Be ko žmonės negalėtų išgyventi? Be oro, vandens ir maisto? Žvelgiant į įvairius rodiklius, Lietuva - viena iš geriausių pasaulio vietų gyventi atsižvelgiant į šių gyvybei būtinų resursų kokybę ar sąlygas juos išsiauginti. Šitą suvokus ima kilti pavydas pačiai sau, kad čia gyvenu (juk ateity šių resursų, ypač jų kombinacijos, bus ypač stokojama). Tačiau šalia šito gėrio yra ir trys visai nepavydėtini dalykai. Pasirodo, Lietuva Europoje pirmauja ne tik savižudybių ar suvartojamo alkoholio rodikliais, bet ir sergamumo sifiliu srityje. Žvelgiant į minėtą statistiką lyg ir norėtųsi palinkėti tiesiog atsakingiau gyventi: atsakingiau vartoti alkoholį, atsakingiau žiūrėti į kitus žmones bei santykius su jais, atsakingiau vertinti savo gyvybę bei gyvenimą. Šiame tekste bus kalbama apie kitus, tačiau su tais dalykais irgi stipriai susijusius, dalykus - laimę ir pragarą, gyvenimo kokybę, krizes, savęs paieškas, socialinio išlikimo mamutą, fiksuoto ir augančio mąstymo tipus, ateivius, mokslą ir pan.
Ilgalaikių tyrimų įžvalgos apie laimę ir gyvenimo kokybę
Harvardo universiteto mokslininkai jau 75 metus darbuojasi ties žmogaus gyvenimo raidą tyrinėjančia studija. Norėdami atskleisti, kokie veiksniai daro žmones laimingesniais ir sveikesniais, jie tyrinėjo 724 asmenų nuo paauglystės iki vyresnio amžiaus (arba mirties) gyvenimo kelią (60 žmonių išliko gyvi iki šių dienų ir toliau dalyvauja studijoje (dauguma eina 9-tą dešimtmetį)). Tyrimo dalyvių ne tik buvo klausiama apie jų darbą, šeimą, meilę, laisvalaikį, įpročius, draugus, dvasingumą ir pan., bet ir buvo renkami įvairūs sveikatos rodikliai. Panašiais klausimais domėjosi ir Kornelio universiteto mokslininkai, projekto „The Legacy Project“ metu atlikę vyresnio amžiaus amerikiečių tyrimą apie apie įvairiausias gyvenimo sritis. Remdamasis ir kiekybiniais, ir kokybiniais duomenimis iš 1500 tyrimo dalyvių - 65 ir vyresnio amžiaus žmonių - sociologas K. Pillemer išleido dvi praktinių patarimų knygas „30 Lessons for Living: Tried and True Advice from the Wisest Americans“ ir „30 Lessons for Loving: Advice from the Wisest Americans on Love, Relationships, and Marriage“ (buvo atskirai gilinamasi ir į 30-50 ir daugiau metų poroje gyvenusius žmonėmis (taip pat buvo įtraukti ir išsiskyrę asmenys). Ilgiausia tyrimo dalyvių santuoka truko 76 metus). Knygose tyrimo iniciatorius suformulavo praktinius patarimus, ką daryti norint lamingai gyventi ir sukurti sėkmingus santykius.
Pagrindinė žinutė, kurią išskirčiau iš aukščiau minėtų tyrimų, labai panaši: Taip, kaip sakė J.P. Sartre, „Pragaras - tai Kiti“, bet… be jų - irgi pragaras! Viena vertus, kokybiški, geri socialiniai santykiai/ryšiai su sau svarbiais žmonėmis ir apskritai tokių žmonių buvimas padaro mus laimingesniais ir sveikesniais, o vienatvė žudo. Ir tai net nėra būtinybė turėti šeimą (būti ne vienam) ar bent kelis kartus per savaitę su kažkuo sustikti - tai žinojimas, kad nors su žmogum X nesusitiksi visus metus, susitikus bendrausit kaip vakar. Kaip sako čia ir čia, socialinė izoliacija padidina ankstyvos mirties riziką tiek pat, kiek 15 cigarečių per dieną, vienatvė dvigubai pavojingesnė nei nutukimas ir pan. Demencija, aukštas spaudimas, alkoholizmas, depresija, paranoja, nerimas, sutrikę miegas, nusilpęs imunitetas, savižudybės, nelaimingi atsitikimai - šių „vienatvės sutrikimų“ rizika padidėja, kai socialiniai ryšiai nutraukti. Vienavės jausmas dažnai yra ir kitų neigiamų - pykčio, liūdesio, apmaudo, pažeidžiamumo, pesimizmo, tuštumos, menkavertiškumo - jausmų sukelėjas. Vieniši žmonės dažnai jaučiasi nemėgstami, būna susitelkę į savo neigiamas savybes, stokoja empatijos. Gaunasi uždaras ratas: atstūmimo baimė skatina išlaikyti atstumą nuo kitų, o tai tik maitina vienišumo jausmą.
Antra vertus, pastebėta, kad ne tik socialinius ryšius palaikantys, bet ir tikslą, planų, motyvaciją turintys, veiklūs, užsiėmę, pasauliu susidomėję, smalsūs žmonės tampa atsparesni vyresniame amžiuje vykstantiems pokyčiams, išlaiko geresnę tiek psichologinę, tiek fizinę formą. Tie, kurie jaučiasi turintys tikslą ne tik ilgesniam, bet ir trumpesniam gyvenimo periodui, pasižymi mažesniais atminties praradimo rodikliais ir kitais su senėjimu susijusiais sveikatos sutrikimais vyresniame amžiuje. Tos pačios tendencijos pastebimos ir tarp tų žmonių, kuriems ilgiausiai trukęs jų darbas teikė ne tik (arba ne tiek) finansinį, bet ir moralinį atpildą.
Filosofo L. „Tai polinkis domėtis iki tol negirdėtais dalykais, noras išbandyti tai, kas dar neišbandyta, sugebėjimas mokytis, t. y., būti mokiniu. Jei tai sugebame, jei nesame įkalinti nuobodžioje nuolat kartojamų žodžių rutinoje, baugščioje savo judesių monotonijoje, galime pasiimti tam tikras geras keliolikmečių savybes su savimi į senatvę. Galbūt tai ne visada pavyksta, bet daugeliui žmonių yra pavykę. Neturėtume manyti, jog tai visiems laikams lemia įgimtas charakteris, geriau tikėti, jog tai gyvenimo savybės, kurias laisva valia galime patys sau susikurti, kad gyvenimas būtų įdomesnis ir vyresniame amžiuje. Čia norėčiau pabrėžti, kad turbūt svarbiausia - apskritai turėti motyvaciją ir gyvenimui, ir konkrečiai jo dienai, o ji nebūtinai turi būti siejama su materialinio, ar labai apčiuopiamo tikslo siekimu. Ką turiu omenyje puikiai iliustruoja patrauklios senatvės pavyzdžiu dažnai laikomo, daugybę planų vis dar turinčio 92 metų Jono Meko žodžiai: „Aš nenoriu nei namo užmiestyje, nei mašinos, nei sodybos, nei gyvybės draudimo, nei turtų. Ši vynuogių kekė - štai ko aš noriu. Valgyti vynuoges, gerėtis jomis, džiaugtis jomis ir nenorėt daugiau nieko - tai yra tai, kas daro mane laimingą.“. Daugelis labai užsiėmusių, visur lekiančių, niekad laiko neturinčių žmonių būtent ir stokoja tokios prabangos - įsijausti į kasdienes savaime suprantamas rutinines praktikas, jomis mėgautis ir džiaugtis. Pamenu, kažkada susivokiau, kad jau neatsimenu, kada gaminau sau kokį patiekalą visiškai atsipalaidavusi ir negalvojanti, kad gaištu laiką. Taigi, ar tapti prezidentu, ar padaryti skanią vakarienę šeimai - galime tai vadinti tikslu, planais, motyvacija. Kartą N. Taigi glaudžiai tapusavyje susiję dalykai - pasitenkinimą keliantys socialiniai saitai, vaidmenys bei veikla - ilgesnį, laimingesnį ir sveikesnį gyvenimą padedantys sukurti komponentai. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad laimė yra pasirinkimas, o ne padėtis/būsena, kai susklosto palankios aplinkybės. Reikia prisiimti atsakomybę už savo laimę. BET… Kad visa tai vyktų, reikia žinoti/suprasti, ko nori iš gyvenimo, ką nori veikti, kurlink judėti.
Taip pat skaitykite: Praktiniai sėkmės žingsniai
Socialinio išlikimo mamutas ir autentiško savęs paieškos
Tyrimai rodo, kad šiandien žmonės gyvenimo kelyje vis dažniau patiria ne tik amžiaus vidurio, bet ir amžiaus ketvirčio krizę, kuri dažniausiai susijusi su negebėjimu atsakyti į klausimą „Kas aš esu ir ko noriu?“. Mano vieno iš mėgstamiausių blogerio Tim Urban straipsnis apie neįprastos rūšies mamutą ir kaip jį prisijaukinti - vienas geriausių šiemet skaitytų tekstų. Rekomenduoju jį visą perskaityti visiems. Socialinio išlikimo mamutas (toliau - tiesiog mamutas) - tai žmonių perdėtas ir įkyrus, neracionalus, bergždžias ir neproduktyvus susirūpinimas tuo, ką žmonės apie mus pagalvojo, galvoja, ar pagalvos. Tai socialinio pripažinimo troškimas, noras patikti, būti įvertintam ir baimė būti atstumtam, nepatikti. Laikyk mamutą pašertą socialiniu pripažinimu, įvertinimais, kreipk milžinišką dėmesį į baimę, kad nebūsi priimtas ir viskas bus gerai - mamutas bus saugus ir ramus. Bet jo ramybė kainuoja daug pastangų, energijos ir išteklių. Blogiausia, kad tokiu atveju ne mes kontroliuojam mamutą ir vedam jį savo gyvenimo keliu - o jis mus kontroliuoja ir veda pagal savo kaprizus. Be to, visuomenė dar išrado visokių desertų, kurie mamutus priverčia pasijusti ypač laimingais - tai visokie apdovanojimai, pagerbimai, medaliai, titulai, pjedestalai ir t. t. Dėl šių mamuto kaprizų, baimės bei mamutiškų desertų mes dažnai darom sprendimus, kurių kitu atveju nedarytume, arba atvirkščiai. Pavyzdžiui, darome beprasmius darbus, pasirenkame nenorimas profesijas ir pan. Kaip viename interviu taikliai pastebėjo jauna rašytoja Ieva Toleikytė, šiandien autsaideriais tampa tie, kurie nesivaiko mamutiškų desertų: „Autsaideris labiausiai vertina dalykus, kurie sunkiai apčiuopiami, dažnai neturi piniginės ar apskritai materialios išraiškos, ir ant tų dalykų stato savo gyvenimą, todėl iš šono gali atrodyti kaip kvailys, nevykėlis. Ir autsaideris nė už ką nenori valdžios. Gali pasirodyti, kad tai tik poza, bet čia pozicija.“. Džiaugiuosi, kad pažįstu žmonių, kurie gyvi pavyzdžiai to, kaip galima būti WOW žmogumi neturint jokių titulų, pavyzdžiui, neturint net bakalauro laipsnio būti galva aukščiau už ne vieną doktorantą. Juk net puikiai baigus mokyklą nutinka taip, kaip vaizdžiai nusakė Liutauras Degėsys taikliame straipsnyje „Egzamino neišlaikėte, ateikite rytoj“: „Truputį blogiau, kad man kartais rodosi, jog buvo du magelanai - vieną mokiausi iš istorijos, o kitą - iš geografijos. Ir tie du magelanai niekuomet nesusitiko mano galvoje.“. Taip jau susiklostė. Ypač sunku, kai mus supa žmonės, kuriems labai rūpi, kad pašertumėm ne tik savo, bet ir jų mamutą, ir, pageidautina, mamutiškais desertais. Liūdniausia, kai tie kiti žmonės yra mums reikšmingi Kiti - tėvai, giminės, draugai (banaliausias pavyzdys, kai mokomės dėl diplomo, kurio labiausiai nori tėvai). Galime sakyti, kad vidinis/autentiškas balsas neįmanomas, nes yra nuo pat gimimo socializacijos metu veikiamas išorinių įtakų ir yra tiesiog socialinis konstruktas. Bet mamutas irgi yra socialinis konstruktas. Tad geriau rinktis mažesnę blogybę iš dviejų).
Kai mamutas sukritikuojamas arba suabejojama juo remiantis vidinio balso besimušančiais daigeliais, mamutas ima riaumoti. Tuomet imama dairytis aplinkinių palaikymo, imama tikrintis, ar čia viskas gerai. Vieni nuo gimimo vadeles laikom rankose, kiti esam linkę tik tenkini mamuto norus (priklauso nuo šeimos, auklėjimo ir pan.), bet dažniausiai esame per vidurį - vienose srityse mamutą kontroliuojame, kitose - jam vergaujame. Nieko baisaus, nes arba nežinome, kaip jį suvaldyti, arba iš viso nežinome, kad toks mumyse gyvena. Supratimas, kad šis žvėris visuomet yra šalia mūsų ir veikia mūsų sprendimus - geras žingsnis link prisijaukinimo. Sąmoningumas mamuto atžvilgiu įjungia žalią šviesą kitam žingsniui - autentiško/vidinio balso, t. y., savęs paieškoms. Pirmiausia - analizuojant, reflektuojant, persvarstant, stebint save, dirbant su savimi. Reikia suvokti išorinių įtakų poveikį ir pabandyti kiek tai įmanoma jį suspenduoti. Pavyzdžiui, ar vis tiek dirbtum „maisto stilistu“, jeigu tavo pareigos vadintųsi „virėjas“? Ar studijuotum bitlologiją, jei studijų programa vadintųsi „muzikos vadybininkas“? Ar aukotum labdarai, jeigu tai galima būtų daryt anonimiškai ir negautum jokios viešos padėkos? Ir t. Kitas žingsnis - reikia stebėti, ieškoti, kur paprastai slepiasi mamutas - kokiose situacijose, kokiose gyvenimo srityse ir pan. Ko bijai? Ko gėdijiesi ar varžaisi? Kur susimauti atrodo didžiausias košmaras? Kodėl? Jei sutiktum save gatvėje, kokį esminį patarimą sau duotum? Kokias problemines sritis išskirtum? Kurie vis pasikartojantys elgesio/mąstymo modeliai tavę patį ar/ir aplinkinius labai vargina, erzina? Kada tau žūtbūt prireikia kitų nuomonės ir jų pritarimo? Iš tikrųjų dauguma socialinių dalykų, kurių mes bijome, visai nėra baisūs. Kai pradedi rimtai nebežiūrėt į mamutą - jis ima trauktis. Be to, jo IQ žemas, o baimės - neracionalios ir nepagrįstos. Tim Urban išskyrė daug punktų, kodėl taip yra. Aš pavyzdžio dėlei paminėsiu tik kelis. Mamutas galvoja, kad „esu blogas žmogus, jeigu nuviliu mane mylinčius ir daug į mane investavusius žmones padarydamas kažką, kam jie nepritaria“. Ne: jegu žmonės tave myli ir rūpinasi tavimi nesavanaudiškai - jie bus laimingi ir džiaugsis tavo pasirinkimais, jei tik matys, kad nuo jų būsi laimingesnis. O jei jie bus nelaimingi, vadinasi, jų stiprus įsivaizdavimas, koks tu turėtum būti ar ką daryti, nulemtas jų pačių mamutų (dažnai jie susirūpina, ką pažįstami žmonės pasakys apie vieną ar kitą sprendimą).
Fiksuoto ir augančio mąstymo skirtumai
Maria Popova savo straipsnyje „Fixed vs. Growth: The Two Basic Mindsets That Shape Our Lives“ supažindina su psichologės Carol Dweck išskiriamais dviem mąstymo tipais - fiksuotu ir augančiu. Fiksuotas mąstymas nusako tikėjimą žmogaus ribotumu, t. y., kad žmogaus charakteris, protiniai, kūrybiniai gebėjimai yra fiksuoti ir nesikeičiantys - tai yra duotybės. (Ne)sėkmė šiuo atveju yra šių duotybių (ne)turėjimo patvirtinimas. Tokio mąstymo atstovai siekia sėkmės ir vengia susimovimo - juos motyvuoja pripažinimo alkis. Augantis mąstymas nusako tikėjimą žmogaus augimu, t. y., kad žogaus potencialas yra beribis ir skleidžiasi priklausomai nuo mūsų įdedamų pastangų, mokymosi, patirčių, praktikos. Nesėkmės, iššūkiai, įvairios geros ir blogos patirtys, sunkus darbas šiuo atveju yra būtina sąlyga tobulėjimui. Tad neva komplimentas „Ooo, matėmės prieš 10 metų, o tu visai nepasikeitęs!” tokio mąstymo atstovams yra didžiausias antikomplimentas. Žmogų gyvenime veda aistra mokytis, pažinimo, naujų išbandymų troškimas.
Minėtame straipsnyje pasakojama apie įvairius su mąstymo modeliais susijusius eksperimentus. Štai jeigu vaikams reikia rinktis tarp lengvesnės ir sunkesnės puzlės sudėliojimo, tai fiksuoto mąstymo atstovai bus linkę rinktis lengvesnę, o augančio - sunkesnę. Pirmieji norės būti užtikrintesni, kad jiems tikrai pavyks įveikti užduotį, o antrieji norės pabandyti įveikti iššūkį, išmokti kažko naujo. Štai kitam eksperimente vaikams buvo duodama vienoda užduotis, ją sėkmingai įveikus vieniems buvo giriamas jų protas (neva „koks tu protingas, puikiai atlikai užduotį“), o kitiems - jų pastangos („puikai atlikai užduotį - gerai padirbėjai“). Vėliau visiems buvo pasiūlyta pratęsti ir atlikti sunkesnę užduotį - pirmieji buvo linkę atsisakyti, nes bijojo galimos grėsmės, kad bus demaskuotas jų talentas. Antrieji mielai sutiko bei minėjo, kad kuo užduotys reikalauja daugiau iššūkių, tuo įdomiau ir smagiau. Mąstymo modelių skirtumai atsis…
Marijos sėkmės istorija įveikus psichikos ligą
Psichikos ligomis sergantys žmonės ilgesnį laiką besigydydami ligoninėse praranda turėtus kasdienio gyvenimo įgūdžius. Be to, dažną kamuoja baimė, nepasitikėjimas savimi. Praktika rodo, jog sergantieji sunkiomis psichikos ligomis yra jautresni įvairiems dirgikliams nei „sveiki“ ar lengva depresija sergantys žmonės. „Maždaug 30 proc. mūsų klientų ir jų artimųjų ligos atkrytį sieja su stresą keliančiu gyvenimo įvykiu. Negebėjimas įveikti stresą gali sukelti psichozės atkrytį ar išprovokuoti pačią psichozę. Žmogus suserga tuomet, kai patiria daugiau streso negu gali įveikti“, ‒ sako R. Jos teigimu, norint grąžinti sergančiuosius psichikos ligomis į darbo rinką, reikia įdėti nemažai pastangų. Visuomenė bei darbdaviai dar nepasirengę priimti tokių žmonių. Be to, tiek patyrę pirmąjį ligos epizodą, tiek jos atkrytį žmonės būna kupini įvairių baimių. „Mūsų klientai sako: jei darbdavys pasakys ką nors nemalonaus, aš tiesiog atsistosiu ir išeisiu. Reikia ilgai įkalbinėti žmogų eiti į darbo pokalbius. Sergantieji psichikos ligomis ypač jautrūs aplinkinių reakcijai, jiems trūksta pasitikėjimo savimi.
Taip pat skaitykite: Motyvacija gyvenimui
Jau aštuonerius metus VšĮ „Rastis“ vykdo profesinės reabilitacijos programas. Čia žmonės, turintys psichikos negalią, rengiami grįžti į darbo rinką. „Pirmasis žingsnis šiame kelyje - padėti sergantiesiems psichikos ligomis susigrąžinti turėtus kasdienio gyvenimo įgūdžius. Taip pat vertiname kiekvieno kliento gebėjimą įveikti stresą. Jei žmogus bus nuolat įsitempęs, jam bus sunku įgyti naujų įgūdžių, jis nesusidoros su paprasčiausiomis užduotimis“, ‒ kalba R. Tik psichologiškai pasirengęs, įgijęs darbinių įgūdžių psichikos sutrikimų turintis žmogus gali sėkmingai integruotis į visuomenę, grįžti į darbo rinką.
Nelengvą išbandymų kelią teko įveikti vilnietei Marijai (vardas pakeistas), kurią psichikos liga užklupo dėl patirto streso. Sveikatos problemos Marijai prasidėjo 2015-aisiais. Tuo metu ji patyrė labai daug streso. „Namiškiai matė, kad man kažkas negerai, bet pati to kurį laiką nenorėjau pripažinti. Atrodė, artimieji kabinėjasi be reikalo, mato tai, ko nėra. Tačiau patiriamo streso vis daugėjo, psichologinė būklė prastėjo. Tuo pačiu metu su sveikatos problemomis susidūrė ir Marijos mama, jai reikėjo operacijos. „Mama nervinosi, jos stresas persidavė ir man. Tada pagaliau supratau: pati su problemomis nesusidorosiu, man reikia gydymo. Mergina geru žodžiu mini Vasaros ligoninėje sutiktą puikią medikų komandą, ją gydžiusį psichiatrą Lauryną Bukelskį. Gydytojams pavyko pritaikyti tinkamus vaistus, Marija sveiko ir po mėnesio buvo išleista namo. „Nors jaučiausi kur kas geriau, bet mane vis dar kankino nerimas, įvairios baimės, trūko jėgų. Džiaugiuosi, kad tuo metu sulaukiau didžiulio artimųjų palaikymo. Kuo galėdama padėjo mama, nenusisuko vaikinas, su kuriuo bendraujame jau septynerius metus. Padėjo ir draugai, kuriems išdrįsau pasipasakoti apie savo ligą. Iš pradžių mergina pasirinko VšĮ „Rastis“ siūlomas psichosocialinės reabilitacijos paslaugas. „Užsiėmimai prasidėdavo kasdien pusę devynių ir tęsdavosi iki pietų. Reikėdavo keltis, eiti iš namų. Tai ugdė discipliną. Iš pradžių mus mokė elementarių dalykų, formavo primirštus kasdienio gyvenimo įgūdžius. Sunku patikėti, tačiau grįžus iš ligoninės kamuoja daugybė baimių. Bijai eiti į dušą, pamiršti, kad reikia laikytis kasdienės higienos. Mergina iš pradžių bijojo išeiti iš namų, sėsti į autobusą ar troleibusą. „Gelbėjo supratimas: reikia. Kai turi tikslą, kai žinai, kur ir ko važiuoji, baimės pamažu atsitraukia. Pasak merginos, baimes įveikti padėjo ir VšĮ „Rastis“ specialistų vedami streso įveikos užsiėmimai. Po psichosocialinės reabilitacijos Marijai pasiūlyta dalyvauti profesinės reabilitacijos programose. Prieš tai reikėjo apsilankyti Darbo biržoje, gauti siuntimą profesinei reabilitacijai. „Čia mane taip pat labai maloniai ir supratingai priėmė. Darbo biržos vadybininkė Audronė Šataitė ragino neskubėti, nenerti stačia galva į darbą, apsiprasti. Lankiau paskaitas Darbo biržoje - mus mokė, kaip parašyti CV, kaip pasirengti darbo pokalbiui, kaip pasirinkti tinkamą darbą. Pirmosios dvi savaitės kiekvienam VšĮ „Rastis“ klientui skirtos apsispręsti: leidžiama išbandyti visas čia siūlomas specialybes ir pasirinkti tinkamiausią. „Išbandžiau virėjos, siuvėjos, valytojos darbą. Viskas sekėsi, viskas patiko. Tačiau labiausiai patraukė keramika. Šiuos užsiėmimus lankiau nuo vaikystės. Taip susiklostė, kad VšĮ „Rastis“ sutikau tą pačią vadovę, pas kurią kadaise mokiausi. Pasak jos, visi lankiusieji karamikos užsiėmimus buvo meniškos prigimties, visi - su polėkiu. Jie valandų valandas užsisėdėdavo prie savo darbų, užvaldyti kūrybos proceso. „Kai nebūdavo įkvėpimo, eidavome į lauką rinkti lapų, kitų gamtinių medžiagų. Žavėjo ir itin jauki mums sudaryta aplinka, pagarba kiekvienam žmogui. Išsivirdavome kavos, kalbėdavomės. Marija bendravo ne tik su lankančiais keramikos užsiėmimus, bet ir su kitais profesinės reabilitacijos programų dalyviais. „Būdamas tarp likimo draugų, gali drąsiai kalbėti apie savo ligą, aptarti vaistus, gydymą, gydytojus. Leidi sau pajuokauti, patraukti vienas kitą per dantį. Jautiesi labai patogiai. Baigusi profesinės reabilitacijos programą, Marija bandė ieškoti keramikos būrelio vadovės darbo. „Nepavyko galbūt dėl to, kad į darbdavius kreipiausi žiemą, kai visos būrelių vadovų vietos jau užimtos. Tačiau be darbo nelikau - padėjau draugei prekiauti Kalėdų mugėje. Marija sako, jog pirmąjį mėnesį darbe nebuvo lengva. Ją pasitiko daugybė naujų žmonių, reikėjo išmokti naujų dalykų, priprasti prie kolektyvo. Tačiau mergina dirba visu etatu, yra užsiėmusi ir jaučiasi reikalinga. „Mano darbas - ne tik parduoti drabužius, bet ir administruoti kasą, tvarkyti apskaitą. Viskas man labai patinka. Žinoma, kartais būna ir rutinos, tačiau žinau, kad jos esama kiekviename darbe. Nemanau, kad turėčiau blaškytis po darbovietes, tikiuosi čia užsibūti ilgiau. Pasak jos, be psichosocialinės bei profesinės reabilitacijos programų grįžti į darbo rinką jai būtų buvę labai sunku. R. Lukošaitytė sako, kad Marijos sėkmės istorija - toli gražu ne vienintelė jų įstaigoje. 2016-aisiais įsidarbino 60 proc. baigusiųjų profesinės reabilitacijos programas. Vidutiniškai įsidarbina 57 proc. besimokiusiųjų. Pusė jų dirba ketverius, penkerius ir šešerius metus. „Be abejo, mūsų specialistams dar yra kur tobulėti. Tačiau sėkme laikome kiekvieną įdarbintą psichikos negalią turintį žmogų. Kaip rodo visuomenės tyrimai, jiems susirasti darbą būna sunkiausia, jų karjeros galimybės - menkiausios“, ‒ teigia R.
Taip pat skaitykite: Kaip Pasiekti Sėkmę