Įvadas
Juozas Girnius, žymus XX a. lietuvių filosofas, savo darbuose nagrinėjo žmogaus egzistenciją, moralę ir tautos santykį su žmogaus būtimi. Šiame straipsnyje analizuojama Girniaus filosofija, ypač jo žmogaus prasmės žemėje samprata, remiantis jo knygomis ir straipsniais.
Tauta ir Tautinė Ištikimybė
Girnius teigė, kad tauta ir tautinė ištikimybė nėra absoliutūs dalykai. Žmogus gali tapti neištikimas savo tautai net gyvendamas tarp tautiečių, o ypač nutolęs nuo jos, pavyzdžiui, tremtyje. Tokį apsisprendimą lemia laisva valia, kurią veikia įvairūs motyvai ir aplinka. Taigi, ištikimybė tautai yra žmogaus valios triumfas prieš aplinką.
Svetima aplinka, anot Girniaus, labiausiai skatina palikti savo tautą ir prisijungti prie kitos. Nutautėjimo tikrovė iškelia tautinės ištikimybės klausimą. Autorius pastebėjo, kad lietuvių tautos vaikų yra visame pasaulyje, o karas išblaškė tūkstančius tautiečių po svetimus kraštus. Nauja aplinka veikia tautinės ištikimybės klausimą, skatindama spręsti jį subjektyviai. Asmeninis išsilaikymas svetur gundo labiau rūpintis rytdiena, negu savimi pačiais giliąja prasme. Tačiau, kaip teigė Girnius, tiek atskiram žmogui, tiek ir tautai kyla uždavinys vertingai egzistuoti, o ne tik paprastai laike trukti.
Egzistencinė Filosofija ir Žmogaus Būtis
Girnius savo filosofijoje nagrinėjo žmogaus būties ryšį su tauta, kuriai žmogus priklauso pačia savo būtimi. Dar studijų metais jis domėjosi egzistencine filosofija, nagrinėjo Heideggerio egzistencializmą ir Jasperso egzistencialinę metafiziką. Jam ypač rūpėjo žmogiškosios būties metafizinė bei moralinė problematika. Jis rašė apie žmogaus kančios prasmę, žmogaus prasmes žemėje poeziją ir žmogų be Dievo.
Rašydamas apie tautinius uždavinius tremtyje, Girnius pabrėžė ištikimybės savo tautai pareigą. Naujas veikalas atsirado dėl autoriaus reakcijos į lietuvių tautos dalies padėtį. Naujoje aplinkoje daugeliui sunku laikytis normų, kurių privalu laikytis, jei nenori tapti tautos atplaiša. Girnius siekė priminti tas normas, todėl jo knyga yra norminio pobūdžio: autorius svarstė, kaip privalu elgtis atsidūrus svetur, moraliniu požiūriu nušviesdamas, kam įpareigoja ištikimybė tautai.
Taip pat skaitykite: Vaižganto biografija
Tauta: Bendruomenė, Valstybė ir Kultūra
Girnius savo knygos pirmoje dalyje dėsto, kas yra tauta. Jis aptaria bendruomenę ir organizaciją, tautą ir valstybę, tautą ir kultūrą, tautą ir asmenį, patriotizmą, nacionalizmą ir kosmopolitizmą. Tauta, anot Girniaus, susikuria suvokdama pati save ir norėdama būti tuo, kas ji yra. Tačiau apibrėžti tautą nėra lengva, nes apibrėžiant ją, viena ar kita žymė ima ir iškrenta: kalba, rasė, teritorija ir pan. Todėl autorius pabrėžia, kad svarbi ne tiek šie elementai, kiek tam tikra vienybė.
Vienybės pagrindu autorius laiko bendruomenę, kuri skiriasi nuo organizacijos. Bendruomenė remiasi savo prigimtimi, o organizacija - susitarimu. Tauta yra bendruomeninio pobūdžio grupė, prigimtinė arba savaiminė bendruomenė. Tuo tarpu valstybė yra sutarties dalykas, nors ir atitinka žmogaus visuomeninę prigimtį. Valstybės sukūrimu tauta įgyja organizacinę lytį. Tai yra organizacija, kuri įgalina tautą laisvai gyventi ir laisvai kurti tautinę kultūrą.
Tautinė kultūra yra saitas, kuris sumezga visus ryšius, siejančius tautą: bendra kilmė, kalba, gyvenimo būdas, istorinis likimas. Kultūra juos sulydo į vidinę tautos vienybę, reikalingą tautai išsilaikyti ir išlaikyti politinį savarankumą. Girnius teisingai pastebi, kad senojoje Lietuvos valstybėje nesukūrus pajėgios tautinės kultūros, ilgainiui praradome nepriklausomybę ir atsidūrėme prieš pačios tautinės gyvybės išblėsimo grėsmę.
Kurdama savo kultūrą, tauta vykdo savo pašaukimą, teikia daugiau galimybių savo nariams, žadina jų kūrybinį nusiteikimą, užtikrina laisvę reikštis visa savo individualybe, prisideda prie atskirų tautų kultūrinių laimėjimų. Šiuo atžvilgiu ir mažosios tautos gali lygiomis atsistoti šalia didžiųjų. Tai reiškia, kad jos taip pat turi lygią ir prigimtą teisę būti nepriklausomos, nes tiktai politinė laisvė apsaugo tautinę kultūrą.
Tautinė Valstybė ir Jacques Maritainas
Gindamas tautinę valstybę, Girnius nesutiko su Jacques Maritainu, kuris tautinę valstybę laikė mitu, pakenkusiu ir tautai, ir valstybei. Maritainas manė, kad tvarką ir laisvę žmonėms tegali ir turi duoti valstybė, ne tauta. Tauta esanti glaudžiau susieta su biologiniu, gamtiniu pradu (kilme), nesąmoningais instinktais ir paveldėjimo varžtais. Valstybė - tai proto, sąmoningos valios ir moralinės jėgos išdava. Tai organizacija, kuri turinti augštesnį principą, negu bendruomenė, ir dėl to ne tauta tampa valstybe, bet valstybė padaro, kad tauta pradeda egzistuoti. Tačiau ir valstybė nėra sau tikslas: valstybė yra žmogui.
Taip pat skaitykite: Lietuvos mados įtaka
Maritainas gina prigimtąją teisę į laisvę tiek atskiram asmeniui, tiek ir skirtingom tautinėm bendruomenėm. Bet jom neatrodo būtina turėti atskiras savo valstybes. Bendroje valstybėje turi būti užtikrinta pagarba ir prigimtinės teisės visiem, kad drauge spontaniškai siektų susilieti į vienintelę augštesnę ir sudėtingesnę tautybę.
Girnius tokį Maritaino požiūrį laiko palaiminimu tam, ką savaime vykdo valstybės, savo valdžion apjungusios svetimas tautas. Jis mano, kad tai pasikėsinimas ne tik į tautų laisvę, bet ir į jų tautinę gyvybę. Jeigu airiai būtų stengęsi įsilieti į augštesnę britų bendruomenę, o ne kovoję už tautinę bei valstybinę nepriklausomybę, šiandien jie bebūtų istorijos objektas.
Tautos Žuvimas ir Istorijos Vyksmas
Kliudydamas istoriją, Girnius užkliudo esminį klausimą: gera ar prasta, kad tautos istorijoje žūva? Su tautos žuvimu prarandama vertybė ir kitoms tautoms bei apskritai žmonijai, nes visuotinė kultūra remiasi atskirų tautų laimėjimais. Tuo tarpu iš Maritaino minčių plaukia išvada, kad tautų susiliejimas tarnauja tobulesnei žmogiškajai bendruomenei: atskirų tautų vietoje iškyla vieningesnė ir pastovesnė valstybinė tvarka. Viena ar kita pažiūra gali lemti asmeninį apsisprendimą: savo tautos laikytis, ar tam augštesniam labui su kitomis liedintis?
Klausimas išsispręstų lengviau, jei būtų galima įrodyti, kad istorijos vyksmas mus lenkia į betautę bendruomenę kaip augštesnį gėrį. Tačiau negalima to įrodyti nei filosofiškai nei kitu būdu. Net ir krikščionių tikėjimu atsirėmus, kai jis skelbia visuotinį žmonių broliškumą, negalima teigti, kad tos broliškos bendruomenės tegalima pasiekti per tautų lavonus.
Maritainas norėtų apriboti tautų laisvę pastovesnės tvarkos siekimui, prikišdamas tautinėm valstybėm nesantaikos, totalinio nacionalizmo ir kitų neigiamų apraiškų kaltę. Tačiau Girnius pastebi, kad nėra pagrindo nacionalizmo kalčių paversti kaltinimu apskritai tautinei valstybei. Valstybė virsta totalistine tada, kai ji remiasi ne visa tauta, o viena atskira grupe. Ši negerove prasiveržia ne iš tautos būties ar jos laisvės savoje valstybėje, bet iš atskirų asmenų nusiteikimų ir jų santykių su sava bei svetima tauta.
Taip pat skaitykite: Psichologinė Apučio analizė
Tauta kaip Moralinė Bendruomenė
Tautinei ištikimybei pagrįsti reikšmingi du knygos skirsniai: tauta kaip moralinė bendruomenė ir patriotizmas, nacionalizmas bei kosmopolitizmas. Jei kam rodytųsi nepriimtinos čia dėstomos autoriaus tezės, tada turėtų atkristi ir visas tolimesnis tautinės ištikimybės nagrinėjimas. Jis pagrinde remiasi autoriaus teigimu, kad tai, kas yra žmogiškai vertingas, tas lygiai visur ir visada žmogui privaloma. Bet ar sava tauta yra tokia vertybė, kad būtų nusikalstama, tos vertybės nepripažįstant arba pakeičiant kita?
Autorius prie šio klausimo prieina iš vertybių sąvokos. Vertybės galioja nepriklausomai nuo to, kad tikrovė paprastai jas išduoda. Taigi, gali būti išduodama ir sava bei svetima tauta, nors dėl to tautos nenustoja savo objektyvaus vertingumo. Savo tautos atžvilgiu žmogus gali daugiau vertinti asmeninį labą, negu pačią tautą; tai egoistas, kuris viską matuoja tik materialine nauda. Kitam gali rodytis, kad tauta yra keičiamas dalykas ir tuo pačiu negalįs būti pilnai vertinamas nepakeičiama vertybe; tai nutautėlis, kuris lengvai išsižada, kas yra sava. Pagaliau žmonių pažiūros gali būti kosmopolitinės; tokie žmones nejaučia tautos sayito vertingumo. Bet tai yra grynai asmeniški nusiteikimai tautos atžvilgiu. Asmuo gi gali ir nevertinti to, kas tikrai yra vertinga ir žmogiška.
Tačiau tauta nėra tokios kategorijos vertybė, kaip pvz. tiesa ar gėris, ir dėl to objektyviai gali būti nelaikoma nusikaltimu žmogiškumui, jei kas savąją tautą pakeičia kita. Nutautimu nusikalstama ne apskritai žmogui, o savo tautai ir sau pačiam. Gi kas laikosi savo tautos, tai jo tarnyba tautai tuo pačiu yra tarnyba ir žmonijai. Bet reikia pastebėti, kad tiek nusikaltimas savo tautai, tiek ir tautos tarnyba žmonijai, yra tokie reliatyvūs dalykai, kad ne kiekvienas gali būti įtikintas, jog jis elgiasi negerai, kitaip galvodamas ir darydamas.
Principiškai privalu asmeniui mylėti savo tautą dėl to, kad jis yra navosios tautos vaikas ir dėl to, kad tauta yra vertybių nešėja ir kūrėja. Bet tai nėra įrodymai, o tiktai nurodymai, kuo žmogus turėtų vadovautis, kad liktų ištikimas savo tautai. Galima į žmogų apeliuoti, veikti auklėjimu bei įtikinėjimu, bet negalima priversti, nes moralinės srities normos nėra prievartinės.
Tam tikros prievartinės būtinybės gali būti savam krašte ir savo Inutos masėje, tačiau nejaučiamos, inelkančios į dvasią iš mažens, priimamos laisva valia ir jausmais, virstančios sąmoningu apsisprendimu. Didžiajai daugumai tautos nė nekyla tautinės ištikimybės klausimai. Jie iškyla tiktai už savo krašto ribų, tautinėse bendruomenėse svetur.
Juozas Girnius: Gyvenimas ir Darbai
Juozas Girnius gimė Sudeikiuose, netoli Utenos, 1915 m. Nuo jaunystės jis buvo linkęs į mokslus ir filosofiją, buvo tvirtų katalikiškų pažiūrų, dalyvavo ateitininkų judėjime. Nuo 1932 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete ir dėl pažangumo jam buvo suteikta stipendija gilintis į filosofiją Freibergo, Leveno, Sorbonos universitetuose. Grįžęs į Lietuvą prieš pat sovietinę okupaciją, dar kelerius metus dirbo universitete, vėliau pasitraukė į Vakarus ir įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten, nepaisydamas sunkių sąlygų, aktyviai įsitraukė į lietuviškos kultūros puoselėjimo veiklą. Mirė JAV 1995 metais, palaidotas savo gimtinėje, Sudeikiuose.
Girnius nusipelno daugiau ne tik kaip Lietuvos patriotas, bet ir kaip specifišką meilę Lietuvai rodęs asmuo. Tad norėtųsi ne minėjimų, o nuoširdus skaitymo, bandymo įsiklausyti ir gilintis.
Girniaus Laisvės Samprata
Šiame tekste pagrindiniu objektu pasirinkta Girniaus laisvė. Turima omenyje ne tik jo, kaip žmogaus, egzistencinė laisvė, kurią, sprendžiant iš visko, jis be galo brangino. Pas mus be galo populiaru išgirdus tariant žodį laisvė, žmoguje išvysti liberalą. Tai - mitas, kurį, beje, jau šių dienų Lietuvoje įkyriai propaguoja ne tik Lietuvos liberalai, dirbtinai pasisavindami laisvės monopolį, bet ir dalis Lietuvos konservatorių, atsiribodami nuo bet kurio kalbančiojo apie laisvę ir net pačios laisvės idėjos.
Žvelgiant į Girniaus gyvenimą, pirmiausia dera pastebėti, kad susieti laisvės idėją ir liberalizmo ideologiją yra klaidinga ne tik teoriškai, bet ir istoriškai. Pirmiausia, tai rodo savivoka, kurią norėčiau pavadinti (geo)politine. Išeivijai - tiek liberalams atstovaujančiai Santarai-Šviesai, bet ne ką ne mažiau frontininkams ar krikščionims demokratams, - laisvė buvo Lietuvos valstybės ir visuomenės siekis. Kitaip sakant, neprivalėjai būti liberalu, kad keltum išsilaisvinimo iš komunistinės okupacijos klausimą.
Antra, laisvės teigimo ir liberalizmo ideologijos sutapatinimas gali privesti prie gana absurdiškų išvadų. Taip liberalu gali būti padarytas bet kuris, kalbantis apie laisvę. Beje, tai gana ryškiai atsispindi ir jau minėtame „Lietuviškajame liberalizme“. Iš dalies dar galima suprasti, kai kai kurie asmenys - nuo Simono Daukanto iki Vinco Kudirkos - siejami su laisvos dvasios žmonėmis, savotiškais proto-liberalais. Tačiau kai tautininkai taip pat pavadinami liberalais, nors ir tautiniais, ironiškai norisi klausti: ar Aušvico pažadas „Darbas išlaisvina“ taip pat nėra dar vienas liberalus moto?! Istoriškai ne kiekvienas kvietimas būti laisvais gali būti interpretuojamas kaip liberalus.
Svarbiausias šiuo atveju yra teorinis laisvės aspektas. Girniaus pastangos paaiškinti laisvę buvo kuriamos ant kitokio filosofinio pagrindo, nei tai darė lietuviškieji liberalai, Santara-Šviesa. Čia laisvė net nėra įsileidžiama pro duris, nes ji niekada nebuvo išnykusi iš katalikiškojo politinio mąstymo orbitos. Faktas, jog Girniui rūpi laisvė, veikiau parodo ne tai, kad liberalizmas chuliganiškai veržiasi pro langus, o tai, kad jis suprato laisvės klausimo svarbą kiekvienam asmeniui ir nebijojo jo gvildenti savarankiškai, atsižvelgdamas į savo sąžinę ir katalikišką pasaulėžiūrą.
Tai aiškiai pasakyta dar 1953 m. studijoje „Laisvė ir būtis“ nurodant vieną esminių moderniosios savivokos problemų ir teigiant, kad „mada kalba laiko rūpesčiu. Dvi skirtingos rūpesčio dėl laisvės formos fiziškai pasirodė ir bostoniškoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Joje padarytas vargiai įsivaizduojamas dalykas - pateikti net du laisvės apibrėžimai: vieną rašė Vytautas Kavolis, o kitą - pats tomo redaktorius Juozas Girnius. Kęstučio K. Girniaus teigimu, laisvės terminą turėjo pateikti Kavolis, tačiau enciklopedijos redaktoriui Girniui aprašas pasirodė per daug sociologiškas. Tad jis nusprendė įdėti ir savo įrašą, juolab kad jo disertacijos tema ir vienas veikalų buvo skirtas būtent laisvės klausimui.
Net ir pripažinus, kad šie du įrašai yra skirtingų mokslinių paradigmų, bet ne ideologijų interpretacijos skirtumai, nėra abejonių, jos atsakymas į klausimą „kas yra laisvė?“ nesuvestinas tik į vieną idėją, kuri priklauso vienai ideologijai. Šis neatsitiktinumas yra vienas svarbiausių kalbant apie Girniaus laisvę. Girniui rūpi iš esmės „kitokia“ nei sociologiška-liberali-santarietiška Kavolio laisvė.
Dar rašydamas straipsnį Kavolio redaguotame straipsnių rinkinyje „Lietuviškasis liberalizmas“, Girnius bando nusakyti sunkiai nusakomą dalyką - surasti bendrąjį liberalumo vardiklį. Šis trumputis įvardis - ta - gana kategoriškas: jis išskiria tą, liberalią, laisvės sampratą ir leidžia numanyti esant kitą ar net kitas - ne liberalias. Ta liberali yra tokia, „kuri išpažįsta pasaulėžiūrinę laisvę ir kovoja dėl jos laidavimo viešajame gyvenime. Pasaulėžiūrinė laisvė apskritai, o ne kuri nors konkreti pasaulėžiūra yra tai, kuo pirmiausia turime liberalizmą apibrėžti. /…/ Liberalizmas yra laisvės išpažinimas. Tačiau laisvė dar neimplikuoja to, kas jos pagrindu pasiekiama kaip tiesa, kuria žmogus gali gyventi ir dėl kurios jis gali mirti. Būtent čia galima užčiuopti esminę įtampą tarp Girniaus plėtojamos ir liberalizmo išpažįstamos laisvės idėjos.
Neabejotina, kad abiem atvejais laisvė yra svarbi. Girniui laisvė tėra išeities taškas kitoms esminėms idėjoms pasiekti ir skleistis. Būtent pasaulėžiūra kaip principas, nusakantis santykį su tiesa, lemia laisvės reikalingumą, nes taip leidžiama plėtotis žmogui kaip savarankiškai ir sąžiningai būtybei. Kitaip sakant, liberalui laisvė yra svarbiausia vertybė ir jis vadovaujasi nuostata, kad gera viskas, kas yra, jei tik tai pasirinkta laisvai.
Girnius, neabejotinai sekdamas klasikine politine teorija ir katalikiška teologija, akcentus dėlioja iš esmės kitaip: taip, laisvė yra svarbi vertybė, tačiau pati ji nekuria ir nesąlygoja gėrio. Laisvės atžvilgiu gėris ir teisingumas yra autonomiški. Laisvė reiškėsi kaip „pašaukimas būti tobulais, kaip yra tobulas Tas, kurio paveikslu žmogus sukurtas“. Tad Girniaus laisvė yra laisvė būti atviram gėriui ir tiesai, bet ne laisvė rinktis bet ką. Svarbu ne tik tai, kad laisvė įgalina turėti idealus, bet kad idealai įprasmina laisvę. Arba, jau remiantis Girniaus kritika liberalizmui, liberalizmas savyje neimplikuoja nei vienokio, nei kitokios metafizinio nusistatymo.
Toks, rodos, kritiškas liberalizmo vertinimas pačių Lietuvos liberalų nebuvo atmetamas ir net atvirkščiai - deklaruojamas kaip vienas svarbiausių paties liberalizmo principų. Kitaip nei katalikai, kuriems laisvė tik suteikia galimybę patiems siekti tiesos, santariečiai nutyli tiesos prigimties klausimą ir kalba tik apie sąlygas, kuriomis tos tiesos galima siekti. Pati laisvė tampa siektinu tikslu.
Kitas ne mažiau svarbus aspektas, susijęs su laisvės klausimu, yra tai, kodėl visgi kai kurie liberalai ir tuometiniai katalikų intelektualai Girnių sugebėjo matyti kaip liberalą? Šia prasme, skirtingai nei panašiu metu rašiusio ir panašių įsitikinimų Maceinos tekstuose, Girnius kur kas mažiau teologiškas, nors tai nepaneigia to, kad jis atstovauja savotiškai politinės katalikybės programai.
Viena ryškiausių Girniaus politinio mąstymo savybių - bandymai aiškinti žmogaus prigimtį remiantis ne tik teologine asmens interpretacija, bet ir egzistencialistinės filosofijos prielaidomis. Ryškiausias pavyzdys yra iš esmės jaspersiška Girniaus įžvalga, kad laisvė yra „žmogui savas buvimo būdas, kuriuo jis egzistuoja kaip save patį apsprendžianti būtybė“. Asmeniškumas tam tikra prasme net yra pirmesnis nei socialumas tautos ar valstybės pavidalais ir faktiškai jį kuria. Čia nesunku įžvelgti tomistinės socialinės teorijos atšvaitus: asmuo visada yra konkrečiame pasaulyje ir priklauso konkrečiai bendruomenei - jis iš prigimties socialus. Kitaip sakant, nebūdamas bendruomenėje asmuo negali atsirasti ir tapti. Šis tapimas savimi pačiu konkrečioje bendruomenėje ir yra asmenybės formavimasis.
Pavyzdžiui, kaip teigia Girnius, tauta yra ir objektyvi, nes skleidžiasi per akivaizdžią kultūrinę veiklą, ir tuo pat metu subjektyvi, nes yra negalima be konkretaus individo savo tautiškumo įsisąmoninimo, subjektyvaus savo tautybės pripažinimo. Reikia pabrėžti, kad tai toli gražu ne konstruktyvinė laisvo socialumo kūrimo nuostata, nes kartu yra pripažįstama, kad tautiškumas neišvengiamas. Dar svarbiau yra tai, kad asmens įsipareigojimas sau pačiam, savo sąžinei, yra negalimas be rūpesčio savo tauta, nes būti kultūroje yra prigimtinė žmogaus savybė, kaip ir užsiimti konkrečia veikla ar turėti politinius įsitikinimus.
Kiekvienas asmuo yra neatsiejamas nuo jį kuriančios bendruomeninės aplinkos galios, kurią reikėtų suprasti ne kaip prievartinę, o kaip prigimtinę žmogaus būklę. Užuot realizavęs save, toks asmuo, veikiamas socialinių madų, ekonominės naudos ar brutalios prievartos, yra skatinamas tapti kitos kultūros dalimi. Suvokiant Girniaus patirtį, galima įtarti, kad taip reaguota ne tiek į teorinę, kiek į praktinę problemą - tiek dalies egzilio lietuvių amerikonėjimą, tiek faktinį okupuotų lietuvių sovietėjimą. Šia prasme būtent tautinė kultūra ir tautinė valstybė yra neatsiejama nuo savęs paties teigimo ir kartu laiduojanti tikrąją laisvę.
Kitaip sakant, anksčiau buvo kalbama tik apie „valstybinę sąmonę“, kuri sietina su viešpataujančiuoju/-iaisiais, o moderni valstybė iškelia „tautinę sąmonę“, grindžiamą visuotinės asmens laisvės būti savimi pačiu ir būti lygiu su kitais principu. Pabrėžtina, kad tokia tautos samprata neimplikuoja nei valstybės formos, nei valstybinės santvarkos. Vienintelis Girniaus reikalavimas - išlikti sąmoningu, t. y. Atitinkamai „valstybės tikslas - jos valdomoje teritorijoje palaikyti tvarką ir vykdyti teisę, rūpintis visų jos gyventojų gerove ir jų laisvės laidavimu, t. y. padėti jiems būti labiau savimi pačiais.
Kitaip sakant, jei bendruomenės praktika prieštarauja katalikiškajam mokymui, ji netampa teisinga. Dėl žmogaus polinkio į blogį - proto paklydimo, silpnos valios ir sąžinės laisvės atmetimo - blogis egzistuoja. Tikintis asmuo įpareigojamas toliau siekti gėrio visu savo gyvenimu. Tad laisvės laidavimas negali būti atskiras nuo aktyvumo bandant apsaugoti tiesos kelią nuo represyvaus blogio. Girnius teigia: „Norime tikėti į tokią toleranciją, kuri būtų pagrįsta ne skeptine neviltimi pasiekti objektyvią tiesą, o meile žmogui iš meilės tiesai.
Liberalioji, santarietiškoji, kavoliškoji laisvės interpretacija ir žmogaus bei bendruomenės santykio supratimas skiriasi iš esmės. Pasak Kavolio, „laisvės šaltinis yra žmogaus pajėgumas kurti simbolius, kurių prasmė yra į objektus „įprojektuojama“ žmogaus kūrybiniu aktu. /…/ Pasisavintais bendraisiais kultūriniais veiksniais žmogus tampa pajėgus disciplinuoti ir interpretuoti savo prigimtį. Bet šiuo savo prigimties disciplinavimu ir interpretavimu žmogus teatspindi savo bendruomenę, jam standartizuotus kultūrinius simbolius perdavusią. Kultūros pagalba įgijęs bent kiek l[aisvės] gamtos atžvilgiu, žmogus dar netampa laisvas atžvilgiu bendruomenės, kuri jam tą kultūrą yra perdavusi. Konformistas yra tiek pat bendruomenės pavergtas, kiek impulsų žmogus - gamtos.
Tokia formuluotė vadinamojo sociologinio požiūrio į laisvę neleidžia vertinti tik kaip kitos disciplinos interpretacijos, kurią galima suderinti su filosofiniu metafiziniu požiūriu. Tiesa, laisvės subjektą santariečiai, kaip ir katalikai, apibrėžia per asmenį, kuris veikia laisvai paklusdamas savo sąžinės reikalavimams. Kaip ir pats asmuo iš prigimties yra tas, kuris reikalauja laisvės savo egzistencijai - galėjimui turėti ir puoselėti savo įsitikinimus, išreikšti juos žodžiais ar veiksmais arba, kaip sako Kavolis, kurti simbolius. Tačiau laisvės ribų ir išsilaisvinimo klausimai sprendžiami iš esmės kitaip.
Formaliai žiūrint, tiek girniška, tiek kavoliška laisvė baigiasi ties kitu asmeniu ir priklauso nuo asmeninės sąžinės. Savęs pažinimas sutapatinamas su žmogaus kaip neturinčio praeities pažinimu, o tikroji laisvė yra gebėjimas įžvelgti slopinančias struktūras ir atmesti arba, kavoliškai sakant, tapti laisvam kultūrą žmogui perdavusios bendruomenės atžvilgiu. Tad bet kuri žemiškoji moralinė sistema santariečiui yra socialiai kuriamas, todėl - išviršinis ir potencialiai pakeičiamas principas.
Žmogus be Dievo: Nihilizmo ir Materializmo Kritika
Ateitininkų filosofiniams skaitymams gruodžio 3 dieną jūs išrinkote ištrauką iš vienos reikšmingiausių J. Girniaus knygų „Žmogus be Dievo“. Didžiojoje ištraukos dalyje J. Girnius kritikuoja nihilizmą, žmogaus dvasios sutechnėjimą, materializmą, utilitarizmą. Pagrindinė J. Girniaus intencija: iš vidaus „išsprogdinti“ tą žmogaus be Dievo poziciją, parodyti jos nepakankamumą. Jis diagnozuoja, kad tais laikais (jis rašė apie modernybę, ne apie 2020 metus), sekuliariame amžiuje, ateistinės pozicijos arba Dievo neigimo pozicijos tampa ne šokiruojančios, bet įprastos.
Pakankamai atvira J. Girniaus užmačia yra parodyti, kad tai geriausiu atveju niekur neveda, o blogiausiu atveju - veda į pražūtį ar atneša labai liūdnų pasekmių. Esant tokiai užmačiai, jis turi atlikti kultūrinę, civilizacinę, įvairiausių kultūrinių formacijų, mentaliteto formacijų analizę ir parodyti jų nepakankamumą. Jis imasi utilitarizmo, imasi materializmo, imasi nihilizmo kaip vyraujančių pozicijų ir nori parodyti jų nepakankamumą.
Girnius atlieka technikos ar sutechnėjimo analizę, automatizmo atsiradimo ir gamybos, kaip nepriklausomos nuo žmogaus, analizę, naudos kritiką. Turbūt todėl, kad mūsų laikais, pastaraisiais 30 metų Lietuvoje, nauda yra tokia sąvoka, kuri mumyse gyva pagal nutylėjimą. Nesame jos apmąstę. Nauda yra tai, kuo baigiasi visi argumentai: jeigu parodai naudą, vadinasi, viskas, reikia priimti. Nauda tapo šventa karve. Ši sąvoka prašosi apmąstymo, ir štai J. J. Girniaus filosofijoje tikrai yra dalykų, kurie nėra pasenę. „Žmogus be Dievo“ veikale esanti kultūros kritika, mano galva, praktiškai visa apimtimi perkeltina į šios dienos Lietuvą. Ji tikrai gali puikiai mums pasitarnauti kaip tam tikras konceptualinis rėmas, karkasas, kuris mums duotų instrumentų analizuoti mūsų dabartį.