Renesansas, dar žinomas kaip Atgimimas, buvo Europos kultūros istorijos epocha, kuri prasidėjo XIV amžiuje Italijoje ir išplito daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos šalių XV-XVI amžiais. Ši epocha žymi svarbius pokyčius įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, kuriuos daugiausia lėmė miestų plėtra, suklestėjusi prekyba su Rytais ir naujo buržuazijos luomo formavimasis. Šiame straipsnyje apžvelgsime žymiausias Renesanso asmenybes, kurių indėlis į mokslą, meną, literatūrą ir politiką paliko neišdildomą pėdsaką žmonijos istorijoje.
Renesanso Epochos Apžvalga
Renesansas žymi perėjimą nuo viduramžių prie naujųjų amžių, pasižymėdamas antikos tradicijų atgaivinimu ir dėmesiu žmogaus asmenybei. Tai buvo laikotarpis, kai feodalinė santvarka irsta, o kapitalistiniai santykiai pradeda formuotis. Nacionalinių valstybių centralizacijos procesai ir tautinės savimonės formavimasis skatino feodalizmo irimą. Renesanso epochoje sustiprėjo pasaulietinės ir religinės valdžios kova, o Italijos miestuose brendo naujoviška pasaulietiška kultūra, kuriai lemiamos reikšmės turėjo humanizmas.
Renesanso Humanizmas
Humanizmas, akcentavęs humanitarinių studijų svarbą, buvo viena iš pagrindinių Renesanso idėjų. Antikos pavyzdžiu buvo kuriamos naujo tipo mokyklos, kuriose studijuota gramatika, retorika, poezija, lotynų, graikų ir hebrajų kalbos. Humanistų idealas buvo antikinis civilizuotas gyvenimo būdas, kuris jiems atrodė neįmanomas be senovės graikų kultūros pažinimo. Pasikeitė požiūris į žmogų ir auklėjimą - propaguota individualus mąstymas, laisvas apsisprendimas, asmeninė atsakomybė, aukštinta žmogaus vertė ir orumas.
Žymiausios Renesanso Asmenybės
Leonardas da Vinčis (1452-1519)
Leonardas da Vinčis, Renesanso genijus, yra žinomas ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip mokslininkas, inžinierius bei filosofas, kurio kūryba paliko neišdildomą pėdsaką žmonijos istorijoje. Jo religiniai paveikslai, tokie kaip „Paskutinė vakarienė“ ar „Madona uolų grotoje“, yra vieni garsiausių krikščioniškojo meno šedevrų.
Leonardo da Vinčio požiūris į Dievą buvo veikiau filosofinis nei dogmatiškas. Jo užrašai atskleidžia žmogų, kuris žavėjosi gamtos dėsniais ir ieškojo dieviškumo jos harmonijoje. Jam Dievas buvo ne tiek asmuo, kiek kosminė tvarka, kurią jis tyrinėjo per mokslą, anatomiją ir meną.
Taip pat skaitykite: Renesanso epochos kūryba
Leonardas kūrė religinius paveikslus dėl kelių priežasčių, kurios rodo tiek jo asmeninį dvasingumą, tiek Renesanso kontekstą: užsakymai ir pragyvenimas, meno kaip dvasingumo išraiška, simbolių ir gamtos sintezė, filosofinis ir estetinis iššūkis ir asmeninis dvasingumas.
Žymiausi Leonardo da Vinčio religiniai paveikslai:
- Paskutinė vakarienė (1495-1498)
- Madona uolų grotoje (1483-1486, ir antra versija 1495-1508)
- Šv. Jonas Krikštytojas (1513-1516)
- Apreiškimas Mergelei Marijai (apie 1472-1475)
- Šv. Jeronimas dykumoje (apie 1480, nebaigtas)
Mikelandželas (1475-1564)
Mikelandželas buvo italų renesanso dailininkas, skulptorius, architektas, inžinierius, tapytojas ir poetas. Jis kūrė galingas, titaniškas skulptūras, kurias galima apžiūrėti iš visų pusių, pavyzdžiui, „Dovydas“ ir „Mozė“. Pagal jo projektą Romoje buvo pastatyta Šv. Petro bazilika, o Mikelandželas pats vadovavo jos statybai. Jo kūryba turėjo didžiulį poveikį tolimesniam Europos tapybos ir skulptūros vystymuisi.
Rafaelis (1483-1520)
Rafaelis buvo italų renesanso dailininkas ir architektas, garsėjęs savo harmoningu ir aiškiu stiliumi. Jo žymiausi darbai yra freskos Vatikano rūmuose, įskaitant „Atėnų mokyklą“, kuri vaizduoja antikos filosofų susirinkimą. Rafaelio kūryba pasižymi elegancija, kompozicijos pusiausvyra ir idealizuotu grožio supratimu.
Erazmas Roterdamietis (1469-1536)
Erazmas Roterdamietis buvo Nyderlandų dvasininkas, vienas garsiausių humanistų, filosofas bei teologijos mokslų daktaras. Jis buvo vienas iš protestantizmo pradininkų ir padarė didelį poveikį XVI a. minties raidai. Savo veikaluose kėlė visuomenės papročių ir Katalikų bažnyčios reformavimo idėjas, kritikavo prietarus, fanatizmą, dvasininkų korupciją, tamsumą, amoralumą ir smerkė kūno bausmes. Erazmas parengė „Naujojo Testamento“ vertimą į graikų kalbą ir parašė filosofinę satyrą „Pagiriamasis žodis kvailybei“.
Taip pat skaitykite: Lietuvos renesanso meno ypatumai
Nikolas Makiavelis (1469-1527)
Nikolas Makiavelis buvo Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas, absoliutizmo teorijos kūrėjas ir pirmojo politologinio vadovėlio autorius. Savo politinę teoriją kūrė tada, kai Vakarų Europoje formavosi centralizuotos absoliutinės monarchijos, o Italija buvo susiskaldžiusi. Jis sukūrė naujos valstybės formos - absoliutizmo - teorinį pagrindą. Jo nuomone, Italiją galėjo suvienyti tik stiprus valdovas, galįs įgyvendinti šiuos tikslus bet kokiomis priemonėmis ir paisyti tik valstybės interesų.
Mikalojus Kopernikas (1473-1543)
Mikalojus Kopernikas buvo Lenkijos astronomas, matematikas ir ekonomistas, paskelbęs heliocentrinę Saulės sistemos teoriją, teigusią, kad Žemė sukasi aplink Saulę, prieštaraujančią tuometinei geocentrinei teorijai. Koperniko heliocentrinę teoriją vėliau patvirtino ir patobulino Galilėjus.
Martynas Liuteris (1483-1546)
Martynas Liuteris buvo vokiečių teologas, vienas iš Reformacijos pradininkų. Jis pasmerkė prekybą indulgencijomis ir teigė, kad išsigelbėjimas pasiekiamas tik per tikėjimą, o ne per darbus. Liuterio idėjos paskatino religinį susiskaldymą Europoje ir padėjo pagrindą protestantizmui.
Žanas Kalvinas (1509-1564)
Žanas Kalvinas buvo įtakingas prancūzų teologas, kalvinizmo pradininkas ir vienas iš žymiausių Reformacijos veikėjų. Dėl persekiojimų išvyko į Šveicariją ir tapo Ženevos religiniu vadovu bei politiniu lyderiu, akcentavo Biblijos autoritetą bei reikšmę, neigė Romos katalikų bažnyčios autoritetą bei svarbą.
Viljamas Šekspyras (1564-1616)
Viljamas Šekspyras buvo anglų poetas ir dramaturgas, laikomas vienu geriausių rašytojų anglų kalba ir vienu iškiliausių pasaulio dramaturgų. Jo dramos, tokios kaip „Hamletas“, „Romeo ir Džuljeta“ ir „Makbetas“, yra nuolat statomos ir analizuojamos visame pasaulyje. Šekspyro kūryba pasižymi giliu žmogaus psichologijos supratimu, poetiška kalba ir universaliomis temomis.
Taip pat skaitykite: Renesansas ir humanizmas
Renesansas Lietuvoje
Lietuvoje Renesanso epochos mąstymo ir kultūros formos ėmė ryškėti XV a. pabaigoje ir truko iki XVII a. vidurio, brandžiausios buvo XVI amžiuje. Joms pradžią davė Lietuvos didikų ir bajorų vaikų studijos Vakarų Europos universitetuose. Grįžę į Lietuvą jie dirbo raštininkais, teisininkais, diplomatais, mokytojais, karalių ir didžiųjų kunigaikščių sekretoriais, skleidė Renesanso ir humanizmo idėjas. Joms plisti padėjo ir Lietuvoje gyvenę kitų šalių humanistai. Renesanso intelektinė atmosfera, susiformavusios mecenatystės tradicijos paskatino spaudos Vilniuje atsiradimą.
Žygimantas Augustas, rezidavęs Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose, pavertė Vilnių Lietuvos Renesanso kultūros svarbiausiu centru. Čia buvo sukaupta viena didžiausių Europoje biblioteka, vertingas paveikslų ir gobelenų rinkinys, griežė muzikantų kapela. Lietuvoje, panašiai kaip Vokietijoje ir Europos kitose šalyse, Renesansas buvo glaudžiai susijęs su reformacija. Pirmieji Lietuvos reformacijos atstovai (A. Kulvietis, S. Rapolionis, V. Agripa) skleidė Lietuvoje žymiausių Vakarų Europos reformacijos veikėjų ir humanistų idėjas.
tags: #renesanso #zymiausios #asmenybes