Įvadas
Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurioje ugdomi vaikai ir formuojamas jų charakteris. Ji atlieka svarbų vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime. Šeima yra sudėtinga sistema, kurią sudaro įvairios posistemės, o santykiai tarp jų narių nuolat kinta. Vienas iš iššūkių, su kuriais gali susidurti šeima, yra neįgalus vaikas. Šiame straipsnyje aptarsime šeimos posistemes, jų ribas ir neįgalaus vaiko įtaką šeimos dinamikai.
Šeima kaip sistema
Iš sisteminio šeimos modelio išplaukia socialinis-ekologinis šeimos modelis, kuris atskleidžia šeimos, kaip mikrosistemos, ir aplinkos, kaip mezosistemos, sąveiką. Mikrosistema rodo tai, kaip elgiasi ir tarpusavyje sąveikauja šeimos nariai, kaip jie pasiskirsto vaidmenimis.
Šeima yra sudaryta iš narių, kultūros ir vertybių. Svarbūs yra santykiai tarp atskirų šeimos narių. Šeimoje egzistuoja keturios pagrindinės posistemės:
- Vedybinė (vyras ir žmona)
- Tėvų (tėvai ir vaikai)
- Brolių ir seserų
- Papildomoji (giminės, draugai, specialistai)
Šeimos nariai sąveikauja prieraišumo ir prisitaikymo būdu. Pernelyg glaudžioje šeimoje ribos tarp posistemių neaiškios, neįgalus vaikas “uždaromas” šeimoje, saugojamas nuo išorės poveikio. Pernelyg atitolusiai šeimai, gimus neįgaliam vaikui, gresia iširimas, nariai nepakankamai dalyvauja šeimos gyvenime. Bendravimas yra esminis šeimos elementas, o dirbant su šeima, keičiami ne asmenys, o bendravimas.
Šeima atlieka įvairias funkcijas, įskaitant ekonomines, sveikatos priežiūros, poilsio socializavimo, savęs identifikavimo, prisirišimo ir švietimo.
Taip pat skaitykite: Tyrimas apie rezidentų šeimų perdegimą
Šeimos raidos ciklai ir jų įtaka
Šeimos gyvenimo ciklas susideda iš įvairių etapų:
- Poros susiformavimas
- Vaikų gimimas
- Mokyklinis amžius
- Paauglystė
- Namų palikimas
- Tėvų pareigų pabaiga
- Senatvė
Kintant šeimos struktūrai, kinta sąveikos ir vaidmenų funkcijos joje. Ciklai - tai šeimos plėtros etapai, kurie gali tapti stresų priežastimi.
Neįgalaus vaiko įtaka šeimai
Viena iš aktualesnių problemų negalės fenomeno psichosocialinėje struktūroje yra šeimos, auginančios neįgalų vaiką, situacija. Tik pastaraisiais metais kiek rimčiau susirūpinta šeimomis, auginančiomis neįgalų vaiką. Vieno šeimos nario negalia neišvengiamai paveikia visą šeimą kaip sistemą. Tiek šeimoje, tiek aplink ją susiformuoja nepalankus požiūris į tokią šeimą. Šeimos nariai pradeda kaltinti save ir vienas kitą, aplinkinių akyse tokia šeima tampa “nenormali”, “sutepta”, “asociali”. Tokiai šeimai reikalinga pagalba. Pagalba vaikui dažnai būna atsieta nuo pagalbos šeimai ir nuo šeimos situacinio konteksto, menkai žinomi šeimos poreikiai, ypač emocinis šeimos poreikis.
Tik palyginus neseniai civilizuotose šalyse suvokta, jog šeimos, auginančios neįgalų vaiką, nėra patologinės - keičiasi tik šeimos funkcionavimo dinamika. Tokiai šeimai būtina pagalba.
Neįgalus vaikas šeimoje gali padidinti vartojimo poreikius nepadidindamas šeimos našumo. Laikas, skirtas poilsiui ir socialinei veiklai, gali būti smarkiai apribotas.
Taip pat skaitykite: Psichologo patarimai šeimai
Visuomenės išsilavinimo lygis atspindi jos požiūrį į vaikus tiek su psichine, tiek su fizine negalai. Šiandien jau suprantama, jog reikia sudaryti kuo palankias sąlygas tokiam vaikui augti, būtina jį auklėti, ugdyti, tik tuomet asmenybė gebės sėkmingai socializuotis visuomenėje ir integruotis į ją. Tėvai pažymi, jog jiems trūksta informacijos apie vaiko sutrikimą ir ugdymą, trūksta specialistų dėmesio ir paramos kritiškais laikotarpiais, per mažai patarimų, kaip įveikti vaikų problemas, elgesio sutrikimus.
Kalbėdami apie neįgaliuosius, labiausiai suvokiame medikų pagalbos svarbą, siekiant padėti šiems žmonėms. Be abejo, medikų vaidmuo yra reikšmingas, kadangi asmenys, kuriuos visam gyvenimui ištiko liga, turi nuolat konsultuotis su gydytojais, jiems būtina vartoti įvairius vaistus, kitus gydomuosius preparatus, atlikti procedūras. Galima teigti, jog taikant socialinio ugdymo metodus, svarbu suvokti, jog medikų pagalba - tai ir vienas iš vaikų su negalia įgalinimo būdų. Iš dalies ar net visiškai įveikus pačią ligą, socialinių problemų taip pat sumažėja. Taigi, tokiems vaikams reikia suteikti kuo geresnį ir efektyvesnį medicininį gydymą. Tėvai turi suteikti savo vaikams medicininę - korekcinę pagalbą, tačiau dauguma nėra tinkamai informuoti, kaip tai atlikti. Socioedukacinis darbuotojas turi pasirūpinti .tėvų švietimu apie vaiko negalia, jos gydymą, procedūras. Socialinis darbuotojas turi būti ne tik stebėtojas, bet ir veiklos koordinatorius, organizatorius, iniciatyvus pagalbininkas, tarpininkas tarp skirtingų institucijų ir šeimos.
Dažnai šeima, auginanti specialiųjų poreikių vaiką, susiduria su ekonominiu pertekliumi ar net gyvena žemiau skurdo ribos; ką jau bekalbėti apie asocialių šeimų statusą turinčias ir neįgalius vaikus auginančias šeimas. Neretai mama ar tėtis negali dirbti, kadangi dėl vaiko ligos yra priversti visą laiką juo rūpintis namuose.. o vaikų auklėjimas bei aprūpinimas - visų pirma, tėvų pareiga. Šiuo atveju socioedukacinis darbuotojas gali vizito į šeimą metu individualiai konsultuoti, rūpintis socialine, materialine pagalba. džiugu, kai specialistas sąveikauja su mokyklos pedagogais, jos socialiniu pedagogu, organizuoja poilsio, sveikatingumo stovyklas, parūpina kelialapius į sanatorijas.
Neretai pasitaiko, kad tėvams, susilaukus vaiko su psichine ar fizine negalia, šeimą ištinka krizė. Kritiškų situacijų metu tėvai turi problemų: neįgalus vaikas dažnai tampa vyro ir žmonos nesantaikos priežastimi. Jis sukelia sunkiai kontroliuojamą įtampą namuose; atsiranda tarpusavio nesutarimai, santykiai su aplinka tampa įtempti. Dažnai probleminė situacija būna daugialypė: šeimos santykių sunkumai, ekonominiai, sveikatos, gėrimo, ištikimybės sulaužymo, gyvenamos aplinkos problemos, žmonių tarpusavio santykių agresyvumas. Taigi, socioedukaciniam darbuotojui būtina numatyti pagalbos sąlygas tokiai šeimai ir tikslus. Tokiais atvejais nederėtų galvoti, kad staiga bus išspręstos visos problemos ir sukurta ideali situacija.
Žinomi trys socialinės pagalbos metodai: individualus, grupinis ir visuomeninis. Konkretaus metodo pasirinkimas priklauso nuo to, su kokiais sunkumais susiduria šeima. Individualią pagalbą, kaip jau buvo minėta, profesionalas teikia asmeniškai neįgaliajam. Ši parama nukreipia individo energiją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams. Grupinis socialinės pagalbos metodas naudotinas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilakti.nės bei mokymo orientacijos. Šis metodas gali būti taikomas, kai reikia išspręsti negalios ištikto vaiko laisvalaikio praleidimo, gydymo klausimus. Visuomeninė socialinė pagalba - tai profesionalus procesas, kuriame individai, jų grupės, institucijos ir bendruomenė susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti neįgalaus asmens poreikius socialinės gerovės harmalizavimui. Ši pagalbos rūšis gali pagerinti vieną ar kitą visuomenės gyvenimo sritį (vaiko su negalia esminių vertybių ugdymą).
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Apibendrinant socioedukacinio darbuotojo vaidmenį sprendžiant šeimų, kurias ištiko psichologinės krizės, problemas, reikėtų paminėti šiuos jo žingsnius: nustatyti problemą (diagnozę), rasti galinčias padėti institucijas, ankstesnės diagnozės keitimas, tėvų - vaikų konsultavimas, duomenų bazės apie tokias šeimas kūrimas, vaikų su negalia siuntimas į sanatorijas, reabilitacijos centrus. Vaikų auginančių šeimų rėmimo programa turėtų sudaryti palankias sąlygas pilnaverčiam vaikų ugdymui. Viena iš priežasčių tam pasiekti yra sąlygų sudarymas tėvų (motinos ir tėvo) šeiminių funkcijų ir profesinio užimtumo derinimui. -šeimos sveikata ir šeimos planavimas.
Žmogus yra tam tikros šeimos narys, nuo jo elgsenos priklauso visos šeimos funkcionalumas. Todėl aplinkos įvykiai per asmenį veikia jo šeimą. Kiekvieno vaiko gimimas gali smarkiai paveikti šeimos dinamiką. Tėvai ir kiti šeimoje esantys vaikai patiria daug pokyčių, kol prisitaiko prie naujojo nario buvimo. Dažna problema šeimoje, auginančiose neįgalų vaiką - tai šeimos uždarumas. Uždaroms šeimoms, be kita ko, kur kas sunkiau atkurti pusiausvyrą šeimoje, prisitaikyti prie pasikeitimų, nes jos nelinkusios priimti paramos iš aplinkos. Šeimos sistemos atvirumo siekti galima stiprinant šeimos narių savęs vertinimą, aiškiau nubrėžiant ribas tarp šeimos narių ir atskirų posistemių, kuriant adekvataus bendravimo ir sąveikavimo modelius. Paprastai neįgalaus vaiko gimimas šeimoje kuria naujas posistemes ir nustato hierarchiją tarp šeimos narių. Kasdieninio gyvenimo tvarka, kuri yra savaime suprantamas dalykas daugelyje šeimų, dažnai visiškai suyra, jei šeimoje yra neįgalus vaikas. Negana to, vaikas su negalia gali įvairiai veikti tiek tėvus, tiek brolius bei seseris. Vienas sunkiausių dalykų, su kuriuo susiduria neįgalių vaikų tėvai - tai netinkama kitų žmonių reakcija į jų vaikus, pradedant įdėmiais žvilgsniais ir baigiant patyčiomis. Pereinamuoju laikotarpiu (keičiantis stadijoms) šeimos, ypač tos, kuriose auga neįgalus vaikas, patiria didelį stresą. Daug rūpesčių keliantis etapas - tai perėjimas nuo palyginti uždarų kūdykiams bei ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtų programų į platesnę vaikų darželio aplinką. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu vaikas netikėtai susiduria su dideliais reikalavimais, kad galėtų savarankiškai funkcionuoti. šeimos nariai nežino, su kuo susidurs kiekviename naujame etape.
Stresas šeimoje auginant neįgalų vaiką
Vaiko negalės paaiškėjimas, be abejonės, šeimoje sukelia didelį stresą. Neįgalaus vaiko gimimas ir auginimas laikomas lėtinio pobūdžio stresu visai šeimai. Tai šeimos, auginančios neįgalų vaiką, bruožas, skiriantis ją nuo kitų krizinę situaciją išgyvenančių šeimų. Daugelis šeimų neįgalaus vaiko priežiūrai skiria dvidešimt keturias valandas per dieną, septynias dienas per savaitę ir taip daugelį metų. Stresas negailestingai fiziškai ir psichiškai sekina šeimą. Be to, pradeda slėgti finansinės problemos. Šeimai neišvengiamai kyla grėsmė. Grėsmės pavojus priklauso nuo to, kaip šeimos nariai remia vienas kitą ir kiek paramos jie gauna iš aplinkinių. Nuolatinis stresas meta šešėlį ir šeimos planams. Šeimos nariai ateityje beveik nemato palengvėjimo. Susiformuoja uždaras ratas „vaikas - namai“. Rutina tiesiog bukina šeimos narius. Jie nebeturi laisvalaikio.
Stadiijų teorija
Tradiciškai mokslininkai ir klinicistai tvirtina, kad sužinoję apie tai, jog jų vaikas turi negalią, tėvai pereina keletą stadijų. Kai kurios stadijos atitinka reakcijų seką sužinojus apie mylimo žmogaus mirtį. Tipinė stadijų seka, nustatyta po pokalbio su tėvais, kurių vaikai turi sunkių fizinių negalių, yra tokia: šokas, pasimetimas, neigimas, liūdesys, nerimas ir baimė, pyktis ir galiausiai prisitaikymas. Solnit ir Stark įrodė, kad tėvai turi išgyventi troškimo turėti normalų vaiką netektį ir tik tada priimti realų, neįgalų vaiką.
- Šokas, nes dauguma tėvų laukė normalaus vaiko.
- Pyktis, liūdesys, maištavimas, neteisybės, kaltės jausmas: „kodėl man? Kokia neteisybė - visos nelaimės ištinka būtent mane, ką aš padariau, kad mane taip baudžia?
- Derėjimasis su Dievu, su mokslu.
- Depresija, nusivylimas.
- Adaptacija, kai jau nebėra daugiau jėgų kovoti.
- Pozityvi reorganizacija, prasideda ilgalaikis akceptacijos periodas. Kaltės jausmas su laiku mažėja.
Vieną kontrargumentą griežtam stadijų modeliui sąlygoja tas faktas, kad daugelis tėvų sakosi nepatyrę neigimo. Iš tiesų tai jie pirmieji pastebi problemą. Pasakojimas, kad neįgalių vai.kų tėvai keičia gydytojus vieną po kito ir ieško, kuris paskelbs palankesnę diagnozę, yra iš esmės mitas. Šios tėvų reakcijos nebūtinai pasireiškia griežta tvarka, tačiau kai kurie tėvai vienu ar kitu metu išgyvena kai kurias ar net visas šias emocijas.
Neįgalių vaikų tėvai dažnai kovoja su giliai įaugusiu jausmu, kad jie vienaip ar kitaip yra atsakingi už savo vaiko būklę. Daugeliu atvejų tokiai minčiai nėra jokio pagrindo. Toks visuotinis kaltės paplitimas tikriausiai nulemtas fakto, kad pirminė daugelio negalių priežastis yra nežinoma. Netikrumas dėl vaiko negalios priežasties verčia tėvus samprotauti, kad kalti yra jie patys.
Tėvams tenka ne tik kovoti su netinkamomis visuomenės reakcijomis į vaiko negalią; jiems iškyla subtili užduotis kalbėtis apie negalią su pačiu vaiku. Tai gali būti sunki pareiga: tėvai kalbėdami apie tai neturi dar labiau sureikšminti negalios, nes ji ir taip yra svarbi. Tačiau neįgalus vaikas dažniausiai užduoda šiuos klausimus: kaip man atsirado negalia? Ar ji išnyks? Ar mano būklė pablogės? Ar suaugęs galėsiu gyventi savarankiškai? Jei įmanoma, tėvai tūrėtų palaukti, kol vaikas paklaus konkretaus dalyko, apie kurį jie galės papasakoti, užuot kalbėję bendromis frazėmis. Tačiau būtų gerai, jei tėvai pakalbėtų su vaiku kuo anksčiau, ypač iki paauglystės, kada daugeliui tėvų ir vaikų iškyla bendravimo problemų.
Dauguma tėvų reakcijų į neįgalų vaiką tyrimų buvo skirti motinoms. Tačiau pastaruoju metu mokslininkai pradėjo domėtis ir tėvais. Iki šiol atlikti tyrimai, kurių metu lygintos tėvų ir motinų reakcijos į neįgalius vaikus, parodė, jog tėvai patiria tokį patį stresą arba kiek mažesnį nei jos. Vis dėlto būtų netikslu daryti išvadą, kad tėvams neturi įtakos jų neįgalus vaikas ar kad jų vaidmuo nėra itin svarbus visai šeimai prisitaikant prie neįgalaus jos nario. Kai kurie tėvai patiria labai didelį stresą, ypač dėl santykių su savo vaiku. Tėvai gali turėti ir netiesioginės įtakos santykiams, pavyzdžiui, teikdami paramą motinoms bei kitiems šeimos nariams. Be to, juo labiau tėvai pasirengę rūpintis savo neįgaliu vaiku, juo harmoningesnė yra jų santuoka.
tags: #seimos #psichologija #posistemes #ribos