Meno ir mokslo sąveika yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, apimantis paralelines, susikertančias ir priešpriešines linijas. Ši sąveika geriausiai atsiskleidžia daugiskaitos formose - "menai ir mokslai", kur ryšiai tampa gausūs, o apibrėžtys ne tokios griežtos kaip vienaskaitoje. Medžio konkretumas yra neišsemiamas, o medžių klasė yra apibūdinama ir klasifikuojama. Menų ir mokslų sąsajos, sanglaudos ir prieštaros yra beribės, o istorija pateikia daugybę įvairių atvejų.
Leonardo da Vinčio Pavyzdys
Leonardas da Vinčis yra puikus pavyzdys, kaip menas ir mokslas gali susijungti vienoje asmenybėje. Jis labiausiai žinomas kaip genialus menininkas, tačiau XV-XVI a. Italijos mokslui taip pat atstovauja šis vardas. Menininkui įžengti į mokslą sunkiau, tačiau egzistuoja tarpinių pažinimo būdų, kur mokslas ir menas glaudžiau sąveikauja.
Humanitarinių Mokslų Sritis
Labiausiai tai akivaizdu humanistikoje - menotyroje, ne tik muzikos, dailės, bet ir literatūros. Menotyrą galima būtų suprasti ne tik kaip meno tyrimą moksliniais metodais, bet ir kaip meno tyrimą paties meno būdais bei priemonėmis. Imtis meninio tyrimo leidžia meninis patyrimas, kuris yra paties menininko intelektinė veikla. Sąmonė tarsi gręžiasi į tą kelią, kurį nueina kurdama ar kūrinius atlikdama, interpretuodama, pačioje savyje aptikdama galimybių analizuoti, vertinti, apibendrinti.
Meninis Tyrimas
Menininko tyrimas remiasi savo sąmonės, savo būsenų, pasirinkimų, apsisprendimų tyrimu. Pats kūrėjas yra savo tyrimo objektas. Tik menininkas gali atskleisti tai, kas lyg ir lieka šalia kūrinio, nes geriausiai žino, kokios yra prieitys, impulsai, kodėl, sakysime, atlikėjas pasirenka tą ar kitą kompozitorių, kodėl aktorius individualioje programoje skaito vieno, o ne kito poeto eiles. Be abejo, meniniam tyrimui prieinami ir kiti menininkai, kai remiamasi įsigyvenimu, lyg kokiu sinerginiu veikimu, atpažįstant tai, kas artima, priimtina, o kas kelia abejonių.
Intelektinė Veikla ir Sąžiningumas
Meninio tyrimo imasi ne kiekvienas kūrėjas, nes čia būtina ir intelektinė veikla, ir gebėjimas paveikiai kalbėti, mąstyti, rašyti, sąžiningumas savo paties atžvilgiu, kad nebūtų kas nors išdidinta, sureikšminta. Savęs sureikšminimas visada groteskiškas. Lietuvos aukštosios meno mokyklos turi meno doktorantūrą, kas akivaizdžiai rodo meno ir mokslo (mokslo studijų, mokslinės veiklos) sąlytį.
Taip pat skaitykite: Svarbiausios psichologijos sąvokos
Mokslo Metodų Poreikis
Ar meniniam tyrimui reikia mokslinių metodų? Turėtų likti skirtumas tarp mokslinės menotyros ir tokios, kuri grindžiama tiesioginiu meno patyrimu, kūryba, atlikimu. Kūrėjui reikia mokslo metodų tik tiek, kiek sąmonė pati jaučia jų poreikį, ieškodama atramos. Humanistika turėtų pasitikėti meniniu tyrimu kaip paraleliu moksliniam tyrinėjimui. Kad nekiltų prieštaravimo, meno doktorantai (ar aspirantai) galėtų siekti ne mokslinio laipsnio, bet vardo. Be abejo, šie klausimai turi būti diskutuojami. Menininkas gali siekti ir mokslinės karjeros. Neužmirškime, kad, pavyzdžiui, Vincas Mykolaitis-Putinas buvo ir rašytojas, ir profesorius, akademikas.
Poezijos ir Matematikos Ryšys
1974-aisiais, šiurkščiai ideologizuotais laikais, minint didžiausios lietuvių lyrikės Salomėjos Nėries septyniasdešimtmetį, buvo išleistas neįtikėtinai turiningas „Poezijos pavasario“ almanachas, sudarytas Albino Bernoto, o gerai redakcinei komisijai (Vitas Areška, Alfonsas Maldonis, Jonas Strielkūnas) pirmininkavo Juozas Macevičius. Išspausdintas profesoriaus Donato Saukos, didelio filologų autoriteto, straipsnis „Muzikinė forma - matematiška, ideali…“, paremtas XX a. muzikos novatoriaus Igorio Stravinskio simpatijomis matematikos mokslui. Kompozitorius kalbėjo apie tai, kad muzikai artimas matematinis galvojimo būdas, juo pasireiškia muziko intelektualumas.
O kaip yra poezijoje? Iš pirmo žvilgsnio matematinis, mokslinis mąstymas atrodo svetimas poetiniam, bet: „Minties spiralė supina paradoksus ir netikėtas asociacijas tarp tolimų žmogaus veiklos sričių. Sau susidaryta, privati lyrikos koncepcija paliečiama visuotinės kalbos modernizacijos. Taip, lazeriai, automatai ir raketos, ir kosminiai laivai. Matematikoje randame labai plačią ir kartu pakankamai tikslią schemą sudėtingai tikrovei tirti. Šitą mintį galėjo ištarti ir žymiausias, bent tuo laiku, lietuvių matematikas Jonas Kubilius, tikimybių teorijos kūrėjas, tikėjęs ir tikinęs, kad matematika - tai aukščiausia poezija. Sauka parodo gražų pasitikėjimą mokslo, ypač matematikos, universalijomis, kurioms prieinamas ir dvasinis patyrimas, abstrakčiame pasaulio modeliavime galintis atsiverti tiek, kiek poetui jo vizijose. Baudelaire’as teigė: „Viskas yra skaičius. Skaičius yra viskame. Skaičius yra atskirame daikte."
Mokslinio ir Meninio Genijaus Vienybė
Sauka, tarsi regėdamas prieš save Goethe, įkūnijantį mokslinio ir meninio genijaus vienybę, jau prieš keturis dešimtmečius, remdamasis puikiu poezijos, muzikos pažinimu ir valios pastangomis įsikabindamas į matematinio, mokslinio pasaulio pažinimo modelius, puoselėjo pasitikėjimą abipusiu šių žmogaus veiklos sričių ryšiu (nors jo monografija „Fausto amžiaus epilogas“ išleista 1998 m.). Tai atitiko ryškėjančias laiko tendencijas ar iliuzijas. Jas patvirtina ir to paties almanacho „Skaitytojo žodis“.
Kaip skaitytojas pasisakė ir Vytautas Statulevičius, fizikos-matematikos mokslų daktaras, profesorius, akademikas, vienas autoritetingiausių to laiko žmonių: „Vienas poetas guodėsi, kad su poezija truputį geriau, negu su mokslu, ją girdi, galima suprasti be specialaus pasiruošimo. Man atrodo, kad nemaža dalis nūdienos poezijos tam tikra prasme virto mokslu. Savo filosofine išraiška jinai gimininga matematikai. Juk poetai nenori kalbėti apie konkrečią Jono ir Onutės meilę, o ieško meilės ir draugystės esmės, kalba apie duoną, apie tėvynę kaip apibendrintas kategorijas; matematikui irgi ne tiek svarbu vienas kuris reiškinys, jis ieško tokio dėsnio, kuris charakteringas plačiai reiškinių klasei. Atskiri pavyzdžiai - tai tik pradžia gilių teorijų. Ir grožimasi ne formule. Matematikas formulėje turi pramatyti reiškinių esmę, jų tarpusavio ryšius, suvokti tų reiškinių paraleles, įžvelgti naujus horizontus. Juk nelaikysi muzikantu tokio žmogaus, kuris, žiūrėdamas į gaidas, temato brūkšnelius ir rutuliukus, o negirdi muzikos. Geram muzikantui nereikia net instrumento, kad išgirstų simfoniją."
Taip pat skaitykite: Kas yra asmens motyvacija?
Atsakomybės Laukas
Statulevičius pamini matematikus, tiesa, vyresniosios kartos, kurie mėgsta poeziją, jaučia jos artimumą savo pasauliui. Svarbiausia, kas jungia poeziją ir mokslą, esanti atsakomybė: „Dar kartą apie atsakomybę. Aš matematikas. Sunku pasakyti, ar po daugelio metų kas nors prisimins bent vieną mano įrodytą teoremą. Galbūt, visos jos tebus kaip dirva, kaip trąša naujiems darbams. Tačiau be tiesioginio savo darbo, mums, matematikams, labai rūpi bendra matematinė kultūra ir kitų mokslo šakų baruose. Aš įsitikinęs, kad poetai už poetinę respublikos kultūrą „serga“ nė kiek ne mažiau, o gal net daugiau.“ Atsakomybės laukas ir tuo metu buvo žymiai platesnis, jis plytėjo anapus formų ir formulių.
Alternatyvi Nuostata
Tuo pat metu klostėsi ir radikalesnė nuostata - nuoseklus jos reiškėjas buvo Arvydas Šliogeris, chemikas, technologas pagal pirminį pasirengimą, filosofas, eseistas - iš esmės, iš pašaukimo, antitechnologas, ne sykį pabrėžęs mokslinio, technologinio ir meninio, kūrybinio pažinimo skirtingumą. 1977-1980 m. (išleista 1990) parašyta keturių dalių knyga „Būtis ir pasaulis“ yra įžanga į radikaliai kitokį situacijos suvokimą. „Neįmanoma į Formulę įsprausti Formą ir pragarišką eks-formaciją išversti į viltingą in-formaciją. Nebėra laiko“, - teigia jis filosofiniuose dienoraščiuose, nužyminčiuose ir tolesnį tiriančios filosofo minties punktyrą.
Egzistencinis Mąstymas
1973 m. Šliogeris pradėjo dėstyti filosofiją Vilniaus universitete, jo interesų kryptį ženklino sąvoka egzistencinis mąstymas, platesnė ir prieštaringesnė nei egzistencijos filosofija: „Egzistencinė tiesa yra visiška objektyviosios, visuotinės tiesos priešingybė. Klasikiniam mąstymui tiesa yra ramybės, rimties, stabilumo, statiška būsena, o egzistencinė tiesa, priešingai, yra netikrumo, nerimo, tapsmo, vibracijos būsena.“ Žmogaus pasaulį tarsi įrėmina visuotinė tiesa, arba formulė, ir egzistencinė tiesa, arba forma, nerami, virpanti, vibruojanti.
Formos ir Formulės Sąvokos
Ar šiuo metu vėl nujaučiamas mokslinio ir meninio mąstymo suartėjimas? Tiesiai atsakyti dar būtų sunku. Bet ir aplinkkeliai yra prasmingi. Autoriai, kuriuos pasitelkiau į bendrą minties kelionę, vartoja formos ir formulės sąvokas. Pabandykime labiau jas išskleisti, tarsi grįždami prie mokslinio ir meninio pažinimo ištakų, bent jau nuo to momento, kurį žymi egzistencijos filosofija, iki šiol aktuali humanistikai. Viena iš kertinių sąvokų - daiktas, daiktiškumas.
Daiktas Moksle ir Mene
Mokslui daiktas yra tik daiktas, turintis jau pažintų ir dar nepažintų savybių. Meno kūrinys yra „ne tik daiktas, bet dar ir kai kas kita. Šis meno kūrinyje esantis „kita“ - tai ir yra meniškumas“. Tas kita pasireiškia labai įvairiai, gali būti skirtingai suvokta ir interpretuota. Mokslininkai nuolat susiduria su būtinybe, menininkai - su laisve, su pasirinkimu. Mokslinio tyrimo rezultatas - dalinis problemos sprendimas, įmanomas tuo laiku toje situacijoje. Meninė kūryba tų „durų“ neuždaro, „kūrinys palaiko pasaulio atvirumą atvirą“. Meno formos, kad ir įgaudamos kanono statusą, lieka atviros, įtekančios ir ištekančios.
Taip pat skaitykite: Kuo skiriasi baimė nuo nerimo ir fobijos?
Formos Įvairovė
Žmogaus pasaulis daiktiškas tiek, kiek prieinamas, suvokiamas. „Ir daiktai savyje, ir daiktai, kurie pasireiškia, bet koks buvinys, kuris apskritai yra, filosofijos kalba vadinamas daiktu“, - teigė Heideggeris. Mįslingoji kantiškoji riba - „daiktas savyje“, pats nepasireiškiantis, - šiai kategorijai Heideggeris priskyrė ir Dievą. Su „daiktais savyje“ susiliečia filosofija, apimanti laisvojo mąstymo teritorijas, ir kūryba, turinti tiek laisvės, kiek pajėgia jos įkūnyti savo kuriamomis formomis. Visi žmogaus pasaulio daiktai, visa, kas yra, - tai formos, begalinė formų įvairovė, atitinkanti būties įvairovę. Forma yra tai, kas leidžia, suteikia galimybę būti. Medžio lapas, debesis, žmogaus veidas, ranka, pieštukas…
Meno Kūrinys Kaip Daiktas
Kodėl meno kūrinys gali būti pavadintas daiktu, kad ir kaip paradoksaliai tas skambėtų? Eilėraštis irgi yra daiktas, nes turi formą, sudarytą ir susidarančią iš žodžių, iš kalbos medžiagos, išskiriančią jį iš kitų esinijos pavidalų. Paveikslo daiktiškumas aiškesnis, nes materialesnis, bet ir muzikos kūrinys - simfonija, sonata, fuga - yra daiktas dėl jį išskiriančios, apribojančios, įrėminančios formos. Kiekvienas buvimas yra apribojantis, įrėminantis ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus, tie rėmai yra ribos, leidžiančios būti vientisam. Egzistencijos būdo vientisumą galima suvokti kaip daiktiškumo ontologiją: vientisas, vientisai būnantis yra medžio lapas ar žiedas, vientisai būnantis yra ir kūrinys.
Turinio ir Formos Perskyra
Tradicinė estetika iki šiol pabrėžia turinio ir formos perskyrą: „turinys, meno kūrinio idėjinė emocinė, juslinė, vaizdinė reikšmės ir prasmės sritis, adekvačiai įkūnyta formoje ir turinti estetinę vertę“, forma tam tikras estetinis pavidalas, skirtingai suvokiamas ir interpretuojamas. Tačiau modernesnis mąstymas leidžia suvokti, kad tik abstrahuotu būdu galima turinį atskirti nuo formos, santykinis formos savarankiškumas aiškesnis, tačiau tik todėl, kad formaliai akivaizdesnis.
Ontologinis Formos Svarstymas
Apie kūrinio formą svarstant ontologiškai, galima įžvelgti dvejybinę įtampą: tarp to, kas yra daugiau ar mažiau savaranku, kas veikia ir kaip tam tikras kanonas, sakysime, muzikos sonata, poezijos sonetas, ir tarp to, kas gimsta laike ir erdvėj, čia ir dabar, kas yra neatsiejama nuo kūrėjo, jo patirties, būsenos. Tą įtampą galima suvokti kaip būtiną, neišvengiamą, kylančią iš meno prigimties.
Haiku Formulė
Dar viena formulė - haiku, iš Rytų atėjusi, daugiausia japonų išpuoselėta lyrikos forma, trijų eilučių, 17 skiemenų (5, 7, 5) su gamtos, jausmų raiška. Dabar ji gana išplitusi, turime jau ir lietuvių haiku antologiją „Vėjo namai“ (2009 m., išversta ir į anglų kalbą). Vieni gyviausių - Donaldo Kajoko, bet jis dažnai nesilaiko nustatyto skiemenų skaičiaus eilutėje, jei gyvosios ribos eina kitur. „Šok, žioge, / iš mano kepurės! / Aš eisiu į kitą pusę.“ Esė „Apie haiku“ poetas rašo: „Haiku neįmanoma parašyti be tam tikros vidinės kelionės, dvasinės praktikos, nes ji yra poetų duona kasdienė, net jeigu jie to ir nežino“; „Haiku įmanoma parašyti be teorijos, nes ji yra teoretikų duona kasdienė, nors jie, ko gero, ir patys tai žino.“ Priešprieša, bet labai nugludinta, beveik suglaudinta, tarp poetų, kurie nežino, ir teoretikų, kurie žino. Suglaudina išlygos: net jeigu, nors, ko gero. Poetų nežinojimą prie tam tikro žinojimo priartina vidinė kelionė, dvasinė praktika. Teoretikų žinojime glūdintis nežinojimas pažymėtas neryškiu abejonės ženklu.
Formulės Apibrėžimas
Cituotame Kajoko haiku iš vidinės kelionės, kur žiogas yra kelio atkarpos pakeleivis, ir iššoka lietuvių kalbai natūralus trieilis, neįtikėtina ir tikra - 17 skiemenų, bet 3, 6, 8. Formulė - tai nekintama, nekeičiama taisyklė. Formulės lygmeniu juntame humanistikos ir gamtos mokslų sąlytį, jei ir ne sanglaudą. Matematikos formulė - kokio nors matematinio teiginio simbolinis užrašymas skaičiais, raidėmis ir ženklais. Chemijos formulė - kokio nors cheminio elemento ar junginio sudėties ir sandaros žymėjimas cheminiais simboliais. Nekintanti formulė.
Gamtos Mokslai ir Formos
Gamtos, tikslieji mokslai remiasi nekintamais dydžiais, apibrėžtais objektais, bet kartu ir formomis. Kas yra vanduo? Juk tai gyvų gyviausia forma, kai jį matome, lytime, keliame prie lūpų ar į jį pasineriame. Biologas ar chemikas gali jausti tą vandens formos gyvumą, takumą, bet jo sąmonė ieško formulių, jomis remiasi ir pasitiki. Bet vos ištariame pasitiki, ir iš pirmo žvilgsnio tvirta kaip geležis formulė atsiduria bendrajame žmogaus pasaulyje, kur daug kas paremta tikėjimu ir pasitikėjimu, kad H2O galioja, kol galioja sąlygos deguoniui ir vandeniliui, kol tikime, kad tos sąlygos yra ir bus.
Gyvų Formų Formalizavimas
Kol formulės gali galioti, mokslas stengsis gyvąsias formas formalizuoti, kad galėtų išreikšti formulėmis. Gerai suvokiame, kad technologinė pažanga (ar pražanga) remiasi formulėmis, kuo labiau viskas formalizuota, tuo daugiau ir suprogramuota. Bet kuo forma gyvesnė, tuo sunkiau ją formalizuoti, paversti formule. Apibendrintai galima sakyti, kad kūryba, iš esmės ir humanistika, net susidurdama su formulėmis, siekia išlaikyti formos gyvybę, o tikslieji mokslai, technologijos atvirkščiai - kiekvieną, kad ir pačią gyviausią formą suvokia kaip potencialią formulę. Iš čia ir įtampa - esama ar galima - tarp formos ir formulės.
Vanduo Kaip Gyvoji Forma
Vanduo - gyvoji forma, neprarandanti gyvybės ir kuriamoje kalboje. Jis turi vaiko sielą, žydi vaivorykštėm, liejasi švarus, garuojantis. Su formulėmis susijusi chemija, triumfuojanti nafta, didmiesčiai. Gerame tekste, o toks yra ir šis Bernoto eilėraštis, kaktomušos vengiama. Žmonijai reikia ir chemijos, ir naftos, ir didmiesčių.
Kūrybos ir Mokslo Priešprieša
Sanglauda tarp meno ir mokslo gal ir gali būti pageidaujama, kaip nuolat dabar pageidaujame santarvės, dialogo, kitų gerų dalykų, bet iš esmės kūryba ir mokslai su ištikimosiomis jų palydovėmis (gal tiksliau būtų sakyti - įkvėpėjomis, inspiratorėmis) technologijomis yra priešingose upės pusėse, jei vis dar turėsime prieš akis gyvąjį vandenį, jo formas ir formules. Seniai tai žinoma - nuo Baudelaire’o iki Heideggerio, Baudrillard’o ir Šliogerio. Baudelaire’as rašė: „Technika mus taip suamerikietins, progresas taip atrofuos mūsų esybės dvasinę sri…
Santykiai: Mokslinis, Meninis ir Filosofinis Požiūris
Santykiai yra labai plati sąvoka, apie kurią galima kalbėti tiek iš mokslinių, tiek iš meno, tiek iš filosofinių ar dvasinių doktrinų. Santykiai žmogui ypatingą reikšmę turėjo visais laikais. Net žvelgiant evoliuciškai, tik būdamas tam tikroje sąjungoje su kitais, į save panašiais, žmogus galėjo išgyventi. Santykiai - būtinasis žmogaus poreikis.
Santykių Užsimezgimas
Nėra viskas taip paprasta, kai kalbama apie ryšį tarp artimų žmonių, ypač santykių užsimezgimo pradžioje. Labai sunku paaiškint, kodėl su vienais žmonėmis santykiai mezgasi natūraliai, o su kitais net ir dedant pastangas - niekaip to nepavyksta. Iš vienos pusės yra subtilūs elementai, kuriuos galima vadinti įvairiais magiškais žodžiais kaip biochemija, biolaukai, karma. Net ir psichologams sunku paaiškinti, nes nėra vieno atsakymo, kodėl žmogus iš begalinio žmonių srauto pasirenka tam tikrus asmenis ir su jais kuria santykius. Iš kitos pusės kiekvienas žmogus turi jam suformuotus ar pats susiformavęs savo gyvenimo principus, turi tikslų, kurių siekia savo pasirinktais būdais. Ir kai sutinkame žmogų, kuris juda ta pačia kryptimi: domisi tomis pačiomis veiklomis, svajoja apie panašius dalykus - natūralu kad atsiranda „susietumo“ jausmas, kuris suartina.
Santykių Puoselėjimas
Bet kuriuo būdu atsiradę santykiai yra tik kelio pradžia ir tinkamai nevystomi gali išblėsti ir ryšis bus prarastas. Ar esate patyrę tokias situacijas? Pavyzdžiui, mokyklos draugai, su kuriais vedami bendrų tikslų praleidote 12 metų diena iš dienos kartu. Per išleistuves atrodė, kad esate tokie artimi ir užsidegė, kad visą gyvenimą bendrausite ir būsite kartu. Praėjus 10 metų kiek iš jų liko Jūsų akiratyje, su kuriais nuolatos palaikote ryšį? Dažniausias atsakymas - vienas ar keli. Tai kas gi atsitiko? Ar dingo noras bendrauti, ar pasikeitė požiūris į žmogų? Tikriausiai santykiai atšalo, nes per mažai įdėta pastangų juos puoselėti, keičiantis gyvenimo sąlygoms.
Santykiai su Bendraminčiais ir Lemtingi Santykiai
Panašus modelis gali būti matomas ir su kitais partnerystės santykiais: studijų draugais, bendradarbiais, su kuriais ilgą laiką dirbot, lankytų mokymų dalyviais. Panaši situacija ir su lemtingaisiais santykiais. Susitikus dviem žmonėms, kurie pajaučia ypatingumo jausmą, bendravimas mezgasi natūraliai. Abu vienija jausmas, kad jau senai vienas kitą pažįsta, todėl būti kartu yra lengva ir komfortiška. Lemtingi santykiai gali megztis, tiek su ta pačia lytimi, tiek su priešinga. Jei tai vyras ir moteris - atsiranda įsimylėjimas, o jei tai vienos lyties asmenys - atsiranda noras veikti kažką kartu, dalintis patirtimi ir kuo daugiau laiko leisti kartu. Bet kas atsitinka, kai natūraliai atsiradęs susidomėjimas ima blėsti? Įsimylėjėliai pradeda pyktis ir išsiskiria, arba pajutę atšalimą, galvoja kad laikas daryti kitą žingsnį ir susituokia. Santuoka, šiuo atveju, tikrai nėra pats tinkamiausias sprendimas gerinti santykius, nes neįdedant pastangų jie toliau po truputį irs. Su bendraminčiais klostosi panaši situacija, nes viena jungianti veikla ilgainiui atsibosta, tad reikia ieškoti naujos veikos arba pasitelkti kūrybiškumą, kad sužadinti susidomėjimą. Jei tai daroma kartu, santykiai gyvuos ilgiau.
Ilgalaikių Santykių Komponentai
Psichologai įvardina du pagrindinius ilgalaikių santykių komponentus. Pirma, abiems žmonėms turi būti įdomu, o antra - abu žmonės turi jaustis sąjungoje gerbiami. Siekiant puoselėti lemtinguosius santykius, reikia į juos įnešti partnerystės santykių elementų. Tai gali būti bendri gyvenimo tikslai ir planai, bendros naudingos veiklos kartu. Bendri sąlyčio taškai sustiprins santykius tarp žmonių, padės išsiaiškinti, kokius turite panašius gyvenimo principus ir siekius. Partnerystės santykių atveju, reikia nepamiršti, kad kartais susipažįstame su žmonėmis trumpam gyvenimo laikotarpiui, kad reikiamam momentui turėtume tam tikrą aplinką ir išmoktume tam tikras pamokas. Puiku jei iš to išsivysto ilgalaikė partnerystė, bet nereikia nuogąstauti, kad partnerystė baigiasi.
Iškilios Asmenybės ir Jų Įtaka
Istorijos, kultūros lauke ypatingą vietą užima iškilios asmenybės ir jų skleidžiamos idėjos, propaguojamos vertybės. Didžios asmenybės (autoritetai) visuomenę telkia ir veda, keičia jos mentalitetą, akiratį ir lūkesčius, atveria naujus mąstymo horizontus. Iškilios asmenybės ir jų darbai įprasmina tautos ir valstybės gyvenimą. Per ryškiausių asmenybių veiklą mokiniai geriausiai mato, kaip skleidžiasi idėjos - vyraujančios visuomenės gyvenimo ar tam tikro dalyko kryptys, kurios susiformavo veikiamos vienokių ar kitokių socialinių, mokslinių aplinkybių. Be idėjų nebūtų aišku, kur link eina žmonija vienu ar kitu laikotarpiu. Todėl deramą vietą ugdymo procese turėtų užimti tiek iškilios istorinės ir dabarties asmenybės (nusipelnę Lietuvos ir pasaulio menininkai, mokslininkai, išradėjai ir atradėjai, žymūs politikai, visuomenininkai ir kt.), tiek pagrindinės filosofinės (etinės, moralinės ir kt.) idėjos, darančios įtaką mokslo, visuomenės, kultūros, inovacijų ir technologijų, politikos, ekonomikos ir ekologijos plėtrai.
"Kietumas" Kaip Asmenybės Bruožas
CNN.com rašo, kad tyrėjai išsiaiškino, jog palyginti su žmonėms, kuriuos žmonės laiko gerais ir palankiais, kieti žmonės yra vertinami kaip labiau ekstravertiški, galingi, drąsūs, savarankiški, atviri ir hedonistiški. „Labiausiai nustebino tai, kad visose šalyse buvo įvardijami tie patys bruožai“, - stebėjosi vienas iš pagrindinių tyrimo vadovų Čilės Adolfo Ibanezo universiteto rinkodaros docentas Toddas Pezzuti. Anot tyrėjo, nesvarbu, kuri tai būtų šalis - Kinija, Korėja, Čilė ar JAV, visur žmonės mėgsta tuos, kurie peržengia ribas ir skatina pokyčius. „Kietumas“, tikino tyrėjai, iš tiesų reiškia kai ką fundamentalesnio.
Adolfo Ibanezo universiteto, Arizonos universiteto ir Džordžijos universiteto mokslininkai nuo 2018 iki 2022 m. atliko eksperimentus, juose dalyvavo beveik 6000 žmonių iš dvylikos šalių: Australijos, Čilės, Kinijos, Vokietijos, Indijos, Meksikos, Nigerijos, Ispanijos, Pietų Afrikos, Pietų Korėjos, Turkijos ir Jungtinių Valstijų. Dalyviai buvo paprašyti pagalvoti apie žmogų savo gyvenime, kurį jie laiko „kietu“, „nekietu“, „geru“ arba „negeru“. Tuomet jie buvo paprašyti įvertinti to žmogaus asmenybę pagal dvi skalės: „Big Five Personality“ skalę, kuri plačiai naudojama padedant apibūdinti asmenybės bruožus, ir „Portrait Values Questionnaire“ klausimyną, skirtą įvertinti asmens pagrindines vertybes. Tyrimo dalyviai nuosekliai siejo ramybę, sąžiningumą, universalumą, malonumą, nuoširdumą, patikimumą, tradiciškumą ir sugebėjimą prisitaikyti su geru žmogumi, o ne su kietu.
T. Pezzuti tikino nemanantis, kad šių „kietų“ bruožų galima išmokyti. O „kietumo“ formulė susidėjo iš šešių charakterio bruožų - ekstravertiškumo, hedonizmo, galingumas, drąsumo, atvirumo ir savarankiškumo. Šie bruožai, pasak rezultatų, priskiriami „kietoms“ asmenybėms nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties ar išsilavinimo lygio.
Tyrimas parodė, kad „kieti“ ir „geri“ žmonės nėra vienodai vertinami, tačiau yra tam tikrų sutampančių bruožų, tikino vienas iš tyrimo vadovų, Arizonos universiteto rinkodaros docentas Calebas Warrenas. „Kad žmogus būtų laikomas kietu, jis turi būti šiek tiek simpatiškas ir vertas pagarbos, o tai yra ir gerų žmonių bruožai. Tačiau kieti žmonės dažnai turi ir kitų savybių, kurios moraline prasme nebūtinai laikomos „geromis“, pavyzdžiui, hedonizmas ir galingumas“, - komentavo V. Warrenas.
Paklaustas, kokią viešą asmenybę ar įžymybę jis laikytų „kieta“ remdamasis savo tyrimais, T. Pezzuti iš karto paminėjo „Tesla“ ir „SpaceX“ generalinį direktorių Eloną Muską. Anot tyrėjo, E.Muskas atitinka visus šešis tyrime nustatytus požymius.