Svarbiausia mintis, pabrėžiama knygoje "Vaiko socializacija. Šeima, mokykla, visuomenė": vaikams reikia suaugusiųjų, suaugusiesiems reikia vieniems kitų, o mums visiems, trokštantiems darniai gyventi šiame pasaulyje, reikia bendruomeniškumo jausmo. Knyga "Vaiko socializacija. Šeima, mokykla, visuomenė" skirta visiems, kurie bendrauja su vaikais: tėvams, mokytojams, socialiniams darbuotojams, sveikatos apsaugos specialistams, psichologams. Joje išsamiai apžvelgiami visi svarbiausi vaiko raidos aspektai. Analizuojamos įvairios aplinkos, kuriose vaikas bręsta, žmonių tarpusavio santykiai, socialinės sąveikos. Be to, aiškinama, kaip padėti iš skirtingų šeimų kilusiems vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, patyrusiems smurtą, neįgaliems. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti vaiko socializacijos procesą, atsižvelgiant į šeimos vaidmenį ir besikeičiančius šeimos modelius.
Šeima - Svarbiausias Socializacijos Institutas
Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo ir auklėjimo institutas, kuriame auklėjimas yra nenutrūkstamas ir nuolat koreguojamas. Vaikas šeimoje yra ne tik auklėjamas, bet ir globojamas, mylimas, prižiūrimas, čia iš savo tėvų perima vertybines nuostatas, mokosi žaisti, kurti, bendrauti. Tai pirmasis institutas, kuriame vaikas pradeda mokytis ir pažinti pasaulį padedamas savo tėvų. Dauguma žmonių savo gyvenimą pradeda šeimoje - pastoviausioje grupėje, kuriai jie priklauso.
Anot K. Šikšnytės, šeima yra svarbiausia, ką turi vaikas. Iš tradicinio požiūrio perspektyvos šeima suvokiama kaip tvirtovė, kuri suteikia visa, ko reikia vaikui. Analizuojant autorių mintis, galima pasakyti, kad šeimos apibrėžimai turi bendrumų. Šikšnytės apibrėžimas labai siejasi su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu šeimos apibrėžimu, kur teigiama, kad šeima yra valstybės pagrindas, kuris suvokiamas kaip tvirtumo, patvarumo ir saugumo institutas. Valstybė, globojanti tėvystę, motinystę ir vaikystę, suteikia tėvams saugumo jausmą ir kartu suteikia jiems pareigą rūpintis savo vaikais.
A.V. Matulionis šeimą apibrėžia kaip visuomenės ląstelę (mažą socialinę grupę), kuri yra svarbiausia asmeninės buities organizavimo forma, besiremianti santuokiniais ar giminystės ryšiais, t. y. santykiais tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų, tarp kitų giminaičių, kurie gyvena kartu ir turi bendrą ūkį bei biudžetą. Analizuojant tokį šeimos apibrėžimą matome, kad tokiame šeimos apibūdinime akcentuojami santuokiniai ar giminystės ryšiai, kurie turi sieti žmones, jų grupę, kad būtų galima juos apibūdinti kaip šeimą.
Remiantis šeimos sistemų teorija, šeima apibūdinama kaip visuma, atsižvelgiant į jos struktūrą, organizacinius būdus ir šeimos narių sąveikas. Šeima - tai žmonių grupė, kurią paprastai sudaro tėvai ir jų vaikai, susiję kraujo ryšiais, santuoka ar įvaikinimu. Tai socialinė grupė, kurioje suaugusieji, iš kurių bent du sieja socialiai priimtinas lytinis gyvenimas ir kurie turi vieną ar daugiau jiems gimusių arba įvaikintų vaikų. Galima daryti prielaidą, kad šeima susideda iš daugelio dalių, turi nemažai požymių, pagal kuriuos galime nusakyti bei apibrėžti šeimą. Šeima nagrinėjama kaip sistema ir šeima yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprius ryšius, nes jos nariai daug laiko praleidžia kartu ir aišku tai, jog šeima daro didelę įtaką savo nariams.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Šeimos nariai, gyvendami kartu ir praleisdami kartu daug laiko, sudaro vieną institutą. Šeima - tai mažiausia individo aplinka, kurioje jis veikia kaip posistemis. Galima teigti, kad kiekvienas šeimos narys atskirai gali būti vadinamas posisteme, kuri turi įtakos visai sistemai - tai yra šeimai. Visi šeimos nariai - posistemės - sudaro šeimos sistemą, t. y. visumą. Šeimoje reikia išlaikyti pusiausvyrą, kad šeima galėtų normaliai funkcionuoti, todėl būtina derinti ir tenkinti visų šeimos narių poreikius. Tokiu atveju šeima galėtų būti stiprus institutas, užtikrinantis palankią aplinką vaiko augimui, ugdymui bei auklėjimui.
Besikeičiantys Šeimos Modeliai ir Jų Įtaka Socializacijai
Visuomenėje veikia įvairios šeimos formos ir funkcijos. Kinta socialiniai vaidmenys, šeimos narių tarpusavio santykiai ir šeimos suvokimas. Kitaip sakant, vyksta šeimos deinstitucionalizacija, kuri, anot A. Špono, yra ne santuokoje. Ne paslaptis ir tai, kad daugėja skyrybų, kurių dažniausia pasekmė yra vieno tėvo, dažniausiai vienišos mamos, šeimos, kuriose auga vaikai. Tokie reiškiniai turi didelę įtaką šeimos modernėjimui ir šeimos sampratos kaitai. Galima sakyti, kad deinstitucionalizacija žymi savotišką šeimos instituto kaitą arba institucinio šeimos ir santuokos matmens silpnėjimą.
Apibendrindama šeimos modelius V. Stankūnienė nurodo, kad tradicinei šeimai būdingos ankstyvos santuokos, šeima kuriama tuokiantis, o santuokystės lygis yra aukštas, pirmieji vaikai gimdomi jauname amžiuje, maža nesantuokinių vaikų dalis, vyrauja vidutinio dydžio šeimos. Šiuolaikinėje visuomenėje stebimas santuokų atidėjimas, partnerystės be santuokos pasirinkimas, gimstamumo mažėjimas, bevaikystės gausėjimas. Tai rodo, kad šeimos deinstitucionalizacija vyksta ir šeimos modelis kinta.
Šeimos stabilumas svarbus socialinei kontrolei, kurią šeimoje vykdo tėvai. Skyrybų atveju socialinę kontrolę vykdantys tėvai nebetenka galimybės palaikyti kontrolės kartu. Daugėjant skyrybų, partneriai gyvena atskirai ir tokie šeimos struktūros pasikeitimai mažina šeimos stabilumą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šeima suvokiama kaip patvariausias institutas, kuriame yra auginami ir ugdomi vaikai. Tačiau kintanti šeimos struktūra turi įtakos šeimos sampratos kaitai. Šeima modernėja, nes partneriai vėliau tuokiasi ir vėliau gimdo vaikus, daugėja nesantuokinių vaikų. Šeima suvokiama, kada ją sudaro du suaugę žmonės ir turi vaikus, o santykių įtvirtinimui nekreipiama daug dėmesio.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Nuo XX a. šio Lietuvoje pradėjo plisti gyvenimas nesusituokus, kitaip dar vadinams kohabitacija. Tai nepalanki vaikams, nes sugyventiniai, neturintys ketinimų susituokti, dažnai savo ryšius nutraukia po kelerių metų. Šioje partnerystėje ir augina vaikus. Svarbiausias ir lemiamas vaiko išgyvenimas po tėvų skyrybų yra naujo tėvo partnerio atsiradimas. Šios priežastys, susikuriant naujai šeimai, atgaivina skyrybų išgyvenimus. Biologinio tėvo, su kuriuo po skyrybų lieka gyventi vaikas, gyvenime atsiradus naujam partneriui visų pirma kyla klausimas, kokį vaidmenį atliks naujasis partneris vaiko auklėjimo bei ugdymo procese. Taigi vaiko gyvenime visoms šalims tenka spręsti psichologiniu požiūriu svarbias problemas, siekiant užmegzti naujus socialinius santykius. Galima spėti, kad pakartotinoje partnerystėje vaikams kyla socialinių ryšių bei adaptacijos naujoje šeimoje problema. Tada kyla klausimas, kaip išlaikyti santykius su biologiniu tėvu ar motina, kas man bus mamos ar tėvo partnerio vaikai ir daugelis kitokių problemų.
Pakartotinės partnerystės šeimos, kuriose auginami ir ugdomi vaikai, daugėja. Tyrimai atskleidžia, kad daugėja šeimų, kuriose vaikai auga su patėviais ar pamotėmis.
Vaiko Auklėjimo Ypatumai Pakartotinės Partnerystės Šeimose
Esant pakartotinei partnerystei kyla socialinių ryšių problema, vaikų ugdymo klausimai bei biologinių tėvų ir vaikų santykiai. Tėvai, auklėdami bendrus vaikus, turi bendradarbiauti ir tada, net jei partneriai yra išsiskyrę ir sukūrę naujas santuokas.
Pakartotinės partnerystės šeima/ pakartotinės santuokos šeima - paprastai vadinama abiejų tėvų šeima, nors naująją porą sudaro vienas iš tėvų ir patėvis (pamotė), o vaikas (-ai) turi biologinį tėvą (motiną).
Socializacijos Teorijos: Socialinių Sistemų ir Bihevioristinė Perspektyvos
Darbe remiamasi socialinių sistemų teorija, pagal kurią šeima nagrinėjama kaip sistema, nes šeimą sieja kartos, stiprūs ryšiai bei egzistavimas tam tikrą laiką. Dirbant su šeima, šeimą reikia vertinti kaip sistemą. Dar viena teorija, kuria buvo remtasi, yra bihevioristinė teorija, kurios objektas yra žmogaus elgesys. Bihevioristai teigia, kad žmogaus elgesys yra išmokstamas. Skineris teigia, kad žmogaus elgesiui įtakos turi santykiai su išorine aplinka - kuo sudėtingesni santykiai, tuo sudėtingesnis elgesys. Bihevioristinė teorija darbe svarbi kalbant apie vaikų auklėjimo bei ugdymo ypatumus. Vaikas perima elgesio modelius bei pavyzdžius iš savo tėvų bendravimo bei tarpusavio santykių. Taip formuojasi ir vaiko elgesys. Taigi tėvų elgesys bei bendravimas turi būti derinamas su vaiko interesais.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
tags: #roberta #m #berns #vaiko #socializacija