Įvadas
Analitinė psichologija, dar žinoma kaip jungiškoji psichologija, yra psichodinaminė asmenybės teorija, kuri aiškina žmogaus psichiką ir elgesį per pasąmonės veiklą. Šią teoriją XX amžiaus pradžioje sukūrė šveicarų psichologas Carlas Gustavas Jungas (C. G. Jungas). Ši psichologijos kryptis išsiskiria ypatingu dėmesiu simboliniams žmogiškosios patirties aspektams. Jungiškosios psichologijos pagrindą sudaro archetipų ir kompleksų teorija, didelė svarba suteikiama ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės pasąmonės sampratai. Ši psichologijos kryptis priklauso tarpdalykinei paradigmai, nes integruoja savyje ne tik psichologijos, bet ir kultūros, istorijos bei religijotyros studijas. Analitinė psichologija yra daugiau nei metodas, ji skirta tiems, kas ieško prasmės, gelminio patyrimo, ryšio tarp išorinio ir vidinio pasaulių.
Pagrindiniai analitinės psichologijos principai:
- Žmogaus psichikos lygmenys: sąmonė, asmeninė pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.
- Ego vaidmuo sąmonėje.
- Kompleksų svarba asmeninėje pasąmonėje.
- Archetipų įtaka asmenybės raidai ir individuacijai.
- Simbolių (sapnų, mitų, pasakų) reikšmė psichoterapiniame procese.
- Asmenybės tipologija (ekstraversija ir introversija) ir psichinės funkcijos (pojūčiai, jausmai, mąstymas ir intuicija).
Psichikos lygmenys pagal C. G. Jungą
C. G. Jungas išskyrė tris žmogaus psichikos lygmenis: sąmonę, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę.
Sąmonė
Sąmonės turinys ir organizacija priklauso nuo Ego, kuris yra sąmonės centras. Ego tvarko ateinančią informaciją, laiduoja asmens tapatumo ir tęstinumo jausmą. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
Asmeninė pasąmonė
Asmeninėje pasąmonėje slypi psichinio gyvenimo dalys, kurios buvo nuslopintos arba per daug nereikšmingos, kad pasiektų sąmonę. Šios pasąmonės turinį įmanoma įsisąmoninti. Tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys.
Kompleksai
Tam tikri asmeninės pasąmonės dariniai vadinami kompleksais. Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas, kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus, turintis kompleksą, sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku. Kompleksų kilmė siejama su psichine trauma arba intensyviu emociniu patyrimu bei archetipinėmis prielaidomis. Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų.
Taip pat skaitykite: K. G. Jungo palikimas
Kolektyvinė pasąmonė
Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psichikos sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus - visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas, kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios.
Archetipai
Archetipai, glūdintys kolektyvinėje pasąmonėje, lemia asmenybės raidos procesus ir individuaciją. Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių - archetipų - būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Archetipas atsiranda kartojantis tiems patiems išgyvenimams iš kartos į kartą. Archetipo sąvoka susiformavo ne kartą pastebėjus, kad, pavyzdžiui, mituose ir pasaulio literatūros pasakose esama tam tikrų visada ir visur pasitaikančių motyvų. Tuos pačius motyvus aptinkame šiuolaikinių žmonių fantazijose, sapnuose, kliedesiuose ir haliucinacijose. Šiuos tipinius vaizdus ir sąryšius C. C. Jungas vadina archetipiniais vaizdiniais. Kuo jie ryškesni, tuo gyvesniais emociniais tonais nuspalvinti. Jų šaltinis pats savaime abstraktus archetipas, tam tikra nesąmoninga išankstinė forma, kuri atrodo, priklauso paveldėtai psichikos struktūrai ir todėl gali bet kur ir bet kada spontaniškai pasireikšti. Kolektyvinėje pasąmonėje gali būti neribotas archetipų kiekis.
Pagrindiniai archetipai:
- Persona: tai kaukė, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikrąjį Aš. Tokiu atveju kaukė užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikrąją prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu (infliacija).
- Šešėlis: tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis - būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, ką visuomenė laiko blogiu - jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psichika tampa negyvybiška. Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. Greičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolę.
- Anima arba animus: Jungas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psichika turi maskulininių aspektų - animus archetipas, o vyro psichika - femininių - anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų.
- Savastis (self): tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių. Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp sąmonės ir pasąmonės. Dėl to pasąmonė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp sąmonės ir pasąmonės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti, kol kitos psichikos sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima.
Kiti archetipai: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t.
Asmenybės tipologija: Ekstraversija ir Introversija
Analitinė psichologija analizuoja asmenybės tipologiją (ekstraversija ir introversija), kuri priklauso nuo vyraujančių individo psichinių savybių (pojūčių, jausmų, mąstymo ir intuicijos).
- Ekstraversija: tai libido arba psichikos energijos sutelkimas ties išoriniu pasauliu. Ekstravertai domisi išorinio pasaulio objektais ir reiškiniais, siekia turėti su jais tiesioginį santykį. Ekstraversija orientuoja į išorinio pasaulio pokyčius ir aplinkybes, kolektyvines normas ir vertybes iškeliant virš individualumo.
- Introversija: tai libido arba psichikos energijos sutelkimas ties vidiniu pasauliu, t.y., ties savimi. Introvertai linkę atsiriboti nuo objekto, atmesti bet kokią jo įtaką ir atsiverti idėjoms, vidiniams potyriams, vertybėms, vaizdiniams, apsaugantiems nuo išorinės realybės ir suteikiantiems vidinę laisvę.
Nors žmogus turi abi šias nuostatas, paprastai dominuoja vien kuri nors, kuri ir apsprendžia jo būdą. Introvertiški žmonės - užsidarę, dažnai drovūs, susitelkę ties savimi. Tačiau nedominuojanti nuostata neišnyksta. Šios nuostatos yra susijusios su psichologinių funkcijų išsivystymu.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės teorija
Psichologinės funkcijos
Psichologinė funkcija - tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį. Mąstymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos yra mūsų sprendimai apie patirtį bei jos įvertinimai. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, kadangi jie nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti. Žmogus turi visas šias funkcijas, tačiau dominuoja vėlgi tik viena jų. Kitos trys veikia individualioje pasąmonėje. Taip pat abiejose porose dominuoja viena kuri nors funkcijų - mąstymas arba jausmai; pojūčiai arba intuicija.
- Mąstymas: padeda atskleisti, kas tai yra.
- Jausmai: vyksta vertinimas ir objektui ar patirčiai priskiriama tam tikra vertė.
- Pojūčiai: tiksliai atgamina patį patyrimą.
- Intuicija: yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų.
Dinaminiai psichikos procesai
Tarp daugybės asmenybės dalių ir struktūrų vyksta nuolatinė sąveika. Opozicija egzistuoja visada ir yra psichinės energijos šaltinis. Įtampa, kuri sukuriama viena kitai priešingų jėgų, nors ir būdama pavojinga, vienok, yra reikalinga psichikos vystymuisi. Tokie konfliktai egzistuoja tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp individualios ir kolektyvinės pasąmonės, ekstraversijos ir introversijos, racionalių ir iracionalių funkcijų, anima ir animus ir t.t. Tačiau priešingybės gali susivienyti (unite) į visumą, kurioje jos papildo viena kitą.
Kompensacija
Kompensacija - tai sąveika tarp psichikos struktūrų, kada viena struktūra padeda įveikti kitos struktūros silpnumą. Pvz.:, jei žmogus yra ekstravertas, jo pasąmonė gali išvystyti išstumtą introversiją, ir ji pasireikš sapnuose bei tose situacijose, kada žmogus negali išreikšti savo ekstraversijos.
Asmenybės vystymosi etapai
Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus.
Vaikystė ir jaunystė
Apie vaikystę Jungas praktiškai nekalba ir nemano, kad būtent ji įtakotų asmenybės fiksuotą struktūrą. Iš esmės vaiką valdo fiziniai instinktai. Kūdikiai neturi psichologinių problemų, nes joms atsirasti reikalingas sąmoningas ego, kuris tuo metu dar nėra susiformavęs. Ego išsivysto vėliau ir daugiausiai yra primityvus, nes vaikas neturi ypatingo identiškumo jausmo. Vaiko asmenybė tėra tik jo tėvų atspindys tuo metu. Todėl tėvai didžia dalimi nulemia vaiko asmenybės formavimąsi. Jie gali skatinti arba stabdyti asmenybės vystymąsi tuo būdu, kaip jie elgiasi su vaiku. Pats vaiko ego iš esmės susiformuoja, kai vaikas pradeda skirti save nuo kitų pasaulio objektų. Tačiau tik paauglystės brendimo metu psichika įgyja tam tikrą formą ir turinį. Tai žmogaus psichinis gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yra užsiėmęs paruošiamąja veikla - mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Todėl žmogus telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi, tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija. Tuo laiku dominuoja sąmonė ir gyvenimo tikslas yra užsitikrinti sau saugią ir tinkamą vietą pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Teisės psichologijos svarba
Vidutinis amžius ir senatvė
Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji gyvenimo pusė, t.y., 35 - 40 metais. Tuo metu prisitaikymo prie gyvenimo problemos paprastai jau yra išspręstos. Tačiau daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštumą ir bevertiškumą - gyvenimas netenka prasmės. Tai yra neišvengiama ir žmogus turi keistis. Pagrindinė priežastis pokyčiams yra ta, kad vidutinio amžiaus žmogus yra prisitaikęs prie gyvenimo. Visos problemos išspręstos, tačiau žmogus turi didelį energijos kiekį, kurio neturi kur padėti. Ši energija turi būti nukreipta kitur. Jie pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi introvertu. Nuo sąmoningų procesų pereinama prie pasąmoningų. Žmogaus interesai persikelia nuo materialaus pasaulio prie dvasinio, filosofinio ir intuityvaus. Taip pat žmogus turi pradėti matyti savyje ne vien tik sąmoningąją savo pusę - jis turi geriau subalansuoti visus asmenybės aspektus, kad pasietų pilnesnį savęs supratimą. Tam reikia išvystyti kiekvieną savo asmenybės aspektą. Toks procesas vadinasi individuacija - tai tapimas žmogumi, apimantis visų sąmoningų ir pasąmoningų asmenybės aspektų išvystymą. Ji yra visų žmogaus sugebėjimų realizacija. Tendencija link individuacijos yra įgimta ir neišvengiama,. Žmogus siekiantis individuacijos turi pradėti vertinti ir įsiklausyti į savo pasąmonę - savo sapnus, fantazijas, ir išnaudoti ‘kūrybinę vaizduotę’ - tapybą, rašymą ar kitą išraiškos formą. Tad vidutinio amžiaus žmogus turėtų leistis vadovaujamas ne tik racionalaus proto, bet ir pasąmonės spontaniškumo, nes tik taip ir atsiskleidžia jo savastis. Be to individuacijos proceso metu kinta archetipų pobūdis. Pirmiausia suvokiamas personos nebūtinumas. Nors žmogus vis dar vaidina įvairias socialines roles, tačiau jis supranta, kad tai nėra jo tikroji prigimtis. Be to žmogus supranta šešėlio tiek destruktyvias, tiek konstruktyvias puses ir nebeišstūminėja jų, o priima jas kaip savo gyvybingumą. Be to žmogus pripažįsta savo biseksualumą, kas leidžia atskleisti savo kitą pusę ir atpalaiduoja naujus kūrybiškumo šaltinius bei galutinai išlaisvina nuo tėvų įtakos. Įvykus individuacijai vystymosi eigoje atsiranda kitas žingsnis - transcendencija. Pilna individuacija baigiasi daugybės psichikos aspektų pasireiškimu. Tuo tarpu transcendencija - šių aspektų sujungimas į vieną visumą. Tai taip pat įgimta tendencija. Pati vėliausia vystymosi fazė - senatvė, kuri ganėtinai panaši į pirmuosius gyvenimo metus, nes vėlgi čia dominuoja pasąmonė. Čia žmogui telieka laukti mirties, kuri turi būti laikoma tikslu pačiu savaime, ką sunku padaryti susilpnėjus religijos įtakai.
Analitinė psichoterapija
Analitinė psichoterapija, dar vadinama jungiškąja analize arba psichoanalize, priklauso gelminės psichoterapijos krypčiai. Psichoterapijos metu svarbu pažinti ir suprasti asmens sužeidimų, traumų istoriją, kaip tie sužeidimai veikia dabartinį gyvenimą, kokie pokyčiai reikalingi. Tačiau psichoterapija yra ne tik apie skaudžią gyvenimo pusę, bet ir apie vidinį potencialą, dar neatskleistus asmenybės aspektus, asmenybės savirealizaciją. Analitinė psichoterapija išsiskiria iš kitų terapijos krypčių tuo, kad joje didelis dėmesys skiriamas simboliniams turiniams, sapnų analizei, asmeninės ir kolektyvinės pasąmoninės turinių pažinimui ir įsisąmoninimui. Jungiškosios analizės procesas - tai kelionė visybiškumo link, asmenybės transformacijos vyksmas.
Lietuvos analitinės psichologijos asociacija (LAPA)
Lietuvos analitinės psichologijos asociacija (LAPA) vienija Lietuvos jungiškosios krypties psichoanalitikus ir psichoanalitikes bei jungiškosios krypties psichoterapeutes ir psichoterapeutus. Asociacija skatina analitinės psichologijos teorijos ir praktikos plėtrą Lietuvoje, plėtoja tarptautinius ryšius, rūpinasi narių kvalifikacija ir kompetencija. Mūsų būrimasis draugėn reiškia ne tik siekimą derinti analitinės psichologijos veiklą Lietuvoje, bet ir gilinti žinias, atskleisti dar nepažintas patirties gelmes, plėtoti šios paradigmos taikymą praktikoje ir moksle.
LAPA nariai:
- Doc. dr. Asta Adler (Zbarauskaitė) - psichologė psichoterapeutė, jungiškos krypties analitikė.
- Dalia Beniušytė - psichologė, jungiškosios krypties psichoanalitikė, supervizorė.
- Guna Berga - jungiškosios krypties psichoanalitikė, smėlio dėžės terapeutė, klinikinė psichologė.
- Dr. Ieva Bieliauskienė - klinikinė psichologė, jungiškosios krypties psichoterapeutė ir psichoanalitikė.
- Mikhail Boiko - psichologas, jungiškosios krypties psichoterapeutas ir analitikas.
- Dr. - gydytoja psichiatrė, jungiškosios krypties analitikė, supervizorė.
tags: #ivadas #i #analitine #psichologija