Įvadas
Straipsnyje analizuojama Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais, atsižvelgiant į jos raidą ir reikšmę tarptautinėje humanitarinėje teisėje. Nagrinėjami istoriniai aspektai, normos, problemos bei iššūkiai, susiję su šios konvencijos taikymu šiuolaikiniuose ginkluotuose konfliktuose.
Temos aktualumas ir problema
Šiuolaikiniame pasaulyje, nepaisant tarptautinės teisės normų, tarptautiniai ginkluoti konfliktai tęsiasi, o tarptautinės humanitarinės teisės (THT) įtaka nemažėja. Todėl svarbu tirti istorijos klodus, aiškintis pagrindines problemas ir priežastis, dėl kurių žmonijai teko tiek kentėti. Nors idealas - karų nebuvimas - kol kas neįgyvendinamas, būtina užtikrinti, kad karas ir jo pasekmės būtų kuo humaniškesnės.
THT numato ne tik kariavimo taisykles, bet ir karo aukų apsaugos garantavimą. Antrasis pasaulinis karas (II PK) parodė, kad tuo metu galiojusi THT nesugebėjo užtikrinti pagrindinių žmogaus teisių, todėl po karo, 1949 m., buvo priimtos keturios Ženevos konvencijos, skirtos užpildyti spragas.
XX a. pradžios ir vidurio įvykių kontekste, reikia užtikrinti, kad už karo žiaurumus atsakingi asmenys būtų nubausti, o nebaudžiamumo problema būtų sprendžiama.
THT raida iki Antrojo pasaulinio karo
Valstybės kūrėsi į tarptautines organizacijas, rinkosi į tarptautines taikos konferencijas ir ieškojo būdų, kaip suteikti karui kuo humaniškesnę formą, apibrėžiant karo aukų apsaugą bei kariavimo taisykles. THT normas galima suskirstyti į dvi šakas: Ženevos teisę, susijusią su karo aukų apsauga, ir Hagos teisę, susijusią su kariavimo priemonių ir metodų ribojimu.
Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas
Pirmieji bandymai humanizuoti karą buvo susiję sužeistųjų ir sergančių karių apsauga. 1864 m. Ženevos konvencija „Dėl sužeistųjų ir sergančių karių lauko armijose padėties pagerinimo“ buvo svarbus žingsnis, įtvirtinantis neutralumo ženklą - Raudonąjį Kryžių baltame fone. Konvencija įpareigojo vyriausius ginkluotųjų pajėgų vadus užtikrinti jos principų laikymąsi.
1906 m. buvo priimta nauja konvencija dėl sužeistųjų ir sergančių karių padėties pagerinimo. 1868 m. Sankt Peterburgo deklaracija uždraudė sprogstamųjų kulkų, lengvesnių nei 400 gramų, naudojimą karo metu. Šioje deklaracijoje įtvirtintas principas, kad vienintelis teisėtas tikslas, kurio kariaujanti šalis gali siekti, yra priešo karinių pajėgų susilpninimas.
Hagos taikos konferencijose 1899 m. ir 1907 m. buvo tęsiamas karo teisės kodifikavimas. Antrojoje konferencijoje daugiausia dėmesio skirta karo teisės kodifikavimui bei ankstesnėse konferencijose priimtų konvencijų peržiūrėjimui. Buvo priimta dar vienuolika konvencijų ir viena deklaracija, įskaitant III ir X Hagos konvencijas dėl Ženevos konvencijos principų pritaikymo jūrų karui.
THT normų pažeidimai Pirmojo pasaulinio karo metu
Nepaisant egzistavusių THT normų, Pirmojo pasaulinio karo (IPK) metu jos dažnai buvo pažeidinėjamos. Neapibrėžtumas, priežiūros mechanizmų ir baudžiamųjų priemonių nebuvimas padarė šias normas neefektyviomis. Po karo, 1919 m., įkurta Tautų Sąjunga, tačiau ji buvo neveiksminga ir neturėjo autoriteto tarptautinėje bendrijoje.
1928 m. pasirašytas Brajano-Kelogo Paktas, kuriuo valstybės atsisakė karo kaip nacionalinės politikos priemonės, tačiau tai nesustabdė ginkluotų konfliktų. 1925 m. priimtas protokolas dėl dusinamųjų, nuodingųjų ir kitų dujų panaudojimo bei bakteriologinio karo metodų uždraudimo, tačiau jis nebuvo visuotinai pripažintas ir nesugebėjo užtikrinti visiško šių priemonių uždraudimo.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
1929 m. Ženevos konvencija dėl sužeistųjų ir sergančių karių padėties pagerinimo bei Konvencija dėl elgesio su karo belaisviais buvo svarbūs žingsniai THT raidoje. Diplomatinėje konferencijoje pirmą kartą tarptautinėje sutartyje buvo apibrėžtos Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) teisės ir pareigos.
Antrojo pasaulinio karo įtaka THT raidai
II PK metu galiojusios teisės normos nebuvo pakankamos užtikrinti žmonių apsaugą, o galiojusios THT normos turėjo daug spragų. Šių normų nesilaikymas lėmė baisias karo pasekmes.
1939 m. Šveicarijos Federalinė Taryba išsiuntė vyriausybėms preliminarius projektus tiek peržiūrėti skirtus Ženevos bei Hagos konvencijas, tiek siūlomą pasirašyti konvenciją dėl civilių patekusių į priešo teritoriją apsaugos projektą, parengtą TRKK.
Pirmojo pasaulinio karo įtaka THT raidai
IPK, prasidėjęs Europoje, išplito ir kituose žemynuose. Europa patyrė didžiausią žalą, susidūrė su ekonominėmis blokadomis, mirtinu povandeninių laivų karu bei nuodingomis dujomis. Milijonai vyrų žuvo apkasuose, ligoninės buvo perpildytos sužeistaisiais ir apsinuodijusiais dujomis. Civiliai buvo deportuojami, internuojami bei laikomi įkaitais.
Valstybės turėjo rūpintis ne tik kariavimo priemonėmis, bet ir karo aukomis. Dėl didelio aukų skaičiaus tinkamai pasirūpinti jomis buvo sudėtinga, todėl buvo pasitelktos neutralios organizacijos ir draugijos, išryškinant TRKK reikšmę.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Hagos taisyklės dėl elgesio su karo belaisviais reglamentavimo nurodė tik bendrus principus, o ne taisykles, kurias būtų galima praktiškai taikyti. Nei 1906 m. Ženevos konvencija, nei 1907 m. tarptautinės sutartys negalėjo užtikrinti tinkamos karo aukų apsaugos.
TRKK vaidmuo tapo ypač svarbus. Tarptautinė pagalbos ir informacijos karo belaisviams agentūra (Agentūra) turėjo esminę įtaką karo belaisvių padėties pagerinimui, rinkdama ir perduodama informaciją apie belaisvius.
Kombatanto samprata THT
Tarptautinėje humanitarinėje teisėje kombatanto sampratai skiriamas ypatingas vaidmuo. Tik kombatantai turi teisę atakuoti ir priešintis priešui visais teisėtais būdais, o juos atakuoti teisėta. Todėl svarbu suprasti, kas pagal THT gali būti priskiriami kombatantams.
Kombatantai yra konflikto šalies reguliariosios ginkluotosios pajėgos, turinčios teisę tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose. Tačiau ši sąvoka nėra paprasta ir vienareikšmė.
Analizuojant kombatanto sampratą, jos istorinę raidą, su ja susijusius THT šaltinius bei akademinę literatūrą, galima daryti išvadą, kad ankstesniais laikais susiformavusi kombatanto samprata yra problematiška pritaikyti šiuolaikiniams ginkluotiems konfliktams, nes pasikeitė šių konfliktų pobūdis. Šiuolaikiniuose ginkluotuose konfliktuose aktyviai dalyvauja asmenų grupės, kurias sudėtinga įsprausti į dabar egzistuojančios kombatanto sąvokos apibrėžimą. Tai asmenys, aktyviai dalyvaujantys kariniuose veiksmuose (neteisėti kombatantai) ir karinės saugos kompanijos bei jų darbuotojai.
Tai, jog šias grupes sunku priskirti tradicinėms THT išskiriamoms asmenų grupėms, turi ne vien tik teorinę reikšmę. Kadangi THT kiekvienai išskiriamai grupei asmenų numato atitinkamas teises ir pareigas, negalėjimas konkretaus individo priskirti vienai iš šių grupių reiškia tai, kad lieka neaišku, kaip su tokiu individu turi būti elgiamasi, o tai savo ruožtu gali sudaryti sąlygas THT normų ir žmogaus teisių pažeidimams.
Kombatanto sampratos istorinė raida
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio „kombatantas“. Viename iš tarptautinių žodžių žodynų pateikiama, kad kombatantai yra valstybės ginkluotųjų pajėgų sudėtyje dalyvaujantys kariniuose veiksmuose, išskyrus karinius žurnalistus, juristus, intendantus, med. darbuotojus ir aptarnaujantį personalą. Labai panašus apibrėžimas pateikiamas ir kituose lietuvių kalba išleistuose tarptautinių žodžių žodynuose.
Skirtingai sąvoka „kombatantas“ apibrėžiama ne tik žodynuose, bet ir teisinėje akademinėje literatūroje. G. Graham pripažįsta, kad pagal tokį apibrėžimą karo pramonės darbininkas turėtų būti laikomas „kombatantu“. Jis pripažįsta, kad skiriamoji riba tarp „kombatantų“ ir „nekombatantų“ yra nelabai aiški. Jo manymu, yra skirtumas tarp ūkininko, kuris parduoda užaugintą produkciją karinėms reikmėms tik todėl, kad kariuomenė ją nupirko pirmoji, ir tarp to ūkininko, kurio ūkininkavimo tikslas yra patiekti reikiamą produkts kiekį vien tik karinėms reikmėms.
Analizuojant su kombatanto samprata susijusias problemas, vienas iš svarbiausių dalykų yra suprasti, ar sąvokos „kombatantas“ prasmė labiau priklauso nuo asmens statuso, ar nuo to, ką tas asmuo veikia.
Hagos konvencijose kombatanto sąvoka neapibrėžta, vartojamas terminas „kariaujantysis“. Analizuojant tekstą, atrodo, kad sąvoka „kombatantas“ tuo metu buvo daugiau naudojama išreikšti asmens veiksmus, elgesį, o ne jo statusą. Tuo tarpu sąvoka „kariaujantysis“ vartota labiau kaip išreiškianti asmens statusą.
Sąvoka „kombatantas“ neapibrėžta ir 1949 m. Ženevos konvencijose. Dalis jau minėto 1907 m. apibrėžimo yra panaudota ir apibrėžiant karo belaisvio sąvoką 1949 m. III Ženevos konvencijoje.
Nuo 1951 m. situacija pradėjo keistis, tačiau tikslaus „kombatanto“ apibrėžimo dar nebuvo. 1977 m. toks apibrėžimas atsirado 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomame protokole dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas).
Pagal Papildomo protokolo (I) apibrėžimą, visi ginkluotųjų pajėgų nariai (išskyrus medicininį personalą ir kapelionus) laikomi kombatantais nepriklausomai nuo to, ar jie aktyviai įsitraukę į karinius veiksmus, ar ne. Pagal apibrėžimą, asmens priskyrimas kombatantams priklauso jau nuo jo statuso, o ne nuo veiklos.
Kai kurie autoriai teigia, kad po Papildomame protokole (I) pateiktu „kombatanto“ apibrėžimu patenka net teroristai, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad 44 str. yra susijęs su 43 str. nuostatomis.
Šiuolaikiniai iššūkiai ir kombatanto samprata
Atrodo, kad per laikotarpį nuo Hagos konvencijų iki Papildomo protokolo (I) įsigaliojimo situacija su kombatanto samprata pasikeitė kardinaliai. Jei 1907 m. asmenys, priklausomai nuo jų „kariaujančiojo“ statuso ir priklausomai nuo jų veiksmų ginkluoto konflikto metu, galėjo būti skirstomi į kombatantus ir nekombatantus, dabartiniais laikais „kombatantas“ yra asmens ginkluotųjų pajėgų nario statusas. Tačiau, kaip elgtis su tais asmenimis, kurie nėra ginkluotųjų pajėgų nariai, tačiau vis vien aktyviai dalyvauja ginkluotame konflikte? Ar dėl aktyvaus dalyvavimo ginkluotame konflikte jie turėtų būti taip pat priskirti „kombatantams“, ar turėtų patekti į kokią nors kitą grupę? Jei vadovautumėmės asmens veiksmais ginkluoto konflikto metu pagrįstu „kombatanto“ apibrėžimu, būtų logiška tokius asmenis priskirti „kombatantams“, tiksliau - „neteisėtiems kombatantams“. Tačiau toks požiūris būtų nesuderinamas su P…