Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama rizika, su kuria susiduria tėvai, ir motyvacija rūpintis vaikais, pabrėžiant tėvo vaidmenį šeimoje ir jo svarbą vaikų auklėjime. Straipsnis skirtas ne tik motinoms, bet visų pirma tėčiams, siekiant paaiškinti vyro, kaip tėvo, vaidmenį šeimoje ir jo svarbą auklėjant vaikus.
Statistika ir Realybė
Statistika rodo, kad įvairiuose su vaikais susijusiuose renginiuose ar konsultacijose dalyvauja žymiai mažiau tėčių nei mamų. Kartais ateina ir tėčiai, tačiau jų skaičius yra žymiai mažesnis - santykiu: 10 mamyčių - 1 tėtis. Kyla klausimai: ar tėčiai nesidomi savo vaikais? O gal tėčiai tiesiog turi per daug darbų ir per mažai laiko? O gal tėtis yra tik tam, kad išlaikytų, išmaitintų ir apsaugotų savo šeimą? Šis disbalansas verčia susimąstyti apie tėvų įsitraukimo į vaikų gyvenimą priežastis ir pasekmes.
Tėvo Pareigos ir Vaidmuo Šeimoje
Prieš metus buvau incidento tarp tėčio ir penkiolikmečio sūnaus liudininkė: tėtis balsu rėkė ant vaiko, kaltindamas jį neatsakingumu, nesupratingumu, beširdiškumu, tinginyste… “Aš daug dirbu, kad tu turėtum viską, lakstau kaip prakeiktas, kad tau tik būtų gera, dirbu dieną ir naktį, kad turėtum gražiausius rūbus, geriausią kompiuterį, kad galėtum važiuoti poilsiauti, kad galėtum skaniai valgyti, o tu pats nežinai ko nori, tu nevertini šito, tu negerbi manęs” - šaukė jis. Perskaitę šį, aukščiau aprašytą atvejį, vieni sakys - tėtis yra teisus, juk jis labai stengiasi dėl savo vaiko, o vaikas yra nedėkingas, kiti sakys - vaikas yra teisus, nes jam reikia tėčio meilės, supratimo, dalyvavimo, o ne pinigų ar daiktų. O kaip yra ištiktųjų? Kokia yra tėčio pareiga? Koks vyro, kaip tėvo, vaidmuo šeimoje? Ko iš tėčio reikia vaikams? - Klausimų kyla daugiau negu atsakymų.
Tėvystės fenomenu ir jo aspektais nuolat domisi viso pasaulio mokslininkai. Nagrinėjant tėvystės problemas atlikta begalė sudėtingų, naudingų ir svarbių tyrimų. Jų išvadų pagrindu nustatyta, kad svarbiausios užduotys, kurias savo šeimose tėčiai laiko prioritetais yra rūpinimasis šeimos buitimi ir jos materialine gerove, tuo tarpu meilė savo vaikams ir jų auklėjimas nueina į antrą planą. Apie brandžią tėvystę galime spręsti iš vyro meilės savo žmonai ir vaikams bei lygiaverčio santykio su motina, auklėjant vaikus. Brandus tėtis rodo meilę savo vaikams; nepaisant darbų krūvio, bendrauja ir bendradarbiauja su jais; įteigia jiems vertybių ir moralės normas; savo vaikams yra ne tik gyvenimo etikos, bet ir elgesio nuolatinis pavyzdys. Be abejo, brandus tėtis turi rūpintis ir šeimos materialine gerove bei šeimos buitimi, tačiau tai pagal tėvystės hierarchiją nėra pats pagrindinis dalykas.
Kiekvienoje šeimoje tėtis turi įvykdyti be galo sunkią užduotį. Pagrindiniai jos tikslai yra tėčio buvimas šeimoje, aktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su jos nariais, domėjimasis savo vaikais, jų laisvo laiko kantrus organizavimas, kalbėjimas su jais, rūpinimasis buities sąlygomis (šeimos ekonomika), pareigų, užtikrinančių buitį, atlikimas, supratingumas, tolerancija bendravime, pagalba sunkumose, vaiko apdovanojimas šiluma, meile ir empatija, mokėjimas nustatyti pareigas ir jų atlikimo priežiūra, buvimas autoritetu, pavyzdžio rodymas, tam tikras griežtumas, kurie taip pat neužbraukia draugiškumo vaikui, pedagoginių žinių tobulinimas, vaiko psichikos saugojimas ir vystymas, rūpinimasis vaiko lavinimu, rūpinimasis auklėjimu ir pasidalijamasis tomis pareigomis su žmona.
Taip pat skaitykite: Psichologinių rizikos veiksnių įvertinimas
Kompetencijos Kompensavimas Dovanomis
Dauguma tėčių išgyvena kaltės jausmą dėl laiko stokos ar negalėjimo dalyvauti vaikų auklėjime. Tada, savo nebuvimą kompensuoja dovanomis: perka brangius žaislus, kompiuterinę techniką, prabangius rūbus, duoda dideles sumas kišenpinigiams… Tačiau, nors vaikai nuoširdžiai džiaugiasi dovanomis, jos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto, kupino meilės jausminio ryšio su tėčiu ir mama. Kai tėtis prastą emocinį kontaktą su vaikais kompensuoja pinigais ir dovanomis, vaikas gali tapti gobšus, tingus, neturintis tikslų.
Sūnų ir Dukterų Poreikiai
Ypač sūnūs ilgisi tėčio kontakto, žvilgsnio, šypsenos, gero žodžio, palaikymo, apkabinimo. Jeigu sūnus žino, kad yra tėčio mylimas, tada jam nebaisūs tėčio griežtesni priminimai ar kartais griežtesnis tėčio balso tonas. Geras, pilnavertis bendravimas su tėčiu berniukams yra svarbus kaip jų vyriškumo patvirtinimas ir pavyzdys. Nesant tokio bendravimo berniukai bandys tėčio dėmesį pritraukti blogu elgesiu, pykčiu, agresija. Vaikas tokį bendravimą su tėčių priima kaip egzaminą, dresūrą ar manipuliaciją. Dažnai būna, kad tėtis savo reikalavimuose ar patarimuose būna visiškai teisus, tačiau be jausminio ryšio su vaiku, ir jo pamokymus vaikas priimami neigiamai. Tarp sūnaus ir tėčio būtinai turi atsirasti pasitikėjimas. Kartais supykęs tėtis savo susierzinimą vaiku gali išreikšti pasijuokdamas iš vaiko. Vaikas tuo metu jaučiasi pažemintas. Pajuoka - per stipri priemone mažiems vaikams.
Mergaitėms taip pat reikalingi draugiški santykiai su tėčiu. Mat berniukams tėvas būtinas kaip vyriško elgesio modelis, kurį jis pamėgdžioja. Mergaitės vystymesi tėvas taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį. Mergaitė nemėgdžioja tėvo, tačiau jo padrąsinimai, paskatinimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Tėvas padeda mergaitei suprasti, kad ji yra graži ir protinga. Kai mergaitė taps vyresne, tėvas turi parodyti, kad jis vertina savo dukros nuomonę, o kai kada net aptarti su dukra savo reikalus. Šiuos tėvo komplimentus mergaitė įsidėmi ilgam. Mokydamasi vertinti tėvo vyriškąsias savybes, mergaitė ruošiasi išeiti į pasaulį, kurio pusę sudaro vyrai. Vyrų tipas, kurį ji pasirinks į draugus ar partnerius tapdama mergina, o ypač tą, kurį pamils, jos gyvenimas ištekėjus, daugeliu atvejų bus nulemti tais santykiais, kuriuos ji patyrė ir išgyveno vaikystėje su tėvu.
Tėvo Palaikymas Sunkiais Momentais
Klaidingas yra įsitikinimas, kad su savo problemomis ir gyvenimo sunkumais vaikas turi susidoroti pats arba palaikymo reikalams užtenka tik mamos. Tėčio buvimas šalia vaiko, kai tas kenčia, gal ir yra mažiau šiltas negu mamos, tačiau yra nemažiau svarbus. Būtent tėtis gali padėti jam pasipriešinti sunkumams ir įveikti visas kliūtis. Kiekvienam vaikui, sunkioje akimirkoje svarbi yra būtent tėčio rodoma užuojauta, šiluma, empatija ir palaikymas. Vaikui tėčio palaikymas yra ypač svarbus labai sunkiose momentuose: ligoje, depresijoje, kai nesiseka mokykloje, kai įsimyli, kai yra bejėgis, netektyje… Tokiose akimirkose mamos ir tėčio užuojauta ir palaikymas skiriasi. Mamytė į palaikymą įdeda daug nuoširdumo ir meilės, kurių pagrindas yra jausmai ir emocijos. Jos užuojauta turi savyje daug gailesčio, nes ji nori apsaugoti savo atžalą ne tik nuo kančios, bet ir nuo visų sunkumų. Taip atsitinka dėl to, kad mamytę ir vaiką jungia labai stiprus jausminis ryšys. Būtent dėl šitos priežasties mamos buvimas šalia turi būti papildytas tėčio buvimu. Tėtis labiau negu mama moka motyvuoti vaiką mokinimuisi. Tik tėtis (tai būdinga vyrams) konkrečiai apibrėžia savo reikalavimus, mokina vaiką ieškoti kelių jas įvykdyti ir susidoroti su problemomis. Tėtis sėkmingiau, negu mama, moka nustatyti tikslą ir siekti jo. Tik svarbu, kad tėtis būtų nuoširdus ir darytu tai be agresijos, žeminimų, pravardžiavimų, ramiai ir kantriai paaiškinant vaikui visus jo resursus.
Tėvo Įtaka Berniukų Vystymuisi
Jau minėjome, kad tėvas yra ypač svarbus berniuko vystymuisi. Psichologijoje yra tokia sąvoka - identifikacija. Tai yra, iš kurio tėvo (motinos ar tėvo) vaikas nori imti pavyzdį, kurį jis yra labiau linkęs pamėgdžioti, kuris iš tėvų jam yra didesnis autoritetas. Įrodyta, kad labiau išreikštos identifikacijos laikotarpis su tos pačios lyties tėvu berniukams yra 5-7 m., mergaitėms 3-8 m. Šių laikų problema ta, kad berniukus augina ir ugdo moterys, pradedant namais ir baigiant ugdymo įstaigomis. Juk tam, kad tapti tikru vyru, sūnus turi turėti pavyzdį, iš kurio mokytųsi vyriško elgesio. Visa tai berniukui gali duoti dėmesingas ir mylintis tėvas. Berniukas, kuris nejaučia tėvo palaikymo dėl to, kad jo nemato namuose, arba tėvo išvis nėra šeimoje, mokosi iš motinos elgesio modelio. Taigi, jeigu jūsų sūnus dabar yra ikimokyklinio amžiaus, pasistenkite būti jam labai dėmesingas, nes būtent šiuo laikotarpiu formuojasi lytinė identifikacija - sudėtingas procesas, kurio metu berniukas “nuskaito” ir įsisąmonina tėvo elgesį. Dažniau kalbėkitės su savo sūnumi apie kažką savo, eikite dviese pasivaikščioti, žaisti futbolą, pasiimkite sūnų į žvejybą. Nuo devynerių metų tėvo vaidmuo dar labiau tampa svarbus. Tėvas turi išmokyti sūnų, kaip elgtis su bendraamžiais, pastovėti už save ir apginti savo nuomonę. Ir būtent tėvas turėtų papasakoti savo sūnui apie fiziologinius pakitimus, kurie jo laukia. Kartais vaiko ir tėvo santykiai šiuo laikotarpiu pablogėja, nes paauglys stengiasi įrodyti visam pasauliui savo poziciją. Tėvas turėtų tapti jam draugu, kuriuo pasitikima ir kurio patarimu klausomasi. Tokiu būdu Jūs palengvinsite gyvenimą ir sau, ir savo vaikui.
Taip pat skaitykite: Nusikalstamas elgesys: rizikos veiksniai
Tėvo Svarba Šeimoje
Niekuomet neleiskite sau žeminti vaiko. Visuomenėje įsivyravęs stereotipas, kad tėvas šeimoje simbolizuoja jėgą ir saugumą, ir kada tėvo nėra, vaikas netenka apsaugos. “Nėra tėvo” - tai dar nereiškia, kad šeima yra nepilna ir mama viena auklėja vaiką. Reikalas čia yra tame, kad tėvas šeimoje gali būti fiziškai, o psichologiškai jis yra vaiku ir nėra priimamas šeimos narių kaip reikšmingas asmuo. Štai ir gaunasi dvilypė situacija, kai šeimoje tėvas lyg ir yra, lyg ir nėra. Ir nėra vaikui pas ką kreiptis, kai jam baisu, kai reikia jį apginti. Mama - tai gerumas, švelnumas, šiluma, tėvas yra fizinė apsauga, racionalaus mastymo modelis. Dar vienas dvilypumo pavyzdys, kuomet tėvas, auklėdamas savo vaiką, bando jam įdiegti vienus dalykus, o pats elgiasi priešingai. Arba kuomet tėvas namie elgiasi negarbingai, o darbe yra vertinamas kolektyvo ir vadovybės. Geras tėvas gali viską, ką gali ir vaiko motina, išskyrus maitinimą krūtine. Vaikas įgauna vertingiausią patirtį, kuomet gali nurimti tiek ant motinos, tiek ant tėvo rankų, jausdamas tėvo kaip ir mamos šilumą ir meilę. Idealiu atveju tėvai yra pora, kur mama įkūnija vaikystę - jaukų ir šiltą pasaulį, kur viskas atspėjama ir pildosi visi norai, kur mažai reikalaujama ir visuomet padedama, o tėvas yra kito - suaugusiųjų pasaulio atstovas, kur kiekvienas žmogus atsako už save, kur yra nežinomybė, rizika ir sėkmė, kur yra meilė, nors ji ir skiriasi nuo motiniškos meilės kūdikiui.
Socialinės Problemų Poveikis Paaugliams
Socialinės problemos, susijusios su vaiku, egzistavo visada, keitėsi tik pačio vaiko santykis su socialine aplinka. Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Pasak M. Galaguzovos (2000), paauglys - tai žmogus, esantis pereinamoje būsenoje tarp vaiko ir suaugusio, tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės. Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei žinoti savo poelgių asmeninę ir teisinę atsakomybę. Vertėtų ypatingai akcentuoti, kad paauglys- tai asmuo, jau galintis teisiškai atsakyti už savo poelgius bei jų padarinius. Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normų ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“. „Sunkiai auklėjamo“ paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“(angl. Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kas tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinų normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: „nevisuomeniškas“, „asocialus“, „deviantinis“, „antiasocialus“, „antivisuomeniškas“, „nusikalstamas“, „kriminalinis“, „amoralus“, „delikventinis“ elgesys ir kt. Asocialaus elgesio sąvoka, pasak G. Valicko (1997) yra pati plačiausia ir savyje apima visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų. Asocialus elgesys aiškinamas įvairiai: nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei; nepaisantis visuomenės, joje egzistuojančių vertybių ir normų; įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų. Pažymėtina, kad asocialus paauglys nebūtinai turi būti antiasocialus, t.y. daryti žalą grupei ar visuomenei. Elgesio nukrypimai gali pasireikšti labai įvairiai. Todėl ir sąvokos, nusakančios šiuos elgesio nukrypimus naudojamos labai įvairios (žr. aukščiau), kurių viena iš jų ir yra deviacija.
Socializacijos Svarba
Nevisavertė socializacija turi didžiule įtaka susiformuoti delikventiško elgesio apraiškoms. Socializacija yra daugiasluoksnis procesas, sudarytas iš daugelio komponentų (šeima, visuomenė, mokykla, kultūra, religija.), kurių kiekvienas vaiko socializacijos procesui yra vienaip ar kitaip svarbus. Bet kuris iš tų komponentų turi didžiausią įtaką? Kokios priežastys iššaukia vaikų ir paauglių destruktyvų elgesį? Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį.
Šeima ir Nusikalstamumo Prevencija
Delikventinį elgesį sukelia įvairūs veiksniai: prastesni santykiai su tėvais, klasės draugais, mokytojais, namuose daugiau fizinių bausmių nei pagyrimų, mokykloje praleistos pamokos (pamokas pradeda praleidinėti jau pradinėse klasėse, kylant reikalavimams. Nusikalsti linkę vaikai dažnai yra augę šeimose, turinčiose nemažai socialinių ir psichologinių problemų. Tyrimų duomenys rodo, kad linkę nusikalsti nepilnamečiai, tėvų dažnai buvo baudžiami stipriomis fizinėmis bausmėmis. Nusikalsti linkę paaugliai savo gyvenime yra paveikti ištiso komplekso nepalankių rizikos faktorių, kurie, kartu paėmus, sudaro nepalankias prielaidas sėkmingai resocializacijai.
Motinos ir Tėvo Vaidmenys
Visos pasaulio tautos eilėmis ir dainomis šlovina motinos meilę vaikui, jos įtaką ir svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime, kokio amžiaus tas žmogus bebūtų. Neįmanoma sumenkinti to atsidavimo, kurį mamos sudeda į vaiko kelionės bagažą tampant žmogumi. Tačiau vaikai gimsta iš dviejų žmonių - mamos ir tėčio. Kad ir kaip klostytųsi šių suaugusiųjų gyvenimai, reikia pripažinti, kad vaikui reikalingi jie abu, kad ir skirtingai. Tai, ką gali duoti mama, negali duoti tėtis, ir atvirkščiai. Kad ir mažai kas kalba ar rašo, koks emociškai svarbus yra tėčio vaidmuo vaiko gyvenime, tačiau daugelis tikriausiai sutinka, kad vaikams geriau augti pilnoje šeimoje ir bendrauti su abiem savo gimdytojais, leisti laiką su kiekvienu iš jų, kartu ir atskirai. Susirūpinimą kelia vis didėjantis skyrybų skaičius ir tai, kad dažniausiai vaikų priežiūra bei ugdymas yra paliekami mamų atsakomybei.
Taip pat skaitykite: Socializacija rizikos šeimose – anketinis tyrimas
Istorinis Tėvo Vaidmens Apžvalga
Tėvo vaidmuo, kaip motinos bei vaiko, slenkant amžiams bei keičiantis socialinei - ekonominei situacijai, taip pat kito. Zajdel savo darbe apžvelgia istorines žinias nuo Neolito laikų, kuomet tėvas (kaip ir visi vyrai) medžiojo, tęsė giminę, saugojo ir rūpinosi savo mažąja šeima, taip pat dalyvaudavo išplėstinės šeimos (genties) vyresniųjų susirinkimuose. Pastoracinėje (krikščioniškojoje) kultūroje vyro vaidmuo tapo dar reikšmingesnis, tėvo įtaka - absoliuti. Vaikų auklėjimas buvo paremtas nuolankumu ir pagarba šeimos galvai. Visas turtas bei galia, mirus tėvui pereidavo vyriausiajam sūnui. Mamos buvo atsakingos už vaikų auklėjimą bei švietimą, paruošimą gyvenimo vaidmenims pagal tuometinius standartus. Taigi, draugiški ar palaikantys tarpusavio santykiai vargu ar buvo įmanomi. Buržuazinėje šeimoje tėvo statusas išliko nepajudinamas, jam pakluso visa šeima, laikėsi nurodymų visose gyvenimo srityse: švietimas, profesinis užimtumas, statusas, vaikų vedybų partneriai bei anūkų auklėjimas. Vyrai labiau rūpinosi savo sūnumis, kaip turto ir šeimos paveldėtojais, jų darbo tęsėjais. Berniukai nuo pat vaikystės stebėdavo savo dirbančius tėčius, perimdavo jų patirtį ir amatą. Mergaitės, kaip ir jų mamos, buvo ruošiamos rūpintis šeimos buitiniais poreikiais, mokėsi joms skirtų dalykų, buvo vertinamos už išradingumą, ekonomiškumą, prieraišumą, ištikimybę ir gebėjimą nusileisti vyrui. Tik XVIII amžiaus antroje pusėje, kai jaunuoliams atsirado galimybės uždirbti savo lėšas tokiose profesijose kaip gydytojo, teisininko, valstybės tarnautojo, padėjėjo biuruose, tėvo įtaka miesto šeimose ėmė silpnėti. Tuo pačiu atitolo visų šeimos narių santykiai bei sumažėjo priklausomybė nuo šeimos. Tačiau kaimo šeimose stiprus patriarchatas išliko iki XIX amžiaus ir tai garantavo santuokos pastovumą, šeimos ilgaamžiškumą. Vaikų santykiai su gimdytojais, ypač tėčiais, buvo formalūs ir be emocinio prieraišumo išraiškos. Kasdieniuose darbuose tėvai į vaikus žiūrėjo kaip į tarnautojus. Tėvas vis dar sprendė savo vaikų santuokų klausimus ir net jų tėvystės problemas. Taigi, tradicinis šeimos modelis paremtas vertikalia hierarchija, kur viršūnėje vienas valdantysis - vyras, tėvas, šeimos galva. Jis tarsi šios institucijos savininkas, kuris prižiūrėjo šeimos narių darbą, ir naudojosi absoliučia teise į bendro darbo rezultatus. Šeimos gyvenimas sukosi tarp buitinių poreikių ir darbo pareigų. Tačiau šis modelis nesuteikė individualumo savo nariams, nes materialūs ir dalykiniai santykiai buvo svarbesni už emocinius ir asmeninius ryšius, šeimos gyvenimas priklausė nuo vieno asmens valios.
Šiuolaikiniai Iššūkiai ir Tėvo Vaidmuo
Skyrybos - tai gyvenimo faktas, kuris gali ištikti bet kurią šeimą. Tačiau tai ne vienintelis kelias nepilnai šeimai susiformuoti. Pastaruoju metu populiarus darbas toli nuo namų, kitoje valstybėje ar mieste, taip pat prisideda prie to, kad vaikai yra ugdomi tik vieno iš gimdytojų, dažniausiai mamos. Siekiant suprasti, koks yra šiuolaikinių lenkų šeimų požiūris į tėčio vaidmenį, Zajdel tyrimo dalyviais buvo pasirinkti pirmų - trečių klasių mokiniai ir jų tėveliai. Atsakydami į pirmąjį klausimą vaikai pažymėjo, kad 95 proc. mamų padeda jiems atlikti namų darbus ir tik 5 proc. tėčių skiria tam savo laiko. Tėvų nuomone skirtumas nėra toks didelis, jų atsakymai tokie: 60 proc. mamų, 15 proc. tėčių ir 25 proc. abu tėvai padeda savo vaikams ruošti namų darbus. Pokalbio su tyrėjais metu tėčiai sakė, kad retai padeda vaikams, nes yra labai užimti darbe, jaučia, kad jiems trūksta kantrybės su vaikais ir planuoja labiau padėti tuomet, kai vaikai užaugs ir užduotys bus „rimtesnės“. Dauguma apklausoje dalyvavusių tėčių ignoravo faktą, kad jų parama šiame vaiko raidos etape (7-10 metų) yra labai svarbi ir turi lemiamos reikšmės vaiko vystymuisi. Vaikai taip pat dažniau mato savo mamas ruošiančias jiems užkandžius. Jų vertinimu 90 proc. mamų tai daro nuolat ir 10 proc. tėvų ruošia kartu; vaikai nepažymėjo, kad matė tėčius ruošiančius jiems maistą. Tačiau tėvai nori tikėti, kad maistą ruošia kartu, o vaikai šioje veikloje suvokia tik savo mamas. Tyrime dalyvavę tėčiai pasakojo, kad jie „perka maistą, parneša bulves į namus, padeda duoną ar sviestą ant stalo“, todėl, jų požiūriu, jie tuo pakankamai padeda. Kai mamos buvo toliau klausinėjamos šia tema, jos dažnai pabrėžė, kad būna paliktos vienos atlikti šią užduotį, nes jų vyrai turi „kitų reikalų“ ir negali gaminti maisto arba jie netinkamai gamina. Į klausimą, ką reiškia pastarieji žodžiai, jos atsakė, kad, pavyzdžiui, kiaušinienė gali būti gaminama 5 dienas iš eilės arba pietums patiekiamos dešrelės be daržovių, tik su duona. Kai vaikai serga, jais dažniausiai rūpinasi mamos. Taip pat labai svarbi yra senelių parama - pasak vaikų ir tėvų, jie dažnai prižiūri sergančius anūkus (daugiau nei 30 proc. atvejų). Tokiose situacijose tėčiai ir vėl dažniausiai lieka nuošalyje. Vienas iš tėčių tyrėjams sakė negalintis ištverti nei savo vaiko riksmo, nei kraujo vaizdo. Panašu, kad žmonos negauna pakankamai sutuoktinių paramos slaugant sergančius vaikus ir tai paaiškėjo tiriamojo pokalbio metu. Nors ankstesnėse trijose vaikų gyvenimo srityse tėčiai dalyvavo mažiau, į mokyklą vis tik jiems teko eiti tiek pat dažnai, kaip ir mamoms. Vaikų ir tėvų atsakymai į šį klausimą beveik neišsiskyrė. Kai šis klausimas tyrėjų buvo nagrinėjamas giliau, paaiškėjo nuomonė, kad tėvai yra kažkaip priversti atvykti į tokius vizitus, nes moterys apeliuoja į sutuoktinių vyriškus bruožus, kurių dėka jie galėtų „teisingai“ išspręsti tam tikrą problemą. Apibendrindamas tyrimo rezultatus Zajdel rašo, kad mamos dažniausiai palaiko, remia ir rūpinasi vaikais: eina pas gydytojus, apriša žaizdas, kai vaikas nukrenta ar susižeidžia, ruošia maistą, padeda atlikti namų darbus. Tėčiai vaikų gyvenime dalyvauja tik fiziškai. Nors tyrime dalyvavo vaikai nuo 7 iki 10 metų, laikui bėgant šis santykis gali pasikeisti. Nepaisant to, kad šis tiriamasis darbas buvo atliktas Lenkijoje 2015 metais, rezultatai yra lengvai pritaikomi ir mūsų šeimoms. Į darželį, pas gydytoją, pas psichologą dažniausiai vaikus atveda mamos. Keičiantis istorijos etapams, be abejo, kinta ir tėčio vaidmuo. Tas, kuris buvo geras tėvas rinkėjų - medžiotojų ar amatininkų šeimoje, šiuo laikotarpiu būtų vertinamas kaip tironas, neleidžiantis išsiskleisti vaiko asmenybei, jo įgimtiems talentams, nesuteikiantis pakankamai šilumos ir emocinio palaikymo. Šiandien kalbame apie vaikų ir suaugusiųjų emocinius poreikius, socialinius įgūdžius, emocinį intelektą. Praktikoje tenka matyti emociškai apleistus vaikus, kuriems sunku prisitaikyti darželyje, mokykloje, jie neturi draugų, blogai elgiasi su kitais šeimos nariais. Ir dažnai paaiškėja, kad jų tėčiai dirba užsienyje arba yra emociškai nepasiekiami, atsiriboję, dalyvaujantys šeimos gyvenime „tik fiziškai“. Kai kuriais atvejais tai tėčiai, kuriems yra būtina pagalba dėl psichikos sutrikimų (pvz.: depresija, šizofrenija), priklausomybės ligų (alkoholio, narkotikų, lošimų ir kt.), taip pat dėl jų pačių trauminių vaikystės išgyvenimų.