Šiame straipsnyje nagrinėsime septynias didžiąsias nuodėmes psichologiniu aspektu, remiantis Carlo Gustavo Jungo analitine psichologija. Aptarsime, ką šios nuodėmės reiškia gilesniame užsąmonės lygmenyje ir kaip jos veikia mūsų psichikos sveikatą.
Įvadas
Kiekvienas iš mūsų esame linkęs pasvarstyti, ar nereikėtų mažiau tinginiauti, puikuotis ar pavydėti. Vis dėlto, tobulybė šių nuodėmių vengime atrodo sunkiai pasiekiama. Kyla klausimas, kodėl apskritai turėtume stengtis jų vengti ir ar tai nėra atgyvena. Terminas „mirtina“ ar „didžioji“ nuodėmė gali atrodyti slegiantis ir nepakeliamas, nes šie dalykai yra žmogiškosios prigimties dalis. Analitinė psichologija gali pasiūlyti sprendimą šiam kultūriniam ir vidiniam konfliktui.
Šiandieniniame pasaulyje, kuriame psichologijos mokslas sparčiai žengia į priekį, vis dar susiduriame su santykių krizėmis, nepageidaujamais nėštumais ir nepagydomomis ligomis. Iš akademinės psichologijos lauko išnykus sielai, prarandame aiškias moralines kategorijas ir žinojimą, kur link turėtume eiti ieškodami psichikos sveikatos. Į godų, gašlų ar išpuikusį žmogų dabar įprasta žiūrėti kaip į unikalią, o ne sergančią asmenybę, tarsi jam nebūtų galimybės tapti sveikesniam. Tačiau ar tikrai pasukome begalinės atjautos ir tolerancijos keliu, ar aklasis veda akląjį?
Psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ kviečia pažvelgti į psichologiją kitu kampu ir susimąstyti apie tai, kas trukdo žmogui jausti pilnatvę ir būti laimingam. Vėželienė įsitikino, kad gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas. Meilė kyla iš žmogaus sielos ir apima visas keturias žmogaus būties dimensijas - fizinę, socialinę, psichinę ir dvasinę. Depresinės asmenybės nepajėgia mylėti savęs, bet slapta trokšta, kad jas mylėtų kas nors kitas. Narcisistinės asmenybės pyksta, kad jų niekas nesugeba mylėti taip, kaip jos yra vertos. Kompulsinės asmenybės bando kontroliuoti, kad kiti jas mylėtų tinkamai, ir nusivilia, kai tas nepavyksta. Isterinės asmenybės yra nepasotinamos meile: jos rengia vaidinimus, alpsta, apsipila ašaromis, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kaip labai jas reikia mylėti. Nesocialios asmenybės vaikšto su visais persipykusios ir deklaruoja, kad geriausia gyventi vienam: „Nereikia man tos meilės!“
Nuodėmės kaip Dvasinio Skurdo Išraiška
Krikščioniškoji nuodėmės samprata kadaise pati savaime skleidė žinią apie pavojų ir kančias, kurių ji gali sukelti. Kita vertus, anuomet nuodėmės apraiškos buvo demonizuojamos, ir šventumo siekta per religinius įžadus, susijusius su paklusnumu, skaistybe ir atsisakymu turėti. Gyvendami šiandienėje visuomenėje suprantame, kad šių prigimtinių žmogiškųjų aspektų slopinimas nieko gero nesuteikia ir yra reikalingi kiti būdai, leidžiantys sukurti su jais tinkamą santykį.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys
Žodis „nuodėmė“, kylantis iš hebrajų khata, išvertus pažodžiui reiškia „nepataikyti į taikinį“, arba tiksliau - „prašauti pro šalį“. Tačiau kas yra tas taikinys, tas tikrasis tikslas, į kurį per nusidėjimą nepataikome? Pirmapradė nuodėmė, pasak šv. Augustino, kilo dėl mūsų laisvos valios, ateinančios per gėrio ir blogio pažinimą, tai ir atskyrė žmogų nuo Dievo. Biblijoje yra rašoma, kad Dievas „paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą“ (Rom 8, 29) ir „daromės panašūs į jo atvaizdą” (2 Kor 3, 18). Perteikiant tai psichologine kalba - esame kviečiami būti susieti su savo tikrąja, autentiškąja savastimi ir su Dievu - šaltiniu, kuris suteikia gyvybiškumą, kūrybingumą ir džiaugsmą.
Mirtina nuodėmė nereiškia tiesioginės mirties kaip pasekmės. Mirtina šiuo atveju kalba apie dvasinį skurdą, vidinę atskirtį ir priešingybę pilnatvei. Šios nuodėmės neleidžia jausti ryšio su savastimi, tad yra patiriamas vidinis sąstingis: žmogus yra biologiškai gyvas, tačiau psichologiškai dar negimęs arba jau miręs ir - bet kuriuo atveju - nepatiriantis gyvenimo pilnatvės. Nuodėmė yra nuoroda, kad veikiame automatiškai, nesąmoningai. Galbūt galime pasvarstyti - kas gi būtų, jei mūsų visa visuomenė būtų varoma ir veikiama tokių pasąmoninių impulsų ir potraukių? Didelės vaizduotės tikriausiai nereikia, nes visuomenė ir yra jų veikiama - nuo paprasto piliečio iki žymaus atlikėjo, gerbiamo mediko, profesoriaus ar aukšto rango politiko. Tad šios nuodėmės yra tik ženklas, nuoroda. Tačiau visada yra vilties, nes kiekviena nuodėmė iš tikrųjų mena kai ką apie mūsų žmogiškąją prigimtį ir taip pat kviečia išspręsti tam tikrą užduotį, žengti į priekį sąmoningumo plėtimo keliu.
Septynios Didžiosios Nuodėmės ir Jų Psichologiniai Aspektai
1. Puikybė
Laikyti save didžiu ir puikiu - taip mūsų sąmoninga „aš“ pozicija (ego) išsipučia, kai, atrodo, žinome, kaip viskas yra ar turi būti. Kai esame nepažeidžiami, nenugalimi, teisuoliai, tad einame, darome, nuvertiname kitus, o mūsų kelias ir matymo laukas vis siaurėja, kol užstringame tame siaurame savo sąmonės tarpeklyje. Tik kai esame visiškai užstrigę arba kai susprogsta mūsų išpūstas burbulas ir krentame žemyn, tik tuomet bandome atsigręžti ir pamatyti, ką praleidome. Tad išdidumas yra netikras ryšys su realybe. Tai - pamiršimas, kad visko savyje nesutalpinsime, kad yra kažkas aukščiau, daugiau, kažkas neaprėpiamo, paslaptingo. Kad išvengtume tokios puikybės, galbūt galime sustabdyti save tais momentais, kai esame viskuo užtikrinti, prisiminti savo žmogiškumą ir užduoti sau klausimą - ar tikrai jau viską taip gerai žinau?
Psichologinis aspektas: Puikybė dažnai siejama su narcisizmu, kai žmogus jaučiasi pranašesnis už kitus ir reikalauja ypatingo dėmesio. Tai gali būti kompensacija už giliai paslėptą menkavertiškumo jausmą.
2. Godumas
Savimi patenkintas ir būtinuosius poreikius patenkinęs žmogus nėra godus ar šykštus, nepaisant jį supančių išorinių sąlygų. Todėl godumas kyla iš labai gilaus nepasitenkinimo, kurį siekiame užpildyti per kitus asmenis, daiktus, turtus, maisto ar galios siekius. Tai yra vidinės tuštumos atspindys. Tačiau jeigu tokiomis aplinkybėmis ir gausime tai, ko siekėme, tuoj pat pamatysime, kad tai neatliepė to tikrojo vidinio poreikio. Kiekvienas trokštame jausti susietumą su savimi, dvasinį ryšį bei ryšį su kitais, nepriklausomai nuo to, ar atpažįstame tai savyje, ar ne. Nes tai yra mūsų prigimtiniai poreikiai. O kai toks susietumas neįvyksta, visa tai yra perkeliama į išorinius objektus - maistą, daiktus, kitus žmones ir t. t. Tik sąmoningai tai suvokdami ir siekdami ryšio, galime patenkinti šį egzistencinį poreikį.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir Psichologija
Psichologinis aspektas: Godumas gali būti susijęs su nerimu, nesaugumu ir baime prarasti tai, ką turime. Tai taip pat gali būti būdas kontroliuoti savo aplinką ir jaustis saugiau.
3. Pavydas
Pavydime tuomet, kai manome, kad kitas turi tai, ko mums reikia, ko mums trūksta, kas mus užpildys ir suteiks laimės. Pavydime, nes negalime priimti nei savęs, nei savo dabartinės padėties, jaučiamės nenusisekę, nelaimingi. Dažnai jaučiame tik pasąmoninį impulsą, kad mums reikia to ar ano, nes kiti gyvena geriau, laimingiau. Tačiau svarbu bandyti suprasti, koks tikrasis noras slypi po tomis geidžiamomis išorinėmis savybėmis ar nuosavybėmis, ir pasvarstyti, kas mūsų gyvenime būtų kitaip, jei tai turėtume. Ar tas naujesnis automobilis yra apie tai, kad objektyviai dabar galime sau tai leisti, ir jis suteiks praktinės naudos, ar tai daugiau apie tai, kad jausimės ne tokie menki sau ir kitiems, nes pasikelsime savo „statusą“? Ar tos geidžiamos prestižinės pareigybės yra apie mūsų gilų sielos poreikį atlikti tą veiklą ir tą poziciją panaudoti kitų labui, ar tai yra tik apie mūsų įvaizdį - kaip mus vertins kiti, nors mums ta veikla net nelabai patinka? Kiekvienas esame skirtingame kelyje su savais džiaugsmais ir skausmais; visi mes žmonės su savais troškimais, praradimais; visiems mums reikia maisto, reikia draugų ir artimųjų; tad iš tikrųjų nėra kam pavydėti. Tad svarbu išmokti pasitikėti, kad tai, kas esame, pakanka tam gyvenimui, kokį norime susikurti.
Psichologinis aspektas: Pavydas gali sukelti pyktį, kartėlį ir nepasitenkinimą savo gyvenimu. Tai taip pat gali paskatinti konkurenciją ir norą pranokti kitus.
4. Gašlumas
Lytinis, seksualinis potraukis yra visiškai natūrali mūsų būties dalis ir tai, kas mus skatina susilaukti palikuonių. Tai yra erotikos, eroso energijos dalis. Erosas yra tas neaprėpiamas troškimas, mūsų gyvybinė ir kūrybinė energija, kuri mums leidžia susilieti su pasauliu, jo išraiškomis, kurti ir atrasti ryšį su kitais. Tad kai geidulingumas nebėra tik lytinis potraukis ar aistra, tai tampa nenumaldomu troškimu užpildyti savo tuštumą, palengvinti savo skausmą, pasiekti savo pilnatvę per kitą žmogų, šį užkariaujant, pasisavinant arba praryjant emociškai. Eroso energija gali skatinti tikrą gebėjimą mylėti, kurti ryšį ir siekti dvasinių patirčių. Tačiau kai sąmoningai nesuvokiame šventosios meilės prigimties, tuomet šią prigimtį iškreipiame. Savo poreikius ir troškimus jausti yra labai svarbu, o pasirinkimas, kaip jų siekti ar juos išreikšti, reikalauja sunkių sąmoningų grumtynių.
5. Rūstumas
Pyktis yra žmogiška emocija ir labai svarbi psichologinio užgimimo, virsmo ir net komunikacijos dalis. Tačiau stiprus kerštingas pyktis arba įniršis yra aukščiausia pykčio forma, kuriai užliejus kitas žmogus, kaip atskiras individas, turintis savo poreikių ir norų, nebeegzistuoja. Etimologiškai įniršis kyla iš žodžio „niršti“, kurio reikšmė - „rodyti savo jėgą; būti pajėgiam“. Žinome, kad psichologiniu lygmeniu jėgą demonstruoja tas, kuris viduje jaučiasi silpnas, pažeidžiamas, neišgirstas, nesuprastas. Mes esame kviečiami sąmoningai suvokti savo skausmą, prisiimti už jį atsakomybę, suprasti kito žmogaus intencijas ir ieškoti tinkamų būdų išreikšti šį skausmą ir pyktį, kad atkurtume teisingumą arba iškomunikuotume savo poreikius.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo Kelionė: Septynių Kartų Įtaka
Psichologinis aspektas: Rūstumas gali būti susijęs su frustracija, bejėgiškumu ir nesugebėjimu kontroliuoti savo gyvenimo. Tai taip pat gali būti būdas apsisaugoti nuo skausmo ir pažeidžiamumo.
6. Rajumas
Tai valgymas per dideliais kiekiais, apsirijimas ir kitoks vartojimas ne pagal paskirtį. Kai mus pasikviečia arba mes pakviečiame kitus vakarieniauti, tai kreipiamasi ne vien dėl fiziologinio pasisotinimo maistu, bet ir tam, kad per valgymo ritualą pasisotintume ryšiu, bendryste, pasidalintume vienas kito esybe - emocijomis, požiūriu, kitoniškumu. Valgymas dažnai gali veikti kaip emocinio susitvarkymo būdas tuštumai užpildyti ir emociniam skausmui numalšinti. Toks pat vartojimas vyksta, kai nesaikingai naudojamės socialiniais tinklais, filmais, serialais, straipsniais - norime prikrauti į save to, ko neturime, vartojame dėl dvasinio skurdo ir vidinio atsietumo. Tačiau tuštumos išoriniais dalykais neužpildysime, turime sau priminti, kad tai, ko iš tikrųjų ieškome - visuose šiuose dalykuose nerasime. Tad rajumas iš tikrųjų yra mūsų pasąmoninė agresija, siekianti pasisavinti išorę ir užpildyti vidų.
Psichologinis aspektas: Rajumas gali būti susijęs su emociniu valgymu, kompulsiniu pirkimu ir kitomis priklausomybėmis. Tai gali būti būdas nuslopinti neigiamas emocijas arba kompensuoti trūkumą meilės ir dėmesio.
7. Tinginystė
Tingumas, vangumas, neveiklumas, apatija - tai energijos, džiaugsmo ir meilės gyvenimui trūkumas. Tikra tiesa, kad gyvenimas yra sudėtingas ir sunkus, reikalaujantis daug pastangų. Kartais sunku įžvelgti šių pastangų ir skausmo prasmę. Tingumas gali būti ne tik fizinis, bet ir intelektinis ar dvasinis. Tai yra ieškojimas tos magiškos formulės, kuri viską išspręstų. Sudėtingus psichologinius veikalus jau seniai perkamumu pralenkė savipagalbos knygos, kuriose aprašyta, kaip 7 žingsniais ir per 30 dienų gana paprastai transformuosite savo gyvenimą. Tad tingumas yra mūsų vaikiškas nebrandumas, taip pat užmaršumas, kad kiekviena diena yra pilna gyvybės, kad gyvenimas yra nuotykis su iššūkiais, sunkumais, pavojais ir rizika, bet ir su galimybe geriau pažinti save, pažinti kitus ir tą nuolatos besiskleidžiančią gyvenimo paslaptį.
Psichologinis aspektas: Tinginystė gali būti susijusi su depresija, nerimu ir motyvacijos stoka. Tai taip pat gali būti būdas vengti atsakomybės ir baimės nesėkmės.
Kelias į Sąmoningumą ir Pilnatvę
Nejausti pavydo, nesipuikuoti, negeisti ar kitaip nenusidėti yra tikriausiai nepasiekiamas tikslas. Tačiau nusidėti nereiškia pasielgti netinkamai vienoje ar kitoje situacijoje; tai labiau yra mūsų būties aspektas ir būties pinklės, kurios gali mus nuvesti nuo mūsų tikrojo tikslo prie nesibaigiančios kančios. Jeigu galėsime priimti savo nuodėmes kaip mūsų būties dalį, tuomet priimsime visą žmogiškumo pilnatvę. Tada niekas, kas žmogiška, nebebus mums svetima - nei savo, nei kitų.
Pagrindinė mūsų kaip žmonių užduotis yra atpažinti tuos nuodėmingus momentus - kokiu būdu ir kada visa tai mumyse pasireiškia. Po šio susivokimo esti galimybė keistis ir turėti platesnių galimybių rinktis tokį gyvenimą, kuriam čia ir esame pakviesti. Taigi šios nuodėmės yra susietos su žmogiškosios būties temomis ir už jų slypi jausminis psichologinis kompleksas, susidaręs iš mūsų praeities traumų ir pasikartojančių emocinių išgyvenimų.
C. G. Jungas pasakytų, kad bene vienintelė nuodėmė yra būti nesąmoningam. Jei nusidedame, turime tai sąmoningai suvokti, jei tai kartojasi - sąmoningai stengtis pamatyti, kas už to slypi, ir taip atrasti savo tikrąjį kelią. Nėra lengva keisti savo įpročius, elgesį ar brandinti asmenybę. Tačiau jei mums kyla noras augti, ugdyti sąmoningumą, tuomet bandyti verta.
Žinoma, atpažinti sunku, nes kiekvienas save vertiname patys, pasitikėdami tuo, ką patys galvojame. Psichoterapija yra vienas pagrindinių būdų dirbti su tuo, kas slypi mūsų užsąmonės gelmėse. Krikščionybė, žinoma, jau daug anksčiau numatė vieną esminių modernios psichoterapijos metodų - išpažintį. Savosios paslapties išsakymas išlaisvina, nes tuomet jau du žmonės dalinasi ta lig tol taip slėgusia paslaptimi. Psichoterapijos pradžioje dažnai bandome pažinti ir įvardinti, ką jaučiame, iš kur kyla mūsų jausmai, ką jie nori pasakyti ir kaip mes galime užgimti iš naujo. O vėliau siekiame išpažinti ir pažinti tamsiausias savo asmenybes gelmes, judėti jų integracijos link - jas ne demonizuodami, bet transformuodami savo bei kitų labui ir gėrybei.
tags: #septynios #didziosios #nuodemes #psichologo #kabinete #epub