Šeima - tai ne tik kraujo ryšiais susijusių žmonių grupė, bet ir sudėtinga sistema, kurioje kiekvienas narys atlieka tam tikrą vaidmenį. Šeimos elgesio modelis apibrėžia, kaip šeimos nariai sąveikauja, bendrauja ir sprendžia problemas. Norint sukurti darnią atmosferą, svarbu suprasti, kas lemia šeimos elgesio modelį ir kaip jį galima koreguoti.
Taisyklės ir Lūkesčiai: Saugumo Pagrindas
Norint išvengti dažnai kylančių konfliktų ir sukurti darnią atmosferą šeimoje, labai svarbu sukurti tam tikras taisykles, kurios padėtų modeliuoti visų šeimos narių elgesį, kurio tikimasi. Būdami tėvais, kiekvienas labai gerai supranta, koks elgesys yra priimtinas (ir koks ne), bet labai dažnai įvardinti savo lūkesčius gali būti ne taip paprasta. Kai šeima turi raštu surašytas taisykles, tada kiekvieno lūkesčiai tampa labai aiškūs. Tokios taisyklės taip pat padeda vaikams jaustis saugiai. Kada taisyklės yra aiškios, jų laikosi visi šeimos nariai, šeimoje daug rečiau kyla konfliktai.
Taisyklės turi apimti tai, ko tikimąsi iš kiekvieno šeimos nario namuose, tame tarpe ir iš tėvų. Todėl taisyklėse neturėtų būti tokio įrašo kaip „gultis į lovą 9 val.“, nebent ir jūs planuojate eiti miegoti tokiu metu. Vaikams augant taisyklės turi būti peržiūrimos ir koreguojamos, taip pat jos turi būti aptariamos, jeigu kuris nors iš šeimos narių nelabai laikosi vieno ar kito taisyklių punkto, pavyzdžiui, valgio metu nuolat sėdi su telefonu. Jomis nustatomas laiko limitas kiek laiko per dieną galima žiūrėti TV, naudotis kompiuteriu, telefonu. Kokiu metu negalima naudotis ekranais (pavyzdžiui valgio metu) arba prieš kiek laiko iki miegojimo prietaisai turi būti išjungti.
Šeimos Gyvenimo Archetipai ir Jų Įtaka
Šeimos gyvenimo archetipai susiformavo gilioje senovėje. Jų virsmus ir metamorfozes lėmė ne tik socialiniai veiksniai: karai, revoliucijos, gamtos stichija, bet ir skirtingos, vienam ar kitam žemynui, regionui būdingos religinės tradicijos.
- Patriarchalinis modelis: Pirmykštės bendruomenės patriarchališkumas per Antikos ir Atgimimo epochas virto katalikiškoje Europoje labiausiai paplitusiu šeimos modeliu - tėvas yra šeimos galva, jis dominuoja, tačiau moters nuomonė yra svarbi, su ja tariamasi. Vaikai turi paklusti tėvui ir motinai, tačiau jų „balsas“ taip pat girdimas.
- Lygiateisiškumo modelis: Šūkių apie lyčių lygybę nestokojusi Amerika - tarsi protestantiškoji opozicija. Tėvas ir motina šiame šeimos modelyje yra lygūs, gali pavaduoti vienas kitą visose gyvenimo srityse. Žeminantis požiūris į moterį yra smerkiamas. Todėl nei vyras, nei moteris neužima dominuojančios pozicijos, o vaikų teisės prilygsta tėvų teisėms.
- Autoritarinis modelis: Musulmonai taip pat vertina moterį - tačiau jos „vertė“ šiame religiniame diskurse įgyja tiesioginę reikšmę ir labai materialią išraišką. Moteris gausiai apipilama dovanomis, tačiau jos įtaka apima tik mažą interesų sritį: šeima, vaikai, drabužiai, maistas, papuošalai. Didelis autoritetas tokiame šeimos modelyje tenka tėvams - jie palaiko, guodžia, pamoko.
- Motinos dominavimas: Žydų šeimose ryškiai dominuoja moteris. Motinos autoritetas itin reikšmingas, tai rodo ir tai, kad vaiko tautybę lemia ne tėvo, bet mamos tautybė.
Tradicinis Lietuvių Šeimos Modelis ir Jo Iššūkiai
Tradicinį lietuvių šeimos modelį psichologai lygina su kovos lauku. Paveikti įvairių šalių kultūrų, mes turime galimybę paveldėti ir patriarchališkesnį šeimos modelį, tačiau gausu augusių ir demokratijos pagrindais sukurtose šeimose, todėl neretai moterys nenori paklusti vyro valiai, kovoja dėl lygiateisiškumo ar net siekia dominuoti šeimoje. Vaikų ir tėvų santykiai lietuvių šeimoje taip pat skirtingi - despotiškesnėse šeimose vaikų teisių ir nuomonės paisoma mažiau, jiems liepiama paklusti tėvų autoritetui. Laisvesnėse šeimose, kur tėvai tariasi, priimdami sprendimus, dalijasi atsakomybe ir įtakos sferomis, vaikų nuomonės paisoma labiau.
Taip pat skaitykite: Tyrimas apie rezidentų šeimų perdegimą
Pasak psichologų, vis dažniau pasitaiko „atvirkščių“ šeimų - tėvo vaidmuo tokiose šeimose gerokai nublankęs, jo figūra mažai reikšminga. Šeimos karietos vadeles tokioje šeimoje tvirtai laiko moteris, ji tvarko finansus, daugiau uždirba arba valdo kone visus vyro uždirbamus pinigus, ji kontroliuoja vaikus. Gali būti, kad vyrų infantilumą šiuo atveju lėmė anksčiau siautėję karai, pasiglemžę didžiąją vyrijos dalį ir sukūrę „šeimos be vyro“ modelį.
Paveldėti Šeimos Modeliai: Kaip Jie Mus Veikia
„Viskas gana paprasta, - pasakoja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichiatras Dainius Stasiūnas. - Gimstame su dideliu gebėjimu ir noru pamėgdžioti. Natūralu, kad mėgdžiojame tuos, kuriuos matome dažniausiai - savo tėvus. Tarsi slaptas katalizatorius čia veikia ir mūsų paveldėti genai. Diena po dienos, žingsnis po žingsnio - per kelis pirmuosius gyvenimo dešimtmečius išmokstame tai, kas vėliau tampa šeimos modeliu: ką veikia tėtis, ką mama, už ką atsakingas vyras, už ką moteris, kiek svarbūs jausmai (savo ir kito žmogaus), ką sprendžia visa šeima, ką nurodo šeimos galva (jei toks yra), koks požiūris į vaikus, kas jais rūpinasi, ar su jais tariamasi ir t. t.“
Visa tai virsta vientisa įpročių ir stereotipų sistema, įsitvirtinančia mūsų sąmonėje ir pasąmonėje. Taip tvirtai, kad imame manyti, jog tai mūsų pačių išmąstytas, sukurtas šeimos modelis, kad elgiamės unikaliai ir taip, kaip norime patys. Štai čia ir prasideda intriguojanti dalis - asmuo su susiformavusiu šeimos modeliu išeina į platųjį pasaulį ir… sutinka kitą asmenį: žavų, patrauklų, viliojantį. Pora mėgaujasi jausmais ir santykiais, kol vieną dieną pasijunta tarsi dvi kojos batų parduotuvėje - gerai, jei pėdų ilgis ir plotis sutampa, tuomet nesunku išsirinkti derančią batų porą. Kur kas blogiau, kai paaiškėja, kad „kojos“ visiškai skirtingos, t. y. vyro šeimos modelis, tarkime, patriarchalinis, o moteris, priešingai, augo lygiateisiškumo principus puoselėjusioje šeimoje. Meilė yra, sutarimo - ne.
Dažniausi Psichologiniai Šeimos Modeliai
Psichiatras Dainius Stasiūnas pasakoja, kad Lietuvoje dažniausiai susiduria vyro ir moters dominantės. Šeimos modelių neatitikimo galima tikėtis ir tuo atveju, jei kartu gyventi nusprendžia visiškai skirtingų kultūrų atstovai - tokiu atveju pravartu pasidomėti, kas priima sprendimus būsimojo ar būsimosios šeimoje, kaip čia dalijamasi atsakomybe.
Skirstyti šeimos modelius galima ir kitaip:
Taip pat skaitykite: Psichologo patarimai šeimai
- „Aš + aš“: Taip mąstantis žmogus norės visiškai valdyti partnerį ir vaikus. Tokį modelį paveldėjęs žmogus bus linkęs į despotizmą, tikėtina, kad sieks kitų šeimos narių paklusimo, norės spręsti, ką šeima valgys pietums ir kur atostogaus.
- „Aš + mes“: Toks žmogus gal ir norės, kad į jo interesus būtų atsižvelgiama, tačiau bus sukalbamas, linkęs pasidalyti atsakomybe, ieškoti bendro sutarimo, kai sprendžiami šeimai svarbūs klausimai.
- „Mes + mes“: Gali susidaryti iliuzija, kad tokį šeimos modelį propaguojantis žmogus itin šeimyniškas. Tačiau gali būti, kad jis bus linkęs per daug susitapatinti su šeima, atsisakyti savojo „aš“. Tokį modelį psichologai mini, kaip būdingesnį infantilioms, priklausomoms asmenybėms.
Šeimos Modeliai Pagal Elgesį
Šeimos modeliai skiriasi ir pagal elgesį. Nors jų yra begalė, pažvelkim į kelis būdingiausius:
- „Jei taip, aš išeinu…“: Tokio šeimos modelio žmogus linkęs grasinti skyrybomis, trankiai „išeiti“ po kiekvieno didesnio barnio. Jis dažnai keičia darbą, draugus ar net gyvenamas šalis. Jį nuolat kažkur traukia. Įdomu tai, kad šis modelis paveldimas ne tiesiogiai, t. y. tokio žmogaus tėvas ar motina gali būti linkę „išeiti“ į alkoholio liūną, o jų vaikai gali visiškai negerti, tačiau „išeiti“ tapdami darboholikais ar nuolat įsiveldami į meilės nuotykius už šeimos ribų. Jei tokio žmogaus maldaujama sugrįžti, nieko gero nepasiekiama. Veiksmingiausia priemonė - išeiti taip pat, kaip išeina jis. Atsidūręs paliktojo vietoje visada paliekantis žmogus gali rimtai susimąstyti. Toks „smūgis“ gali tapti priežastimi keistis arba… pastūmėti į kitą kraštutinumą.
- „Viskas prarasta“: Šis šeimos modelis būdingesnis moterims. Tokie nuolat nelaimingi žmonės kaltina kitus dėl savo nelaimių ir savotiškai jomis mėgaujasi - juk karti patirtis neva suteikia teisę mokyti aplinkinius (ypač vyrą ar žmoną), kaip reikia gyventi. Dažnai šios „aukos“ pačios daro viską, kad būtų paliktos, nuskriaustos, taip tarsi vėl patvirtindamos anksčiau susidarytą pasaulio ir santykių vaizdinį. Modelio „viskas prarasta“ atstovai neretai tuokiasi su modelio „jei taip, aš išeinu“ atstovais - gauname puikų rinkinį: vienas palieka, kitas siekia būti paliktas. Įdomu tai, kad šio modelio atstovų šeimoje paliktųjų yra ištisos kartos. Nors šis elgesio modelis, pasak psichologų, itin nekonstruktyvus, tačiau labai paplitęs - simpatiški ir išsilavinę, gražūs ir daug pasiekę, tačiau paveldėję šį modelį asmenys linkę susirasti despotiškus tironus, kompleksuotus ir nuo priklausomybių kenčiančius partnerius.
- „Man nieko nereikia!“: Šis šeimos modelis susiformuoja, kai tėvai labai sumenkina vaiką, neskiria jam pakankamai meilės ir dėmesio. Jis užauga menkos savivertės. Tokie žmonės dažnai teigia nenorį vaikų, šeimos, o sutikę jausmus sukeliantį partnerį, linkę jį mesti. Jei ir tuokiasi, tai stengiasi pasirinkti partnerį, kuriam nieko ypatinga nejaučia. Tokio žmogaus sieloje gyvena vaikas, kuriam sykį kažkas tarė: „Na, kas tu toks, juk tu nieko vertas, tu nenusipelnei to ar ano!“ Bandydami įrodyti, kad vis dėlto kažko nusipelnė, tokie žmonės neretai pasiekia svaiginančių karjeros aukštumų, maudosi prabangoje. Tačiau retai leidžia būti sau iš tiesų laimingiems, o kartu neleidžia tokiems jaustis ir gyvenantiems šalia.
Kaip Perimame Šeimos Modelį?
Pasak psichiatro D. Stasiūno, vienos formulės nėra, tačiau tikėtina, kad tėvus ir jų santykius stebėjęs vaikas perims vieno ar kito iš tėvų elgesio modelį. Žinoma, gali būti radikaliai priešingai - visą gyvenimą girtavimą šeimoje stebėjęs jaunuolis ar mergina atmes bet kokius santykius, jei juose atsiras alkoholizmo ar kitos priklausomybės šešėlis. Tačiau dažniau despotiškos šeimos užaugina valdingą šeimos modelį turinčius vaikus, o demokratiškai reikalus sprendę, taręsi vienas su kitu ir su vaikais tėvai išugdo dialogui pasiruošusią, tačiau nuolankiai nurodymų priimti neketinančią asmenybę. Neįmanoma išaugti be šeimos modelio. Tad vienokį ar kitokį jį „atsinešame“ į savo santykius, ir prasideda „šlifavimo darbai“.
Ar Galima Pakeisti Šeimos Modelį?
Čia ir kyla esminis klausimas - ar paveldėtą ir išmoktą šeimos modelį apskritai įmanoma pakeisti? Psichiatrų bei psichologų nuomonė čia sutampa - iš esmės pakeisti būtų labai sunku, tačiau pakoreguoti tikrai įmanoma! Kiek šeimos modelis, kitaip tariant - susiklostęs mąstymas, yra paslankus, priklauso nuo daugelio aspektų: kiek stipriai tėvas ar mama dominavo vaikystės šeimoje, kiek pagarbos (o svarbiausia - meilės) yra santykiuose su partneriu.
„Beje, būtent meilė yra pagrindinis variklis, ta stebuklingoji lazdelė, galinti nugalėti per dešimtmečius susiformavusius stereotipus“, - teigia D. Stasiūnas. Mat jei kitą myliu ir gerbiu, negaliu nesidomėti, kaip jis jaučiasi, kai elgiuosi vienaip ar kitaip. Negaliu leisti, kad tas žmogus jaustų diskomfortą dėl mano veiksmų, todėl imu mąstyti, ką galėčiau pakeisti. Sutinku pasislinkti, nusileisti, kad mano mylimam būtų geriau. Auksinė taisyklė - pakeisti šeimos modelį galima tuo atveju, jei jį keisti žmogus apsisprendžia pats. Prievarta čia nieko nepasieksi.
Atviras Pokalbis: Geriausias Vaistas
Nuo to, ar mokėsite išsakyti vienas kitam savo jausmus ir lūkesčius, nuo to, ar gebėsite išgirsti, ką sako jūsų partneris, priklausys jūsų šeimos modelis ir ateitis. Kaip kalbėti? Svarbiausia, pasistenkite nekaltinti, kalbėkite kuo ramesniu balsu ir būkite nuoširdus. Aliuzijos į jo ar jos šeimą („Matai, kaip tavo tėvai elgėsi, tu irgi taip elgiesi, ir mums taip nutiks…“ ir t. t.) neturi jokios vertės. Tai, pasak psichiatro D. Stasiūno, arba privers partnerį gintis, arba sukels jam gėdos jausmą. Abiem atvejais vietoj pokalbio kils barnis arba stos spengianti tyla.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Despotiškesniam partneriui reikia išdrįsti pasipriešinti. Jei į jūsų norus, pavyzdžiui, kad ir dėl atostogų, neatsižvelgiama, nereikia tylėti. Galima ramiai, bet tvirtai pasakyti „Ne, šįkart mes neskirsime visų atostogų tavo žvejybai (vaikščiojimui po parduotuves). Šiemet dalį atostogų praleisime ten, kur noriu aš. Pamatysi, mums visiems ten bus tikrai smagu, todėl pamėginkim. O žiemos atostogų vietą parinksi tu.“ Kita vertus, jei šeimą sukuria du dominuoti mėgstantys žmonės, jie dažnai nepastebi, kad pykstasi dėl visiškų smulkmenų - ne iš tos pusės spaudžiamos dantų pastos tūtelės, ar ne vietoje padėto rankšluosčio. Tokiu atveju šeimos modelio kaltinti nereikėtų, o štai pasijuokti iš savęs ir neleisti sau kartinti gyvenimo dėl tokių niekų būtų pravartu.
Asmeninė Realybė ir Elgesio Modeliai
Mūsų asmenybę kuria mūsų asmeninė realybė. O mūsų asmenybė susideda iš to, kaip mes mąstome, ką jaučiame ir kaip elgiamės. Taigi asmuo, skaitydamas šiuos žodžius, kuria dabartinę asmeninę realybę, kurią vadina savo gyvenimu. Norėdami sukurti naują asmeninę realybę - naują gyvenimą, turime pradėti analizuoti savo mintis ir jas keisti.
Daugelis mūsų gyvenimo sunkumų, galimai turi suprantamas ištakas vaikystėje, kai nepatenkinami yra tam tikri vaiko poreikiai - prisirišimo, artumo, meilės, empatijos ir saugumo. Tuo metu auginusių mus artimųjų elgesys ir mąstymas mūsų atžvilgiu intuityviai mums atrodė teisingas. Pavyzdžiui, suvokus kokie reiklūs ir greitai taikantys bausmes buvo mūsų pačių tėvai, galime suprasti dėl ko mus traukia kritikuoti linkę partneriai arba kodėl taip prastai save vertiname suklydę. Nesvarbu ar vaikai buvo tėvų mušami, ar pernelyg dažnai paliekami vieni, ar išnaudojami seksualiai, ar laikomi nevykėliais, ar liguistai saugomi, ar nepagrįstai kaltinami - dabar jau suaugus, beveik visi jie jaučia pažeistą savo vertės jausmą. Dažniausiai tokie asmenys jaučiasi mažiau vertingais, nemylimais ir mažai ką sugebančiais, o atsirandantis nepasitikėjimas savimi ir menkas savęs vertinimas gali pakenkti bet kuriam jų gyvenimo ir santykių kūrimo aspektui. Taigi - praeitis yra svarbi mūsų dabarčiai ir ateičiai. Praeityje susiformavę modeliai ir toliau vystosi suaugus ir tampa mūsų gyvenimo dalimi. Šių savo elgesio modelių dažnai žmogus sąmoningai nesuvokia. Tačiau būtent jau susiformavę modeliai nulemia, kaip žmogus jaučiasi, ką mąsto ir kaip elgiasi tam tikrose situacijose bei kokius kuria tarpusavio santykius.
Daugiau ar mažiau visi žmonės vadovaujasi tam tikrais modeliais ir ne visais atvejais jie yra netinkami ar kenksmingi. Kol žmogui susiformavę modeliai nekelia daug problemų, jis jais gali naudotis visą gyvenimą. Problema yra tuomet, kai modeliai būna taip giliai įsirėžę žmogaus viduje, kad asmuo vadovaujasi jais nedvejodamas ir nesvarstydamas nepriklausomai nuo to, ar modelis taikytinas ir tinkamas aplinkybėms esamoj situacijoj ar ne. Neadaptyvūs ar netinkamai taikomi elgesio modeliai gali išprovokuoti tokius neigiamus jausmus kaip pyktį, liūdesį, nerimą.
Nepatenkinti Vaiko Poreikiai ir Elgesio Modeliai
Sugrįžkime prie nepatenkintų vaiko poreikių ir susiformavusių elgesio modelių. Jeigu tame amžiaus tarpsnyje nebuvo užtikrintas vaikui saugumas:
- Apleistumas: Tai jausmas, kad žmonės, kuriuos mylite, jus paliks ir galiausiai liksite amžiams emociškai atsiskyręs nuo kitų. Visiškai nesvarbu, ar kamuoja nuojauta, kad jūsų artimieji mirs, visam laikui išvyks ar jus paliks, nes ras geresnį. Jūsų neapleidžia jausmas, kad liksite vienas. Dėl tokio įsitikinimo galite pernelyg kabintis į artimus žmones. Ironiška, tačiau galiausiai toks elgesys juos tik atstumia.
- Nepasitikėjimas ir išnaudojimas: Tai įsitikinimas, kad žmonės jus kaip nors įskaudins ar išnaudos. Tai yra apgaudinės, meluos, manipuliuos, pažemins, fiziškai jumis pasinaudos. Tokiais atvejais, norėdamas apsisaugoti žmogus slepiasi už nepasitikėjimo sienos, tai yra neprisileidžia kitų pernelyg arti, jiems kelia įtarimą kitų žmonių ketinimai ir dažniausiai blogiausi.
Kiti modeliai susiję su gebėjimu savarankiškai veikti:
- Priklausomybės: Kai jaučiatės negebantis savarankiškai be aplinkinių pagalbos tvarkytis su kasdienėmis užduotimis. Kiti jums būtini kaip ramstis, gyvenime jums reikalingas nuolatinis palaikymas. Vaikystėje, bandydamas įtvirtinti savarankiškumą, buvote skatinamas jaustis nepajėgus ir negebantis susidoroti su iššūkiais. Suaugęs ieškote stiprių asmenybių, nuo kurių galėtumėte priklausyti, ir leidžiate joms vadovauti jūsų gyvenimui.
- Pažeidžiamumas: Tai gyvenimas nuolatinėje baimėje. Tai galėtų būti tykančios nelaimės, tarkim: gamtos stichijos, nusikaltimų, ligų ar finansinės krizės. Žmogus šiame pasaulyje nesijaučia saugus. Tikėtina, kad vaikas buvo skatinamas manyti, jog pasaulis pavojinga vieta gyvenime. Veikiausiai tėvai pernelyg globojo ir perdėtai nerimavo dėl vaiko saugumo.
- Emocinė deprivacija: Tai įsitikinimas, kad jūsų meilės poreikis nebus tinkamai patenkintas. Jums atrodo, kad niekam nerūpite ir niekas nesupranta, kaip jaučiatės. Jus traukia šalti ir atsiriboję žmonės arba pats esate šaltas ir atšiaurus, o tai skatina užmegzti santykius, kurie tikrai neteikia pasitenkinimo. Jaučiatės apgauti ir blaškotės tarp kylančio pykčio bei nuoskaudos ir vienatvės jausmo.
- Socialinė izoliacija: Paaiškina jūsų ryšius su draugais ar žmonių grupėmis. Tai jausmas, kad esate izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio, esate kitoks - skiriatės nuo kitų žmonių ir nesate jokios bendruomenės dalis. Su tokiu įsitikinimu užauga žmonės, vaikystėje matę ar jautę, kad jų šeima kažkuo kitokia nei kitos šeimos. Galbūt turėjote kokių nors neįprastų savybių, dėl kurių jautėtės kitoks nei visi. Tikėtina galėjote išgyventi bendraamžių atstūmimą, nes jums buvo būdinga tai, ko kiti bendraamžiai nepriėmė. Dėl to jautėtės socialiai nepageidaujamas. Suaugę šie asmenys jaučiasi nepakankamai patrauklūs, užimantys žemą padėtį visuomenėje, neįdomūs, nuobodūs, turintys prastesnius bendravimo įgūdžius ar dar kitaip kitokie ir dėl to atstumti. Sociume jaučiatės ir elgiatės taip tarsi būtumėte prastesnis. Suaugęs, šalindamasis kitų iš esmės palaikote šį modelį, tai yra vengiate bendravimo grupėje ir megzti draugystes. Ne visuomet įmanoma pastebėti, kad žmogui būdinga socialinė izoliacija. Dauguma tokių žmonių jaučiasi ganėtinai gerai ir turi pakankamai socialinių įgūdžių intymioje aplinkoje ar bendraujant su kuo nors dviese.
- Defektyvumas: Kai jaučiatės ydingas ir turintis trūkumų. Esate įsitikinęs, kad kiekvienas, kuris pakankamai gerai jus pažins, negebės jūsų mylėti. Nerimaujate, kad jūsų trūkumai iškils į dienos šviesą. Vaikystėje galimai nebuvote ir nesijautėte vertinamas tėvų už tai, kas esate, bet priešingai buvote peikiamas, kritikuojamas už „ydas“. Dažnai kaltinote save, tai yra jautėtės nenusipelnęs meilės, o suaugęs bijote mylėti.
- Nesėkmė: Tai įsitikinimas, kad esate nevykėlis gyvenime. Tai gali būti moksle, sporte, darbe. Jaučiatės prastesnis, palyginti su bendraamžiais, bendradarbiais. Vaikystėje jūsų pasiekimai būdavo nuvertinami, jautėtės prastesnis už kitus. Galbūt mokykloje buvote vadinamas „kvailu“, „negabiu“ ar „tinginiu“.
- Paklusnumas: Pasirinkę paklusnumo modelį, aukojate savo poreikius ir troškimus siekdami patikti ir įtikti kitiems, kad patenkinti jų poreikius. Leidžiate kitiems jus valdyti. Taip elgiatės vedami kaltės, tai yra baimindamiesi, kad įskaudinsite kitus, jei visų pirma pasirūpinsite savimi. Arba baimės, kad nepaklusęs užsitrauksite bausmę arba būsite palikti. Tokį elgesio modelį galimai lėmė tai, kad veikiausiai vienas iš tėvų vertė jus nuolankiai paklusti.
- Negailestingi standartai: Jei pasirinktas negailestingų standartų modelis, vadinasi, beatodairiškai stengiatės pateisinti itin didelius jums keliamus lūkesčius. Tai yra, per daug reikšmės teikiate visuomeninei padėčiai, pinigams, pasiekimams, grožiui, įvaizdžiui. Visa tai darote laimės, malonumo, sveikatos sąskaita, neįvertindami tai, kad gyvenime už viską reikia mokėti. Taip elgdamiesi, veikiausiai taip pat daug tikitės ir iš kitų, esate labai kritiški. Vaikystėje galimai buvo tikimasi, kad būsite šauniausias, o antraip nevykėlis.
- Privilegijuotumas: Dar galima būtų paminėti ir privilegijuotumo modelį. Tai problema susijusi su gebėjimu susitaikyti su tikroviškomis gyvenimo ribomis. Tokie žmonės jaučiasi esą ypatingi. Jie tikisi elgtis taip, kaip nori, kalbėti, kas jiems patinka, ir gauti viso to, ko užsimano ir tai turi būti čia ir dabar, be jokių išlygų. Jie nepaiso ribų, kurios kitiems atrodo padorios ir protingos. Nesigilina, ar jų sprendimai ir norai įmanomi, kiek tam gali prireikti laiko bei kantrybės ir kokių padarinių turės kitiems. Jiems sunku tvardytis. Dauguma tokių žmonių vaikystėje buvo lepinami. Iš jų nebuvo reikalaujama susivaldyti, elgtis drausmingai ir susitaikyti su apribojimais.
Vienu metu gali skirtingu intensyvumu veikti ne vienas, o keli elgesio modeliai. Keičiantis asmens gyvenimo aplinkybėms, gali keistis ir modeliai. Taip pat, pastebėjus netinkamus ar nenaudingus gyvenimiškose situacijose modelius, asmuo sąmoningai gali ieškoti ir bandyti juos keisti. Pokyčiams nėra amžiaus cenzo - galime keisti savo elgesio modelius kai jaučiame, kad jie mums negelbėja gyvenime, o tik trukdo. Pasiryžimas pokyčiams kur kas lengvesnis kai jaučiamas šalia esančių pritarimas, palaikymas. Paprašykite pagalbos tų, kurie jus myli, kuriais jūs pasitikite. Leiskite į procesą įsitraukti draugams ar jus palaikantiems šeimos nariams. Papasakokite kaip jaučiatės, ką ketinate daryti ir paprašykite padėti.
Šeimos Socialinis Modelis ir Vaikų Raida
Šeima yra pirmoji ir svarbiausia institucija, turinti didžiulę įtaką vaiko raidai. Šeimos socialinis modelis - tai šeimos struktūra, vertybės, bendravimo būdai ir elgesio modeliai, kurie perduodami vaikams kasdieniame gyvenime. Tradicinės šeimos modelis, kuriame vaikai auga su abiem tėvais, vis dar yra labiausiai paplitęs, tačiau vis daugiau vaikų auga ne tradicinėse šeimose: vienišų tėvų, išplėstinių šeimų, globos ar įvaikinimo šeimose.
Vaikai mokosi stebėdami ir imituodami tėvų elgesį. Tėvų gebėjimas tvarkyti konfliktus, jų emocinio atsako būdai, taip pat bendravimo ir problemų sprendimo įgūdžiai daro didelę įtaką vaikų emociniam ir socialiniam vystymuisi. Šeimos vertybės ir tėvų lūkesčiai formuoja vaiko asmenybę ir pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, šeimose, kurios vertina mokslą ir nuolatinį tobulėjimą, vaikai dažnai pasižymi didesne akademine motyvacija. Šeimose, kuriose vyrauja autoritetingas auklėjimo stilius, skatinama vaikų nepriklausomybė, o tai teigiamai veikia jų savivertę ir savigarbą. Tuo tarpu autoritarinis ar permisijus stilius gali sukelti įvairių psichologinių problemų, įskaitant žemą pasitikėjimą savimi ar elgesio sutrikimus. Šeimos ekonominė padėtis taip pat turi reikšmės vaikų raidai. Finansinės galimybės lemia švietimo kokybę, laisvalaikio praleidimo galimybes ir sveikatos priežiūrą.
Šeimos socialinis modelis yra dinamiškas ir keičiasi kartu su visuomenės pokyčiais. Svarbu, kad tėvai ir globėjai nuolat ieškotų būdų, kaip geriau suprasti ir patenkinti vaikų emocinius ir socialinius poreikius, kad jų augimas būtų sveikas ir pilnavertis.