Įvadas
Carinė Rusija - sudėtingas ir prieštaringas istorijos laikotarpis, palikęs gilų pėdsaką ne tik pačios Rusijos, bet ir daugelio kitų tautų, įskaitant lietuvių, gyvenime. Siekiant geriau suprasti šį laikotarpį, verta atsigręžti į istorijos šaltinius. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip carinė Rusija ir jos asmenybės atsispindi „Lietuvių kalbos žodyne“ (LKŽe), kuris yra unikalus tautosakos, istoriografijos ir kalbos rinkinys. LKŽe tampa savotišku tautos požymių kompendiumu, atskleidžiančiu to meto politinį ir kultūrinį kontekstą.
„Lietuvių kalbos žodynas“ kaip istorijos šaltinis
Didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ - tai didžiausias lietuvių kalbotyros veikalas, rašytas šimtą metų. Tai ne tik žodžių rinkinys, bet ir tekstynas, kuriame atsispindi įvairių lietuvių kalbos tarmių ypatybės, kultūrinis ir politinis gyvenimas. LKŽe medžiaga buvo renkama iš 445 rašytinių ir rankraštinių šaltinių ir 492 vietovių iš visų lietuvių kalbos tarmių. Žodynas laikomas vienu svarbiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros tekstų, teikiančiu impulsų naujoms įžvalgoms.
LKŽe leksikografiniuose straipsniuose carinė Rusija dažniausiai minima iš įvairių rašytinių šaltinių užrašytuose sakiniuose. Daugiausia sakinių su carine Rusija išrašyta iš raštų, spaudos, Juozo Tumo Vaižganto, Gabrielės Petkevičaitės Bitės, Vinco Mykolaičio Putino veikalų. Atskirõs LKŽe iliustracijos autorius yra arba individualizuotas - iliustrãcinio sakinio pabaigoje nurodoma konkretaus asmens, iš kurio raštų imtas sakinys, pavardės santrumpa, pavyzdžiui, Pt (Gabrielė PetkevičaitėBitė), Vaižg (Juozas TumasVaižgantas), V. Myk-Put (Vincas MykolaitisPutinas), arba anoniminis - tokių iliustracijų autorių slepia beñdros santrumpos rš (raštai), sp (spauda), LE (Lietuvių enciklopedija) ir pan.
Carinė Rusija LKŽe kontekste
LKŽe carinė Rusija minima ne tik iliustracijose, bet ir apibrėžtyse, kurių turinys taip pat svarbus formuojant bendrą carinės Rusijos vaizdinį. Iš viso LKŽe su carine Rusija susijusios net 33 apibrėžtys (apibrėžiamos įvairios to meto įstaigos, pinigai, valdininkai, kariuomenė ir kt.). Rusija minima įvairių caro valdžios gynėjų, patikėtinių, valdininkų pavadinimų apibrėžtyse. Apibrėžtyse minimos įvairios caro valdžios įstaigos: kapitula - įstaiga, tvarkiusi ordinų suteikimą ir įteikimą carinėje Rusijoje; kolègija - centrinė valdžios įstaiga (ministerija) XVIII a. Kelios apibrėžtys susijusios su caro kariuomene: baltóji gvárdija - Rusijoje XX a. pradžioje caro valdžiai ginti sudaryta kontrrevoliucinė kariuomenė. Iš apibrėžčių sužinome, kad carinėje Rusijoje buvo vykdomas rusinimas - prievartinis tautinių mažumų kultūros slopinimas, skiepijimas joms stačiatikybės, rusų kalbos, siekiant jas asimiliuoti. Ryškėja kai kurie to meto švietimo bruožai. Minimos tuo metu veikusios mokyklos: institùtas - privilegijuota uždara mergaičių vidurinė mokykla ikirevoliucinėje Rusijoje; kòrpusas - vidurinė karo mokykla carinėje Rusijoje; pensiònas - privati vidurinė mokykla ikirevoliucinėje Rusijoje, kur mokiniai gaudavo visą išlaikymą. LKŽe apibrėžiama nemažai carinės Rusijos piniginių vienetų pavadinimų: berlinka - 71/2 kapeikos pinigas; grivina - dešimtis kapeikų ir sidabrinė dešimties kapeikų moneta; sidabrinùkas - caro Rusijos 20 kapeikų sidabrinis pinigas. Be šių pinigų, 1755-1897 m.
Žodyne fiksuojama, kad carinėje Rusijoje dažnai minima darbininkų kova su carizmu, caro laikų policija, kariuomenė, mokyklos. LKŽe sakiniuose kalbant apie ją dažniausiai minima darbininkų kova su carizmu, caro laikų policija, kariuomenė, mokyklos: Carinės Rusijos darbininkų klasė nuėjo sunkų, bet garbingą kovos su carizmu kelią (sov.) sp. (ž. garbingas); Carinės Rusijos policija dėvėdavo kepures su raudonom kalkom Vabalniñkas (ž. kalka); Šiandien, vyrai, šaukia mus ant liosų (carinėje Rusijoje naujokai į kariuomenę buvo renkami iš jaunimo, traukiant burtus) Pi̇̀lviškiai (ž.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Taip pat randame šiek tiek informacijos apie Lietuvos padėtį carinės Rusijos sudėtyje, pavyzdžiui, Rusijos imperijoje vykdytą vadinamąją zemstvos reformą, kultūrinio, visuomeninio gyvenimo suvaržymą, kuris neigiamai paveikė mūsų literatūros vystymąsi ir pan.: Maskolijos valdžia ketina įvesti Lietuvoje „zemstvas“, bet rinkti urėdninkus turės tiesą tik tie, kurie turės 200 desetinų žemės sp. (ž. zemstva); Rusijoje vargdienių sveikata rūpinties leista žemietijoms, kurios šioje srityje nemažai darbuojasi Gabrielė Petkevičaitė Bitė (ž. žemietija); Lietuvių literatūra carinės Rusijos sąlygomis buvo pasmerkta kultūriniam provincializmui rš. (ž.
Iš iliustracijų aiškėja, kad vi̇̀sos tautos carinėje Rusijoje buvo engiamos, žeminamos ir išnaudojamos. Kitakilmiai buvo persekiojami, jie patyrė didžiulę priespaudą ir suvaržymą, apskritai tautoms buvo sunku atlaikyti priespaudą, tempti slegiantį imperijos jungą: Carinė Rusija buvo tautų kalėjimas rš. (ž. kalėjimas); Caro vyriausybė pratino gyventojus rusus žiūrėti į tautinių sričių vietinės kilmės gyventojus kaip į žemesnę rasę, oficialiai juos vadino „kitakilmiais“ rš. (ž.
Tokia buvo ir Lietuvos padėtis carinėje Rusijoje: XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje vienas iš carinės valdžios tikslų buvo asimiliuoti lietuvių tautą. „Lietuviai ir katalikai per visą laikotarpį buvo ne tik išnaudojami, bet ir diskriminuojami. Svarbūs 1863-1864 m. ir vėlesnių metų istoriniai momentai (vykdyta rusinimo politika, lotyniškų rašmenų draudimas ir kirilikos įvedimas, katalikų vertimas stačiatikiais ir kt.) žodyne išsamiausiai atskleisti žodžių rusinti ir rusinimas leksikografiniuose straipsniuose: Visa rusinimo politika laikė tautą dvasiniam skurde Vincas Mykolaitis Putinas (ž. rusinimas); Muravjovo nurodymais imta rusinti mūsų kraštą visur, o ypač mokyklose Mikalojus Katkus (ž. rusinti); Caro valdžia stengėsi lietuvius surusinti rš. (ž. rusinti); Lietuviams neverta duoti spaudos, be spaudos greičiaus jie apsirusinsią Tėvynės sargas (ž.
Pabrėžiama neigiama carizmo įtaka ne tik pačiai Rusijai, bet ir kitoms šalims ir tautoms: Visos mūsų šalies tautos įveikė amžius trukusį atsilikimą, paveldėtą iš carinės Rusijos (sov.) rš. (ž.
Carinio režimo pabaigos Rusija dar vadinama ikirevoliucine Rusija. Iš neįvardytų autorių raštų parinktose iliustracijose pasakojama, kad darbo žmonėms joje gyventi buvo sunku, o bolševikai kėlė įvairių tautybių žmones kovoti už savo gerovę, pavyzdžiui: Graudus likimas laukė darbo žmogaus ir ikirevoliucinėje Rusijoje sp. (ž. graudus); Ikirevoliuciniais metais bolševikų partija jau telkė visų Rusijos tautybių darbo žmones bendrai kovai prieš bendrą priešą sp. (ž.
Taip pat skaitykite: Bromazepamo vartojimas ir rizika
Asmenybės carinėje Rusijoje
Imperatorienė Marija Fiodorovna: Gyvenimas ir sveikata
Marija Fiodorovna, gimusi princese Sophie Marie Dorothee Auguste Louise von Württemberg, tapo Rusijos imperatorienė, ištekėjusi už Pavlo I. Jos gyvenimas buvo kupinas iššūkių ir netekčių, tačiau ji išliko įtakinga politinėje, socialinėje ir kultūrinėje imperijos gyvenime. Marija Fiodorovna buvo Romanovų šeimos moterų filantropijos tradicijų kūrėja, labdaros ir švietimo organizacijų steigėja, našlaičių sveikatos globėja.
Remiantis jos receptų knygomis ir gydytojo Jozefo Franko atsiminimais, galima daryti prielaidas apie jos sveikatos būklę. Imperatorę nuolat prižiūrėjo trys gydytojai: Iohann Beck, Aleksandr Crichton ir Iohann Ruhl. Marija Fiodorovna kentėjo nuo vidurių užkietėjimo, odos bėrimų, akių ligų ir aukšto kraujospūdžio. Gydytojai jai skirdavo klizmavimo skysčius, laisvinamuosius vaistus, akių skalavimo skysčius ir raminamuosius.
Nors Marija Fiodorovna buvo gydoma vaistais ir procedūromis, kurios galėjo kenkti sveikatai, jos gydytojai naudojo palyginti švelnią terapiją. Jie retai išrašydavo populiarųjį gyvsidabrio tepalą ar opijų. Gydytojai nuolat gardindavo vaistus apelsinų žievelių sirupu, mėtų vandeniu, išorinius vaistus kvėpindavo rožių vandeniu, migdolų aliejumi, spiritiniu levandų tirpalu.
Kitos asmenybės ir jų vaidmuo
Žvelgiant į carinės Rusijos asmenybes, negalima pamiršti ir tų, kurie aktyviai dalyvavo politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Aleksandras I (valdė 1801-1825) skelbėsi reformatoriumi, tačiau reformų padarė nedaug. Jekaterina II (valdė 1762-96) vykdė apšviestąjį absoliutizmą, tačiau jos valdymas pasižymėjo baudžiavos stiprėjimu. Pavelas I (valdė 1796-1801) bandė apriboti bajorų privilegijas ir pagerinti valstiečių padėtį.
Taip pat svarbu paminėti ir tuos, kurie kovojo prieš carizmą, pavyzdžiui, bolševikus, kurie kėlė įvairių tautybių žmones kovoti už savo gerovę.
Taip pat skaitykite: Vadovo kompetencijos ugdymas
Lietuvos padėtis carinėje Rusijoje
Lietuva, būdama carinės Rusijos sudėtyje, patyrė kultūrinį ir visuomeninį suvaržymą. Kaip jau minėta, XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje vienas iš carinės valdžios tikslų buvo asimiliuoti lietuvių tautą. „Lietuviai ir katalikai per visą laikotarpį buvo ne tik išnaudojami, bet ir diskriminuojami. Svarbūs 1863-1864 m. ir vėlesnių metų istoriniai momentai (vykdyta rusinimo politika, lotyniškų rašmenų draudimas ir kirilikos įvedimas, katalikų vertimas stačiatikiais ir kt.) žodyne išsamiausiai atskleisti žodžių rusinti ir rusinimas leksikografiniuose straipsniuose.
Nepaisant to, lietuviai stengėsi išsaugoti savo kultūrą ir kalbą. Šiauliuose kūrėsi įvairios organizacijos, draugijos, klubai, kuriuose telkėsi lietuviška inteligentija. Ypač svarbi buvo Šiaulių miesto gimnazija, kurioje buvo ne tik ugdomi jaunieji intelektualai, bet ir skatinama jų veikla.
Antisemitizmas carinėje Rusijoje
Carinė Rusija pasižymėjo stipriomis antisemitinėmis nuotaikomis. Žydai buvo diskriminuojami, apribojama jų teisė gyventi tam tikrose teritorijose, draudžiama įsikurti kaimo vietovėse. 1791 metais Jekaterina II įsteigė specialią žydams skirtą gyvenamąją zoną vakarinėje Rusijos imperijos dalyje. Gyvenamoji zona išliko iki pat 1917 metų.
XIX amžiuje Rusijoje nacionalistinės ir antisemitinės nuotaikos tik stiprėjo. Neapykanta žydams dažnai turėjo ekonominių motyvų. Paprastai ekonominės krizės sukeltas nusivylimas būdavo nukreiptas prieš žydus. 1821 metais Odesoje įvyko pogromas, kurio metu žuvo 14 žydų.
XX amžiaus pradžia Rusijoje buvo dar viena kruvinų pogromų epocha. 1903 metais Kišiniove įvykęs pogromas nusinešė 49 žmonių gyvybes, o keli šimtai buvo sužeisti. 1905 metų spalio mėnesį kruvini pogromai vyko Odesoje. Juose žuvo daugiau nei 300 žmonių, keli tūkstančiai buvo sužeisti.
Seksualinė revoliucija po 1917 metų
Po 1917 m. bolševikų perversmo Rusijoje kilo iki tol nematyta seksualinė revoliucija. Ideologiškai seksualinis išsivadavimas buvo vienas pagrindinių ginklų kovojant su stačiatikybe ir apskritai senąja tvarka. Alexandra Kollontai propagavo „naujos moters“ koncepciją ‒ laisvą nuo santuokos, namų ūkio darbų ir vaikų auginimo vargų.
Pirmieji sovietų nutarimai 1918 m. buvo „Dėl santuokos panaikinimo“ ir „Dėl civilinės partnerystės, vaikų ir nuosavybės“. Bažnytinės vestuvės buvo panaikintos, įvestos pilietinės partnerystės. Skyrybos buvo pasirinkimo klausimas. Abortai buvo įteisinti. Atsipalaidavęs požiūris į nudizmą buvo ryškus laikų ženklas.
Tačiau tokia visa apimanti laisvė 1920-ųjų žemės ūkiu paremtai, vos urbanizuotai Rusijos visuomenei buvo tiesiog per daug. 1934 m. homoseksualumas buvo vėl kriminalizuotas ir vėl nustatytas abortų draudimas (1936 m.).
Baudžiava Rusijoje
Rusijoje baudžiava buvo ypač žiauri ir žeminanti. Baudžiauninkai buvo visiškai priklausomi nuo žemvaldžių, kurie galėjo juos kankinti, žudyti, prievartauti jų žmonas ir dukteris. Baudžiavos jungas bene labiausiai prislėgė būtent rusus - „titulinę“ imperijos tautą.
Priešingai kitiems baudžiavos baisumams, apie „priklausomų“ moterų prievartavimus kalbama retai. Tai buvo sisteminga ir populiari dvarininkijos užgaida, savotiška visuotinai priimta tradicija.
Apie tuometę įbaudžiavintų valstiečių padėtį žymus to meto ekonomistas Andrejus Zablockis-Desiatovskis ataskaitoje ministrui rašė: „Smerktini žemvaldžių ryšiai su savo valstietėmis toli gražu nėra retenybė. Kiekvienoje gubernijoje, kiekviename valsčiuje jums pateiks pavyzdžių (…) Kai kurie žemvaldžiai verčia tenkinti gyvuliškus savo troškimus tiesiog valdžios jėga, nematydami ribų, pasidavę kvaituliui prievartauja mažus vaikus.