Ar kada susimąstėte, kodėl kartais jaučiamės linkę į tinginystę, puikybę ar pavydą? Ar svarstėte, kodėl mums taip sunku visiškai atsikratyti šių ypatybių? Šiame straipsnyje panagrinėsime septynias didžiąsias nuodėmes iš psichologinės perspektyvos, remiantis Carlo Gustavo Jungo analitine psichologija. Aptarsime, ką šios nuodėmės reiškia gilesniame užsąmonės lygmenyje ir kaip jos veikia mūsų psichikos sveikatą.
Įvadas
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame psichologijos mokslas sparčiai žengia į priekį, vis dar susiduriame su santykių krizėmis, nepageidaujamais nėštumais ir nepagydomomis ligomis. Iš akademinės psichologijos lauko išnykus sielai, prarandame aiškias moralines kategorijas ir žinojimą, kur link turėtume eiti ieškodami psichikos sveikatos. Į godų, gašlų ar išpuikusį žmogų dabar įprasta žiūrėti kaip į unikalią, o ne sergančią asmenybę, tarsi jam nebūtų galimybės tapti sveikesniam. Tačiau ar tikrai pasukome begalinės atjautos ir tolerancijos keliu, ar aklasis veda akląjį?
Psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ kviečia pažvelgti į psichologiją kitu kampu ir susimąstyti apie tai, kas trukdo žmogui jausti pilnatvę ir būti laimingam. Autorė įsitikino, kad gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas. Meilė kyla iš žmogaus sielos ir apima visas keturias žmogaus būties dimensijas - fizinę, socialinę, psichinę ir dvasinę.
Vėželienė pastebi, jog depresinės asmenybės nepajėgia mylėti savęs, bet slapta trokšta, kad jas mylėtų kas nors kitas. Narcisistinės asmenybės pyksta, kad jų niekas nesugeba mylėti taip, kaip jos yra vertos. Kompulsinės asmenybės bando kontroliuoti, kad kiti jas mylėtų tinkamai, ir nusivilia, kai tas nepavyksta. Histerinės asmenybės yra nepasotinamos meile: jos rengia vaidinimus, alpsta, apsipila ašaromis, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kaip labai jas reikia mylėti. Nesocialios asmenybės vaikšto su visais persipykusios ir deklaruoja, kad geriausia gyventi vienam: „Nereikia man tos meilės!“
Nuodėmės kaip dvasinio skurdo išraiška
Krikščioniškoji nuodėmės samprata kadaise skleidė žinią apie pavojų ir kančias, kurių ji gali sukelti. Kita vertus, anuomet nuodėmės apraiškos buvo demonizuojamos, ir šventumo siekta per religinius įžadus, susijusius su paklusnumu, skaistybe ir atsisakymu turėti. Tačiau gyvendami šiandienėje visuomenėje suprantame, kad šių prigimtinių žmogiškųjų aspektų slopinimas nieko gero nesuteikia ir yra reikalingi kiti būdai, leidžiantys sukurti su jais tinkamą santykį.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys
Žodis „nuodėmė“, kylantis iš hebrajų khata, išvertus pažodžiui reiškia „nepataikyti į taikinį“, arba tiksliau - „prašauti pro šalį“. Taikinys yra mūsų tikroji, autentiškoji savastis ir ryšys su Dievu - šaltiniu, kuris suteikia gyvybiškumą, kūrybingumą ir džiaugsmą.
Mirtina nuodėmė nereiškia tiesioginės mirties kaip pasekmės. Mirtina šiuo atveju kalba apie dvasinį skurdą, vidinę atskirtį ir priešingybę pilnatvei. Šios nuodėmės neleidžia jausti ryšio su savastimi, tad yra patiriamas vidinis sąstingis. Žmogus yra biologiškai gyvas, tačiau psichologiškai dar negimęs arba jau miręs ir - bet kuriuo atveju - nepatiriantis gyvenimo pilnatvės.
Nuodėmė yra nuoroda, kad veikiame automatiškai, nesąmoningai. Galbūt galime pasvarstyti - kas gi būtų, jei mūsų visa visuomenė būtų varoma ir veikiama tokių pasąmoninių impulsų ir potraukių? Didelės vaizduotės tikriausiai nereikia, nes visuomenė ir yra jų veikiama - nuo paprasto piliečio iki žymaus atlikėjo, gerbiamo mediko, profesoriaus ar aukšto rango politiko.
Tačiau visada yra vilties, nes kiekviena nuodėmė iš tikrųjų mena kai ką apie mūsų žmogiškąją prigimtį ir taip pat kviečia išspręsti tam tikrą užduotį, žengti į priekį sąmoningumo plėtimo keliu.
Septynios Didžiosios Nuodėmės ir Jų Psichologiniai Aspektai
1. Puikybė
Laikyti save didžiu ir puikiu - taip mūsų sąmoninga „aš“ pozicija (ego) išsipučia, kai, atrodo, žinome, kaip viskas yra ar turi būti. Kai esame nepažeidžiami, nenugalimi, teisuoliai, tad einame, darome, nuvertiname kitus, o mūsų kelias ir matymo laukas vis siaurėja, kol užstringame tame siaurame savo sąmonės tarpeklyje. Tik kai esame visiškai užstrigę arba kai susprogsta mūsų išpūstas burbulas ir krentame žemyn, tik tuomet bandome atsigręžti ir pamatyti, ką praleidome.
Taip pat skaitykite: Psichologinis Nuodėmių Žvilgsnis
Tad išdidumas yra netikras ryšys su realybe. Tai - pamiršimas, kad visko savyje nesutalpinsime, kad yra kažkas aukščiau, daugiau, kažkas neaprėpiamo, paslaptingo. Kad išvengtume tokios puikybės, galbūt galime sustabdyti save tais momentais, kai esame viskuo užtikrinti, prisiminti savo žmogiškumą ir užduoti sau klausimą - ar tikrai jau viską taip gerai žinau?
Psichologinis aspektas: Puikybė dažnai siejama su narcisizmu, kai žmogus jaučiasi pranašesnis už kitus ir reikalauja ypatingo dėmesio. Tai gali būti kompensacija už giliai paslėptą menkavertiškumo jausmą. Nevaldoma puikybė verčia žmogų jaustis vis dažniau ir labiau skaudinamam aplinkinių - kaip gi mane, tokį nuostabų, galėjo kažkas nepastebėti, nepagirti? Kaip gali su manim, tokiu puikiu, nenorėti kas nors eiti pasivaikščioti? Kaip apie mane gali kas nors atsiliepti ar net pagalvoti nepakankamai gerai?
Jei į bent vieną klausimą atsakėte „taip”, kuo nuoširdžiausiai sveikinu - yra vilčių išsivaduoti iš kančių! Ypatingai kritiškais atvejais puikybė žmogui neleidžia net suvokti, jog ji jame yra. Ką daryti, kaip gelbėtis? Pirmiausia - nulenkti galvą. Ugdykimės nuolankumą ir dėkokime už bjaurius šefus, klastingus draugus, despotiškas anytas. Jei kas nors įžeidė - klaupkimės bent mintyse prieš tą žmogų ir kartokim jam: „Ačiū, aš tave myliu, atsiprašau, atleisk man”. Jei nieks nepadėkojo ir dėl to nukabinai nosį - lenk žemai galvą visiems nepadėkojusiems ir džiaukis, kad tau parodė, kur yra plyšys apsaugoje. Piliulė nuo puikybės - neapsakomai karti. Bet tik iš pradžių! O paskui prasideda medus :) Žmonės tampa giedri ir besišypstantys tarsi dangus po stiprios liūties su perkūnija.
2. Godumas
Savimi patenkintas ir būtinuosius poreikius patenkinęs žmogus nėra godus ar šykštus, nepaisant jį supančių išorinių sąlygų. Todėl godumas kyla iš labai gilaus nepasitenkinimo, kurį siekiame užpildyti per kitus asmenis, daiktus, turtus, maisto ar galios siekius. Tai yra vidinės tuštumos atspindys. Tačiau jeigu tokiomis aplinkybėmis ir gausime tai, ko siekėme, tuoj pat pamatysime, kad tai neatliepė to tikrojo vidinio poreikio.
Kiekvienas trokštame jausti susietumą su savimi, dvasinį ryšį bei ryšį su kitais, nepriklausomai nuo to, ar atpažįstame tai savyje, ar ne. Nes tai yra mūsų prigimtiniai poreikiai. O kai toks susietumas neįvyksta, visa tai yra perkeliama į išorinius objektus - maistą, daiktus, kitus žmones ir t. t. Tik sąmoningai tai suvokdami ir siekdami ryšio, galime patenkinti šį egzistencinį poreikį.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo Kelionė: Septynių Kartų Įtaka
Psichologinis aspektas: Godumas gali būti susijęs su nerimu, nesaugumu ir baime prarasti tai, ką turime. Tai taip pat gali būti būdas kontroliuoti savo aplinką ir jaustis saugiau. Kai godumas išvešėjęs, labai sunku skirtis su pinigais, todėl nuolat delsiama atsiskaityti už komunalines paslaugas, atiduoti skolas ir t.t. Tokie žmonės aukoja nebent per Kalėdas ir tai siunčia sms iš savo tarnybinio telefono, taigi aukoja ne savo, o įmonės pinigus. O ir bendrauja tik su tais, iš kurių tikisi gauti kokios nors naudos ir tol, kol gauna tą naudą, kurios tikėjosi. Gobšuoliai labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Godumas yra tikra tragedija, nes niekada nebūna gana, jis nepasotinamas. Vadinasi žmogus nuolat pasmerktas baisiai įtampai - kaip gauti dar daugiau ir kaip neprarasti, to, ką jau turi. Situaciją apsunkina tai, kad, kaip jau buvo minėta anksčiau, godūs žmonės save laiko dosniais, bet visų išnaudojamais. Godūs žmonės jaučiasi labai nesaugūs gyvenime, todėl ir kaupia viską, kad užklupus „juodai dienai“ nieko nepritrūktų. Reikia suprasti vieną, kad godūs žmonės niekada nebus turtingi. Ypač, jei dar ir nesąžiningais keliais uždirbinės pinigus. Vedose (Vedos - kanonizuotas sakralinis arijų genčių tekstų rinkinys, užrašytas prieš 5000 metų, o prieš tai buvo perdadamas iš lūpų į lūpas) sakoma, kad nesąžiningai uždirbtus pinigus žmogus praras per 10 metų. Pažiūrėkite, argi taip ir nenutinka realiame gyvenime?
Pats puikiausias būdas, kaip kovoti su godumu, yra įpročio aukoti išsiugdymas. Ir pagal Vedas, ir pagal Bibliją žmogus turi aukoti bent 10 proc. Aukoti reikia pradėti nedelsiant ir ne tada, kai kada nors bus pakankamai pinigų. Atvirkščiai, aukoti reikia pradėti tada, kai piniginėje švilpauja vėjai. Turtų kiekis priklauso nuo to, kiek gera mūsų karma. Tad jei neturime pinigų, vadinasi karma bloga. Tai reiškia, kad reikia ją valyti darant gerus, pasiaukojančius darbus. Pinigai yra priemonė ką nors padaryti laimingu. Aukoti reikia protingai - už girtuokliui prie parduotuvės duotus pnigus atsakysime savo karma. Aukoti galima elgetoms prie bažnyčios, žmonėms, darantiems kilnius darbus, vaikų ar senelių namams, gyvūnų prieglaudoms, bažnyčiai, šventykloms. Dirbti reikia pirmiausia tai, kas miela širdžiai ir neša gėrį gyvoms būtybėms, o ne tai, kas leidžia uždirbti kuo daugiau pinigų. Kiek daug žmonių turi nepelningų svajonių, bet jų nerealizuoja, nes gi nėr kada, reikia užkalinėti pinigus!
3. Pavydas
Pavydime tuomet, kai manome, kad kitas turi tai, ko mums reikia, ko mums trūksta, kas mus užpildys ir suteiks laimės. Pavydime, nes negalime priimti nei savęs, nei savo dabartinės padėties, jaučiamės nenusisekę, nelaimingi. Dažnai jaučiame tik pasąmoninį impulsą, kad mums reikia to ar ano, nes kiti gyvena geriau, laimingiau.
Tačiau svarbu bandyti suprasti, koks tikrasis noras slypi po tomis geidžiamomis išorinėmis savybėmis ar nuosavybėmis, ir pasvarstyti, kas mūsų gyvenime būtų kitaip, jei tai turėtume. Ar tas naujesnis automobilis yra apie tai, kad objektyviai dabar galime sau tai leisti, ir jis suteiks praktinės naudos, ar tai daugiau apie tai, kad jausimės ne tokie menki sau ir kitiems, nes pasikelsime savo „statusą“? Ar tos geidžiamos prestižinės pareigybės yra apie mūsų gilų sielos poreikį atlikti tą veiklą ir tą poziciją panaudoti kitų labui, ar tai yra tik apie mūsų įvaizdį - kaip mus vertins kiti, nors mums ta veikla net nelabai patinka? Kiekvienas esame skirtingame kelyje su savais džiaugsmais ir skausmais; visi mes žmonės su savais troškimais, praradimais; visiems mums reikia maisto, reikia draugų ir artimųjų; tad iš tikrųjų nėra kam pavydėti. Tad svarbu išmokti pasitikėti, kad tai, kas esame, pakanka tam gyvenimui, kokį norime susikurti.
Psichologinis aspektas: Pavydas gali sukelti pyktį, kartėlį ir nepasitenkinimą savo gyvenimu. Tai taip pat gali paskatinti konkurenciją ir norą pranokti kitus.
Pajutus bent menkiausią pavydo apraišką, reiktų melstis už žmonės, kuriems pavydime, dėkoti Dievui, kad jiems taip sekasi ir prašyti pagausinti jų laimę, sveikatą, turtus. Taip pat reikia tų žmonių prašyti bent jau mintyse atleidimo už pavydą, kurį jiems jaučiate.
4. Gašlumas
Lytinis, seksualinis potraukis yra visiškai natūrali mūsų būties dalis ir tai, kas mus skatina susilaukti palikuonių. Tai yra erotikos, eroso energijos dalis. Erosas yra tas neaprėpiamas troškimas, mūsų gyvybinė ir kūrybinė energija, kuri mums leidžia susilieti su pasauliu, jo išraiškomis, kurti ir atrasti ryšį su kitais. Tad kai geidulingumas nebėra tik lytinis potraukis ar aistra, tai tampa nenumaldomu troškimu užpildyti savo tuštumą, palengvinti savo skausmą, pasiekti savo pilnatvę per kitą žmogų, šį užkariaujant, pasisavinant arba praryjant emociškai. Eroso energija gali skatinti tikrą gebėjimą mylėti, kurti ryšį ir siekti dvasinių patirčių. Tačiau kai sąmoningai nesuvokiame šventosios meilės prigimties, tuomet šią prigimtį iškreipiame. Savo poreikius ir troškimus jausti yra labai svarbu, o pasirinkimas, kaip jų siekti ar juos išreikšti, reikalauja sunkių sąmoningų grumtynių.
5. Rūstumas
Pyktis yra žmogiška emocija ir labai svarbi psichologinio užgimimo, virsmo ir net komunikacijos dalis. Tačiau stiprus kerštingas pyktis arba įniršis yra aukščiausia pykčio forma, kuriai užliejus kitas žmogus, kaip atskiras individas, turintis savo poreikių ir norų, nebeegzistuoja. Etimologiškai įniršis kyla iš žodžio „niršti“, kurio reikšmė - „rodyti savo jėgą; būti pajėgiam“. Žinome, kad psichologiniu lygmeniu jėgą demonstruoja tas, kuris viduje jaučiasi silpnas, pažeidžiamas, neišgirstas, nesuprastas. Mes esame kviečiami sąmoningai suvokti savo skausmą, prisiimti už jį atsakomybę, suprasti kito žmogaus intencijas ir ieškoti tinkamų būdų išreikšti šį skausmą ir pyktį, kad atkurtume teisingumą arba iškomunikuotume savo poreikius.
Psichologinis aspektas: Rūstumas gali būti susijęs su frustracija, bejėgiškumu ir nesugebėjimu kontroliuoti savo gyvenimo. Tai taip pat gali būti būdas apsisaugoti nuo skausmo ir pažeidžiamumo.
6. Rajumas
Tai valgymas per dideliais kiekiais, apsirijimas ir kitoks vartojimas ne pagal paskirtį. Kai mus pasikviečia arba mes pakviečiame kitus vakarieniauti, tai kreipiamasi ne vien dėl fiziologinio pasisotinimo maistu, bet ir tam, kad per valgymo ritualą pasisotintume ryšiu, bendryste, pasidalintume vienas kito esybe - emocijomis, požiūriu, kitoniškumu. Valgymas dažnai gali veikti kaip emocinio susitvarkymo būdas tuštumai užpildyti ir emociniam skausmui numalšinti. Toks pat vartojimas vyksta, kai nesaikingai naudojamės socialiniais tinklais, filmais, serialais, straipsniais - norime prikrauti į save to, ko neturime, vartojame dėl dvasinio skurdo ir vidinio atsietumo. Tačiau tuštumos išoriniais dalykais neužpildysime, turime sau priminti, kad tai, ko iš tikrųjų ieškome - visuose šiuose dalykuose nerasime. Tad rajumas iš tikrųjų yra mūsų pasąmoninė agresija, siekianti pasisavinti išorę ir užpildyti vidų.
Psichologinis aspektas: Rajumas gali būti susijęs su emociniu valgymu, kompulsiniu pirkimu ir kitomis priklausomybėmis. Tai gali būti būdas nuslopinti neigiamas emocijas arba kompensuoti trūkumą meilės ir dėmesio.
7. Tinginystė
Tingumas, vangumas, neveiklumas, apatija - tai energijos, džiaugsmo ir meilės gyvenimui trūkumas. Tikra tiesa, kad gyvenimas yra sudėtingas ir sunkus, reikalaujantis daug pastangų. Kartais sunku įžvelgti šių pastangų ir skausmo prasmę. Tingumas gali būti ne tik fizinis, bet ir intelektinis ar dvasinis. Tai yra ieškojimas tos magiškos formulės, kuri viską išspręstų. Sudėtingus psichologinius veikalus jau seniai perkamumu pralenkė savipagalbos knygos, kuriose aprašyta, kaip 7 žingsniais ir per 30 dienų gana paprastai transformuosite savo gyvenimą. Tad tingumas yra mūsų vaikiškas nebrandumas, taip pat užmaršumas, kad kiekviena diena yra pilna gyvybės, kad gyvenimas yra nuotykis su iššūkiais, sunkumais, pavojais ir rizika, bet ir su galimybe geriau pažinti save, pažinti kitus ir tą nuolatos besiskleidžiančią gyvenimo paslaptį.
Psichologinis aspektas: Tinginystė gali būti susijusi su depresija, nerimu ir motyvacijos stoka. Tai taip pat gali būti būdas vengti atsakomybės ir baimės nesėkmės.
Kelias į sąmoningumą ir pilnatvę
Nejausti pavydo, nesipuikuoti, negeisti ar kitaip nenusidėti yra tikriausiai nepasiekiamas tikslas. Tačiau nusidėti nereiškia pasielgti netinkamai vienoje ar kitoje situacijoje; tai labiau yra mūsų būties aspektas ir būties pinklės, kurios gali mus nuvesti nuo mūsų tikrojo tikslo prie nesibaigiančios kančios. Jeigu galėsime priimti savo nuodėmes kaip mūsų būties dalį, tuomet priimsime visą žmogiškumo pilnatvę. Tada niekas, kas žmogiška, nebebus mums svetima - nei savo, nei kitų.
Pagrindinė mūsų kaip žmonių užduotis yra atpažinti tuos nuodėmingus momentus - kokiu būdu ir kada visa tai mumyse pasireiškia. Po šio susivokimo esti galimybė keistis ir turėti platesnių galimybių rinktis tokį gyvenimą, kuriam čia ir esame pakviesti. Taigi šios nuodėmės yra susietos su žmogiškosios būties temomis ir už jų slypi jausminis psichologinis kompleksas, susidaręs iš mūsų praeities traumų ir pasikartojančių emocinių išgyvenimų.
C. G. Jungas pasakytų, kad bene vienintelė nuodėmė yra būti nesąmoningam. Jei nusidedame, turime tai sąmoningai suvokti, jei tai kartojasi - sąmoningai stengtis pamatyti, kas už to slypi, ir taip atrasti savo tikrąjį kelią. Nėra lengva keisti savo įpročius, elgesį ar brandinti asmenybę. Tačiau jei mums kyla noras augti, ugdyti sąmoningumą, tuomet bandyti verta.
Psichoterapija yra vienas pagrindinių būdų dirbti su tuo, kas slypi mūsų užsąmonės gelmėse. Krikščionybė jau daug anksčiau numatė vieną esminių modernios psichoterapijos metodų - išpažintį. Savosios paslapties išsakymas išlaisvina, nes tuomet jau du žmonės dalinasi ta lig tol taip slėgusia paslaptimi. Psichoterapijos pradžioje dažnai bandome pažinti ir įvardinti, ką jaučiame, iš kur kyla mūsų jausmai, ką jie nori pasakyti ir kaip mes galime užgimti iš naujo. O vėliau siekiame išpažinti ir pažinti tamsiausias savo asmenybes gelmes, judėti jų integracijos link - jas ne demonizuodami, bet transformuodami savo bei kitų labui ir gėrybei.
Knygos "Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete" įžvalgos
Psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ kviečia pažinti save geriau nei leidžiate save pažinti psichologams. Knygoje autorė aiškinasi, kas yra tas „kažkas“, kas trukdo žmogui jausti pilnatvę - būti iš tikrųjų laimingam, stipriai mylėti, jausti visišką ramybę.
"Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete" padės ne tik atpažinti savo ydas ar kitus trukdžius jaustis laimingam, bet ir labiau suvokti aplinkinius. Knygoje autorė naudojasi savo darbine patirtimi, čia daug gyvų istorijų, pokalbių, žymių psichologų, filosofų ir dvasinių mokytojų minčių. Skaitytojui tai - kelias į tikrą ir sveiką gyvenimą, neįkyrūs patarimai, kaip įveikti sunkumus ir baimes.
Knyga skirta visiems, kurie domisi saviugda, dvasiniu tobulėjimu, psichoterapija. Religinis nuodėmių aspektas neturėtų atgrasyti netikinčiųjų, nes autorė stengiasi nenutolti nuo savo profesijos ir nesileidžia į religinius apmąstymus. Nuodėmės sąvoka knygoje turi psichoterapinį pagrindą.
Autorė sako, kad visuomet svajojo parašyti už širdies griebiantį romaną apie meilę, tačiau profesija lėmė, kad parašė knygą apie tai, kas trukdo žmogui mylėti.
tags: #septynios #didziosios #nuodemes #psichologo #kabinete #atsiliepimai