Renesansas, atgimimo epocha, įsivyravusi Europoje tarp viduramžių ir baroko, Lietuvoje paliko ryškų pėdsaką, ypač XVI amžiuje. Šis laikotarpis, sutampantis su naujųjų amžių socialinės-ekonominės santvarkos pradžia, atspindėjo jos kultūrinius idealus. Renesanso humanizmas mene Lietuvoje pasireiškė per architektūrą, literatūrą, švietimą ir politinę mintį, atspindėdamas žmogaus individualumo, proto ir kūrybiškumo išaukštinimą.
Renesanso Epochos Bruožai ir Sklaida
Renesansas, kilęs Italijoje XIV-XVI a., netruko pasklisti po Europą, įskaitant ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Šios epochos esmę sudarė antikinės kultūros atgaivinimas, dėmesys žmogui kaip individui, jo gebėjimams ir potencialui. Renesanso žmogus siekė tobulumo, kritiškai vertino visuomeninius reiškinius ir kėlė valstybės tobulinimo projektus.
Spaudos Atsiradimas ir Jos Įtaka
XV amžiuje Vokietijoje atsiradusi spausdinta knyga iš esmės pakeitė Europos kultūrą. Rašymas ir skaitymas, pažinimo siekimas tapo visuotine visuomenės vertybe. LDK spaudos pradininku tapo Pranciškus Skorina, kuris Vilniuje įkūrė spaustuvę ir 1522-1525 m. išleido dvi pirmas LDK knygas kirilicos raidynu bažnytine slavų kalba. Nors Skorinos spaustuvės veikla nutrūko, nuo XVI a. antrosios pusės Lietuvoje buvo leidžiamos knygos lotynų, rusėnų, lenkų ir lietuvių kalbomis.
Reformacija ir Religinė Įvairovė
Renesanso epocha nesukūrė vienos dominuojančios pasaulėžiūrinės sistemos, bet pasižymėjo Europoje iki tol neregėtu minties ir kultūros formų išlaisvinimu, filosofinių tendencijų įvairove ir žmogaus minties bei jo kūrybinių galių išaukštinimu. Ryškiausias beveik visą Europą apėmęs Renesanso intelektinis ir socialinis judėjimas Reformacija suskaldė iki tol vieningą Vakarų Bažnyčią į katalikiškąją ir protestantiškąją. Religinė įvairovė nulėmė ir subrandino skirtingas ir tarpusavyje konkuravusias pasaulėžiūros, meno bei literatūros tendencijas ir kultūrines diskusijas. Reformacijos idėjas skatino Nyderlandų filosofo ir humanisto Erazmo Roterdamiečio scholastinės minties kritika ir iškelta idėja, jog krikščionybė turi būti atnaujinta remiantis atidžiai studijuojamu, filologiškai pagrįstu ir visiems prieinamu Biblijos, ypač Naujojo Testamento, mokymu. Žymiausi bažnytinės reformos tėvai vokietis Martynas Liuteris ir prancūzas Jonas Kalvinas XVI a. Europoje įtvirtino dvi pagrindines reformuotos Bažnyčios ir krikščionybės atšakas - liuteronizmą ir kalvinizmą. Jos tapo ir svarbiomis Lietuvos Renesanso kultūros srovėmis. Pirmasis Europoje protestantiškas Vitenbergo universitetas, nors ir draudžiamas Lietuvos ir kitų katalikiškų šalių atstovams, itin traukė studentus. Pagrindine Reformacijos opozicijos jėga ir Katalikų bažnyčios tradicijos gynėju tapo XVI a. ispano Ignaco Lojolos ir bendraminčių sukurtas jėzuitų ordinas, kuris greitai išplito visoje Europoje. Viena pagrindinių ordino veiklos sričių buvo jėzuitų kolegijų ir universitetų steigimas. 1579 m. jėzuitai įsteigė pirmą aukštąją mokyklą Lietuvoje - Vilniaus universitetą.
Renesansas LDK: Valdovai ir Kultūros Centrai
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir daugelyje kitų Šiaurės ir Vidurio Europos šalių Renesansas sutapo su XVI a. Pagrindiniai Renesanso Lietuvos valdovai buvo Žygimantas Senasis, jo sūnus Žygimantas Augustas, o išnykus Jogailaičių dinastijai - Steponas Batoras. Renesanso kultūros ugdymo istorijoje lemtingą vaidmenį suvaidino ir iš Renesanso tėvynės Italijos kilusi Žygimanto Senojo žmona karalienė Bona Sforca. Žygimantas Augustas XVI a. istorijoje tapo reprezentatyviausia ir daugiausia istorinio dėmesio sulaukusia valdovo figūra. Skirtingai nei daugelis Lietuvos ir Lenkijos valdovų, kurie dažniau buvojo karalystės sostinėje Krokuvoje, Žygimantas Augustas Lietuvos kunigaikštystės sostinę Vilnių pasirinko savo pagrindine rezidencija ir pavertė jį renesansinės kultūros židiniu. Žygimanto Augusto pasipriešinimas politiniams valdovo įvaizdžio standartams (meilė Barborai Radvilaitei bei tragiška ir trumpa jų vedybinės laimės istorija) romantiškai vainikavo išlaisvintus Renesanso epochos jausmus ir tapo viena svarbiausių lietuvių literatūros temų. LDK Renesanso epochą į du istorinius periodus dalija ir Žygimanto Augusto 1569 m. pasirašyta Liublino unija, sujungusi LDK ir Lenkiją į vieną politinį darinį ir XVI a. antrojoje pusėje sukėlusi socialinę įtampą bei aštrią polemiką.
Taip pat skaitykite: Renesanso epochos kūryba
Kritinis Mąstymas ir Valstybės Tobulinimo Projektai
Kritinis visuomeninių reiškinių vertinimas, valstybės tobulinimo projektai Renesanso epochoje tampa įprastine norma - Renesanso žmogus siekia tobulumo. Todėl nereikia stebėtis, jog renesansinė Lietuvos valstybė, kurią XVI a. lankė vis daugiau kitų kraštų gyventojų, pirmą kartą sulaukė ir daug kritikos, o patys valstybės piliečiai, nors ir be išlygų gerbdami luominės visuomenės taisykles, nevengė ironijos net valdovų atžvilgiu. Štai Vilniuje gyvenęs ispanų kilmės poetas Petras Roizijus šmaikščiose lotynų kalba rašytose satyrose ir epigramose kritikavo aukštuomenės ydas ir nebijojo pašiepti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto, kuris garsėjo nuolat atidedamais sprendimais ir klausė savo motinos karalienės Bonos Sforcos: Stovi karalius ramiai ir didingai, o karalienėLaksto tai šen, tai ten tartumei viesulas koks.Jei kas paklaustų manęs, išdrįsčiau aš pasakyti:Šios karalystės tvarka šachmatus primena man.
Politinės Teorijos ir Valstybės Reforma
Renesanso epochoje susiformavo įvairios valstybių valdymo ir visuomeninio gyvenimo tobulinimo teorijos: vienos teigė krikščioniškosios ir pasaulietinės moralės vienybę, kitos pripažino valdovų teisę būti aukščiau įstatymo. Jų autoriai - pasauliečiai ir naujai besikuriančių religinių sistemų (konfesijų) vadovai. Viena įtakingiausių Renesanso politinių teorijų, išplėtojusių moralės ir politikos nesuderinamumo idėją, buvo sukurta Florencijos mąstytojo ir politikos veikėjo Nikolo Makiavelio. Savo idėjas jis apibendrino veikale Valdovas. Vienas pirmųjų Lietuvos mąstytojų, kėlusių valstybės reformos idėjas, buvo Mykolo Lietuvio slapyvardžiu veikalą Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (apie 1550) parašęs bajoras Venclovas Mikalojaitis. Lygindamas tautų papročius, jis nurodė LDK privalumus ir trūkumus, siūlė valdovui pradėti religines ir socialinės reformas ir atkreipti dėmesį į opiausią Viduramžiais visiškai apleistą valstybės problemą - piliečių švietimą. Brandžiausiu Lietuvos Renesanso politinės minties paminklu laikomas kalvinisto Andriaus Volano veikalas Apie politinę arba pilietinę laisvę (1572), kuriame buvo iškelti visų vienodos atsakomybės prieš įstatymą, luomų lygiateisiškumo ir asmens vertės idealai, užtikrinantys politinę laisvę.
Teisės, Istorijos ir Kalbos Samprata Renesanse
Esminis Renesanso kultūros ir visuomenės siekinys - atrasti ir paskelbti tikrąją tiesą bei įgyvendinti pilietinį teisingumą. Daugelis Renesanso mąstytojų teigė, kad tiesa turi būti viena visiems, ir kritikavo dualistinę Viduramžių tiesos sampratą, dvejopus standartus Bažnyčios ir pasauliečių luomams, kilmingiesiems ir prasčiokams. Vienos tiesos standartai buvo pradėti įgyvendinti kuriant teisinės visuomenės pagrindus. Pasaulietinė teisė, be bažnytinės (kanonų) teisės, tapo viena svarbiausių studijų sričių Renesanso Europos universitetuose. Renesanso Lietuvoje buvo sukurtas ir per XVI a. gerintas bei normintas pirmasis Lietuvos teisynas - Lietuvos Statutas (trys redakcijos: 1529, 1566, 1588 m.), kuris galiojo Lietuvoje iki pat LDK padalijimo XVIII a. pabaigoje. Nors statutas buvo pažangus, XVI a. Lietuvos intelektualai siekė kuo demokratiškesnių teisės normų. Andrius Volanas, kritikuodamas Antrąjį Lietuvos Statutą, reikalavo visiems vienodų (nežiūrint luominės padėties) bausmių už žmogžudystę ir teigė, kad „įstatymus, jei jų nereguliuoja teisybė, reikia laikyti labai kenksmingais viešajai laisvei“. Renesansinės tiesos paieškos formavo ir istorinę Naujųjų amžių pradžios žmonijos sąmonę. Renesanso žmogus, pakerėtas istorijos reiškinių didybės ir prasmingumo, asmens, tautos ir žmonijos gyvenimą matė ir vaizdavo išimtinai istorinėje šviesoje iš dalies dėl to, kad, kaip ir Antikos mąstytojai, Renesanso veikėjai istoriją vadino „tiesos šviesa“ (lux veritatis). Renesanso šūkis - „Tiesa yra laiko duktė“ (veritas filia temporis), todėl buvo manoma, kad istorija ir tiesa - neatskiriamos vertybės. Jau vėlyvoji, XVI a. pradžioje sukurta Lietuvos metraščių redakcija (Bychovco kronika), parašyta pagal Viduramžiais pradėtus ankstyvuosius Lietuvos metraščius, pasižymėjo renesansinėmis tendencijomis. Ieškant lietuvių, kaip garbingos Europos tautos, šaknų, joje buvo išplėtotas lietuvių kilmės iš romėnų mitas, kuris netrukus Renesanso mąstytojams davė pagrindą susieti lietuvių ir lotynų kalbas bei papročius ir taip sutvirtinti savo ryšius su Renesanso tėvyne Italija. Motiejus Strijkovskis lenkų kalba parašė Lenkų, lietuvių, žemaičių ir visos Rusios kroniką. Tai buvo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija (1582), kuri pagrindė Lietuvos istoriografiją ir iškėlė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinius idealus. Lotynų kalbą ir papročius Lietuvos intelektualai, remdamiesi kalbų ir papročių panašumais, ėmė laikyti savo protėvių kalba, siūlydami lotynizuoti valstybės tradiciją ir lotynų kalbą paversti pagrindine šalies rašto kalba. Tik Mikalojus Daukša XVI a. pabaigoje savo Postilės (1599) „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ teigė, esą lietuvių kalbos teises pagrindžia tai, kad ši kalba yra įgimta lietuviams, vadinasi, šiai tautai natūraliai Dievo, kuris yra lygiateisės pasaulio įvairovės ir identiteto kūrėjas, duota kalba.
Herojinės Poemos ir Valstybinės Grėsmės
Istoriniai LDK Renesanso kūriniai išaukštino Lietuvos Viduramžių, ypač Vytauto valdymo, laikotarpį kaip politinės jėgos ir galios ženklą, kada lietuviams, anot Jono Radvano, priklausė „didžiulė valdžia ir valstybė“, besidriekusi nuo „Baltijos jūros iki Juodosios krantų ir toliausių Volgos pakrančių“. Renesanse sustiprėjusi Lietuvos kaimynė Maskvos kunigaikštystė tapo pagrindine politine grėsme Lietuvos valstybei, todėl karų su Maskva ir maskvėnais siužetai yra viena pagrindinių XVI a. temų, plėtotų gausiai kuriamose herojinėse poemose.
Humanizmas ir Raštijos Pradžia Lietuvoje
Renesansas iškėlė žmogų kūrėją, teigė žmogaus laisvę ir teisę priimti sprendimus pagal savo sąžinę ir protą, suformavo visuomenei bei valstybei pasišventusio herojaus idealą. Pirmasis šiuos idealus paviešino ir savo gyvenimu realizavo lietuvių humanistas ir Reformacijos šauklys Abraomas Kulvietis savo Tikėjimo išpažinime (1543). Kulvietis bei pirmasis lietuvių protestantų teologas Stanislovas Rapolionis pradėjo kurti lietuvių raštijos pagrindus ir iškėlė žmonių mokymo ir krikščioniškųjų tiesų pažinimo per raštą idealus. Juos įgyvendino jų bendramintis Martynas Mažvydas, kuris 1547 m. Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvišką knygą Katekizmo prasti žadei, skirtą paprastiems lietuviams šviesti. Reformacijai besipriešinantys visuomenės sluoksniai pirmuosius lietuvišką raštiją ketinusius puoselėti protestantus privertė emigruoti į kaimyninę protestantiškąją (liuteroniškąją) Prūsiją. Ši valstybė susikūrė 1525 m. Lietuvos kaimynystėje, Vokiečių ordino nukariautose baltų žemėse buvusio ordino didžiojo magistro Albrechto Brandenburgiečio pastangomis. Tapęs pasaulietiniu Prūsijos valdovu, Albrechtas ilgai ir nuosekliai rėmė lietuviškų (ir pirmųjų prūsiškų) knygų rengimą ir leidybą. XVI a. pabaigoje ten gyvenęs lietuvių liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas realizavo lietuvių protestantų svajonę ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė visą Bibliją, kuri, deja, liko neišleista, tačiau vėliau buvo naudinga XVIII a. Prūsijoje pasirodžiusiems pirmiesiems lietuviškos Biblijos leidimams. LDK teritorijoje Reformacijos šalininkai buvo knygų leidybos iniciatoriai. Į protestantizmą perėjęs kunigaikštis Mikalojus Radvilas Juodasis 1553 m. savo valdose Brastoje (dab. Baltarusijoje) įkūrė pirmąją lotyniškojo šrifto LDK spaustuvę, joje buvo rengiamos ir spausdinamos knygos lenkų ir lotynų kalbomis. Radvilo spaustuvėje 1563 m. buvo išspausdinta ir pirmoji Lietuvos Biblija (lenkų kalba).
Taip pat skaitykite: Renesanso Titanai
Jėzuitų Veikla ir Kelionių Memuarai
1569 m. Lietuvoje pradėję veikti jėzuitai buvo pagrindinis katalikiškosios kultūros variklis. Šios kultūros uoliu rėmėju tapo į katalikybę sugrįžęs Radvilo Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis, kuris buvo ir pirmasis iškilus lietuvių keliautojas bei piligrimas, aplankęs Jeruzalę ir Afriką. Savo įspūdžius jis aprašė kelionių memuaruose Kelionė į Jeruzalę, kurie išgarsino Našlaitėlį visame pasaulyje.
Literatūros Ypatumai ir Žmogaus Samprata
Lietuvos Renesanso literatūra, kurta lotynų, lenkų, rusėnų bei lietuvių kalbomis, rūpinosi politinių, istorinių ir religinių problemų sprendimu. Ji vadovavosi antikinės retorikos taisyklėmis, krikščioniškąjį mokymą derino su antikine išmintimi ir įvaizdžiais. Tačiau atviro pasaulio samprata, įtampa tarp individo gebėjimų ir gamtos fatališkumo, su likimu besigrumiančio žmogaus įvaizdis suformavo ir savitą Renesanso literatūros problemų lauką bei įvaizdžių ir kategorijų sistemą. Vienas populiariausių Renesanso topų (retorikoje dar vadinamų „bendrosiomis vietomis“, lot. loci communes) - „žmogus - keleivis audringoje jūroje, plaukiantis ramybės ir palaimos uosto link“. Šis skirtinguose kūriniuose įvairiai plėtojamas įvaizdis puikiai atstovauja renesansinei pasaulio ir žmogaus sampratai. Pasaulis ir visata - Dievui ir likimui pavaldi, už žmogų stipresnė stichija, tačiau žmogaus gebėjimai ir ryžtas, jame glūdinti dieviškumo ir kūrybiškumo galia leidžia jam būti ne anonimiška šios stichijos dalimi, bet savo tikslo siekiančiu ir kliūtis įveikiančiu herojumi. Tai pabrėžiama ir žymiausioje LDK Renesanso herojinėje poemoje Jono Radvano Radviliadoje (1592).
Laimės Paieškos ir Individo Laisvė
Vienas iš svarbių Renesanso klausimų: kaip žmogui, ribojamam prigimties ir valdomam visagalio likimo, tapti laimingam? Laimės temą, kaip ir daugelį kitų žmogaus egzistencijos aktualijų, nutylėtų Viduramžiais, Renesanso literatai atgaivino remdamiesi Antikos mąstytojais, tačiau siejo su žmogui suteikta krikščioniška Dievo dovana būti laisvu kūrėju ir įgyvendinti savo siekius. Italų Renesanso filosofas Džovanis Piko dela Mirandola yra sušukęs: „O, koks didelis Dievo Tėvo dosnumas, kokia didelė ir nuostabi žmogaus laimė! Jam leista turėti tai, ko pageidaus, ir tapti tuo, kuo panorės“.
Renesansas Dailėje ir Architektūroje
Renesanso laikotarpis - tai išskirtinis Europos meno ir kultūros raidos tarpsnis, apėmęs XIV-XVII amžius. Ši epocha žymi virsmą iš viduramžių į naujuosius laikus. Italijoje užgimęs stilius greitai pasklido po visą žemyną, palikdamas ryškų pėdsaką įvairiose šalyse. Renesansui būdingas harmoningas kompozicijos išdėstymas, proporcijų dermė bei simetrija. Šio laikotarpio menui buvo svarbus natūralistinis požiūris, žmogaus figūros grožio idealizavimas bei geometrinės perspektyvos taikymas tiek tapyboje, tiek architektūroje. Humanizmo idėjos tapo pagrindiniu intelektualiniu judėjimu; kūrėjai vis daugiau dėmesio skyrė žmogaus asmenybei, individualumui ir jo vietai pasaulyje. vėlyvasis (XVI a. pabaiga-XVII a. Šio periodo pokyčius galima pastebėti ne tik dailėje ar pastatų dizaine - literatūroje taip pat suklestėjo antropocentrizmas ir gimė nauji žanrai. Sonetas bei drama praturtino rašytinį palikimą. Renesansas išsiskyrė atviru pasaulietiškumu bei racionalumu ir pakeitė ankstesnį religiniais principais grįstą pasaulio suvokimą. Žmogaus patirtis tapo esmine kūrybos varomąja jėga tiek mene, tiek moksle. Renesanso pradžia siejama su XIV amžiaus Italija, kur Florencija iškilo kaip pagrindinis kultūros židinys. Tuomet visuomenėje įsigalėjo humanizmo idėjos, o antikos paveldas buvo atgaivinamas ir vertinamas naujai. Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu Europos gyvenimas taip pat smarkiai keitėsi. Menininkai kartu su mokslininkais dažnai keldavosi iš vienos vietovės į kitą - taip jie dalijosi sukaupta patirtimi ir dirbo kartu prie įvairių projektų. Politinės sąjungos, universitetų veikla bei sparčiai populiarėjanti spauda leido renesanso idėjoms greitai paplisti po visą Europą. Italijoje gimęs renesansas stipriai paveikė meno raidos kryptis kituose regionuose. Kūrėjai nevengė derinti itališkos pažangos su vietinėmis tradicijomis. Ankstyvasis renesansas išaugo Florencijoje XIV amžiaus viduryje ir tęsėsi iki XV-ojo pradžios. Šio laikotarpio menininkai ypatingą dėmesį skyrė tikroviškam gamtos atvaizdavimui, atrado linijinę perspektyvą ir siekė žmogaus figūros tobulumo. Tiek tapyboje, tiek architektūroje jie pirmąsyk pritaikė matematinius proporcijų apskaičiavimus, kas leido pasiekti naują tikslumo lygį. Brandžiojo renesanso laikotarpis prasidėjo XVI amžiaus pradžioje ir užtruko iki maždaug šimtmečio vidurio. Jis išsiskyrė harmoningais pavidalais, aiškiai apgalvota kompozicija ir subtiliu šviesos bei šešėlių balansu. Griežti kontūrai suteikdavo kūriniams tvarkingumo pojūtį. Tokie meistrai kaip Leonardo da Vinci, Michelangelo ar Rafaelis sukūrė garsiausius to meto darbus - nuo „Mona Lizos“ ir „Paskutinės vakarienės“ iki Dovydo statulos ir Vatikano freskų. Vėlyvojo arba manieristinio renesanso periodas prasidėjo XVI amžiaus viduryje ir tęsėsi iki XVII a. pradžios. Čia dailininkai drąsiai ieškojo naujų raiškos formų: jų kūriniuose atsirado sudėtingesnės kompozicijos, ryškesnis subjektyvumas bei tyčia deformuotos figūros. Jie nevengė detalių gausos ar stiprių emocijų perteikimo - tai ypač akivaizdu Parmigianino ar Jacopo Pontormo darbuose. Renesanso epochoje iškilo žmogaus asmenybės vertė, buvo akcentuojama proto galia ir gebėjimas kurti, o žmogus tapo pagrindiniu visatos bei pažinimo centru - taip įsigalėjo antropocentrizmo idėja. Tapyboje itin svarbus tapo portreto žanras: pavyzdžiui, Leonardo da Vinci „Mona Liza“ ar Rafaelio portretai atskleidžia susidomėjimą psichologija bei individualiomis žmogaus savybėmis. Individualumo siekis neapsiribojo vien menine raiška; kiekvieno kūrėjo stilius buvo vertinamas kaip nepakartojamas indėlis į bendrą Renesanso kultūros paveikslą. Renesanso architektūroje ypatingas dėmesys buvo skiriamas simetrijai bei proporcijoms. Pastatus kūrę meistrai rėmėsi antikos pavyzdžiais, todėl jų darbai išsiskyrė harmonija tiek eksterjere, tiek interjere. Siekdami idealaus balanso, architektai plačiai taikė matematinius skaičiavimus. Šiam stiliui būdingi horizontalūs akcentai ir aiškios geometrinės formos ryškiai kontrastavo su gotikos vertikaliomis linijomis. Architektūra tuo metu tapo labiau pritaikyta kasdieniams žmonių poreikiams - projektuojant rūmus ar viešuosius pastatus siekta užtikrinti patogias erdves viduje. Miestų planavimas taip pat įgijo naują kryptį - urbanistinėje struktūroje ėmė vyrauti aiškiai suplanuoti tinklai ir taisyklingos stačiakampės aikštės. Renesanso epochos Europos dailė išsiskyrė ne tik talentingais kūrėjais, bet ir novatoriškomis technikomis bei nepaprastais meno kūriniais. Žmogus tapo pagrindine tapybos tema - menininkai idealizavo figūrą, remdamiesi antikos pavyzdžiais ir siekdami kuo tobulesnių proporcijų. Vienu didžiausių to meto laimėjimų tapo aliejinės tapybos technika. Ji leido dailininkams sluoksniuoti dažus, išgauti itin ryškias spalvas ir subtilius atspalvių niuansus. Kompozicijoje menininkai pasitelkė matematiką, itin smulkiai tyrinėjo žmogaus kūną. Leonardo da Vinci neretai vadinamas renesanso universalumo simboliu. Jo garsioji „Mona Liza“ stebina paslaptinga veido išraiška, o „Paskutinėje vakarienėje“ atsiskleidžia ne tik puikus erdvės pajautimas, bet ir gilūs personažų tarpusavio santykiai. Rafaelio darbai garsėjo nepriekaištingu kompozicijos pajautimu - jo freskoje „Atėnų mokykla“ senovės filosofai vaizduojami architektūriškai idealiame fone. Religiniai siužetai, mitologinės temos bei portretai (tarp jų - Rafaelio popiežių ar didikų atvaizdai) buvo ypatingai populiarūs visoje Europoje.
Renesanso Įtaka Mokslui ir Literatūrai
Renesanso epochoje humanizmo idėjos itin stipriai paveikė literatūrą ir mokslą, kurie tapo pagrindinėmis to meto kultūros kryptimis. Rašytojai ėmė daugiau dėmesio skirti žmogaus individualumui, jo jausmams bei asmenybei. Be to, kūriniai pradėjo rastis ne vien lotyniškai - vis dažniau jie buvo rašomi italų, prancūzų ar anglų kalbomis. Mokslas tuo metu vis labiau tolsta nuo viduramžių scholastikos kanonų; tyrinėjimai grindžiami stebėjimu ir bandymais. Humanistiniai principai paskatino domėtis Antikos pasiekimais: graikų ir romėnų mokslininkų darbai tapo įkvėpimo šaltiniu. Vienu didžiausių lūžių moksle laikomas heliocentrinės pasaulio sistemos sukūrimas. 1543 metais Mikołajus Kopernikas paskelbė veikalą „Apie dangaus sferų sukimąsi“, kuriame pirmą kartą teigiamas Saulės centriškumas vietoj iki tol vyravusio geocentrizmo. Tuo pat metu Andreas Vesalijus atliko kruopščius žmogaus kūno sandaros tyrimus („Žmogaus kūno sandara“, 1543 m.), remdamasis autopsijomis atskleidęs tikrąją organų struktūrą. Renesanso literatūra išsiskiria proto aukštinimu ir laisvo apsisprendimo akcentavimu - tekstuose pabrėžiamas individualumas bei gebėjimas kritiškai vertinti nusistovėjusias tradicijas. Šiuo istoriniu tarpsniu literatūra ir mokslas susiliejo bendroje humanizmo erdvėje - nuolat keltas klausimas apie žmogaus galimybių ribas.
Taip pat skaitykite: Renesansas ir humanizmas
Renesansas Lietuvoje: Savitas Charakteris
Lietuvos Renesansas prasidėjo XV amžiaus pabaigoje ir jau XVI amžiaus pradžioje Vilnius buvo tapęs pagrindiniu šio stiliaus centru. Renesanso idėjos į mūsų šalį atėjo iš Italijos bei Lenkijos, o jas čia skleidė ne tik valdovų dvaras, bet ir diplomatai bei architektai iš Vakarų Europos. Šio stiliaus architektūra ir menas Lietuvoje pasižymėjo savitu charakteriu, kurį formavo vietinės tradicijos, klimatas ir istorinės aplinkybės. Renesansas ilgai gyvavo drauge su gotika - daugybėje pastatų susipynė griežtos proporcijos, simetrija bei masyvūs tūriai su aukštais dvišlaičiais stogais - būdingais mūsų kraštui. Vienas ryškiausių Lietuvos renesanso architektūros simbolių - Valdovų rūmai Vilniuje. Ši rezidencija perteikia itališkojo renesanso bruožus: simetrišką planavimą, vidinį kiemą su galerijomis ir kvadratiniais langais. Nuo XVI amžiaus vidurio rūmai tapo valstybės politiniu centru. Šv. Šv. Po Valakų reformos 1557 metais Renesansas paveikė ne tik pastatų formas - jis darė įtaką ir miestelių planavimui. Būdingiausias Lietuvos Renesansui bruožas - gebėjimas prisitaikyti prie vietos poreikių: klasikinės formos keitėsi priklausomai nuo tradicijų ar klimato ypatybių. Renesanso epocha Lietuvoje paliko ryškų pėdsaką tiek religinėje, tiek pasaulietinėje architektūroje. Bažnyčios iš to laikotarpio traukia dėmesį savo masyviomis formomis, aukštais šlaitiniais stogais ir lygiais tinkuotais fasadais. Dekoras buvo labai įvairus, tačiau jame vyravo santūrumas. Pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Mykolo ar Pašušvio bažnyčiose dominuoja tvarkingos geometrinės linijos, kurios subtiliai išryškina proporcijų darną. Tuo metu statyti gyvenamieji pastatai dažnai atliko ne tik būsto funkciją - jie buvo pritaikyti ir apsaugai. Siesikų rūmai bei Goštautų pilis Geranainiuose puikiai tai iliustruoja: jų planas stačiakampis, o kampuose stūkso bokštai. Tokia architektūra užtikrino komfortą kasdienybėje ir kartu leido jaustis saugiai net grėsmingomis aplinkybėmis. Po Valakų reformos 1557 metais renesansiniai principai išplito net mažesniuose miestuose. Lietuviška renesanso architektūra gebėjo prisitaikyti prie vietinių klimato sąlygų ir kultūrinių tradicijų. Klasikiniai motyvai dažnai harmoningai susipynė su gotikos detalėmis ar gynybiniams poreikiams skirtais sprendimais.
tags: #renesanso #humanistines #idejos #mene