti susiriko gausus (apie dviejų šimtų) lietuvių būrys ne tik iš Prancūzijos, bet ir iš Lietuvos, kitų kraštų. Prelatas iki mirties gyveno ir dirbo Prancūzijoje. Mirė Paryžiuje 2009 rugsėjo 8 d., palaidotas Bikavėnuose (Šilutės raj.) greta savo tėvų. Jo atminimas įamžintas Paryžiuje Šv. Memorialinė lenta Šv.
Taip pat skaitykite: Pagalba psichologinėje srityje
tags: #reikalingas #psichologas #lietuvis #prancuzijoje