Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama ribinio naudingumo kreivė ir jos svarba aiškinant vartotojo elgseną rinkoje. Aptarsime, kaip individuali paklausa formuoja rinkos paklausą, kokie veiksniai lemia vartotojo pasirinkimus ir kaip vartotojo elgsenos teorija padeda suprasti šiuos procesus. Taip pat nagrinėsime bendrojo ir ribinio naudingumo sąvokas, mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį bei vartotojo pusiausvyros principus.
Individuali Paklausa ir Vartotojo Pasirinkimas
Konkretaus produkto rinkos paklausą nulemia to produkto individualios paklausos. Vartotojo pasirinkimą lemia subjektyvus prekių ir paslaugų vertinimas, nes kiekvienas įsigytas produktas tenkina tam tikrus poreikius ir teikia pasitenkinimą, vadinamą naudingumu. Vartotojai, turėdami ribotas pajamas, turi rinktis, ką įsigyti. Pirkėjai atsižvelgia į produktų kainas ir priima sprendimus dėl jų įsigijimo.
Kai vertinamos vienarūšės prekės ar paslaugos, tenkinančios tą patį poreikį, jų naudingumą galima lengvai palyginti. Tačiau, kai prekės ar paslaugos tenkina skirtingus poreikius, pvz., mėsa ir bilietas į kiną, nustatyti, kas naudingiau, tampa sudėtinga. Vartotojo elgsenos teorija nagrinėja, kokius produktus ir kokį jų kiekį vartotojas įsigyja.
Pagrindinės Vartotojo Elgsenos Teorijos Prielaidos
Vartotojo elgsenos teorija remiasi šiomis prielaidomis:
- Vartotojas visada elgiasi racionaliai, siekdamas maksimalaus pasitenkinimo.
- Naudingumas yra subjektyvi sąvoka: tai, kas naudinga vienam, kitam gali būti nenaudinga.
- Žmonės žino, kokią naudą teikia konkrečių prekių vartojimas, lyginant ją su kitų prekių teikiama nauda.
- Vartotojo pajamos yra ribotos, tačiau jis gali laisvai rinktis, kokias prekes ir paslaugas pirkti.
Bendrasis ir Ribinis Naudingumas
Bendrasis Naudingumas (TU)
Gėrybės bendrasis naudingumas (TU - total utility) - tai pasitenkinimas, kurį žmogus gauna suvartojęs visą jo turimą konkrečios prekės ar paslaugos kiekį.
Taip pat skaitykite: Suprasti ribinį dažnį
Ribinis Naudingumas (MU)
Patenkinus konkrečios prekės ar paslaugos poreikį, kiekvieno papildomo tos prekės ar paslaugos vieneto naudingumas vartotojui mažėja. Ir atvirkščiai, jei vartojamų gėrybių kiekis mažėja, tai kiekvienos kitos vartotojui likusios gėrybės ribinis naudingumas didės.
Mažėjančio Ribinio Naudingumo Dėsnis
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia: didėjant gėrybių suvartojimui, kiekvieno papildomo vartojamo gėrybės vieneto ribinis naudingumas mažėja. Tai reiškia, kad kiekvienas papildomas ekonominio ištekliaus vienetas bus panaudotas mažiau svarbiam asmens poreikiui tenkinti, t. y. kiekvienas papildomas ištekliaus vienetas suteiks jam mažiau pasitenkinimo.
Matematinis Aprašymas
Prekės ar paslaugos naudingumas gali būti aprašytas matematiškai, t. y. naudingumo funkcija:
TU = f (Q)
kur:
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie ribinį naudingumą
- TU - prekės ar paslaugos bendrasis naudingumas
- Q - suvartotas prekės ar paslaugos kiekis
Ryšys tarp bendrojo ir ribinio naudingumo nusakomas taip:
MU = ΔTU/ΔQ
Prekės bendrasis naudingumas didėja, kol jos ribinis naudingumas yra teigiamas dydis. Ribinis naudingumas palaipsniui mažėja, kol tampa lygus nuliui ir netgi neigiamas (taip nutinka, kai suvartotas papildomas produkto vienetas sukelia nepasitenkinimą). Bendrasis naudingumas didžiausias, kai ribinis naudingumas lygus nuliui. Kai ribinis naudingumas yra neigiamas, bendrasis naudingumas mažėja.
Taigi racionalus vartotojas, priimdamas sprendimą, kokį konkrečios prekės ar paslaugos kiekį pirkti, kad gautų sau didžiausią naudą, tol pirks prekes ar paslaugas, kol paskutinio jos vieneto teikiama nauda, t. y. ribinis naudingumas netaps lygus nuliui.
Ribinio Naudingumo Kreivė ir Paklausa
Ribinio naudingumo kreivė turi tokią pačią formą, kaip ir paklausos kreivė. Tai rodo, kad vartotojas įsigys papildomą produkto vienetą tik tada, kai jis kainuos mažiau, nei prieš tai įsigytas. Tai paaiškinama tuo, kad vėliau įsigytas produktas teikia vartotojui mažesnį pasitenkinimą, nei prieš tai įsigytas, t. y. jis pasižymi mažėjančiu ribiniu naudingumu. Ir atvirkščiai, jei produkto kaina ims didėti, tai vartotojas jo pirks mažiau, palaipsniui atsisakys tų prekių ir paslaugų, kurios jam teikia mažesnį pasitenkinimą.
Taip pat skaitykite: Kas yra ribinis cukraus kiekis?
Vartotojo Pusiausvyra
Vartotojas paprastai formuoja paklausą ne vienos rūšies prekėms ar paslaugoms. Savo ribotas pinigines pajamas jis paskirsto daugeliui gėrybių įsigyti. Kada įsigytos gėrybės jam teiks didžiausią pasitenkinimą? Rinkoje visos prekės ir paslaugos turi savo kainą, išreikštą tam tikra pinigų suma. Jei visų produktų kainos būtų vienodos, vartotojas visada siektų įsigyti tą gėrybę, kuri jam teikia didesnį ribinį naudingumą. Tačiau prekių ir paslaugų kainos skiriasi. Todėl vartotojas turi palyginti naudingumą, gaunamą vartojant vieną ar kitą gėrybę, su išlaidomis jai įsigyti.
Pusiausvyros Sąlyga
Tarkime, kad vartotojas perka dvi prekes - ledus ir bandeles. Ledų ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, yra didesnis negu bandelių teikiamas ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui. Aišku, kad vartotojas pirks ledus. Įsigytų ledų kiekis didės, lyginant su nupirktų bandelių kiekiu. Tada ledų ribinis naudingumas (prisiminkite mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį), tenkantis vienam litui, ims mažėti. Kadangi bandelių perkama ir vartojama mažiau, bandelių ribinis naudingumas vartotojui padidės. Vartotojas pakeis savo elgseną ir pirks daugiau bandelių ir mažiau ledų. Taip kartodamas procesą, galiausiai vartotojas pasieks maksimalų poreikių patenkinimą. Tai atsitiks, kai perkamų prekių ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, bus vienodas.
Ši lygybė tinka perkant bet kokį prekių ir paslaugų kiekį. Taigi įsigyjamų prekių ar paslaugų ribinių naudingumų santykis lygus jų kainų santykiui. Esant šiai lygybei sakoma, kad pasiekta vartotojo pusiausvyra. Tai vartotojo būsena, kai jis, esant tam tikroms produktų kainoms ir piniginėms pajamoms, perka tokį prekių ir paslaugų kiekį, kuris teikia jam didžiausią bendrąjį naudingumą, ir tam išleidžia visas savo pinigines pajamas.
Naudingumo Matavimas: Kardinalistai ir Ordinalistai
Kardinalistinis Požiūris
Ribinio naudingumo teorijos pradininkai teigė, kad naudingumą galima išmatuoti kokiais nors vienetais. Jie žinomi kaip kardinalistai (cardinal - kiekinis), nes tikėjo, kad vartotojai subjektyviai kiekybiškai vertina gėrybių naudingumą sąlyginiais vienetais - jutiliais. Kardinalistai teigė, kad prekių ar paslaugų naudingumas išmatuojamas ir jį galima išreikšti kiekiniais skaičiais. Tačiau tai toli nuo tikrovės.
Ordinalistinis Požiūris
Labiau priimtinas ne kiekinis, bet kelintinis gėrybių naudingumo vertinimas. Šį būdą pasiūlė italų ekonomistas V. Pareto. Jis ir jo šalininkai, pasiūlę vertinti vienų gėrybių (ar jų rinkinių) naudingumą lyginant su kitų gėrybių naudingumu, žinomi kaip ordinalistai (ordinal - kelintinis). Jų nuomone, ribinis naudingumas negali būti išreikštas kiekiniais skaičiais. Jie teigė, jog vartotojai tik gali pasakyti, kad pirmojo gėrybės vieneto teikiamas naudingumas didesnis nei antrojo vieneto, o antrojo - didesnis nei trečiojo ir t. t.
Abejingumo Kreivės
Vertinant gėrybių naudingumą ordinaliniu požiūriu, laikomasi prielaidos, kad vartotojas perka įvairius produktų rinkinius, susidedančius iš dviejų prekių - A ir B. Šių rinkinių teikiamą naudingumą jis gali įvertinti. Suteikdamas rinkiniams prioritetus (sudėliodamas rinkinius į eilę pagal pirmenybes), vartotojas sprendžia, kuriuos iš jų vartoti.
Abejingumo kreivė rodo įvairius dviejų prekių derinius, kurie vartotojui teikia vienodą pasitenkinimo lygį. Vartotojas yra abejingas, kurį iš šių derinių pasirinkti, nes visi jie suteikia jam tą patį naudingumą.
Koordinačių sistemoje galima nubrėžti ne vieną, o keletą vartotojo abejingumo kreivių, rodančių skirtingus dviejų prekių rinkinius. Kiekviena tų kreivių rodo skirtingą naudingumo lygį. Grafikas, kuriame yra dvi ar daugiau abejingumo kreivių, vadinamas abejingumo kreivių žemėlapiu. Bet kuris taškas, esantis toliau į dešinę nuo koordinačių sistemos pradžios nutolusioje abejingumo kreivėje, rodo didesnį vartotojui teikiamą naudingumą, negu taškas žemiau esančioje abejingumo kreivėje.
Vartotojo abejingumo kreivės negali susikirsti. Jos dažniausiai turi koordinačių sistemos pradžios taško atžvilgiu įgaubtą formą. Taip yra tuomet, kai kreivės nuolydis (santykis ΔQB/ΔQA), judant abejingumo kreive iš viršaus į apačią, mažėja (abejingumo kreivės nuolydis matuojamas prekės, esančios ant vertikalios ašies, kiekio pokyčio santykiu su prekės, esančios ant horizontalios ašies, kiekio pokyčiu). Mat vartotojas, pasirinkdamas prekių kiekio derinius, kuriuos vaizduoja abejingumo kreivėje žemiau esantys taškai, turi atsisakyti vis mažesnio B prekės (bandelių) kiekio, norėdamas gauti papildomą A prekės vienetą (porciją ledų).
Ribinė Pakeitimo Norma (MRS)
Ribinė pakeitimo norma (Marginal Rate of Substitution) rodo, kokio vienos rinkinio prekės kiekio atsisakoma mainais už įsigyjamą papildomą kitos rinkinio prekės vienetą, išsaugant tą patį dviejų prekių rinkinio naudingumą vartotojui. Kitaip tariant, ji rodo, kaip vartotojas nori keisti vieną prekę kita, išlikdamas toje pačioje abejingumo kreivėje.
Pagal mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį, mes visada labiau vertiname tai, ko turime mažiau.
Vartotojo Elgsenos Teorijos
Kardinalistinė Teorija
Kardinalistinė teorija, kurią sukūrė W. S. Jevonsas, pagrįsta įvairių prekių ir paslaugų ribinio naudingumo analize. Ši teorija teigia, kad kiekvienos prekės ar paslaugos teikiamas naudingumas gali būti kiekybiškai įvertintas. Ribinis naudingumas, kurį vartotojas gauna iš kiekvieno paskesnio tos pačios prekės ar paslaugos vieneto, nuolat mažėja. Vartotojas pasiekia pusiausvyrą, tai yra gauna didžiausią naudą išleisdamas tam tikro dydžio pajamas, kai susilygina pavienių prekių ir paslaugų paskutinių vienetų ribinių naudingumų ir šių prekių (paslaugų) kainų santykiai.
Ordinalistinė Teorija
Ordinalistinė teorija (pradininkas V. Pareto), pagrįsta abejingumo kreivių analize, teigia, kad naudingumas kiekybiškai nenustatomas, bet vartotojas gali eilės tvarka išrikiuoti vartojamus prekių ir paslaugų rinkinius pagal jų teikiamą naudingumą. Vartotojas, vartodamas dvi prekes x1 ir x2, pasiekia didžiausią naudingumą pusiausvyros taške E, kuris rodo optimalų vartotojo rinkinį (x1, x2). Tame taške labiausiai nuo koordinačių pradžios nutolusi abejingumo kreivė (joje esantys vartojimo rinkiniai turi didžiausią naudingumą, palyginti su kitomis, arčiau koordinačių pradžios esančiomis abejingumo kreivėmis) liečia biudžeto tiesę (ji rodo visus galimus prekių ir paslaugų rinkinius, kuriuos vartotojas gali įsigyti už turimus pinigus).
Atskleistųjų Pirmenybių Teorija
Atskleistųjų pirmenybių teorija, kurią sukūrė P. A. Samuelsonas, teigia, kad vartotojai turi pastovias pirmenybes, kurias jie teikia vienoms, labiau mėgstamoms, prekėms prieš kitas, mažiau mėgstamas. Jeigu vartotojas išleidžia savo pajamas pirkdamas prekių rinkinį A, o ne B, tai rinkinys A yra tiesiogiai atskleistas kaip mėgstamesnis už B ir jokiomis kitomis aplinkybėmis (pvz., pasikeitus kainoms ar vartotojo pajamoms) negali atsitikti taip, kad vartotojui rinkinys B taps mėgstamesnis už A ir jis pirks rinkinį B vietoj A. Rinkinį B vartotojas pirks tik tada, kai A jam bus neprieinamas.
Biudžeto Apribojimai
Vartotojo pasirinkimas, kokį kiekvienos prekės kiekį pirkti, priklauso nuo ekonominių veiksnių ir pirmenybių. Tarkime, kad vartotojas visas savo pajamas išleidžia x ir y prekėms pirkti ir nei skolinasi, nei taupo. Išlaidų x prekei ir išlaidų y prekei suma turi būti lygi vartotojo pajamoms. Tarkime, kad M yra vartotojo mėnesio pajamos, Px - x prekės kaina, o Py - y prekės kaina. Qx yra suvartotos x prekės kiekis, o Qy - suvartotos y prekės kiekis. Taigi QxPx - pinigų suma, kurią vartotojas išleidžia x prekei pirkti, o QyPy - pinigų suma, kurią vartotojas išleidžia y prekei pirkti. Taigi biudžeto apribojimai gali būti užrašyti taip:
M = PxQx + PyQy
Biudžetinė tiesė rodo visus galimus prekių ir paslaugų rinkinius, kuriuos vartotojas gali įsigyti už turimus pinigus, esant tam tikroms kainoms.
tags: #ribinis #naudingumas #kreive