Įvadas
Rusijos agresija Ukrainoje yra sudėtingas ir daugialypis konfliktas, turintis gilias istorines šaknis ir reikšmingų geopolitinių pasekmių. Šis karas, prasidėjęs 2014 m., smarkiai paveikė Ukrainos visuomenę, ekonomiką ir politinę sistemą, taip pat turėjo įtakos tarptautiniams santykiams ir saugumo architektūrai Europoje. Šiame straipsnyje nagrinėjamos pagrindinės Rusijos agresijos priežastys, įvykių chronologija ir konflikto pasekmės Ukrainai bei pasauliui.
Krymo aneksija ir karo pradžia Donbase
Krymo separatistinis judėjimas ir antivyriausybinė veikla 2014 m. persimetė į Rytų Ukrainą, į Donbasą sudarančias Donecko ir Luhansko sritis, kuriose vyrauja rusakalbiai Ukrainos piliečiai. 2014 m. balandį prasidėjo Rusijos remiamas hibridinis karas prieš Ukrainą. Prorusiški separatistai balandį užėmė sričių administracinius pastatus Donecke, Luhanske, Charkove, Odesoje; bandė užimti Mykolajivo srities administracinius pastatus, bet nesėkmingai. Iš Charkovo ir Odesos prorusiški separatistai buvo išstumti. Tačiau Donecke ir Luhanske jie sukūrė apsišaukėliškas Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikas, kurios 2014 m. gegužės 24 d. susijungė į Novorosijos Federaciją.
Siekdamos užkirsti kelią separatistiniam judėjimui, Ukrainos karinės pajėgos Rytų Ukrainoje pradėjo vykdyti antiteroristinę operaciją (ATO). Jos tikslas buvo nugalėti ginkluotas separatistines jėgas ir likviduoti Ukrainos teritorijoje susikūrusias prorusiškas respublikas. 2014 m. balandžio 15 d. prasidėjo Ukrainos dalinių ir separatistų kovos dėl Slovjansko ir Kramatorsko. Gegužės 2 d. Ukrainos kariuomenė pradėjo puolimą prieš Slovjanske įsitvirtinusius separatistus, vėliau prasidėjo kovos dėl Mariupolio. Gegužės 26 d. pradėtas Donecko oro uosto, kuriame buvo įsitvirtinę separatistai, šturmas (kovos dėl šio oro uosto su pertraukomis tęsėsi iki 2015 m. sausio mėn.). Ukrainos pajėgos nesėkmingai bandė apsupti Donecką ir Horlivką.
Rusijos parama separatistams
Separatistus ginklais, logistika ir savanorių pajėgomis rėmė Rusija. Jos valstybinės struktūros padėjo verbuoti ir apmokyti savanorius, užtikrino jų atvykimą į Ukrainą, siųsdavo specialiuosius dalinius į Ukrainą karinėms ir žvalgybinėms operacijoms atlikti. Tarp savanorių buvo osetinų, tadžikų, armėnų ir kitų. Iš viso separatistų daliniuose, apytiksliais duomenimis, buvo apie 20 000 žmonių, dauguma Ukrainos piliečiai. Juos rėmė apie keliolika tūkstančių Rusijos kariškių ir apie 7000 savanorių (2015 m. kovo mėn. duomenimis). Ukrainos pusėje ATO būriuose kovojo apie 50 000 karių, daugiausia savanoriai.
2014 m. rugpjūtį separatistų kariniai daliniai perėjo į kontrpuolimą, sustabdė Ukrainos ATO dalinių puolimą ir atsikovojo daugelį anksčiau ukrainiečių užimtų teritorijų.
Taip pat skaitykite: Istorinė Rusijos agresijos analizė 1914 m.
Tarptautinė reakcija ir sankcijos
Vakarų pasaulio lyderiai pasmerkė Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikų susikūrimą bei paragino Rusiją paveikti separatistus ir nutraukti karo veiksmus. Dėl įvykdytos Krymo aneksijos ir Ukrainos destabilizacijos Europos Sąjunga įvedė sankcijas Rusijai. Buvo atšauktas Europos Sąjungos ir Rusijos vadovų susitikimas, Rusija pašalinta iš Didžiojo aštuoneto, buvo įvestos personalinės sankcijos maždaug 150‑čiai aukštų Kremliui ištikimų valdininkų.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Europos Sąjungos, Rusijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrai susitiko balandžio viduryje ir priėmė Ženevos keturių šalių deklaraciją, raginančią sustabdyti karo veiksmus ir išformuoti karines grupuotes. Tačiau deklaraciją atmetė Donecko Liaudies Respublikos vadovai.
Siekdami sustabdyti karo veiksmus Ukrainoje, 2014 m. liepą-rugpjūtį Berlyne du kartus įvyko keturšalis Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrų susitikimas. Realios pažangos susitikimai nedavė. 2014 m. rugpjūčio 30 d. Ukrainos prezidentas P. Porošenko atvyko į Briuselį ir susitikime su Europos Sąjungos Europos Komisijos pirmininku J. M. D. Barroso pareiškė, kad Ukraina sugebės pati apsiginti nuo Rusijos agresijos, bet jai reikalinga karinė-techninė Vakarų pagalba.
Minsko susitarimai
2014 m. rugsėjo 1 d. Minske įvyko pirmasis trišalis kontaktinės grupės susitikimas, kuriame dalyvavo Ukrainos, Rusijos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovai. 2014 m. rugsėjo 3 d. pokalbyje telefonu P. Porošenko ir Rusijos prezidentas V. Putinas susitarė, kad tarp Ukrainos ir separatistinių dalinių būtų paskelbtos paliaubos.
2014 m. rugsėjo 5 d. Minske įvyko susitikimas, kuriame Ukrainos pusei atstovavo buvęs prezidentas L. Kučma, Rusijai - Michailas Zurabovas, Novorosijos Federacijai - Aleksandras Zacharčenko ir Igoris Plotnickis, dalyvavo ESBO atstovė Heidi Tagliavini. Trišalės grupės sutartos karinių veiksmų nutraukimo sąlygos buvo užfiksuotos Minsko protokoluose (Minsko I susitarimas).
Taip pat skaitykite: Carinės Rusijos asmenybės
2015 m. vasario 12 d. Minske Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos vadovai A. Merkel, F. Hollandeʼas, V. Putinas ir P. Porošenko susitarė dėl paliaubų Rytų Ukrainoje ir dėl būsimų karo Donbase nutraukimo ir taikos užtikrinimo sąlygų (Minsko II susitarimas, paliaubos turėjo įsigalioti nuo vasario 15 d.). Nors šį susitarimą pripažino abi kariaujančios pusės, kariniai veiksmai sporadiškai kildavo įvairiose frontų linijose. Abi šalys kaltino viena kitą Minsko susitarimų pažeidimais. Iki 2017 m. spalio mėn. Minsko susitarimas dar nebuvo pradėtas įgyvendinti. Per trejus Donbaso karo metus, iki 2017 m. rugpjūčio mėn., paliaubos tarp kariaujančių pusių buvo sudarytos net vienuolika kartų. 2017 m. rugpjūčio pradžioje naujoji JAV prezidento administracija paskyrė specialų pasiuntinį Kurtą Walkerį taikos deryboms tarp Ukrainos ir separatistų.
Humanitarinė krizė ir karo pasekmės
Nuo karo pradžios iki 2017 m. vidurio Rytų Ukrainoje žuvo daugiau kaip 10 000 žmonių. Jungtinių Tautų duomenimis, iki 2016 m. rugsėjo 15 d. Donbaso kare žuvo 9940 žm., sužeista 23 455. Nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. kovo mėn. žuvo dar 300 ir apie 1000 buvo sužeista.
Dėl karo Rytų Ukrainoje kilo humanitarinė bei pabėgėlių krizė. Apie 1 mln. pabėgėlių iš karo zonos pasklido Ukrainoje. Apie 600 000 pasitraukė į Rusiją. Ukrainos gynybos ministerija 2017 m. liepos 4 d. pareiškė, kad Donbaso karas padarė žalos už 50 mlrd. JAV dolerių. Ukrainos valdžia prorusiškas Donecko ir Luhansko sritis, kurios pasiskelbė Liaudies Respublikomis, laiko laikinai okupuotomis Ukrainos sritimis.
Rusijos švelniosios galios strategijos
Atsižvelgdama į objektyvų savo išorinio legitimumo nuosmukį, Rusija priėmė naują Užsienio politikos koncepciją, kurią paskelbė 2023 m. kovo mėnesį. Dokumente pabrėžiamas Rusijos humanitarinis bendradarbiavimas su pasauliu ir regionais, ypač tais, kuriuose ji tradiciškai darė įtaką. Naujojoje Užsienio politikos koncepcijoje pabrėžiama rusų kalbos, kultūros ir istorijos - pamatinių Rusijos, kaip tūkstantį metų gyvuojančios valstybės-civilizacijos, bruožų - svarba. Dabartinėje tarptautinėje aplinkoje, Rusijos užsienio politikai susiduriant su įvairiais apribojimais, Maskva vis labiau remiasi švelniosios galios strategijomis.
Vienas iš pagrindinių persvarstytos Rusijos užsienio politikos darbotvarkės tikslų - įtvirtinti savo poziciją pasaulinėje humanitarinėje erdvėje, ypatingą dėmesį skiriant rusų kalbos statuso stiprinimui, „istorinės tiesos“ laikymuisi ir Rusijos vaidmens žmonijos istorijoje akcentavimui. Rusijos užsienio politikos koncepcijoje išdėstyti uždaviniai rodo, kad Maskva suvokia, jog vyksta dideli pokyčiai, susiję su kalba, istorija ir tarpkultūriniu bendradarbiavimu, kurie gali būti nepalankūs jos švelniajai galiai.
Taip pat skaitykite: Kontekstas ir pasekmės
Gyventojų migracija ir permainos posovietinėje erdvėje
Vakarų sankcijų taikymas, griežti režimo suvaržymai, susiję su karo kritika, ir prieštaringa vyrų mobilizacija į Rusijos kariuomenę lėmė nuo SSRS žlugimo 1991 m. nematytą, precedento neturintį masinį gyventojų persikėlimą. Skaičiuojama, kad prieglobsčio užsienyje, nors ir laikinai, kol baigsis Rusijos agresija prieš Ukrainą, ieško apie 1 mln. žmonių. Bėgti nusprendę rusai ieško gyvenamosios vietos įvairiose šalyse, pvz., Sakartvele, Armėnijoje, Kazachstane, Turkijoje ir kitose, kurios laikomos draugiškomis arba tolerantiškomis Rusijos piliečiams.
Tarptautiniu mastu pasmerkus Rusiją ir reiškiant solidarumą su Ukraina net šalyse, kurios tradiciškai laikomos strateginėmis Rusijos partnerėmis, pvz., Armėnijoje ir Kazachstane, didėjantis Rusijos piliečių skaičius dabar vertinamas atsargiai, o gal net akivaizdžiai neigiamai. Dėl karo kilusią trintį dar labiau padidino į užsienį bėgantys rusai, kurie taip stengiasi išvengti karinio šaukimo, kad netaptų „patrankų mėsa“.
Kazachstane buvo sugriežtintos vizų sąlygos siekiant reguliuoti nuo mobilizacijos bėgančių Rusijos piliečių (siekusį apie 100 000 žmonių) srautą, todėl buvo nustatytos griežtesnės taisyklės dėl 90 dienų bevizio režimo per 180 dienų laikotarpį. Kazachstane buvo užfiksuotos neoficialios dezinformacinės kampanijos, provokuojančios nesutarimus tarp Kazachstano daugumos ir 3,5 mln. Kazachstano rusų, kurie sudaro 18 proc. gyventojų.
Armėnijos valdžia neigia, kad vykdoma antirusiška kampanija, bet antirusiškos nuotaikos pastebimai išaugo, suvokiant, kad Rusija neužtikrina Armėnijai saugumo garantijų. Rusijos geopolitinė svarba Pietų Kaukaze mažėja, veiksmingai Ukrainos gynybai atskleidžiant Rusijos karinius trūkumus.
Rusijai kyla sunkumų, nes Sakartvelo vyriausybė įgyvendina politiką, kuri, kaip manoma, primena Rusijos autokratiją, o tai mažina Rusijos galimybes didinti įtaką šioje šalyje. Pvz., Sakartvele antirusiškas nuotaikas pakurstė neseniai vykę antivyriausybiniai protestai prieš užsienio agentų įstatymo projektą, kuris buvo lyginamas su „rusišku įstatymu“. Skaičiuojama, kad 2022 m. į Sakartvelą atvyko apie 1,5 mln. rusų, prisidedančių prie rusakalbių bendruomenės augimo, įskaitant tuos, kurie atkeliavo iš Baltarusijos ir Ukrainos su ankstesnėmis bangomis arba dėl Ukrainoje vykstančio karo. Dėl šio antplūdžio rusų kalba Sakartvele tapo dar labiau pastebima. Remiantis 2023 m. vasarį paskelbtais NDI tyrimo duomenimis, 69 proc. kartvelų mano, kad rusų antplūdis turės neigiamą poveikį, be to, tokia pat dalis teigia, kad Rusijai turėtų būti vėl pradėtas taikyti vizų režimas. 2012 m. tuometinis prezidentas Michailas Saakašvilis, šiuo metu esantis kalėjime, pasirašė dekretą, kuriuo, siekiant „skatinti taiką“ po 2008 m. karo su Rusija, Rusijos piliečiams buvo panaikintas vizų reikalavimas. 80 proc. Sakartvelo piliečių požiūris į Rusiją yra neigiamas, kita vertus, 56 proc.
Kalbos politikos persvarstymas
Natūralu, kad, praėjus daugiau kaip trims nepriklausomybės dešimtmečiams, posovietinės erdvės valstybės pasiekė lemiamą savo nacionalinės tapatybės raidos etapą ir joms prireikė persvarstyti savo kalbos politiką. 2022 m. vasarį Maskva plataus masto įsiveržimą į Ukrainą teisino siekiu apsaugoti rusakalbius, taip atskleisdama Rusijos nepakantumą Ukrainos pastangoms stiprinti ukrainiečių kalbos ir tapatybės vaidmenį. Šis žingsnis gali gerokai sumažinti Rusijos įtaką vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, mat kyla susirūpinimas, kad ateityje toks Rusijos agresyvus elgesys gali pasikartoti kituose NVS regionuose.
Moldovoje šiuo metu vykdoma nacionalinės tapatybės desovietizacija - visuose nacionalinės teisės aktuose, įskaitant Konstituciją (13 straipsnis), terminas „moldavų [kalba]“ pakeistas į „rumunų“. Šis sprendimas grindžiamas valdančiojo elito pastangomis vėl pelnyti visuomenės palankumą Rusijos spaudimo ir karo Ukrainoje padarinių akivaizdoje. Politiniu požiūriu žodžio „moldavų“ išbraukimą rumunų kalbos naudai galima laikyti netiesioginiu iškraipymo, atsiradusio sovietų režimui dirbtinai sukūrus „moldavų“ tapatybę ir kalbą, ištaisymu. Teisiškai kalbos pervadinimas atitinka 1991 m. Nepriklausomybės deklaraciją ir 2013 m. Konstitucinio Teismo sprendimą. Prieš SSRS suirimą ir po jo prorusiškos jėgos pasinaudojo ginčais dėl moldavų kalbos ir tapatybės, siekdamos padidinti Moldovos ir Rumunijos tapatybės atotrūkį. Šiuo dirbtiniu tapatybės suskaldymu, įgyvendintu sovietiniu laikotarpiu, buvo naudojamasi siekiant užkirsti kelią Moldovos susijungimui su Rumunija, nepaisant to, kad 2022 m. Moldovoje tik vos daugiau kaip 30 proc. gyventojų jam pritarė.
Teisinio aiškinimo pakeitimai dėl nacionalinės kalbos įvardijimo Moldovos teisinėje sistemoje daro didelį tarpvalstybinį poveikį. Moldovos valdžios institucijoms panaikinus termino „moldavų“ vartojimą Moldovos valdžios institucijų vartojamai kalbai įvardyti, balandį Rumunija pakartojo Ukrainai savo prašymą oficialiai pripažinti, kad moldavų kalba neegzistuoja. Šie Rumunijos prašymai suintensyvėjo 2022 m., kai, Rusijai pradėjus plataus masto karą, Ukrainai buvo teikiama visapusiška parama. Ukraina tebėra paskutinė šalis, kurioje terminas „moldavų“ de jure vartojamas oficialiuose nacionaliniuose dokumentuose. Naujuose teisės aktuose „Dėl ukrainiečių kalbos kaip valstybinės kalbos veikimo užtikrinimo“, kuris buvo priimtas 2019 m. balandį, ir „Dėl Ukrainos tautinių mažumų (bendruomenių)“, kuris buvo priimtas 2022 m. gruodį, kitų kalbų, be ukrainiečių kalbos, nenurodyta. Vis dėlto 2010 m. sudarytame dvišaliame Moldovos ir Ukrainos susitarime nustatyta, kad abi šalys abipusiškai saugo mažumų grupių, t. y. moldavų ir ukrainiečių (atitinkamai), poreikius. Pagal šį susitarimą Kijevas įsipareigoja užtikrinti Ukrainos nuolatinių gyventojų, save laikančių „moldavais“, teises, remdamasis jų etniniais, kultūriniais ir kalbiniais ypatumais (1 straipsnis). Be to, susitarimo 14 straipsnyje nurodoma, kad dokumentas parengtas „moldavų kalba“. Problemos sprendimas galėtų būti papildomas protokolas, kuriuo įvardijama rumunų kalba, arba derybos dėl naujo Ukrainos ir Moldovos susitarimo ir jo pasirašymas.
Moldovos valdžios institucijos ėmėsi ne tik veiksmų, kuriais siekia išspręsti teisinę ir konstitucinę painiavą dėl nacionalinės kalbos ir sudaryti sąlygas panaikinti moldavų tapatybę, bet ir kovos su Rusijos dezinformacija. Specialiosios tarnybos uždraudė Rusijos propagandos aparato, pvz., „Sputnik“ ir jos patronuojamųjų bendrovių, internetinius kanalus. Be to, 2022 m. gruodį Vyriausybė sustabdė 6 Moldovos televizijos kanalų - „Pervyi in Moldova“, „Accent TV“, „RTR Moldova“, „NTV Moldova“, „TV6“ ir „Orhei TV“ - licencijų galiojimą nepaprastosios padėties laikotarpiu. Šie kanalai retransliavo Rusijos televiziją arba į savo reportažus neįtraukdavo informacijos apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, taip pat priklausė prie Rusijos linkstančioms politinėms jėgoms (komunistų ir socialistų blokui) arba buvo laikomos glaudžiais ryšiais susijusiomis su Rusijos galios atstovais (Šoro partija). Nors Moldova oficialiai neprisijungė prie ES sankcijų Rusijai režimo, po 9-ojo ES sankcijų paketo ji sustabdė minėtų šešių televizijos kanalų licencijas. Pagal šį paketą ES buvo uždrausta transliuoti keturis Rusijos televizijos kanalus, t. y.
Pastarąjį dešimtmetį pastangos sustiprinti kirgizų kalbos statusą įgavo didelį politinį pagreitį, kai kurių asmenų priskiriamą politiniam populizmui. Iš tiesų pagrindinė priežastis yra uždelstas nacionalinis atgimimas. Nuo sovietų laikų šios šalies, kurioje kirgizų gyventojų dauguma sudaro 4,6 mln. (70,5 proc. iš visų 6,8 mln. gyventojų), politikoje ir viešajame gyvenime rusų kalba, kuria kalba 341 tūkst. (5 proc.) mažuma, yra pagrindinė komunikacijos priemonė. 2009 m. surašymo duomenimis, kirgiziškai kalba tik 1,4 proc. šios rusų mažumos (tik 5 tūkst. iš 341 tūkst. Ukrainos veiksnys Kirgizijai tapo politiniu postūmiu nustatyti privalomą reikalavimą šalyje vartoti kirgizų kalbą. 2022 m. buvo pradėtas rengti konstitucinis įstatymas „Dėl Kirgizijos Respublikos valstybinės kalbos“. Įstatymo projektas buvo patvirtintas sausio 19 d. per pirmąjį svarstymą, galutinis balsavimas turėtų įvykti iki 2023 m. pavasario pabaigos. 90 narių parlamente (Jogorku Kenesh) už įstatymo projektą balsavo 75 iš 88 registruotų narių, tik vienas susilaikė. Priėmus siūlomus Kirgizijos konstitucijos pakeitimus, kirgizų kalba taps privaloma 11 viešojo gyvenimo sričių, įskaitant teisėkūrą, vietos administravimą, teismų praktiką, karybą, teisėsaugą, švietimą ir kt. Įstatyme taip pat yra nuostatų dėl rusiškų ir sovietinių miestų, upių ir kitų objektų pavadinimų pakeitimo į kirgiziškus. Be to, naujajame įstatyme nustatyta, kad iki 65 proc. Kirgizijos valdžios institucijos imasi priemonių rusų kalbos vartojimo apribojimams kompensuoti, gerindamos rusų kalbos mokymosi sąlygas Kirgizijoje. Siekdama užkirsti kelią galimiems neigiamiems padariniams, Kirgizija pradėjo dialogą su Rusija dėl devynių naujų mokyklų, kuriose būtų mokoma rusų kalba, įsteigimo. Šios mokyklos bus atidarytos 2025 m. ir suteiks papildomą galimybę mokytis rusų kalbos beveik 11 tūkst. moksleivių. Kirgizija subtiliai balansuoja, siekdama nustatyti tvirtą kirgizų kalbos statusą nesiimdama veiksmų, kurie galėtų suerzinti Rusiją, pvz., visiškai pašalinti rusų kalbą iš viešo vartojimo.
Įvairiuose posovietinės erdvės regionuose dedamos didelės politinės pastangos skatinti ir saugoti nacionalinį identitetą ir kalbas. Tikėtina, kad šie veiksmai sumažins Rusijos galimybes regione taikyti švelniąją galią. Tebesitęsianti Rusijos agresija prieš Ukrainą dar labiau silpnina Rusijos išorinį legitimumą ir mažina rusų kalbos ir kitų kultūrinių ir tapatybės elementų patrauklumą. Tebesitęsianti Rusijos švelniosios galios krizė suteikia galimybę šalims, kurioms anksčiau Rusija darė įtaką, taikyti alternatyvius vystymosi modelius ir vertybes. Rytų partnerystės regiono šalys kaip perspektyvią galimybę aktyviai svarsto integraciją į Europos Sąjungą ir narystę joje. Taip jos gali atrasti alternatyvų vystymosi kelią, kuriame nedominuotų Rusija ir būtų siekiama glaudesnių ryšių su Europa per tarpregioninių projektų įgyvendinimą.
Diplomatinės iniciatyvos ir perspektyvos
Jungtinės Amerikos Valstijos nusprendė laikinai atidėti naujų sankcijų Rusijai įvedimą. Kaip skelbia naujienų agentūra „Bloomberg“, toks sprendimas priimtas siekiant sudaryti palankesnes sąlygas galimoms tiesioginėms deryboms tarp Ukrainos ir Rusijos, kurios gali įvykti gegužės 15 d. Tačiau svarbiausia, net ir pasiekus trumpalaikį susitarimą dėl paliaubų, pagrindinės karo priežastys būtų neišspręstos. Lietuva ne kartą yra nurodžiusi, kad po pergalės fronto linijoje Rusija privalės sumokėti Ukrainai reparacijas, o Rusijos prezı̇̀dentas Vladimiras Putinas privalės būti teisiamas Hagos tribunole.
tags: #rusijos #agresija #ukrainoije