Įvadas
Žmogų nuolat veikia aplinka, o joje vykstantys pokyčiai - tiek išoriniai, tiek vidiniai - sukelia įvairias organizmo reakcijas. Šie pakitimai psichologijoje ir fiziologijoje vadinami dirgikliais arba stimulais. Vieni stimuliai individui yra reikšmingesni už kitus, o jų sukeltos reakcijos skiriasi tiek pobūdžiu, tiek intensyvumu. Straipsnyje aptarsime sąlyginius elgesio stimulus, jų apibrėžimą, veikimo mechanizmus bei reikšmę žmogaus elgesiui.
Stimulo Reikšmingumas ir Dėmesys
Dirgiklio reikšmingumas matuojamas informacijos kiekiu, kurį jis teikia individui. Ryškus poveikis tampa atitinkamu žmogaus elgesio stimulu. Žmogus nuolat gauna didelį kiekį informacijos iš išorės ir vidaus. Tačiau jo elgesys netampa chaotišku, nes egzistuoja mechanizmai, kurie suteikia psichiniams procesams ir visai žmogaus veiklai atrenkamą pobūdį. Vienu metu žmogaus veikloje vyrauja vieni procesai, kitu - kiti.
Dėmesys yra psichinės veiklos organizavimas, kurio dėka sąmonę pasiekia reikšmingiausia šio momento veiklos grandis. Tai nėra atskira atspindėjimo forma, bet vienas iš pagrindinių bet kokių psichinių procesų ir bet kokios psichinės veiklos organizacijos mechanizmų. Nervų sistema atrenka ir filtruoja tai, kas individui reikšminga, slopina reakcijas į nereikšmingus įvykius. Atrankos, filtracijos, susitelkimo funkcijas vykdo dėmesys - savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą.
Dėmesio Objektas ir Fonas
Tai, į ką sutelktas dėmesys (suvokiamas daiktas, jo vaizdas, veiksmas, mintis, emocinis išgyvenimas), vadinama dėmesio objektu, o visa, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje, vadinama dėmesio fonu. Dėmesio objektas nuolat keičiasi, tai reiškia, kad jis yra dinamiškas. Dėmesys nėra atskiras psichinis procesas, tai konkrečių psichinių procesų, konkrečios veiklos organizuotojas.
Specifinius selektyvumo mechanizmus turi atmintis, mąstymas, judėjimo sistema. Šiam atrankos mechanizmui talkina emocijų ir motyvų sistema. Prioritetą turi suvokimo objektai, tenkinantys konkrečius poreikius, padedantys siekti veiklos tikslų. Iš visų motyvų svarbiausią selektyvumo vaidmenį atlieka interesai ir su jais susijusi bendra smegenų aktyvacija. Mintys ar veiksmai, susiję su žmogaus interesais, žymiai lengviau virsta dėmesio objektu negu tokie reiškiniai, kuriais nesidomime.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Žmogui būdingas smalsumas - poreikis domėtis visu tuo, kas nauja, pažinti tai, kas dar nepažinta. Smalsumas ir jo sukelta orientacinė-tiriamoji reakcija yra tarsi pirmasis adaptacijos prie aplinkos etapas, kitų poreikių tenkinimo prielaida. Antropogenezėje smalsumas virto žinių troškimu, o orientacinė-tiriamoji veikla - sudėtinga pažįstamąja veikla. Nėra nei praktinės, nei tuo labiau teorinės veiklos be pažinimo komponento ir kurioje nesireikštų pažįstamąją veiklą organizuojantis pradas - dėmesys.
Valia ir Apsisprendimas
Su emocijų ir motyvų sistema bei pažinimo procesais glaudžiai siejasi kitas bendras psichinis reiškinys - valia. Žmogus dažnai patenka į konfliktines situacijas, kai susiduria keli motyvai ir tikslai. Reikia pasirinkti vieną kurį nors veikimo būdą ir atsisakyti kitų. Vyksta vadinamoji motyvų kova, kuri baigiasi apsisprendimu: “darysiu taip”, “eisiu ten” ir panašiai. Valios pastangomis sąmonė sutelkiama į dėmesio objektą, o fono įtaka automatiškai slopinama.
Apsisprendimas - tai ne paprasta motyvų kovos išdava. Tai procesas, kurio metu individas ypač aktyvus. Suaktyvėja mąstymas, atmintyje atkuriamas įvykių reikšmingumas, gretinami ir lyginami tikslai, numatomos pasekmės ir t.t. Visa veikla primena uždavinio sprendimą, tik apsisprendimo procese ypatingas vaidmuo tenka dėmesiui. Psichika yra visybiška, neskaidoma. Negalima nuo jos atskirti ir selekcijos funkcijų. Taigi galima padaryti išvadą: dėmesys sujungia visus psichinius reiškinius vienai veiklai.
Dėmesio Veiksniai
Veiksniai, kurie skatina ar slopina psichinės veiklos selektyvumą, perėjimą nuo vienos veiklos į kitą, susikaupimą ir pasiskirstymą, vadinami dėmesio veiksniais. Juos galima skirstyti į dvi dideles grupes: į išorinius (priklausančius nuo situacijos) ir vidinius (priklausančius nuo individo) veiksnius.
Išoriniai Veiksniai
Stimulo pobūdis, kaip dėmesį apsprendžiantis faktorius, veikia sensorinėje-percepcinėje dėmesio pasireiškimo sferoje. Įsivaizduokime situaciją - žmogų supanti aplinka monotoniška ir vienalytė. Žmogaus žvilgsnis klaidžiotų po visą regėjimo lauką. Monotonijos veikiamas, po kurio laiko jis pradėtų snausti. Štai viena monotoniškos aplinkos dalis pakito: tapo ryškesne, arba įgijo kitą atspalvį. Žmogus reagavo galvos pasukimu, žvilgsnio nukreipimu į pakitusią lauko dalį. Pakitusi aplinkos dalis atkreipė žmogaus dėmesį.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Kokių gi bruožų reikia stimului, kad būtų išskirtas iš masės kitų stimulų? Pirmiausia toks stimulas turi būti pakankamai stiprus. Subslenkstiniai stimulai neįsisąmoninami apskritai, todėl jie lieka už dėmesio sferos ribų. Slenkstiniai stimulai išskiriami iš fono, t.y. tampa dėmesio objektais tik didelių pastangų dėka. Žmogus, priverstas ilgesnį laiką aptikinėti silpnus stimulus, labai greitai pavargsta. Viršslenkstiniai stimulai patraukia žmogaus dėmesį lengviau, kai jų intensyvumas didesnis. Tokius stimulus žmogus lengviau išskiria iš fono.
Kitas, labai svarbus stimulo bruožas, padedantis sąmonę nukreipti į jį - naujumas. Įprastoje aplinkoje nauji įvykiai (naujas kaimynas, nauja mada ir t.t.) patraukia savo neįprastumu, sudomina žmones. Iš karto atkreipia jūsų dėmesį neįprastai, kitaip negu visi kiti, parašytas skaitmuo “4”. Svarbiu regėjimo dėmesio faktoriumi yra daiktų spalvingumas. Žmonės, ypač vaikai, pirmenybę teikia spalvotiems objektams. Ketvirtas svarbus sensorinių-percepcinių procesų selektyvumo faktorius - stimulo struktūriškumas.
Vidiniai Veiksniai
Asmenybės kryptingumas (poreikiai, interesai) ir su juo susiję veiklos tikslai, priskiriami vidiniams veiksniams. Lengviau dėmesį patraukia objektai ar įvykiai, kurie yra veiklos tikslas, arba kurie palengvina jo siekimą. Tikslų žmogus siekia vidiniais ir išoriniais veiksmais. Buvę dažnai vartojami veiksmai yra automatizuoti, virtę įgūdžiais. Kuo labiau įgūdžiai įtvirtinti, tuo daugiau veiklos elementų pereina į nesąmoningų reiškinių sritį ir nebereikalauja sąmoningos kontrolės. Kartu sumažėja sąveikaujančių elementų skaičius dėmesio objekte: žmogui nebereikia nukreipti dėmesio į kiekvieną veiksmą, tik į patį tikslą. Kitaip būna mokantis, t.y. siekiant tikslų neautomatizuotais veiksmais, kai dėmesį reikia paskirstyti ir veiksmams, ir tikslui (pvz., grojant akordeonu arba spausdinant mašinėle, kai nėra tinkamų įgūdžių). Pradėjus vaiką mokyti, pirmiausia stengiamasi sudaryti elementarius ( rašymo, skaitymo, skaičiavimo ar grojimo) įgūdžius.
Svarbus dėmesio veiksnys yra emocinis pastiprinimas. Daiktai, įvykiai ar žmonės suvokiančiajam nėra neutralūs, o sukelia teigiamus arba neigiamus išgyvenimus (turi emocinį toną). Emocija - tai individo santykio su objektu išgyvenimas. Dėmesio objekto išskyrimas iš fono priklauso ir nuo subjekto būsenos. Miegant tik ypatingi dirgikliai gali tapti dėmesio objektu (labai stiprus garsas ir pan.). Paprastai tokiu atveju nubundama. Šiaip jie yra gana blyškūs, paryškinami tik nubudus, ėmus juos interpretuoti. Sapno turinį lemia neseni išgyvenimai, laukiami įvykiai, regėti ir neįprasti įvykiai ir kt. Sapnų metu vyksta ir tarpstimulinė sąveika.
Smegenų aktyvumas ir tonusas gali susilpnėti dėl nuovargio, narkotikų veikimo arba ligos. Tokiais atvejais psichinių procesų atrenkamumas irgi susilpnėja. Dėmesys visada sutelkiamas į veiklos tikslus. Jeigu veiklos tikslas - konkretaus veiksmo įsisavinimas, tai šitas veiksmas ir bus dėmesio objektu. Jeigu veiksmas yra tik priemonė kitiems tikslams pasiekti, tai jis tampa dėmesio fonu. Gali būti atvejų, kai dėmesį reikia paskirstyti ir į veiksmą ir į veiklos tikslą.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Aktyvacija ir Budrumas
Psichinių procesų ir psichinės veiklos selektyvumo organizaciją galima analizuoti ne tik kokybiniu (dėmesio objekto išskyrimo iš fono) aspektu. Tiek psichologiniai, bandymai, tiek gyvenimo pavyzdžiai rodo, jog atrenkamumo organizaciją galima įvertinti ir kiekybiniais parametrais. Vieną veiklą galima realizuoti be didelio energijos eikvojimo, kitą - tik esant didelei psichologinei įtampai. Terminu “aktyvacija” charakterizuojamas parėjimo procesas iš vieno (žemesnio) smegenų sujaudinimo lygio į kitą (aukštesnį) lygį. Elgsenos (psichinės veiklos) lygio aktyvacijai charakterizuoti taikomas terminas “budrumas”. Pastarasis yra, jeigu taip galima sakyti, nervinio proceso - aktyvacijos atspindys.
Dėmesio Formos ir Rūšys
Dėmesys, kaip psichinių procesų atrenkamumas reiškiasi įvairiomis formomis. Vienu atveju jis labiau selektyvus, kitu - labiau paskirstytas, trečiu - palaikomas valios pastangomis ir kt. Pagal platumą dėmesys skirstomas į selektyvų ir paskirstytą. Dėmesio objektu gali būti išorės ar organizmo pokyčių sukelti jutimo ir suvokimo reiškiniai, atminties vaizdiniai, intelektinės operacijos, mintys, protiniai veiksmai, emocinės reakcijos ir būsenos bei motoriniai veiksmai. Pagal šias pasireiškimo sritis dėmesys skirstomas į sensorinį, motorinį, emocinį ir intelektinį.
Pagal išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į valingą ir nevalingą. Nevalingu dėmesiu vadinamas sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį arba jo elementus iš aplinkos. Ši dėmesio rūšis dar vadinama refleksiniu dėmesiu, arba tiesiog orientaciniu refleksu. Pagrindiniai nevalingo dėmesio veiksniai yra stimulo naujumas, neįprastumas bei objektų judėjimas.
Valingas dėmesys - iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išskyrimas iš aplinkos. Žmogus sąmoningai ir valingai stebi, seka, atlieka veiksmus. Nevalingą dėmesį lemia išorės veiksniai, o valingas dėmesys labiau priklauso nuo individualių, asmeninių veiksnių (sveikatos būklės, veiklos tikslų, motyvacijos stiprumo ir kt.). Svarbų vaidmenį, kontroliuodama valingą dėmesį, atlieka kalba. Vaikystėje kalbinės instrukcijos (“nesižvalgyk”, “susikaupk”, “daryk” ir pan.) gaunamos iš išorės - tėvų, auklėtojų. Pamažu, formuojantis kalbai, šios išorinės instrukcijos interiorizuojamos. Žmogus vidinio kalbėjimo komandos pats sau įsakinėja, įgyja veiklos organizavimo ir susikaupimo patyrimą.
Neretai žmogui tenka nukreipti sąmonę į objektus ar įvykius, kurių dar nėra, bet kurie pasirodo tam tikru tikimybiniu dažnumu. Netikėtumams gali būti pasiruošęs lakūnas, vairuotojas ir daugelio kitų profesijų atstovai. Toks pastovus atidumas vienos ar kelių rūšių signalų srautui, vadinamas budrumu. Budrumas - tai ne paprastas būdravimas (nemiegojimas), o atrenkamoji, valios pastangomis palaikoma, pastovi parengties priimti signalus ir reaguoti į juos būsena. Valia čia itin svarbi, nes panašūs ir monotoniški signalai labai bukina dėmesį ir skatina snaudulį. N. Dobryninas aprašė vieną valingo dėmesio atmainą, kurią pavadino povaliniu (savaiminiu) dėmesiu. Veiklos pradžioje reikalingas valingas susikaupimas, o po kurio laiko valios pastangų lyg ir nebereikia, veikiama lyg ir savaime.
Dėmesio objektu gali būti išoriniai arba vidiniai reiškiniai. ir vidinį. Vidinis dėmesys - tai sąmonės nukreipimas į vidaus pasaulio įvykius. Vidinis dėmesys reiškiasi supratimu ir savimonės aktyvumu. Išorinio dėmesio objektai lokalizuoti išorėje. Išorinio ir vidinio dėmesio sąveika yra antagonistinė - jie vienas kitą slopina. Sunku sukaupti mintis ir tuo pat metu stebėti išorės įvykius. Štai kodėl ypač stipraus susikaupimo metu žmogus užsimerkia arba rankomis užsispaudžia ausis.
Žmogus gyvena visuomenėje. Masinės komunikacijos priemonės, bendras darbas ir mokymasis reikalauja ne tik individualaus bet ir kolektyvinio, suderinto susikaupimo. Todėl dėmesį dar skirstome į individualų, grupinį ir kolektyvinį. Individualus dėmesys - tai atskiro individo sąmonės nukreipimas į kokį nors daiktą ar veiklą. Grupiniu dėmesiu vadiname kelių individų sąmonės nukreipimą į bendrą veiklą. Kolektyvinis dėmesys - tai ištiso kolektyvo (klasės, auditorijos) sąmonės sutelkimas bendrai veiklai.
Dėmesio Ypatybės
Dėmesio ypatybė - tai bendriausias jo pasireiškimo įvairiose psichinės veiklos srityse bruožas. Pagrindinės dėmesio ypatybės yra: platumas (apimtis ir pasiskirstymas), perkėlimas, intensyvumas (koncentracija), patvarumas, atsparumas triukšmui ir svyravimai. Dėmesio platumą charakterizuoja sudedamųjų elementų kiekis dėmesio objekte.
tags: #salyginiai #elgesio #stimulai