Psichiatrijos ligoninių istorija yra svarbi, nes ji formavo Lietuvos visuomenės požiūrį į psichiatriją. Šiame straipsnyje panagrinėsime Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės istoriją, pradedant jos įkūrimu Rusijos imperijos laikais ir baigiant dabartine veikla. Aptarsime svarbiausius etapus, iššūkius ir pokyčius, kurie formavo šios gydymo įstaigos raidą. Taip pat pažvelgsime į psichiatrijos raidą Lietuvoje ir visuomenės požiūrį į psichikos ligas.
Pirmieji žingsniai: Bonifratrų vienuolynas
Pasirodo, pirmaisiais turinčiais proto negalią rūpintis pradėjo bonifratrų vienuoliai. Ligoniai buvo laikomi jų vienuolyne, kuris yra prie Šv. Kryžiaus bažnyčios, greta dabartinės Prezidentūros rūmų, Lauryno Stuokos Gucevičiaus skverelio. Dabar ten - Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų namai. Ligonius gydė ir maldomis.
„Bonifratrai reiškia „gerieji broliai“. Jų šūkis buvo - „Broliai, darykime gera“. Jie buvo ne tik kunigai, bet ir gydytojai. Daug dėmesio jie skyrė psichinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Taip elgtis buvo nuspręsta todėl, nes jų įkūrėjas Dievo Jonas, kai atsivertė į tikėjimą, pardavė visus savo turtus ir išėjo tarnauti vargšams, todėl jo aplinkos žmonės pagalvojo, kad jam „pasimaišė protas“ ir jį uždarė į psichiatrinę ligoninę. Pamatęs ir supratęs, kaip tiems žmonėms reikia atjautos ir dėmesio, jis įsteigė vienuoliją, kuri rūpintųsi būtent šiais žmonėmis. Šią vietą dabar sudaro koplyčia, dalis vienuolyno ir bažnyčios“, - pasakojo šiame vienuolyne gyvenanti vienuolė Dalia Dapkūnaitė. Ji rodė, kad būtent už permatomų stiklinių durų, erdvioje salėje, ir buvo įsikūrusi pirmoji Lietuvoje psichiatrinė ligoninė.
„Vienu metu šioje salėje būdavo gydoma apie 15 ligonių. Juos prižiūrėdavo vienas brolis, kuris žmones gydydavo ne tik medikamentais, bet ir žolelių nuovirais, svarbią įtaką gydymo procese turėjo ir malda. Būdavo atveriamos durys į salę ir sergantys ligoniai, galėdavo dalyvauti Šv. Mišiose“, - pasakoji ji.
Yra žinoma, kad ligoninėje per 300 metų iš viso buvo gydoma apie 2 tūkst. žmonių. Tiesa, kilnų darbą dirbę vienuoliai neįtiko carinei valdžiai, todėl 1843 m. bonifratrų vienuolynas buvo uždarytas. Jame veikusią ligoninę perėmė carinė administracija. Vėliau, 1905 m., ligoninė buvo perkelta į modernų centrą Naujoje Vilnioje. Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta koncertų sale, dabar ji - restauruota. Iš Šv. Onos bažnyčios buvo parvežti jai priklausę sakralūs dalykai, sudaryta erdvė maldai. Po bažnyčia teka šventu vadinamas šaltinis.
Taip pat skaitykite: Respublikinės psichiatrijos ligoninės apžvalga
Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės įkūrimas ir veikla carinės Rusijos laikais
Oficialios psichiatrijos ligoninės atidarymas Naujojoje Vilnioje įvyko 1903 metais gegužės mėn. 21 d. Pagal nuostatus ligoninė priklausė Vidaus reikalų ministerijos sveikatos departamentui. Po 200 lovų buvo skirta Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko ir Vitebsko gubernijoms. Iš viso ligoninė buvo pritaikyta vienu metu priimti iki tūkstančio pacientų. Pirmuoju ligoninės direktoriumi buvo žinomas psichiatras Nikolajus Krainskis.
N.Krainskis sudarė pirmąją ligoninės darbo programą, paremtą sveiku protu ir humanizmu. Pasak paties N.Krainskio: „Mes manome, kad mūsų darbo pagrinde turi glūdėti net ir žmogaus su sutrikusia sąmone gerbimas ir mes mokome personalą gerbti žmogaus asmenybę, slypinčią po „pamišimo kauke“. Jis diegė humanišką požiūrį į pacientus, ragino gerbti net sunkiausiai sergančio ligonio asmenybę, kas tuomet buvo neįprasta. Daug dėmesio buvo skiriama psichoterapijai, personalas ligoniams organizuodavo įvairius žaidimus, koncertus. Ligoniai darbavosi daržuose, pradėjo sodinti sodą. Tai ir buvo darbo terapijos užuomazga. Ligoninė priimdavo ja besidominčius lankytojus, pacientams buvo leidžiama pasivaikščioti už jos teritorijos, taip pat įkurtas kiek daugiau nei hektaro dydžio sodas ir daržas kuriame darbavosi čia besigydantieji.
Šios humaniškos psichoterapijos kryptys laikėsi neilgai. Artėjant 1905 m. revoliucijai revoliucingai nusiteikę gydytojai pradėjo priešišką N.Krainskiui veiklą, įtraukė į ją sveikatos departamentą ir net generalgubernatoriaus kanceliariją. N.Krainskis 1905 m. iš ligoninės pareigų savo prašymu pasitraukė. Po to atsirado protekcionizmas ir kalėjimo režimas - pailgėjo gulėjimo trukmė, gydymas tapo nevisaverčiu. Tokioje padėtyje ligoninė egzistavo iki 1915 m., o kilus didžiajam karui ji evakuota į Rusijos gilumą.
Ligoninės likimas tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais
Ligoninės pastatai buvo naudojami Rusijos, Lenkijos, Tarybų Rusijos, Vokietijos kareivinių ir karo tikslams, daug kas buvo sugriauta. Tarpukariu ligoninės pastatais naudojosi Lenkijos kariuomenė, per Antrąjį pasaulinį karą - naciai, pokariu grįžę sovietai, vienoje patalpoje net buvo įsirengę kino salę. Karo metais nukentėjo arba buvo visiškai sugriauti kai kurie korpusai, pietrytiniai taip ir liko neatstatyti.
Atkūrimas ir veikla sovietmečiu
Ligoninės antras įsikūrimas prasidėjo 1961 m. 1982 m. keitėsi ligoninės administracija, į darbą buvo pakviesta keletas vadovų iš kitų gydymo įstaigų. Nuo 1984 metų buvo pradėtas intensyvus vidurinio medicinos personalo ruošimas Lietuvos psichiatrijos įstaigoms. Per 20 metų lovų skaičius buvo padidintas iki 2000, įkurti narkologinis, vaikų ir kiti skyriai. 1988 m. siekiant ligonius reabilituoti buvo įkurtas „Vilniaus atjautos“ gamybinis susivienijimas, kuris egzistuoja iki šiol. Ligoninės kiemą puošia dekoratyvinė, granito Vaclovo Krutinio skulptūra, simbolizuojanti po gydymo atgimstantį žmogų.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichiatrijos paslaugų perspektyvos
Pacientų gyvenimas sovietmečiu: tarp smurto ir izoliacijos
Sovietmečiu dalis žmonių į psichiatrines ligonines patekdavo dėl politinių priežasčių, dėl kritikos sovietiniam režimui. Tačiau kiek tokių atvejų buvo sovietinėje Lietuvoje, pasakyti sunku. Visgi dokumentai atskleidžia, kad bent atskirais atvejais politiniai motyvai buvo pasitelkiami ir uždarant į ligoninę pacientus Lietuvoje.
Dabar daugeliui sunku įsivaizduoti, kad žmogus į psichiatrinę ligoninę norėtų patekti savo noru. Bet sovietmečiu buvo būtent taip. Viena priežastis - noras pasislėpti. Ligoninės funkcionavo kaip vieta žmonėms pasislėpti nuo sovietinės valstybės. Pavyzdžiui, jaunuoliams, kurie norėjo išvengti tarnybos sovietinėje armijoje. Kita priežastis - abortai. Sovietmečiu moterims abortus buvo galima darytis iki 12-os nėštumo savaitės. Bet psichikos ligomis sergančioms pacientėms abortus buvo galima darytis ir vėliau. Taip pat į ligoninę savo noru kartais patekdavo homoseksualūs vyrai. Pagal SSRS Baudžiamąjį kodeksą lytiniai santykiai tarp vyrų buvo nusikaltimas.
Tačiau, ar sovietinėse psichiatrijos ligoninėse buvo smurto? Istorikas T.Vaiseta teigia, kad reikia kalbėti ne tik apie psichiatriją, kaip mediciną. Pranešimų apie smurtą, piktnaudžiavimą, blogą elgesį buvo per visą sovietinį laikotarpį. Iš skundų susidaro įspūdis, kad dažniausiai smurtaudavo žemiausios grandies personalas - sanitarai ir seselės. Tačiau gydytojai žinojo apie tai, kas vyksta, ir kartais į tai žiūrėjo pro pirštus.
Ligoniai dažnai skundėsi skurdžiomis gyvenimo sąlygomis. Po Antrojo pasaulinio karo gydymo įstaigos buvo sausakimšos, keli pacientai buvo guldomi į vieną lovą, net ant grindų.
Be to, psichikos ligoniu laikomas žmogus buvo diskvalifikuotas iš normalaus gyvenimo, tarsi nebebuvo laikomas visaverčiu piliečiu. Nemažą pacientų dalį Vilniaus psichiatrinėse ligoninėse sudarydavo ilgalaikiai gyventojai, kurie niekam nerūpėjo, buvo visų užmiršti bei apleisti. Toks gyvenimas galėjo tęstis 10, 15 ar 20 metų. Kadangi tokie pacientai įprastai buvo laikomi nepagydomais ir medicinos požiūriu beviltiškais, gydyti jų beveik ir nesistengta. Gydytojai jais rūpinosi mažai. Ligoninės valdžia tokius žmones laikė ne žmonėmis, kuriems reikia padėti, o problema. Oficialiai jie vadinti ligoninėje „nusėdusiais pacientais“. Paniekinamai į tokius pacientus žiūrėjo ir kiti ligoniai, kurie dažnai manė, kad jie „normalūs“, o štai „kralikai“ yra „nenormalūs“.
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos ligoninės skyriai
Esminės reformos atkūrus Nepriklausomybę
Atgimusioje Lietuvoje ligoninės medicinos seserys - psichiatrijos slaugytojos buvo iniciatorės naujų reformų, pažangių slaugos metodų, jos parengė „psichiatrijos slaugytojo normą“ visoms respublikos psichiatrijos slaugytojoms. Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo įvyko esminė psichiatrijos reforma - jos vienas pagrindinių iniciatorių - ligoninės direktorius medicinos daktaras Valentinas Mačiulis, aktyviai dalyvaujantis rengiant Lietuvos teisinę psichikos sveikatos bazę, plėtojant ir gerinant Lietuvos psichiatriją.
Per pastaruosius 20 metų atlikta daugybė darbų - nuosekliai buvo vykdoma įstaigos restruktūrizacija, gerinama psichiatrijos paslaugų kokybė, pagerintos gydymo, slaugymo ir darbo sąlygos (renovuota dauguma skyrių, įkurtos jaukios darbo ir poilsio patalpos, aprūpintos naujais baldais bei interjero detalėmis), inicijuota daugybė įvairių teigiamų pokyčių; nuolat rengiamos ir atnaujinamos meninės kūrybos parodos, organizuojami renginiai.
Dabartinė situacija: modernūs gydymo metodai ir iššūkiai
Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius profesorius Arūnas Germanavičius teigia, kad šiais laikais elektrošoko procedūra nė iš tolo neprimena to, ką esame matę filmuose. Į elektros impulsų terapiją atvestas pacientas paguldomas ir prijungiamas prie monitorių. Tuo metu gydytojas reanimatologas pradeda taikyti trumpalaikę anesteziją, į raumenis suleidžiama atpalaiduojamųjų vaistų ir labai trumpam sustoja paciento kvėpavimas. Tik tada psichiatras paspaudžia elektros impulsų prietaiso, kurio galingumas nustatomas atsižvelgus į paciento amžių, svorį ir varžos rodiklius, mygtuką.
Taikydami elektros impulsų terapiją mes smegenyse dirbtinai sukeliame panašų į epilepsijos priepuolį. Jis pasklinda po visus galvos smegenų centrus ir, manoma, išlaisvina daug neuromediatorių, kurie reikalingi sveikstant, pavyzdžiui, nuo šizofrenijos, taip pat labai sunkių depresinių būklių metu. Pasak profesoriaus, daliai žmonių šizofrenija labai sėkmingai išgydoma. Viskas priklauso nuo to, kaip greitai žmonės pradedami gydyti.
Šiuo metu ligoninėje taikomi modernūs gydymo metodai, tokie kaip transkranijinė magnetinė stimuliacija, kuri derinant su psichoterapija ir vaistais kai kuriems asmenims sėkmingai gydoma depresija, Parkinsono liga ir įvairios retesnės neurologinės ligos.
Ūmių psichozių skyriuje pacientai, kurie yra agresyvūs ir sujaudinti, perkeliami į vienutes, kuriuose fiziškai varžomi diržais. Tačiau tramdomieji marškiniai nebenaudojami, nes jie yra nesaugūs.
Kai slaugytojai atlieka pacientų fizinį suvaržymą (fiksaciją), jie privalo įvesti duomenis į vidinę ligoninės elektroninę sistemą, kad administracija galėtų matyti realiu laiku, kiek ir kokiuose skyriuose yra daugiau agresyvaus pacientų elgesio, ir kaip dažnai gydytojai ir slaugytojai turi taikyti fizinio suvaržymo priemones, analizuoti šių reiškinių priežastis ir prevenciškai mažinti agresijos psichiatrijos skyriuose.
Vis dėlto, psichikos ligonių šalinamasi ir dėl nuomonės, kad jie yra pavojingi visuomenei. Šeimos gydytojai dažnai net nedrįsta savo pacientų siųsti pas psichiatrą. „Jums reikėtų apsilankyti pas psichologą“, - švelniai paragina jie, nes tai žmones gąsdina mažiau nei būtinybė konsultuotis su psichiatru.
Visi esame girdėję ir skaitę istorijų apie prievarta į psichiatrijos ligonines uždaromus žmones, jiems duodamas milžiniškas dozes raminamųjų vaistų ir šiurpą keliančias gydymo procedūras: pradedant elektrošoku, baigiant lobotomija. Pastarąją daug kas turbūt atsimena iš Keno Kesey romano ir to paties pavadinimo filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“.
Bet ar tose istorijose tebėra tiesos? Juk pasaulis pasikeitė. Tad koks gi gyvenimas psichiatrijos ligoninėse verda dabar?
Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius profesorius Arūnas Germanavičius atvėrė mums duris į savo vadovaujamą gydymo įstaigą, aprodė net tuos skyrius, kuriuose gydomi sunkiausi ligoniai.
Pirmiausia gydytojas mus nusivedė į kabinetą, kuriame, be darbo stalo, stovėjo ir odinis krėslas su prie jo prijungta elektronine įranga - transkranijine magnetine stimuliacija.
Ši įranga veikia paprastai - prie kėdėje sėdinčio žmogaus skalpo pridedamas magnetinio lauko generatorius, per kurį leidžiami elektros impulsai.
„Šis gydymo metodas pagrįstas galvos smegenų žievėje sukeliamu magnetinio lauko poveikiu. Jis veikia tik smegenų žievėje ir tik tam tikru atstumu nuo galvos paviršiaus. Kadangi magnetinis laukas nukreipiamas tam tikru kampu, jis paveikia žmogaus bioelektrinį potencialą taip, kad suaktyvina tam tikrų neuronų jungčių (sinapsų) veiklą. Tai labai perspektyvus gydymo metodas“, - neabejojo A.Germanavičius.
Gydymą šiuo prietaisu derinant su psichoterapija ir vaistais kai kuriems asmenims sėkmingai gydoma depresija. Taip pat šis prietaisas tinka Parkinsono ligai ir įvairioms retesnėms neurologinėms ligoms gydyti.
Kad patektume į kitą skyrių, profesorius pabeldė į užrakintas duris. Pasirodo, net ligoninės vadovas kada įsigeidęs šio skyriaus durų nevarsto.
„Psichozės metu pacientai gali būti sutrikusios orientacijos, pasimetę laike, erdvėje, kartais ir savyje. Jų elgesys gali būti paveiktas kliedesių, sutrikusio suvokimo, haliucinacijų. Todėl pacientus visą parą stebi personalas“, - paaiškino ligoninės vadovas.
Mus pasitiko slaugos administratorė ir smalsiai į mus žvilgčiojantys koridoriumi vaikštantys pacientai bei personalas - daugiausia moterys.
„Bet ant langų šiame skyriuje grotų nėra“, - tarstelėjau.
„Langai neatsidaro ir yra nedūžtantys“, - sakė profesorius.
Dažniausiai čia gydoma apie 40 pacientų, tad slaugytojoms, kurių dieną būna 3, o naktį - po vieną ir dar dvi slaugytojo padėjėjos, tenka didelis darbo krūvis. Joms reikia ne tik prižiūrėti, kaip ligoniai vartoja vaistus, bet ir bendrauti su jais. Tad ligoninės vadovas didžiavosi, kad jie pirmieji tarp psichiatrijos gydymo įstaigų pradėjo taikyti iš Japonijos koncerno „Toyota“ perimtą LEAN metodiką.
Jos esmė - koridoriuje kabančiose lentose darbuotojai žymi, kaip keičiasi pacientų dienotvarkė, kiek per mėnesį jų įrašoma į reabilitaciją, taip pat nurodoma, kiek ligonis patenkintas savo praėjusia diena, įtraukiamos pastabos, ką būtų galima patobulinti.
Vis dėlto mums su fotografu rūpėjo kas kita: ar tikrai ligoniai rišami prie lovų? O kaipgi tramdomieji marškiniai - ar jie tebenaudojami?
„Jeigu žmogus yra agresyvus ir sujaudintas, jis perkeliamas į Ūmių psichozių skyrių, kuriame yra vienutės, o tose vienutėse pacientai fiziškai varžomi diržais“, - paaiškino A.Germanavičius.
Šis skyrius yra kitame teritorijos gale, tad į jį teko eiti per lauką. Pakeliui sužinojome, kad tramdomieji marškiniai psichiatrijos ligoninėje nebenaudojami, nes jie yra nesaugūs.
„Žmogus juose gali ir pasismaugti. Kadangi jo rankos juose būna suspaustos, apsunkinamas kvėpavimas ir gali išsivystyti širdies nepakankamumas, daug kitų ligų. Personalui irgi sunkiau pacientui su tramdomaisiais marškiniais atlikti medicininę procedūrą, užtikrinti jo saugumą“, - paaiškino ligoninės vadovas.
Jau nesistebėjau, kad Ūmių psichozių skyriaus durys užrakintos ir teko luktelėti, kol į vidų įleido darbuotojas.
Koridorius nė kiek nesiskyrė nuo bet kurios kitos ligoninės. Bet į akis krito tai, kad čia beveik visi darbuotojai - vyrai. Būtent šio skyriaus personalui tenka taikyti pacientų agresijos valdymo metodiką: sugebėti prieiti prie kliedesių ir haliucinacijų apimto ligonio ir saugiai jį sutramdyti.
Paprastai vieną ligonį tramdyti tenka mažiausiai trims darbuotojams, kurie yra išmokyti, kaip elgtis: griebti ligonį už rankų, kojų ar liemens.
Ūmių psichozių paveikti pacientai kartais paguldomi į vienutę, kurioje prie lovos fiksuojami specialiais diržais. Ir durys be rankenų iš vidaus išduoda, kad žmogaus laisvė čia laikinai gali būti suvaržoma.
Palatos kampe yra sanitarinė patalpa, o palubėje kabo stebėjimo kamera. Be to, slaugytoja kas pusvalandį privalo ateiti ir patikrinti, ar ligoniui viskas gerai.
Kai slaugytojai atlieka pacientų fizinį suvaržymą (fiksaciją), jie privalo įvesti duomenis į vidinę ligoninės elektroninę sistemą, kad administracija galėtų matyti realiu laiku, kiek ir kokiuose skyriuose yra daugiau agresyvaus pacientų elgesio, ir kaip dažnai gydytojai ir slaugytojai turi taikyti fizinio suvaržymo priemones, analizuoti šių reiškinių priežastis ir prevenciškai mažinti agresijos psichiatrijos skyriuose. „Tai leidžia analizuoti agresijos priežastis ir pagerinti gydymo kokybę, nes geriau žinome, kuriems pacientams kyla didesnė agresijos tikimybė, kuriems reikia trumpiau taikyti fiksaciją. To anksčiau šioje ligoninėje nebuvo. Tokios sistemos nėra kitose psichiatrijos įstaigose. Mano giliu įsitikinimu, tokia tvarka turėtų būti privaloma visose Lietuvos gydymo įstaigose ir sukurta nacionaliniu mastu“, - neabejojo profesorius A.Germanavičius, tik šiemet pradėjęs vadovauti Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei.
Jei reikia, Ūmių psichozių skyriaus pacientai pervežami į elektros impulsų terapijos kabinetą, kur taikomas elektrošokas.
Gydytojas skubėjo nuraminti: šiais laikais elektrošoko procedūra nė iš tolo neprimena to, ką esame matę filmuose.
Į elektros impulsų terapiją atvestas pacientas paguldomas ir prijungiamas prie monitorių. Tuo metu gydytojas reanimatologas pradeda taikyti trumpalaikę anesteziją, į raumenis suleidžiama atpalaiduojamųjų vaistų ir labai trumpam sustoja paciento kvėpavimas. Tik tada psichiatras paspaudžia elektros impulsų prietaiso, kurio galingumas nustatomas atsižvelgus į paciento amžių, svorį ir varžos rodiklius, mygtuką.
„Tuo metu pacientas nieko nejaučia, nėra net jokių traukulių. Procedūros metu nematome jokių išorinių pokyčių. Keičiasi tik elektroencefalograma, rodanti, kad paciento smegenyse tuo metu vyksta bioelektrinis iškrūvis. Taikydami elektros impulsų terapiją mes smegenyse dirbtinai sukeliame panašų į epilepsijos priepuolį. Jis pasklinda po visus galvos smegenų centrus ir, manoma, išlaisvina daug neuromediatorių, kurie reikalingi sveikstant, pavyzdžiui, nuo šizofrenijos, taip pat labai sunkių depresinių būklių metu“, - sakė A.Germanavičius.
tags: #respublikine #naujosios #vilnios #psichiatrijos #ligonine