Kiekvienos įstaigos istoriją kuria joje dirbantys žmonės. Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, įsikūrusi Parko gatvėje, turi ilgą ir sudėtingą istoriją, atspindinčią ne tik psichiatrijos raidą Lietuvoje, bet ir visuomenės požiūrį į psichikos sveikatą bei sergančiuosius. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius ligoninės istorijos etapus, pradedant jos ištakomis ir baigiant šių dienų modernizacija.
Jubiliejus kaip atspirties taškas
Net jei vertintume šį ligoninės jubiliejų kaip sąlygiškai susiklosčiusią tradiciją ar tam tikrą skaičių kombinaciją, negalime nepastebėti vieno privalumo: tai puiki proga prisiminti ir pagerbti čia dirbusius ir dirbančius žmones, padėkoti už jų atsidavimą savo profesijai, pasidžiaugti jų nuveiktais darbais. Juk visi suprantame, kokio subtilumo reikalauja psichiatrijos sritis. Artėjant jubiliejui ligoninės direktorius med. dr. Siekiant įamžinti Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės veiklos 110-ies metų sukaktį ir pagerbti ligoninės bendruomenę, atkreipti visuomenės, šiuo atveju ypač menininkų, dėmesį į psichiatrijos sritį, stiprinti ryšius su įvairiomis šalies ir tarptautinėmis bendruomenėmis, buvo paskelbtas tarptautinis ekslibrisų konkursas. Mūsų džiaugsmui jis sulaukė didžiulio dėmesio. Darbus atsiuntė 85 dailininkai iš 25 šalių. Gauta daugiau kaip 300 konkursinių darbų. Sukaupta solidi ekslibrisų kolekcija. Ekslibrisai skirti ne tik mūsų ligoninės jubiliejui įprasminti, bet ir kitoms šalies bei užsienio psichiatrijos gydymo įstaigoms, su kuriomis bendradarbiaujame. Kita vertus, turime puikią progą susipažinti su ekslibriso menu: ligoninės erdvėje eksponuojama ekslibrisų paroda, kuri vėliau keliaus ir į kitas ekspozicines erdves. Išleistas ir ekslibrisų katalogas, kuriame lietuvių ir anglų kalbomis glaustai pristatoma ligoninės istorija, aptariami konkursiniai darbai, publikuojami ekslibrisai, jų kataloginiai duomenys bei konkurso dalyvių, laureatų ir prizininkų sąrašai. Nuoširdžiai dėkojame visiems dailininkams, atsiliepusiems į kvietimą dalyvauti šiame konkurse ir sušildžiusiems mūsų jubiliejų savo širdies, minčių, talento spinduliais. Maloniai kviečiame aplankyti tarptautinę ekslibrisų parodą, kuri veiks visą vasarą darbo dienomis nuo 8 iki 17 val. (Administracinio pastato II aukšte, Parko g.
Ištakos: Vasaros gatvės ligoninė
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, žinomas kaip Vasaros gatvės ligoninė, yra įsikūręs sostinės Antakalnio rajone, Vasaros gatvėje 5. Vasaros gatvės istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centru, kurį miestiečiai žino kaip Vasaros ligoninę. Ieškant informacijos apie šią gatvę internetuose atrodo, kad tai viskas, kas čia egzistuoja.
Kaip rašoma Tomo Vaisetos knygoje „Vasarnamis“, Antakalnyje, tuometiniame Vilniaus priemiestyje, miškingame Sapiegos parke, stovėję rūmai ligonine paversti 1920 metais. Iš pradžių čia gydyti tuberkulioze sergantys žmonės, o 1927 metais atidaryta psichiatrijos ligoninė. Tarpukariu, Lenkijos okupuotame Vilniuje, ligoninėje buvo nedaug vietų: iš pradžių 120, vėliau šis skaičius išaugo iki 230.
Julija, gyvenusi Vasaros gatvėje apie dvidešimt metų, kol baigė mokyklą, pamena, kad ten, kur dabar gėrimų parduotuvė, anksčiau buvo Antakalnio gyventojams žinoma „Ryto“ parduotuvė, vaikai joje pirkdavo saldainius, sausainius. Parduotuvės antrame aukšte buvo Jurgio Kunčino romane „Tūla“ minėtas bufetas. Jai ši gatvė reprezentavo Vilniaus įvairovę - gyventojai buvo ne tik lietuviai, bet ir rusai, baltarusiai, lenkai, totoriai.
Taip pat skaitykite: Respublikinės psichiatrijos ligoninės apžvalga
Sovietinis laikotarpis: iššūkiai ir prieštaros
Sovietmečiu psichiatrijos ligoninės išgyveno sudėtingą laikotarpį, kuriame persipynė medicininiai ir ideologiniai aspektai. Pasak istoriko Tomo Vaisetos, sovietmečiu būta prieštaringų vertinimų psichiatrijos ligoninių atžvilgiu. Vasaros gatvės ligoninė nuolat buvo perpildyta - ne tik tada, kai ji buvo vienintelė visoje šalyje, bet ir visą laikotarpį. Tai atsispindi ir pacientų skunduose. Tie skundai, laiškai, atsiliepimai kasmet sudarydavo po 10-15 bylų tomų. Kiekviename tome - po 200-400 lapų.
Pasak istoriko, esminė sovietinės psichiatrijos problema yra sietina su tragiškai prasta infrastruktūra: „Ir psichiatrijos ligoninės turėjo tamsiąją pusę. Pati svarbiausia problema, kuri kamavo visą sovietų psichiatriją, - nuolatinis perguldymas. Anot istoriko, ši problema buvo sprendžiama guldant žmones „bartuku“ arba kitaip valetu (vieno žmogaus kojos kur kito žmogaus galva). Nebuvo ir vėdinimo, tarpai tarp lovų taip pat buvo itin siauri, siekta maksimaliai išnaudoti kiekvieną tuščią erdvę („Vasarnamio“ autoriui teko aptikti atvejų, kai žmonės buvo guldomi net po stalais). Tokiomis sąlygos, atkreipė dėmesį mokslininkas, buvo priversti gyventi jautrūs, daug išgyvenimų turintys žmonės - jų santykis su kitais, savimi ir tikrove buvo sudėtingas. Taigi, galima suprasti, kad buvo itin sunku.
Pacientai dažnai skųsdavosi ir maistu, kurio ligoniai gaudavo nepakankamai, nes personalas vogdavo produktus. Dažnai skunduose būdavo minimas ir smurtas prieš ligonius. Dažniausiai smurtavo sanitarai, rečiau slaugytojos, mažiausiai gydytojai. Smurtas būdavęs ir psichologinis - žeminimas, tyčiojimasis, erzinimas, ir fizinis.
Vis dėlto kai kurie gydymo būdai verčia susigūžti. Vienas tokių, beje, taikytų ne tik Sovietų Sąjungoje, vadinamoji piroterapija - dirbtinis karščiavimo sukėlimas suleidžiant pacientui užkrėsto kraujo. Vasaros gatvėje buvo sukeliamos ir insulino komos, dažnai be anestezijos atliekamas elektrošokas.
Šeštojo dešimtmečio viduryje psichiatrijoje įvyko lūžis. Prancūzijoje buvo pirmąsyk susintetintas chloropromazinas - pirmieji slopinamieji vaistai. Sovietai netruko perimti jų cheminę sudėtį ir sukūrė tėvyninį preparatą - aminaziną, kokiems 15 metų tapusiu pagrindiniu psichikos ligoms gydyti skirtu vaistu. Be to, dalis žmonių į psichiatrines ligonines patekdavo dėl politinių priežasčių, dėl kritikos sovietiniam režimui. Į ligoninę bandydavo atsigulti studentai, norintys išvengti sesijos, nes nepasiruošė egzaminui, pastojusios merginos, norinčios aborto, nes vėlesnį nėštumą būdavo leidžiama nutraukti tik psichikos ligone pripažintoms moterims. Dar viena svarbi pacientų grupė - tarnybos sovietinėje armijoje norintys išvengti jaunuoliai. Dar viena grupė pacientų - homoseksualūs žmonės.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichiatrijos paslaugų perspektyvos
Nepriklausomybės laikotarpis: modernizacija ir nauji standartai
Nepriklausomybės laikotarpiu Vasaros gatvės psichiatrijos ligoninė patyrė reikšmingų pokyčių, siekiant pagerinti pacientų gydymo ir priežiūros sąlygas. Apie psichiatrijos ligoninės renovaciją prabilta tik Nepriklausomybės laikais.
2024 m. gruodžio 6 d. Sostinės Antakalnio rajone, Vasaros gatvėje, kur nuo praėjusio šimtmečio trečiojo dešimtmečio veikia psichiatrijos ligoninė, iškilo įspūdingas, moderniausiomis technologijomis aprūpintas objektas - per visą Nepriklausomybės laikotarpį pirmasis Lietuvoje ne renovuotas, o visiškai naujas pastatas, skirtas būtent suaugusiųjų psichiatrijai.
Naujajame pastate bus sukoncentruota apie pusę VMPSC teikiamų paslaugų. Į jį perkeliami 60 lovų Ūmios psichiatrijos, 30 lovų Gerontopsichiatrijos, Priėmimo skyriai. Bus čia ir naujasis Psichosocialinės reabilitacijos skyrius, kurio darbuotojai iki šiol neturėjo savo atskiros erdvės, jų kambariukai buvo išbarstyti po įvairius korpusus.
Pasak M. Marcinkevičiaus, ligoninė buvo plečiama į kalną - statomi nauji pastatai, nauji korpusai. Vienas dar lenkmečiu, kiti sovietmečiu. Visi skyrių langai yra nedūžtantys, visur įdiegta griežta įeigos kontrolė, dalyje skyrių sumontuota saugi antivandalinė santechnika. Kad pacientai geriau orientuotųsi erdvėje, palatų durys nudažytos vienomis spalvomis, procedūrinių - kitomis. Maža to, kiekviename skyriuje yra vis kiti spalvų deriniai. Parinkti ir specialūs nuorodų šriftai - jie ženkliai didesni ir ryškesni nei įprasti.
Nemažai erdvių skirta pasitarimams - konsiliumams. Jose, kaip ir didžiojoje salėje, integruota visa reikiama stacionari šiuolaikinė garso ir vaizdo aparatūra nuotolinėms konferencijoms bei pasitarimams, paskaitoms rengti: televizoriai, vaizdo kameros, mikrofonai ir kt. Pokalbių konfidencialumą užtikrina labai didelė garso izoliacija - kur kas didesnė nei daugelyje kitų gydymo įstaigų. Net kabinetų ir salių durys izoliuoja garsą. Audiovizualinės relaksacijos ir muzikos terapijos salė išvis įrengta beveik kaip įrašų studija - garsas čia idealiai švarus, žmogaus netrikdo joks pašalinis triukšmas.
Taip pat skaitykite: Ligoninės istorija: Bonifratrų vienuolynas
Siekiant optiškai palengvinti pastatą, architektai abiejų korpusų priekinėse dalyse per visus aukštus ir stogus suprojektavo laiptines su vitrininių langų apvedimu. Mansardiniame pastato aukšte tarp daugelio administracinių patalpų išsiskiria gydytojų kabinetai su stoglangiais, besitęsiančiais per dalį fasado. Šis sprendimas suteikia kabinetams daug šviesos ir atveria nuostabius parko medžių viršūnių vaizdus. Pacientai naujojo pastato palatose gyvens po du. Kiekvienai porai palatų suprojektuotas atskiras sanitarinis mazgas. Visame pastate įrengtos išmaniosios įeigos kontrolės, vėdinimo ir šildymo sistemos. Pirmajame pastato aukšte yra du atskiri vidiniai kiemai pacientams, kai kurių palatų išėjimai suformuoti tiesiai į kiemelį.
Architektūriniai sprendimai ir aplinkos pritaikymas
Naujasis Psichikos sveikatos centro pastatas kurtas siekiant paneigti nuostatą, kad psichiatrijos ligoninė yra niūri institucija. Architektai siekė sukurti aplinką, kuri primintų namus ir padėtų pacientams išlaikyti orumą.
Derinantis prie esamos saugomos teritorijos architektūros, suprojektuotas dviejų aukštų pastatas su mansarda. Dėl sklypo ypatumų pasirinkta pleišto forma - pastatas sudarytas iš dviejų masyvių korpusų. Juos jungia stiklinė pereinama galerija, tačiau tai nėra vien koridorius: pirmajame jos aukšte įsikurs Skubiosios pagalbos skyrius ir Priimamasis. Abiejų korpusų fasadai ir stogai dengti pagal individualų užsakymą pagamintomis bronzos spalvos rombo formos anoduoto aliuminio skardos plokštelėmis. Iš jų suformuota žvynų faktūra padeda pastatui susilieti su gamta. Fasadų plokštelės keičia atspalvį priklausomai nuo apšvietimo ir kartu su stogais sukuria šiuolaikiško monolito vaizdą.
Pagrindinio pastato įėjimo holo atrijuje į vidų perkelti gamtos akcentai ir fasado motyvai - sumontuota ir apšviesta medžio plokštės siena su anoduoto aliuminio rombais. Gamtos užuominos vyrauja ligoninės interjero kolorite ir apdailos medžiagose. Medžio plokščių deriniai prasideda vos įėjus į pastatą ir tęsiasi koridoriuose bei palatose. Palatų akcentinėse sienose vyrauja gamtos motyvų grafiniai elementai, jie atsikartoja ir ant įstiklintų pertvarų įstaigos viduje. Spalvos pacientams atlieka ir vizualinę navigaciją. Pavyzdžiui, oranžinės spalvos akcentai silpniau matantiems žmonėms rodo kelią į palatą.
Turto pardavimas ir investicijos į ateitį
„Lėšos, gautos pardavus šį objektą, bus nukreiptos VU Santariškių klinikų Pediatrijos korpuso statyboms“, - BNS informavo J. Rugpjūčio 2-5 dienomis vyksiančiame aukcione už 477 tūkst. eurų pradinę kainą bus parduodamas vieno aukšto 1,48 tūkst. kv. metrų bendro ploto pastatas ir 0,8 ha ploto žemės sklypo dalis Parko g. 21. Aukcionas neįvyko nesusidomėjus nė vienam pirkėjui. Turto bankas bandė parduoti ketvirtą ligoninės korpusą, kurį 2020 metų sausį Sveikatos apsaugos ministerija perdavė bankui. Tai vieno aukšto 1,48 tūkst. kv. metrų bendro ploto pastatas ir 0,8 ha ploto žemės sklypo dalis Parko g. 21. Pastatas yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Gautas lėšas iš jo pardavimo ketinama skirti VU Santaros klinikų Pediatrijos korpuso statyboms. Valstybės valdomas Turto bankas rugpjūtį rengia pirmą Vilniaus psichiatrijos ligoninės komplekso pastato Naujojoje Vilnioje aukcioną. Pastato pradinė kaina - beveik 0,5 mln.
Rokantiškių dvaro ligoninė: istorinis kontekstas
Viena didžiausių tuometinės Rusijos imperijoje psichiatrijos ligoninių Rokantiškių dvaro žemėse, 0,5 km nuo Naujosios Vilnios geležinkelio stoties, atidaryta 1903 metais, ji vienu metu galėjo priimti iki tūkstančio pacientų. Šalia buvo įkurtas kiek daugiau nei hektaro ploto sodas ir daržas. Tarpukariu ligoninės pastatais naudojosi Lenkijos kariuomenė, per Antrąjį pasaulinį karą - naciai, pokariu - sovietai. Karo metais kai kurie ligoninės korpusai nukentėjo arba buvo visiškai sugriauti, dalis jų taip ir liko neatstatyta. Ligoninė atnaujino veiklą 1961 metais.
Dabartinė veikla ir iššūkiai
Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė šiandien yra moderni gydymo įstaiga, teikianti platų spektrą psichikos sveikatos priežiūros paslaugų. Ligoninėje taikomi pažangūs gydymo metodai, tokie kaip transkranijinė magnetinė stimuliacija, derinant ją su psichoterapija ir vaistais kai kuriems asmenims sėkmingai gydoma depresija. Taip pat šis prietaisas tinka Parkinsono ligai ir įvairioms retesnėms neurologinėms ligoms gydyti.
Ligoninės vadovybė didelį dėmesį skiria pacientų saugumui ir gerovei. Ūmių psichozių skyriuje pacientai, kurių elgesys kelia pavojų sau ar aplinkiniams, yra stebimi visą parą. Taikomos agresijos valdymo metodikos, o prireikus - ir fizinis suvaržymas, kuris atliekamas pagal griežtas procedūras, užtikrinant paciento saugumą ir orumą.
Vis dėlto, psichiatrijos srityje išlieka nemažai iššūkių. Vis dar egzistuoja stigma, susijusi su psichikos ligomis, dėl kurios žmonės vengia kreiptis pagalbos. Taip pat svarbu užtikrinti ankstyvą psichikos ligų diagnostiką ir gydymą, nes tai padidina pasveikimo tikimybę.
tags: #respublikine #psichiatrijos #ligonine #parko #g