Baimė yra natūrali žmogaus reakcija į grėsmę, nepatirtus bei nežinomus dalykus. Ji skirta apsaugoti ir dėl to yra gyvybiškai svarbi. Tačiau kai baimė tampa nevaldoma, iracionali ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, galima įtarti fobiją - dažniausiai pasaulyje pasitaikantį nerimo sutrikimą. Fobijos gali atsirasti bet kuriame amžiuje dėl įvairiausių priežasčių. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra fobijos, kokios jos būna, kokios priežastys jas sukelia ir kaip galima su jomis kovoti.
Įgimtos ir įgytos baimės
Mes gimstame tik turėdami dvi įgimtas baimes: triukšmingų garsų ir baimę kristi. Nemaža dalis baimių kyla dėl vaikystėje patirtų nemalonių traumuojančių išgyvenimų, susiformavusios menkos savivertės, nepasitikėjimo savimi, ne meilės sau, nepasitikėjimu pasauliu. Fobija gali atsirasti dėl išmokimo, kai matome, kad kiti kažko ypatingai bijo, pavyzdžiui, nenuostabu pradėti bijoti gimdymo, kuomet girdime itin gąsdinančių istorijų.
Dažniausios fobijos
Pasaulyje egzistuoja daugybė įvairių fobijų, tačiau kai kurios iš jų yra labiau paplitusios nei kitos. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių fobijų:
- Vienatvės baimė (autofobija): Mokslininkai nustatė, kad net autizmu sergantys žmonės, kuriems būdingas didelis atsiribojimas nuo aplinkos ir dalinai antisocialus elgesys, bijo visiškos vienatvės. Šią baimę kartais arba nuolat patiria net apie 50 procentų pasaulio gyventojų. Ji atsiranda iš dalies dėl to, kad žmonės iš prigimties yra socialūs sutvėrimai ir norėdami jaustis laimingi, jie turi nors kažkiek su kuo nors bendrauti, pasidalinti savo išgyvenimais. Kai kurie žmonės bijo būti atskirti nuo konkretaus žmogaus. Pasaulio sveikatos organizacijos atliktame tyrime buvo nustatyta, kad vaikystėje patirtos nesėkmės ir gyvenimo traumos yra svarbūs rizikos veiksniai, kurie ateityje sukelia panišką baimę likti vienišam. Dėl šios rūšies baimės neretai kyla panikos atakos, kurių metu žmogui atrodo, kad jis visai vienas ir nesulauks pagalbos iš aplinkos. Baimė būti vienam gali sustiprėti atvirose erdvėse, kuomet būnama nepažįstamų žmonių minioje.
- Bakterijų baimė (misofobija): Misofobija yra labai paplitusi baimė, kurią išgyvena apie 15 procentų pasaulio gyventojų. Pastebėti, kuomet žmogus turi bakterijų baimę, nėra sudėtinga - jai būdingas obsesinis-kompulsinis sutrikimas, kai asmuo: plauna rankas dešimtis kartų per dieną, kelis kartus per parą valosi namus, nenori ir negali liesti daugelio nekenksmingų daiktų tik todėl, kad bijo pagauti neva pavojingą virusą ar bakteriją. Šią baimę turintys asmenys neretai bijo naudotis viešais tualetais, spausti kitiems ranką ar važiuoti viešuoju transportu.
- Mirties baimė (tanatofobija): Ši baimė itin būdinga hipochondrikams, kurie nuolat susirūpinę savo sveikata, ir nerimastingiems žmonėms, turintiems turtingą vaizduotę. Jie geba įžvelgti pavojų visur, baimindamiesi: kraujo, lavonų, skausmo, ir kt. Mirties baimės stiprumas mažėja su amžiumi. Mokslininkai nustatė, kad kuo mažesnis pasitenkinimas gyvenimu, tuo didesnė mirties baimė. Ši baimės rūšis skatina žmogų išsigryninti prioritetus, tinkamiau pasirinkti tai, kas jam tinka ir patinka, turiningiau gyventi. Neretai mūsų tikslai būna primesti visuomenės, o žmogus susidurdamas su faktu, kad šio gyvenimo laikas yra ribotas, jog teks numirti, gali išeiti iš komforto zonos ir pradėti veikti. Apskritai mirties bijo praktiškai visi tam tikrais gyvenimo tarpsniais. Tam tikras nerimas dėl mirties yra visiškai normali žmogaus būklės dalis, o didžiulę fobiją šiam reiškiniui jaučia apie 10 proc.
- Uždarų patalpų baimė (klaustrofobija): Klaustrafobija kamuoja apie 7 procentus pasaulio žmonių. Įprastai baiminamasi, jog nepavyks ištrūkti iš ankštos patalpos, pritrūks oro ir teks numirti. Tai rimtas nerimo sutrikimas, kuris neretai sukelia gana stiprų panikos priepuolį.
- Skraidymo baimė (aerofobija): Aerofobija, dar kitaip žinoma kaip skraidymo baimė, paveikia apie 6,5 procentų pasaulio gyventojų. Kadangi žiniasklaidoje pateikiama nemažai pranešimų apie lėktuvų katastrofas, suprantama, kodėl daugelis bijo skristi.
- Gyvūnų baimės (zoofobija): Turintys šią baimę žmonės baiminasi ne tik vabzdžių, bet ir neretai bijo: vorų (turi arachnofobiją), gyvačių (turi ofidiofobiją), tarakonų, žiurkių , išgalvotų monstrų, demonų. Bendra visų šių fobijų esmė yra ta, kad jų šaknys slypi galingoje žmogaus vaizduotoje, kuomet asmuo linkęs mąstyti labiau vaizdais, o ne kliautis loginėmis prasmėmis - kas, kam ir kodėl yra, kodėl taip viskas veikia. Įprastai ji pasireiškia vadinamosios jautrios prigimties žmones, pavyzdžiui: aktoriams, menininkams, modeliams, ir t.t.
- Socialinė fobija: Vienas iš 20 žmonių, tai yra 5 procentai populiacijos, turi kažkokią socialinę fobiją, kuomet patiria didelį nerimą prieš kitus žmones, bijo būti vertinami ir nuteisti, dėl to vengia konkrečių situacijų, pavyzdžiui, net ir valgyti priešais kitus.
- Aukščio baimė (akrofobija): Apskaičiuota, kad apie 4 procentai pasaulio gyventojų kenčia nuo akrofobijos. Kai kurie žmonės taip baiminasi aukščio, kad net važiuojant prekybos centre eskalatoriumi aukštyn, jiems pradeda siaubingai svaigti galva, jie nebemato nieko aplink. Būna ir tokių atvejų, kuomet žmogus jau vien žiūrėdamas į aukštą pastatą ar medžio viršūnę patiria galvos svaigulį.
- Intymumo baimė: Intymumo baimė, dar kitaip vadinama vengiančio tipo asmenybės sutrikimu, tai yra toks nerimo sutrikimas, nuo kurio kenčia maždaug 2,5 procento pasaulio gyventojų. Ši baimė pasireiškia ne tik 16-mečiams, bet ir gana dažna 40-mečiams vyrams, o kartais ir moterims. Keista, bet ši baimė dažniausiai paveikia žmones, kuriems padidėjęs libido, palyginti su kitais.
- Atvirų erdvių baimė (agorafobija): Nors paprastai suprantama, kad tai yra atvirų erdvių baimė, agorafobija yra daug labiau komplikuota. Tai yra rimtas nerimo sutrikimas, dėl kurio žmonės gali likti įstrigę savo namuose, niekur nedalyvauti, nesugebėti gyventi normalaus gyvenimo. Kai kurie žmonės, sergantys agorafobija, vengia tų pačių konkrečių vietų, pavyzdžiui, atvirų aikščių. Maždaug 1,7 proc. paauglių ir suaugusiųjų diagnozuojama agorafobija. Moterys dvigubai dažniau nei vyrai patiria šią baimę.
Menofobija: Mėnesinių baimė
Ypatingo dėmesio verta menofobija - mėnesinių ir menstruacinio ciklo fobija. Ji pasireiškia kaip stiprus nerimo sutrikimas, panika arba vengiantis, ignoruojantis elgesys susiduriant su mėnesinėmis. Ši fobija gali pasireikšti ir kaip pačių mėnesinių (mėnesinių kraujo) baimė, ir kaip stigmos ar tradicijų, susijusių su mėnesinių ciklu baimė. Menofobija gali išsivystyti dėl skausmų ar nemalonių pojūčių mėnesinių metu. Taip pat, menofobijos atsiradimas gali būti susijęs ir su ankstyvomis traumuojančios patirtimis susijusiomis su mėnesinių prasidėjimu. Tačiau viena dažniausių priežasčių yra įvairūs kultūriniai ir socialiniai tabu, kurie išsivysto dėl nepakankamo švietimo apie mėnesines.
Menofobijos kilmė nėra visiškai aiški, tačiau tai susiję su kultūriniais tabu ir neigiamu požiūriu į menstruacijas, kurie egzistavo šimtmečius. Istoriškai kai kuriose kultūrose menstruacijos buvo laikomos nešvariomis, gėdingomis ir netgi nelaimę nešančiomis. Moterys buvo išstumtos, stigmatizuotos ir net baudžiamos už menstruacijas, o tai išlaikė neigiamą požiūrį į šį natūralų ir būtiną vaisingo moters organizmo procesą. Kultūros, kuriose menstruacijos vis dar yra laikomos purvinu ir smerktinu dalyku, ir toliau prisideda prie galimo menofobijos atsiradimo ir moterims, ir vyrams. Nors menofobija tikrai egzistuoja, dažnai ji yra netinkamai suprantama ir susiduriantiems su šia fobija gali būti sunku apie tai pasidalinti su kitais. Deja, bet šiuolaikinėje visuomenėje menstruacijos vis dar dažnai laikomos tabu, todėl daugelis žmonių gėdijasi apie tai kalbėti.
Taip pat skaitykite: Miego kokybė ir valerijonas
Tokofobija: Nėštumo ir gimdymo baimė
Taip pat egzistuoja ir nėštumo bei gimdymo fobija dar kitaip vadinama tokofobija. Ji gali būti tiek negimdžiusioms moterims, tiek patyrusioms komplikuotą gimdymą, dėl kurio galėjo išsivystyti potrauminio streso sutrikimas. Savo didžiulės baimės bei vengimo simptomais jis primena fobiją, tačiau atsiranda kaip atsaką į trauminę patirtį. Siekiant mažinti šias baimes, siūloma vengti į siaubo filmus primenančių nėštumo ir gimdymo pasakojimų, o kaip tik ieškoti ir koncentruotis į įkvepiančias, pozityvias istorijas. Pačiai patyrus traumuojantį gimdymą idealiausia per 48 val. kreiptis terapinės pagalbos, nes tai ženkliai sumažina potrauminio streso sutrikimo išsivystymo tikimybę ir padeda lengviau išgyventi ir atsitraukti nuo šios patirties.
Kada kreiptis pagalbos?
Nerimo jausmas - įprasta reakcija į kasdienio gyvenimo iššūkius, tačiau svarbu atpažinti, kada šis jausmas peržengia įprastas ribas ir tampa trukdžiu kasdienėje veikloje. Kreiptis pagalbos reikėtų, jei jaučiate:
- Nuolatinį ir intensyvų nerimą, kuris nepranyksta net ir pasibaigus stresinei situacijai.
- Kasdienio gyvenimo sutrikimus - kai nerimo simptomai trukdo įprastai veiklai.
- Fizinius nerimo simptomus, tokius kaip dažni širdies permušimai, prakaitavimas, dusulys ar galvos svaigimas.
- Jums nepavyksta kontroliuoti nerimo savarankiškai.
- Patiriate panikos priepuolius arba specifines baimes, trukdančias įprastinei veiklai.
- Jaučiate depresijos požymius arba mintis apie savižudybę.
Kartais nerimo sutrikimai gali būti susiję su kitais psichikos sutrikimais, pvz., depresija. Kreipimasis į gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą padės tiksliau suprasti, kas vyksta, bei nustatyti veiksmingą gydymo planą. Gydytojas ar psichologas gali padėti pasirinkti gydymo būdą, pavyzdžiui, kognityvinę elgesio terapiją (KET) ar tinkamus vaistus, jei to reikia.
Fobijų gydymas
Nors žmonės yra linkę atidėti fobijų gydymą ir nesiryžta to imtis (nes niekam nėra smagu susidurti su savo didžiausiomis baimėmis), tyrimai rodo, kad specifinės fobijos yra vienas iš lengviausiai atsikratomų psichikos sutrikimų. Dažniausiai fobijos gydomos pasitelkiant ekspozicinę (susidūrimo) terapiją, kuri vyksta pagal kognityvinės elgesio terapijos (KET) principus. Jos metu edukuojama apie jausmus, o ypač baimę ir nerimą, dirbama su trukdančiais įsitikinimais, pvz., kad gimdymo metu tikrai patirsiu traumą ar nutiks kažkas negero vaikui. Galiausiai užsiimama ekspozicija, kuomet po truputėlį laipsniškai mokomasi naujo elgesio fobiją keliančioje situacijoje. Pavyzdžiui, dirbant su kraujo baime ir praėjus terapinio pasiruošimo etapą, galiausiai klientas su psichoterapeutu netgi gali kartu eiti priduoti kraujo mokantis, kaip kitaip išbūti baimę keliančioje situacijoje nei anksčiau, tarkim pritaikius raminančią kvėpavimo techniką.
Be šių gydymo būdų yra ir kitų, tad netikus vieniems nevertėtų nuleisti rankų, o tiesiog ieškoti kitų jums labiau tinkančių būdų.
Taip pat skaitykite: Kaip atsikratyti viešojo kalbėjimo baimės?
Kiti gydymo būdai
- Psichoterapija: Kognityvinio elgesio terapija (KET), pokalbių terapijos rūšis, gali padėti žmogui išmokti kitokio mąstymo, reakcijos ir elgesio būdo, kad padėtų jaustis mažiau nerimo.
- Vaistai: Vaistai neišgydys nerimo sutrikimų, tačiau gali žymiai palengvinti simptomus. Dažniausiai vartojami vaistai yra vaistai nuo nerimo (paprastai skiriami tik trumpą laiką) ir antidepresantai.
- Atsipalaidavimo metodai ir meditacija: Atsipalaidavimo metodai ir meditacija tikrai gali padėti jūsų nerimui. Tiesą sakant, nemedikamentiniai variantai yra pirmosios eilės lengvo nerimo, kurį daugelis iš mūsų kartais patiria, gydymas. Yra daug knygų, internetinių išteklių ir programų su atsipalaidavimo pratimais (dažnai kartu su giliu kvėpavimu) ir meditacijos nurodymais. Juos gana paprasta išmokti, tačiau jie yra labai veiksmingi. Šie metodai gali padėti ir gali būti naudojami bet kur, kai tik asmuo supranta metodą.
- Streso valdymas: Streso valdymo metodai gali būti naudingi.
- Paramos grupės: Paramos grupės (asmeniškai arba internetu) gali suteikti galimybę dalytis patirtimi ir įveikos strategijomis. Taip pat gali būti naudinga sužinoti daugiau apie sutrikimo specifiką ir padėti šeimai bei draugams geriau suprasti būklę.
Taip pat skaitykite: Smegenų baimė ir nerimas: sprendimai