Pastaruoju metu Lietuvoje stebima tendencija, kad kas trečia šeima išyra. Ši statistika atspindi realybę, kurioje daugelis porų susiduria su santuokos sunkumais ir iššūkiais. Santuokos krizės - tai natūrali šeimos gyvenimo dalis, tačiau nežinojimas apie santykių vystymosi dėsnius ir santuokinio gyvenimo ypatumus dažnai tampa viena iš skyrybų priežasčių. Šiame straipsnyje panagrinėsime santuokos krizės psichologiją, jos priežastis, etapus ir būdus, kaip sėkmingai įveikti šį sudėtingą laikotarpį.
Santuokos krizės - neišvengiama realybė
Psichologai teigia, kad krizė šeimoje yra visiškai normalus reiškinys, panašus į bet kurią asmeninę krizę. Deja, visuomenėje vis dar gajus mitas, atėjęs iš pasakų ir romantinių filmų, kad „jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. Gyvenimas šeimoje toli gražu nėra vien tik idiliškas paveikslėlis. Žmonių gyvenimo trukmė ilgėja, todėl ir laikas, praleidžiamas santuokoje, taip pat ilgėja. Visiškai natūralu, kad neišvengsime tam tikrų sunkumų, išbandymų, pokyčių ir krizių.
Santuokos problemų specialistai teigia, kad krizė - tai gyvenimas. Tiesiog svarbu suvokti, kad krizinės situacijos ir problemos šeimoje yra paremtos tam tikrais dėsniais, glūdinčiais santuokiniuose santykiuose, todėl nereikėtų (ir neverta!) kaltės įrodymų ieškoti kurio nors iš partnerių elgesyje.
Kaip atpažinti santuokos krizę?
Krizė - tai toks santuokinio gyvenimo etapas, kai visa, kas iki šiol veikė, nustoja veikti. Santuokos problemas tiriantys psichologai teigia, kad būtent tai yra sudėtingiausias šeimos gyvenimo etapas, kurį pergyvenus jau nebegali būti nieko sunkaus. Tiesa yra ta, kad pirmoji santuokos krizė ištinka gana greitai po to, kai sutuoktiniai pradeda gyventi kartu. Juk bendras gyvenimas itin skiriasi nuo malonių pasimatymų, ėjimo į kiną, pasivaikščiojimų ir pan. Dažniausiai, būtent susituokus, pasimatymų periodas baigiasi.
Krizės metu dažnėja pykčiai, ginčai, gali prasidėti įžeidinėjimai, nutolimas vienas nuo kito ar net visai nustojama kalbėtis. Nėra vieningo atsakymo, ar dažnai ginčytis santuokoje yra gerai ar blogai. Tačiau tiesa ta, kad kažkokiu būdu turime išsiaiškinti ir nustatyti ribas, kelti klausimus, o ne kaupti nuoskaudas. Labai svarbus momentas, kad susipykus ar ginčijantis neturėtume likti trimečių vaikų ginčo lygmenyje, kai smėlio dėžėje nepasidaliję žaislais, mėtom vienas kitam į akis smėlį. Labai svarbu, iki ko tie ginčai ir pykčiai mus atveda. Ir ar mes sugebame susitvarkyti su savo emocijomis, ar esame subrendusios asmenybės.
Taip pat skaitykite: Pagalba esant psichologinei krizei
Pirmosios santuokos krizės priežastys ir ypatumai
Pirmasis krizinis periodas dažniausiai prasideda 3-7 santuokos metais ir geriausiu atveju tęsiasi apie 1 metus laiko. Tai natūrali santykių vystymosi stadija ir net pačios darniausios šeimos patiria minėtą santuokinę krizę. Sutuoktiniams kyla jausmas, kad jie yra „apgauti“, t.y. turi ne tai, ko tikėjosi. Auga nepasitenkinimo jausmas, ryškėja požiūrių skirtingumas, neretai palydimas aršių barnių ar tylių protestų (nekalbadienių), kaupiasi nuoskaudos ir didėja nusivylimas.
Krizę pagilinti gali ir išorinės priežastys:
- Buitinės ir ekonominės šeimos sąlygos.
- Tėvų įtaka.
- Neištikimybė.
- Intymaus gyvenimo nesuderinamumas.
- Skirtingai suvokiamas laisvalaikio praleidimas.
Geriausiai santuokinės krizės metu vykstančius mūsų jausmų ir minčių pokyčius iliustruoja anekdotas: „Sėdi zuikis ant kelmo ir verkia. Eina pro šalį lapė ir klausia: „Ko gi tu sriūbauji?“. Zuikis atsako: „Žvėrių karalius liūtas mane įpareigojo parašyti teigiamą charakteristiką asilui. Ką gi man parašyti? Krizės laikotarpiu į savo sutuoktinį žiūrime kaip zuikis į asilą, nors prieš krizę partnerį vertinome kaip lapė. Sutuoktiniams ramybės neduoda klausimas, kodėl partneris pasikeitė.
Antroji santuokos krizė ir jos ypatumai
Antroji santuokinė krizė kyla 17-25 bendro gyvenimo metais. Ši krizė paprastai nėra tokia gili ir rizikinga kaip pirmoji. Paprastai šis etapas sutampa su vaikų išėjimu iš namų. Sutuoktiniai turi iš naujo išmokti būti vieni. Štai tada labai aiškiai pasimato, ar pora kartu gyveno „dėl vaikų“, ar dėl to, kad jiems iš tikrųjų buvo gera vienam su kitu.
Kaip įveikti santuokos krizę?
Jei jau atsidūrėte krizėje, kai matote, kad anksčiau santykiai ėjosi, o štai dabar - nebe, yra labai svarbi, pati pirmoji taisyklė: krizę reikia priimti. Svarbiausia - nenustokite kalbėtis vienas su kitu ir ieškoti sprendimo, tarkitės. Taip pat svarbu suprasti, kad šeimyniniame gyvenime būna tam tikrų etapų, kai krizės, na, ar bent jau sunkumai, neišvengiami. Jau kalbėjome apie vieną jų - bendro gyvenimo pradžią, kada reikia stipriai apgludinti vienas kito kampus. Kita krizės „galimybė“ - kūdikio gimimas. Tačiau jei iki to laiko dar nėra išspręsta pirmoji krizė, tai kūdikio gimimas santykius gali tik pabloginti. Galbūt ir jums teko pastebėti, kad šiais laikais ypač daug šeimų išsiskiria besilaukdamos kūdikio ar vos jam gimus.
Taip pat skaitykite: Pagalba krizės metu
Nepamirškime, kad ir kiekvienas mes, kaip žmogus, patiriame tam tikras krizes - kad ir amžiaus tarpsnio krizę. Asmeninė vyro ar žmonos krizė veikia sutuoktinių santykį. Tarkim, moteris gali prarasti pasitikėjimą dėl to, kokį vaidmenį ji užima šeimoje. Vidutinio amžiaus krizė stipriai paveikia žmonių savivertę - sulėtėja arba sumažėja profesinė veikla, sutuoktiniai priversti vis daugiau laiko praleisti tik dviese ir pan. Tačiau jei grįžtume prie anksčiau paminėto pirmojo, svarbiausio, išeities taško - priimti krizę, svarbu pasakyti, kad tai nėra taip paprasta. Psichoterapeutai pastebi, kad sutuoktiniams vis dar labai sunku kalbėtis apie krizes, apie sunkumus šeimos gyvenime ir santuokoje, kuriems reikalingas sprendimas. Juk taip esame įpratę vienas su kitu kalbėtis tik apie kasdienius reikalus, tačiau ne apie tai, kas mus žeidžia, ne apie tai, su kuo nesusitvarkome.
Kodėl mylimieji nustoja kalbėtis?
Priežasčių, matyt, daugybė, bet labai svarbu nepamiršti, kad santuoka - užduotis, kurią sprendžiame, vykdome kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną pasirenkame tą žmogų ir esame pasirengę su juo būti ne teoriškai, o praktiškai. Ir tai reikalauja pastangų, laiko. Labai svarbu nepamiršti skirti laiko ne tik namų tvarkymui, vaikams, kasdieniams įsipareigojimams, bet ir savo sutuoktiniui. Paklauskite savęs, kada paskutinį kartą kažkur buvote dviese? Labai tikėtina, kad atsakymas bus… ilga tyla… Labai sunku kalbėti apie gerus tarpusavio santykius, kai jų nepuoselėjame. Žinoma, šiuolaikinė 40-50-mečių karta gali teisintis sakydami: mes neturėjome tokio pavyzdžio šeimoje, mūsų tėvai, seneliai taip nebendravo… Todėl labai daug šeimų ir šiandien vis dar nesikalba apie savo jausmus ar poreikius, o tik apie mokyklą, orą ir netvarką kambaryje. Nėra lengva kalbėtis apie tai, ką jauti, išgyveni, todėl dažnai tiesiog užmerkiame akis, numojame ranka į eilinį barnį, užuot susėdę ir kartu apsvarstę sudėtingus klausimus. Tokiomis akimirkomis labai verta pasistengti prisiminti, kaip jūs kalbėjotės iki santuokos, kai dar tik susitikinėjote… Paprastai žmonės pradeda šypsotis tai prisiminę ir labai dažnai atsakymas būna - mes kalbėjomės labai daug.
Dar vienas keblumas, kalbant apie krizes šeimoje, tas, kad vienas sutuoktinis paprastai yra linkęs kaltinti kitą - neva, tai tu pasikeitei, tu negirdi, tu kažko nepadarai… Beje, psichologai teigia, kad iš sutuoktinio reikalauti absoliutaus palaikymo ir priėmimo net nėra įmanoma - to galime tikėtis nebent iš savo tėvų, bet ne iš sutuoktinio. Taigi, jei bėdos suvertimas kitam yra atskaitos taškas pokalbiui, nėra ko stebėtis, kad kita pusė nenori pradėti kalbėtis… Pokalbį apie sunkumus geriausia būtų pradėti nuo savo jausmų išsakymo: „Man neramu…“, „Aš jaučiuosi…“ ir pan. Ir suprasti, kad santykiuose labai retai kada būna kaltas vienas. Tiesa, žodis „kaltė“, kalbant apie santykius, nėra pats tinkamiausias. Daug teisingiau būtų į tai žiūrėti ne kaip į kaltę, o kaip į atsakomybę. Net kai kalbame apie neištikimybę. Neištikimybė - taip pat yra atsakomybė. Jūs turite pasirinkimą ir priimate sprendimą.
Ar kiekvieną santuoką galima išgelbėti?
Psichoterapeutai sako, jog dažniausias klausimas, kurį išgirsta iš sutuoktinių - ar kiekvieną santuoką galima išgelbėti? Atsakymas paprastas: jei yra noras likti kartu, jei vis dar gyva meilė, draugystė, jei laiku kreipiamasi pagalbos, tada, matyt, kiekvieną. Todėl labai svarbu sau atsakyti į klausimą - ar mes pasirengę keisti ir keistis, nes tai, kas ir kaip veikė iki šiol, dabar nebeveikia. Vadinasi, reikalingas pokytis. To nesuvokę, neįsisąmoninę, žmonės dažniausiai tiesiog nusprendžia skirtis.
Mes net nesusimąstome apie labai svarbų pokytį, kuris įvykęs visuomenėje ir labai stipriai persidavęs santykių kultūrai. Juk anksčiau įplyšusias pėdkelnes, pasidėvėjusius batus ar sugedusį dulkių siurblį mes taisydavome. O dabar mums paprasčiau nusipirkti naują. Ir labai daug žmonių „susidėvėjusius“ santykius yra linkę pakeisti į naujus. Tačiau taip galvoti klaidinga, nes nauji santykiai - naujos ir krizės. Šiandieninė statistika negailestinga - dažniausiai žmonės skiriasi po trejų santuokos metų. Akivaizdu, kad tai labai stipriai susiję su tuo, ką anksčiau sakėme apie sugedusius daiktus - šiandien gyvename pasaulyje, kur seni daiktai yra išmetami ir perkami nauji. Jauni žmonės labai dažnai tiesiog neįveikia jau pirmosios krizės, negeba įsimylėjimo atskirti nuo meilės… Juk įsimylėjimas praeina. Tada sakoma: „Aš jos / jo nebemyliu.“ O mylėjai? Tikrai?
Taip pat skaitykite: Ekonominės krizės: Didžioji Depresija prieš Finansų Krizę
Labai gaila, kad didžioji dauguma sutuoktinių taip ir neišdrįsta atverti savo žaizdų, jausmų, skaudulių, nes kiekviena išspręsta krizė sutvirtina santykius, įrodo, kad viskas vėl gali būti gerai ar net geriau nei buvo. Net ir tokia skaudi patirtis kaip neištikimybė.
Tikėjimas ir santuokos krizės
Ar tikintiems žmonėms lengviau susitvarkyti su krizėmis? Sunku atsakyti vienareikšmiškai, tačiau ir tikintiesiems svarbu nepamiršti, kad krizė yra gerai, tai - kelias į brandą, išgyvenus krizę santuoka tampa „turtingesnė“, žmonės artimesni, o meilė - stipresnė. Dvasinis sutuoktinių kelias, einamas kartu, taip pat yra labai svarbus. Katalikų Bažnyčia suteikia sutuoktiniams galimybę kartu augti tikėjime: kuriasi šeimų bendruomenės, vedamos rekolekcijos poroms, vyksta reguliarūs susitikimai. Biblijoje sakoma: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26).
Praktiniai patarimai, kaip įveikti santuokos krizę
- 60/40 taisyklė. Stenkitės kitam atiduoti 60 proc., o tikėtis atgauti tik 40 proc. Kai tikimės, kad vienas kitam suteiksime ir gausime po lygiai, abu viliamės pirmi gauti savo puselę - dėmesio, laiko, rūpesčio ir pan.
- Prieš svarbų pokalbį pasakykite tris stebuklingus žodžius.
- Aiškiai įvardinkite, ką jaučiate ir ko norite. Labai svarbu atvirai kalbėtis apie pokytį. Neretai porų santykiai atšąla, o buvimas šeimoje tampa nebe užuovėja nuo nesaugaus pasaulio, bet dar viena probleminė vieta būti.
Santykių psichologo pagalba
Moksliniais tyrimais įrodyta, jog tos poros, kurios atvirai sprendžia savo santykius bei lankosi pas psichologus porų konsultacijose, iširsta kur kas rečiau, o dažnai palaiko net dar gražesnius ir stipresnius santykius, nei iki tol. Kiekvienas santykių psichologas savo darbe kasdien susiduria su įvairiomis situacijomis, kurios suteikia daug patirties ir gerai žino, kaip padėti.
Labai svarbu, kad santykių krizė būtų sprendžiama į konsultaciją atvykus abiems dalyviams. Ar reikia laukti, kol problemos išsispręs pačios? Tikrai ne - kuo anksčiau kreipsitės, tuo lengviau ir paprasčiau bus pakeisti susidariusią padėtį. Naudinga kreiptis net tada, kai problemos atrodo labai mažos, tačiau jau kelia tam tikrą nepasitenkinimo pojūtį, kuris išlieka jausmuose. Dažnas galvoja, kad santykių psichologas niekuo padėti negalės, kad viską reikia spręsti pačiam arba kad situacija tiesiog yra per daug komplikuota, kad būtų išspręsta. Tai netiesa! Nėra nieko neįveikiamo ir tai liudija galybė savo santykių problemas įveikusių žmonių, kuriems mes padėjome, pavyzdžių.
Santykiai - nuolatinis darbas
Santykiai - tai nuolatinis darbas, reikalaujantis pastangų, supratimo ir tarpusavio pagarbos evoliucionuojant santykiams nuo begalinės meilės iki skyrybų. Nors kiekviena pora patiria iššūkių, svarbu atpažinti pirmuosius santykių krizės ženklus, kad būtų galima laiku imtis veiksmų ir išvengti gilėjančių problemų ir skyrybų.
Vienas pirmųjų santykių krizės ženklų - bendravimo sutrikimai. Jei partneriai vis rečiau dalijasi savo mintimis, jausmais ar patirtimis, tai gali reikšti augantį emocinį atotrūkį. Nors nesutarimai santykiuose yra normalūs, jei jie tampa pernelyg dažni ar intensyvūs, tai gali reikšti gilesnes problemas. Kai santykiuose mažėja emocinis artumas, partneriai gali jaustis vieniši net būdami kartu. Fizinio artumo sumažėjimas - jei bučiniai, prisilietimai ir intymumas tampa reti ar nebeatrodo svarbūs. Santykių krizė dažnai pasireiškia augančiu nusivylimu, liūdesiu ar net pykčiu.
Pagarba ir pasitikėjimas - tai stiprių santykių pamatas. Jei pastebite pirmuosius krizės ženklus, svarbu nelaukti, kol problemos taps nevaldoma našta. Atsiprašykite. Santykiai - tai nuolatinis darbas, kuriame svarbu laiku pastebėti pirmuosius krizės ženklus. Kuo anksčiau atpažinsite problemas ir imsitės veiksmų, tuo didesnė tikimybė išsaugoti tvirtus ir harmoningus santykius.
Išgyvenant krizes - atrandame naujas galimybes
Išgyvendami krizes ne tik prarandame, bet ir atrandame. Krizė - tai laikotarpis, kada mes, nors ir bijome pokyčių, negalime gyventi kaip anksčiau. Mums kažkas atsitinka ir tenka atsisveikinti su savo praeitimi bei susitikti su nežinoma ateitimi. Santuokos krizės nėra pirmosios krizės mūsų gyvenime. Prisiminkime kad ir mokyklinį išleistuvių vakarą. Kad ir kaip nemėgote mokyklos, ko gero, prie jos vis tiek buvote prisirišę. Ir štai, pasibaigus išleistuvėms, su liūdesiu suprantate, kad to, kas buvo, daugiau nebebus - nei bendraklasių, nei iki skausmo pažįstamo suolo, nei mokytojų. Niekada. Šis suvokimas verčia verkti. O priekyje - nežinomas, nors ir kiek viliojantis savarankiškas gyvenimas. Kas jame būsime - neaišku, dėl to neramu. Kita kartą mes netgi regresuojame - verkiame, tampame maži ir bejėgiai, prašome aplinkinių: nereikalaukite iš manęs labai daug - aš nenoriu suaugti! Taigi emociškai krizė susijusi su liūdesiu, atsižadėjimu, ateities baime, naujais reikalavimais ir - dėl nepasitikėjimo - su nesąmoningu siekiu sugrįžti atgal į saugią praeitį.
Tradicinės santuokos krizės: ankstyvoji ir vėlyvoji
Tradiciniame požiūryje skiriamos dvi pagrindinės santuokos krizės - ankstyvoji ir vėlyvoji.
Ankstyvoji santuokos krizė
Ankstyvoji santuokos krizė gali įvykti dvejopai. Pirmu atveju santuoka nuvilia iškart po vedybų. Moteris sako: „Viskas buvo gražu, kai jis man asistavo. Po vedybų pamačiau jį išgėrusį, o dar sužinojau, kad draugaudamas su manimi jis nevengė susitikinėti su kita. Verkiau, pykau ir supratau, kad jo nemyliu. Grįžau pas tėvus.“ Vyras sako: „Viskas buvo gražu, kai mes tik susipažinome. Maniau, kad ji kitokia nei visos - šokiuose atrodė pati gražiausia ir seksualiausia. Jau per vestuves supratau, kad jai labiausiai rūpi „skudurai“. O apsigyvenęs pas jos motiną tarsi praregėjau ir supratau, kad gyvenimo jos namuose nepakęsiu. Išėjau po metų.“
Ankstyvoji santuokos krizė įvyksta jaunystėje. Ji susijusi su dideliu susižavėjimu ir iš to kylančiu dideliu nusivylimu. Susižavėjimą skatina pati gamta: moteriški ir vyriški lytiniai hormonai kuriam laikui padaro žmogų mažiau išrankų savo partneriui, dėl to beveik bet kuris priešingos lyties žmogus gali kelti stiprų susižavėjimą. Aistra būna akla, ji apima psichologiškai nesubrendusius ir stipraus ryšio neturinčius žmones. Nusivylimas ateina gana greitai, kartais po kelių pasimylėjimų. Regresas pasireiškia tuo, kad vyras tarsi vėl tampa paaugliu, užgeria su draugais, o mergina verkia mamai ant peties - abu tarsi grįžta į paauglystę. Gerai būtų, jei jie apskritai neskubėtų tuoktis, tačiau kartais sutuoktuves inspiruoja kuri nors pusė. Ankstyvosios santuokos krizė naudinga, nes tuomet suprantama, kad seksualinis žavesys anaiptol nereiškia meilės. Mokomasi atskirti seksą ir meilę.
Antruoju atveju santuoka gali nuvilti gimus pirmiems vaikams. Tai įvyksta dažniausiai ketvirtaisiais-septintaisiais bendro gyvenimo metais. Ją komplikuoja ir gyvenimas su uošviais. Vėliau skyrybos būna retesnės. Moteris sako: „Maniau, kad mylėdamas mane jis mylės ir mūsų vaiką. O jis užsidaro, išgėrinėja, ilgai išbūna darbe ar su draugais. Mes rečiau mylimės, nors, tiesą sakant, aš pati kalta: mažiau domiuosi seksu, be to, sustorėjau, tapau tikra „mamytė“. Mane žeidžia, kad vyras žiūri į kitas moteris, ypač į pornografines gražuoles.“ Vyras sako: „Manau, kad ji labiau myli vaiką negu mane. Vaikas lipa į mūsų lovą miegoti, dažnai kelia naktimis - apie seksą negali būti nė kalbos. Miegame atskirai. Be to, gyvename kartu su jos tėvais, todėl jaučiuosi ne savo namuose - atrodo, uošviai už sienos viską girdi. Be vaikų buvo lengva - jaunieji galėdavo kiek nori pramogauti ir keliauti. Dabar viskas komplikuojasi. Taip, vaikai gražu, tačiau jie tokie reiklūs - rėkia, kartais serga, trokšta maisto ir dėmesio!
Abu sutuoktiniai krizės metu regresuoja. Gerai būtų, jei motina tapusi moteris nenustotų žavėti vyro. Partneriai dažniausiai nelabai moka vertinti vienas kito pastangas: dirbančiam vyrui atrodo, kad žmona, likusi su vaiku, nieko nedaro, tik sėdi namuose. Motinai taip neatrodo. Šios krizės metu moterys ir vyrai neretai ima žiūrėti „į šalį“. Sėkminga šios krizės išeitis - išmokti gyventi „trijule“. Iki tol vyras ir žmona buvo duetas, dabar tenka mokytis į savo santykius įsileisti mažus žmogeliukus - reiklius, alkanus, siekiančius dėmesio. Teks pakęsti šiokį tokį sekso, ramių naktų bei pramogų deficitą, atsisveikinti su prieš tai buvusia laisve ir pagaliau išmokti gyventi kaip tikrai šeimai. Tai, kas vargina, kartu ir brandina - sutuoktiniai mokosi ne tik mėgautis gyvenimu kartu, bet ir rūpintis kitais. Tėvystės egzaminas - pakankamai ilgas.
Vėlyvoji santuokos krizė
Vėlyvoji santuokos krizė ateina penkioliktais-aštuonioliktais santuokos metais, kai nuo šeimos pradeda atsiskirti paūgėję vaikai. Paaugliai vis dažniau leidžia laiką ne su šeima. Vyresnieji vaikai išvažiuoja mokytis, tuokiasi. Vyras ir žmona vėl lieka vienas su kitu. Jei anksčiau jie buvo praradę aistrą bei meilę, tai bent sakydavo: gyvename dėl vaikų. Gamta nenumatė šiam amžiui kokių nors specialių „žavesio“ hormonų: mūsų protėviai tokio amžiaus dažniausiai jau mirdavo. Ką daryti? Ši krizė neretai sutampa su vadinamąja amžiaus vidurio krize. Pastarosios esmė - suvokimas, kad gyventi lieka mažiau, nei jau pragyvenai. Todėl šios dvi -santuokos ir asmens - krizės susipina. Atsiranda noras daryti kažką kitaip, tarkime, dirbti kitokį darbą, gyventi su kitokiu žmogumi. Iš čia - skyrybų šuolis, vėlyvi romanai. Šios krizės nauda - šansas iš tiesų pakeisti savo gyvenimą taip, kad jis iš tikrųjų būtų tavo gyvenimas. Ankstesnes vertybes tenka peržiūrėti, metas suprasti, kas gi esame. Atsisveikiname su rožinėmis jaunystės svajonėmis, tačiau suvokiame, kad kai ką sugebame - ši krizė pasižymi ne tik liūdesiu, nerimu, bet ir ūgtelėjusia saviverte. Išgyvenę šią krizę pasitinkame brandų amžių su nauju įkvėpimu bei nauju gyvenimu.
Santykių krizės ir skyrybų priežastys: nepasiruošimas santuokai
Viena iš nelaimingų santuokų, skyrybų priežasčių yra žmonių nepasiruošimas santykiams. Aukštas skyrybų procentas Lietuvoje rodo tik vieną - santuokos kuriamos žmonių, nepasirengusių bendram gyvenimui. Meilė - būtina, tačiau nepakankama sąlyga sutuoktiniams būti laimingiems poroje iki gyvenimo pabaigos. Ko gi trūksta? Būtent gebėjimų kurti saugią erdvę poroje. Dažniausiai žmonės, prieš pradėdami romantinius santykius ar santuoką, nesimoko ir nėra mokomi bendrauti taikiai, spręsti konfliktų abipusio laimėjimo pagrindu, užsitikrinti abipusį seksualinį pasitenkinimą, auginti savarankiškam gyvenimui pasirengusių vaikų, susitarti dėl pajamų ir turtų naudojimo, dėl bendrų šeimos tikslų, vertybių, bendro gyvenimo taisyklių. Tad poroje elgiamasi vienas su kitu taip, kaip išeina. To rezultatas - skyrybos.
Bendravimas - raktas į laimingą santuoką
Santuokos iš meilės garantuoja gerus santykius pradžioje, tačiau negarantuoja laimingos santuokos ilgalaikėje perspektyvoje. Archimedas sakė: „Duokite man tašką ir apversiu pasaulį.“ Santykiuose šis taškas yra tarpusavio bendravimo momentas. Kadangi santykiai pirmiausia laikosi emocinio ryšio pagrindu, jį ir reikia stebėti. Jei sutuoktinis su jumis bendrauja taip, kad jums norisi kuo greičiau pasitraukti, reiškia, kad jis bendraudamas jus atstumia. Jei jūs matote, kad sutuoktinis nuo jūsų pasitraukia, reiškia, kad jūs bendraujate netinkamai, atstumiančiai. Jei toks bendravimas tęsis, vidutiniškai per 13 metų įvyks skyrybos. Tad norint laimingos santuokos, ilgalaikės partnerystės, reikia išmokti su partneriu bendrauti taip, kad jis norėtų prie jūsų prisiglausti.
Jei matote, jog antra pusė jus žeidžia, kreipkitės į porų psichologą ir abu mokykitės bendrauti taikiai. Jei antra pusė nesutinka tobulinti savo bendravimo gebėjimų, į santykių specialistą kreipkitės patys. Paslaptis čia slypi liaudies patarlėje: „Kaip šauksi, taip atsilieps“. Jei jums nepatinka, kaip sutuoktinis kalba su jumis (t.y. kaip atsiliepia), tai pasižiūrėkite į „veidrodį“ - save. Galbūt tai jūs „šaukiate“ taip, kad partneris „atsiliepia“ jus skaudinančiu būdu.
Kada verta kovoti dėl santuokos, o kada - skirtis?
Jei jūsų širdis yra tiek smarkiai subadyta, supjaustyta, sukandžiota ir jūs matote, kad ir toliau bendraujant esate skaudinami, ir antra pusė nesiruošia keisti bendravimo su jumis būdo, tada reikėtų svarstyti skyrybų klausimą. Lygiaverčiams, laimingiems santykiams yra būtinas savanoriškas sutikimas gyventi kartu bei geri išlavinti gebėjimai bendrauti tarpusavyje lygiaverčiu pagrindu taip, kad būtų užtikrintas abiejų partnerių saugumas.
tags: #santuokos #krize #psichologija