Įvadas
Ribinės asmenybės konsultavimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis įvairių metodų ir prieigų. Vienas iš tokių metodų yra egzistencinė terapija, kuri remiasi filosofiniais žmogaus būties klausimais ir siekia padėti klientui suprasti savo gyvenimą bei jo prasmę. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime egzistencinės terapijos esmę, jos istoriją, pagrindinius principus bei taikymo galimybes konsultuojant asmenis, turinčius ribinių asmenybės bruožų.
Egzistencinės terapijos esmė
Egzistencinė terapija (ypač Dasein-analizė) atsirado XX amžiaus trečiame dešimtmetyje Europoje. Tai buvo bandymas iš naujo apmąstyti psichoanalizės principus Martino Heideggerio Būties filosofijos kontekste. Svarbiausias egzistencinės terapijos ypatumas - siekis suprasti žmogų kaip nenutrūkstamai tampančią, atsirandančią būtį, nuolat esančią gyvenimo tėkmėje. Egzistencinės terapijos metu klientas, padedamas terapeuto, skatinamas tyrinėti savo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Čia orientuojamasi į svarbiausius gyvenimo pasaulio matmenis: fizinį (kūno, materialinės egzistencijos sfera), socialinį (viešųjų, socialinių santykių sfera), psichologinį (artimų, intymių santykių bei psichikos sfera) ir dvasinį (pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, santykių su transcendentine realybe sfera).
Egzistencinė terapija nepretenduoja kokiu nors būdu keisti ar pertvarkyti ką nors kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime, o tuo labiau kažką pašalinti ar padėti ko nors atsikratyti. Svarbiausias egzistencinės terapijos tikslas - pirmiausiai pamatyti, kas yra kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime, padėti geriau susivokti jame, aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes bei šių galimybių ribas. Kartu su klientu siekiama suprasti konkretaus gyvenimo procesą, sukūrusį nepatenkinamą gyvenimo kokybę, aiškiau pamatyti gyvenime slypinčius natūralius prieštaravimus ir paradoksus, pastebėti polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose bei troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose. Kitaip tariant, egzistencinė terapija nukreipta į kaip galima labiau realistišką kliento gyvenimo supratimą. Todėl viena iš šiuolaikinės egzistencinės terapijos autoritetų E. van Deurzen-Smith (1988, 1997) rašė, kad egzistencinė terapija daugiau primena filosofinį kliento gyvenimo tyrinėjimą kartu su klientu nei medicininę ar psichologinę jo asmenybės analizę.
Neretai egzistencinė terapija įvairių šiuolaikinės psichoterapijos mokyklų kontekste apibūdinama kaip filosofinis kelias. Nuo pat savo atsiradimo pradžios, egzistencinė terapija daug daugiau remiasi filosofijos mokymais psichologinėmis asmenybės teorijomis. Atramos filosofijoje paieškos pirmiausiai susijusios su specifine terapinių pastangų orientacija. Egzistencinės terapijos fokuse yra ne kliento asmenybė, apribota vidine psichine realybe (tai tik vienas iš terapijos darbo aspektų), o jo būtis-pasaulyje (Dasein, being-in-the-world), t.y. gyvenimo procesas, besirutuliojantis pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Kaip žinia, apie žmogaus gyvenimo visumą psichologija beveik nekalba, palikdama šią erdvę filosofams. Dėl šios priežasties egzistencinės terapijos teorijos pamatuose slypi filosofinės gyvenimo koncepcijos.
Istorinė apžvalga
Egzistencinės terapijos pradininku laikytinas šveicarų psichiatras Liudvikas Binswangeris. Nors jis ir nebuvo praktikuojantis psichoterapeutas, tačiau 3-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukurtoje Dasein-analizės koncepcijoje pirmasis apibrėžė sergančio žmogaus vidinio pasaulio fenomenologinio aprašymo, nuo kurio ir prasideda egzistencinė terapija, principus. Psichoterapinės egzistencinės praktikos principus savoje Dasein-analizės koncepcijoje pirmasis suformulavo kitas šveicarų psichoterapeutas Medardas Bossas. Kaip viena iš egzistencinės terapijos krypčių ši mokykla gyvuoja iki šiol, daugiausiai vokiškai kalbančiose šalyse (žymiausias šiuolaikinis atstovas šveicaras G.Condrau).
Taip pat skaitykite: Verslo aplinka ir RAO iššūkiai
Prie egzistencinės terapijos priskirtina ir savarankiškos psichoterapijos mokyklos statusą turinti austrų psichoterapeuto Viktoro Franklio logoterapija, akcentuojanti gyvenimo prasmės ieškojimo svarbą ir siūlanti tam tikslui skirtus psichoterapinės pagalbos metodus. Nors JAV egzistencinė terapija nebuvo ir nėra populiari, keletas čia dirbusių psichoterapeutų įnešė itin svarų indėlį į egzistencinės terapijos teorijos ir praktikos raidą. Tai Rollo Mayus, Džeimsas Bugentalis, Kirkas Schneideris ir Irvinas Yalomas, parašęs ryškiausią populiarų šios terapijos mokyklos pristatymą (1980 m. išėjusi knyga „Egzistencinė psichoterapija“) bei populiarinantis ją literatūriniu savo praktikos atvejų aprašymu.
Šiuo metu įvairiose Vakarų Europos šalyse plečiasi įvairių egzistencinės terapijos variantų mokymo institutų tinklas (ypač logoterapijos srityje), veikia Europos logoterapijos ir egzistencinės analizės asociacija bei Britanijos Egzistencinės analizės draugija, leidžianti „Egzistencinės analizės“ žurnalą. Pastaroji vienija ir kitų šalių egzistencinės terapijos specialistus.
Egzistencinė terapija Lietuvoje
Egzistencinės terapijos idėjos Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų tarpe sklido dar tarybiniais metais, daugiausiai Lietuvą 7-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiekusio humanistinės psichologijos judėjimo kontekste. Jos buvo aptariamos ir vystomos daugiau neoficialiuose teoriniuose ir praktiniuose seminaruose; eilę metų veikė nuolatinis egzistencinės psichologijos seminaras, vadovaujamas Rimanto Kočiūno ir Aleksandro Kučinsko, kuriame buvo analizuojami egzistenciniai gyvenimo fenomenai psichoterapijos praktikos kontekste. Šis seminaras nuo 1995 m. transformavosi į kasmetinį rudeninį psichoterapinį seminarą „Egzistencinis gyvenimas“, kuris eilę metų vyko Birštone. 1986 m. „Literatūros ir meno“ savaitraštyje pavyko atidaryti nuolatinį skyrių „Psichologiniai etiudai“, kuriame buvo spausdinami egzistencinės psichologijos eseistiniai straipsniai; tuometinės valdžios pastangomis šis skyrius buvo greitai uždarytas.
Labai svarbus egzistencinės terapijos idėjų (kaip, beje, ir apskritai psichoterapijos) sklaidai buvo nuo 1978 m. Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (dabar - Vilniaus m. Psichikos sveikatos centras) kasmet vykęs medicinos psichologijos ir psichoterapijos seminaras, sutraukdavęs gausybę specialistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Estijos, Latvijos, Rusijos (gerokai pakitusiu pavidalu - kaip „A.Alekseičiko seminaras“ - jis gyvuoja iki šiol). Tam, kad šiandien galime kalbėti apie Lietuvos egzistencinės terapijos mokyklą, didelę reikšmę turėjo ir tebeturi Aleksandro Alekseičiko vystoma Intensyvaus Terapinio Gyvenimo (ITG) koncepcija. Jos esmė - realaus gyvenimo atkūrimas psichoterapijos procese ir tolesnis jo vystymas terapijoje. Kitaip tariant, psichoterapeuto dėmesio centre yra ne klientas kaip izoliuota psichinė struktūra su įvairiais pažeidimais, kuriuos reikėtų gydyti, o be galo sudėtingas gyvenimas, kuriame nuolat sąveikauja destruktyvios ir konstruktyvios, gyvenimą kuriančios jėgos. Čia, kaip ir apskritai egzistencinėje terapijoje, ypatingai svarbus dvasinis žmogiškosios egzistencijos matmuo. Kliento pamatinių vertybių, prasmių, tikėjimo, pasaulėžiūros kruopštus ir kartais negailestingas tyrinėjimas yra svarbiausia ITG varomoji jėga. Šios koncepcijos idėjos yra persmelkusios Lietuvoje vystomą egzistencinės terapijos grupėje modelį. Be nuogąstavimo pasirodyti nekukliais, galima tvirtinti, kad egzistencinės terapijos principais pagrįsta grupinė psichoterapija yra ta sritis, kur Lietuva užima vyraujančią padėtį visos šiuolaikinės egzistencinės terapijos kontekste (A.Alekseičikas, 1999; R.Kočiūnas, 1999, 2000). ITG koncepcija taip pat sėkmingai taikoma pagrindžiant psichoterapijos stacionaro psichiatrinėje ligoninėje kaip terapinės bendruomenės funkcionavimo principus.
Egzistencinės terapijos idėjų raida ir sklaida Lietuvoje (taip pat ir aplinkinėse šalyse - Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje) daug labiau struktūruotą pavidalą įgavo įsteigus 1995 m. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą Birštone (steigėjai - psichologai Rimantas Kočiūnas, Leonas Judelevičius ir Rimvydas Budrys). Jame 1996 m. pradėta realizuoti tarptautinė egzistencijos terapijos mokymo programa - pirmoji šios srities mokymo programa Rytų Europoje. Ji suderinta su Europos Psichoterapijos asociacijos standartų reikalavimais ir integruoja visa tai, kas sudaro ganėtinai margus teorinius egzistencinės terapijos pamatus. Institute mokėsi ir tebesimoko keletas šimtų psichologų ir gydytojų, siekiančių įgyti egzistencinio terapeuto diplomą, iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Izraelio, Kanados. Intensyvus Instituto darbas skleidžiant egzistencinės terapijos idėjas leido 2000 m. Birštone įsteigti Rytų Europos Egzistencinės terapijos asociaciją, kuri narių skaičiumi yra viena didžiausių egzistencinės terapijos bendrijų Europoje. Institutas ir Asociacija nuolat kviečia darbui Lietuvoje ryškiausius šiuolaikinės egzistencinės terapijos atstovus - Emmy van Deurzen, Ernesto Spinelli, Simoną du Plocką, Kirką Schneiderį ir kt. Nuo 2003 m. Institutas kartu su Asociacija vieną kartą į du metus leidžia egzistencinės terapijos darbų rinkinį „Egzistencinis matmuo konsultavime ir psichoterapijoje“ (jo nuolatinė sudarytoja - Julija Abakumova Kočiūnienė). Kiekvienų metų rugsėjo mėnesį Birštone vyksta Tarptautinė egzistencinės terapijos konferencija, kasmet surenkanti iki šimto dalyvių iš įvairių šalių.
Taip pat skaitykite: Kas Yra Ribinė Asmenybės Sutrikimas?
Žmogaus kaip būties-pasaulyje samprata
Egzistencinė terapija nesiremia jokia struktūrine asmenybės teorija; joje netgi vengiama naudoti „asmenybės“ sąvoką, kadangi ši sąvoka nėra fenomenologinė, t.y. Egzistenciniu požiūriu žmogus apibūdinamas kaip „būtis-pasaulyje“ (Dasein pagal M.Heideggerį). Ši sąvoka išreiškia žmogaus ir pasaulio vienovę. Šie du dialektiškai susiję poliai - žmogus ir pasaulis - negali egzistuoti vienas be kito ir gali būti suprasti tik vienas kito pagalba. „Būties“ sąvoka gali būti paaiškinta tik fenomenologiškai - tai mūsų išgyvenamas žinojimas kad „esame“, „egzistuojame“. Žmogaus kaip konkrečios egzistencijos proceso samprata leidžia pamatyti, kad savastis (Self) negali būti suprantama kaip kažkokia fiksuota substancija. M.Heideggeris žmogaus savastį apibūdina kaip atvirą pasauliui ir atveriančią jį. Žmogaus kaip būties-pasaulyje samprata pašalina vidinio ir išorinio pasaulio priešpriešą. Kaip sako M.Heideggeris, Dasein nelaikytinas vidine realybe. Galime kalbėti tik apie visybišką žmogaus gyvenimo pasaulį, apimantį vidinius ir išorinius aspektus. Mėgindami analizuoti klientą vien kaip psichodinaminę visumą, atskirai nuo jo pasaulio, mes išleidžiame iš akių jo kaip sudėtingo bio-socio-psicho-dvasinio organizmo, egzistuojančio neatsiejamai nuo įvairių gyvenimo pasaulio kontekstų, realybę (E. van Deurzen-Smith, 1997). Todėl norėdami suprasti klientą, psichoterapijos procese turime nagrinėti jo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą. Šis susietumo (inter-relatedness) principas laikomas egzistencinio mąstymo pagrindu. Čia galime prisiminti garsiąją J.-P.Sartre tezę: „Egzistencija yra pirmiau esmiškumo“. Tai reiškia, kad žmogus pirmiausiai yra pasaulyje, o tik po to įsisąmonina savo buvimą, kuria savo unikalų gyvenimą, siekia individualių tikslų, t.y. apibrėžia savo esmę.
Kaip minėjome, sąlygiškai išskiriami keturi gyvenimo pasaulio matmenys: fizinis, socialinis, psichologinis ir dvasinis (L.Binswanger, 1963; E. van Deurzen-Smith, 1988). Kiekviename šių matmenų žmogus išgyvena susietumą su pasauliu, formuodamas svarbiausias savo gyvenimo prielaidas ir nuostatas. Mes nuolat esame šių keturių jėgų lauke: mūsų gyvenimas paklūsta fiziniams, gamtos, biologiniams dėsniams, mes visada esame vienokiame ar kitokiame konkrečių materialinių gyvenimo sąlygų kontekste; mes neišvengiamai gimstame ir gyvename kažkokiame sociokultūriniame kontekste, nuolat kintančiame tarpasmeninių santykių tinkle; mūsų elgesį reguliuoja psichikos procesai, emocijos, charakterio bruožai, sudėtingi psichodinaminiai mechanizmai; gyvenimą kuriame, svarbiausius pasirinkimus jame atliekame vadovaudamiesi vertybėmis, sava prasmės/beprasmybės samprata, tikėjimu, tuo, kas sudaro pasaulėžiūros, asmeninės gyvenimo filosofijos pagrindą. Visuose šiuose egzistencijos matmenyse žmogus gyvena vienu metu.
Taigi, egzistencinėje terapijoje atliekamas fundamentalus posūkis - žmogaus supratimo centras iš individualios sąmonės sferos perkeliamas į daug platesnę erdvę - žmogaus gyvenimo pasaulį. Tai reiškia, kad kliento gyvenimo sunkumai tyrinėjami įvairiuose kontekstuose. Kai kurie jų nulemti iš anksto, juos sąlygoja žmogaus „įmesties į pasaulį“ (M.Heidegger) sąlygos (biologinės, socialinės, psichologinės, istorinės gimimo aplinkybės). Šis pradinis gyvenimo kontekstas turi didelę įtaką kiekvieno mūsų tapsmui. Tačiau „įmestis“ negali pilnai nulemti gyvenimo, nes žmogus turi gebėjimą „peržengti“ bet kokią betarpišką situaciją. Mūsų prigimtis niekada nėra fiksuota ir nuolat vystosi, mes nuolat naujai apibrėžiame save nepaliaujamo tapsmo tėkmėje. Kiekvienas žmogus iš esmės pats kuria savo gyvenimą vienų ar kitų duotybių pagrindu, rinkdamasis savo subjektyvius atsakus į šias duotybes. Tai ir daro mus visiškai atsakingus už tai, kokiais tampame ir esame.
Universalios egzistencijos sąlygos ir individualus santykis su jomis
Dar viena svarbi žmogaus supratimo egzistencinės terapijos procese orientyrų sistema - žvilgsnis į žmogaus gyvenimą ir jo sunkumus universalių egzistencijos veiksnių (dar vadinamų egzistencialais ar egzistencinėmis duotybėmis) plotmėje. Egzistencinėje galvosenoje šios duotybės kaip bazinės egzistencijos sąlygos, kurių mes negalime pasirinkti ar nepasirinkti, priskiriamos ontologiniams egzistencijos aspektams. Jų analizė - filosofijos tyrinėjimų objektas. Tai, kaip konkretūs žmonės išgyvena, patiria susidūrimą su šiomis duotybėmis savo gyvenime (ontiniai egzistencijos aspektai), yra viena iš svarbiausių egzistencinės terapijos darbo pusių. Klientų gyvenimo problemos dažniausiai suprantamos kaip individualaus santykio su universaliaisiais egzistencijos veiksniais išdava ir analizuojamos šių santykių visumos kontekste. Tokiu būdu, egzistencinė terapija betarpiškai užsiima ontiniais konkretaus žmogaus gyvenimo aspektais, atsižvelgdama į universalias, ontologines egzistencijos sąlygas. A.Holzhey-Kunz (1997) apie tai rašo: „Bet koks ontinis supratimas turi ontologinį matmenį. Ontinis supratimas apima bet kokį žinojimą apie save kaip individą konkrečioje situacijoje, turintį savo nepakartojamą istoriją, kažką galintį, sugebantį ir kažkame ribotą, patiriantį sėkmes ir nesėkmes…“
Mentalizacija ir egzistencinė terapija
Ypatingo domėjimosi sritis yra mentalizacija, t.y. gebėjimas suprasti, kas vyksta mūsų pačių ir kitų žmonių vidiniuose pasauliuose. Mentalizaciją pradėjau analizuoti moksliniuose tyrimuose prieš daugiau nei 14 metų. Mano požiūrį į žmogų ir darbą su juo lydi noras įvairiapusiškai suprasti vidinį ir tarpasmeninių santykių pasaulį bei jų sąveiką. Nuosekliai keliu kompetenciją mentalizacija grįstų terapinių intervencijų srityje. Dalyvavau specializuotuose Anna Freud centro organizuojamuose mentalizacija grįstos terapijos mokymuose: MBT įgūdžių (2017 m.), MBT baziniuose (2018 m.), MBT paaugliams (2018 m.) mokymuose, Mentalizacijos terapija grįstos tėvystės programos "Švyturys" baziniuose (2022 m.) ir pažengusio lygio vedančiųjų mokymuose (2022 m.). Nuolat dalyvauju ir skaitau pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Praktiniame darbe daug remiuosi mentalizacijos prieiga. Prieraišumo teorija, psichodaminis požiūris taip pat yra reikšmingi psichologiniame darbe. Sukauptomis žiniomis apie prieraišumą, tėvų-vaikų santykius, mentalizacijos vaidmenį juose, raidos psichopatologiją remiuosi konsultuodama tėvus, vesdama mentalizacijos terapija grįstos tėvystės programos "Švyturys" grupes.
Taip pat skaitykite: Gydymo būdai esant Ribinei Asmenybės Sutrikimui
Darbas su "Švyturio" programa leidžia nuosekliai sujungti mokslinį ir praktinį įdirbį. Tyrimas atskleidė, kad iškart po programos sustiprėja tėvų mentalizacija, kinta tėvystės praktikos ir pagerėja tėvų savijauta ir šeimos funkcionavimas. Straipsnyje taip pat analizuojami tėvų atsakymai apie tai, kas jiems buvo svarbu programoje. Mano viena pagrindinių mokslinių tyrinėjimų tema yra mentalizacija, kuria domiuosi nuo 2010 m. Apgyniau disertaciją mentalizacijos ir jos sąsajų su prieraišumu bei psichologiniais sunkumais paauglystėje tema (skaityti čia). Dirbau skirtinguose tyrimuose analizuojančiuose vaikų prieraišumo vaidmenį, motinų mentalizacijos vaidmenį vidurinėje vaikystėje, mentalizacijos reikšmę elgesio sunkumais pasižyminčių paauglių funkcionavime, asmenybės sutrikimą paauglystėje. Buvau pagrindinė tyrėja tėvystės programos "Švyturys" veiksmingumo vertinimo tyrime. Šiuo metu mentalizacija, episteminis pasitikėjimas, jų vaidmuo psichikos sveikatoje, santykiuose bei platesniame socialiniame kontekste, mentalizacija grįstų intervencijų tyrimai ir taikymas yra mane itin dominančios temos. Taip pat interesų lauke yra ir platesnės psichologinių intervencijų, prieraišumo, nepalankių vaikystės patirčių, asmenybės sutrikimo, raidos psichopatologijos tyrimų temos. Vis atrandu save bandant suprasti mokslo ir praktikos tarpusavio sąveiką ir kaip juos glaudžiau susieti. Esu sertifikuota Vaiko prieraišumo interviu (Child attachment interview) koduotoja. Šalia to, kad dėstau studentams ir skaitau pranešimus mokslinėse ir praktinėse konferencijose, žiniomis dalinuosi ir su platesne auditorija. Rugsėjo 20 - 21 d. kartu su kolegomis iš Solas Oxford ir Vilniaus psichoterapijos studijos organizavome mokymus apie mentalizaciją ir episteminį pasitikėjimą.
Egzistencinės terapijos taikymas konsultuojant ribines asmenybes
Konsultuojant asmenis, turinčius ribinių asmenybės bruožų, egzistencinė terapija gali būti ypač naudinga, nes ji padeda klientams:
- Suprasti savo egzistenciją: Ribiniai asmenys dažnai jaučiasi pasimetę ir neturi aiškaus supratimo apie savo vietą pasaulyje. Egzistencinė terapija padeda jiems tyrinėti savo vertybes, įsitikinimus ir gyvenimo tikslus.
- Prisiimti atsakomybę: Egzistencinė terapija pabrėžia asmeninę atsakomybę už savo pasirinkimus ir veiksmus. Tai gali būti ypač svarbu ribiniams asmenims, kurie linkę kaltinti kitus dėl savo problemų.
- Susidoroti su egzistencine nerimu: Mirtis, laisvė, izoliacija ir beprasmybė yra pagrindinės egzistencinės problemos, su kuriomis susiduria visi žmonės. Ribiniai asmenys dažnai jaučia didesnį nerimą dėl šių problemų. Egzistencinė terapija padeda jiems susidoroti su šiuo nerimu ir rasti prasmę savo gyvenime.
- Gerinti santykius: Egzistencinė terapija pabrėžia tarpasmeninių santykių svarbą. Tai gali būti ypač naudinga ribiniams asmenims, kurie dažnai patiria sunkumų santykiuose su kitais žmonėmis.
tags: #ribines #asmenybes #konsultavimas