Tikriausiai daugelis žino seną posakį: „niekas tau nepadės, jei pats nenorėsi”. Medicinoje tai ypač aktualu, nes mūsų profesija susijusi su vaikais, o vaikai yra labiau priklausomi nuo aplinkos, taigi ir nuo mūsų. Kas vaikui emociškai svarbu jo ligoje, ar supranta ir priima būtinumą gydytis, kaip vaikas įsivaizduoja savo veiklą, nukreiptą į pasveikimą? Straipsnyje aptarsime sergančio vaiko psichologiją, jo ligos suvokimo ypatumus, emocinius iššūkius ir galimus būdus, kaip sumažinti jo nerimą ir padėti pasveikti.
Vaiko ligos suvokimas pagal amžių
Vaiko intelektas, mąstymas ir suvokimas keičiasi kartu su jo amžiumi. Pateiksiu keletą citatų iš viso pasaulio mokslininkų, tyrinėjusių šiuos klausimus, darbų. Pvz.: vaikų nuomone, mityba - tai vienas iš pagrindinių apsisaugojimo nuo ligų būdų. Pagal E.Gellert, vaikai mano, kad įvairūs žmonės turi nevienodą skaičių vidaus organų. Vidutiniškai keturių - šešių metų vaikai išvardija tris, o penkiolikmečiai - šešiolikmečiai iki trylikos organų pavadinimų. Svarbiausiomis kūno dalimis vaikai laiko širdį, o paaugliai - smegenis. Vyresni vaikai organų būtinumą sieja su gyvybinėmis funkcijomis, o jaunesni su tuo, kiek laiko reikia jiems prižiūrėti (pvz.: kojas reikia dažnai plauti). Daugelis vaikų pagrindine ligų priežastimi mano esant mikrobus, patekusius į organizmą, tačiau nesuvokia organizmo būklės ir sukėlėjo ypatybių. Penkių - dešimties metų vaikai apie kvėpavimo takų ligas sako: „susirgau, nes berniukas šalia kosėjo”. Taip nusakoma situacija, būklė ar veiksmas, susijęs su ligos pradžia.
Psichologiniai tyrimai taip pat rodo, kad dauguma vaikų savo ligas vertina kaip bausmę už blogą elgesį, taisyklių nesilaikymą. Dauguma vaikų neįsivaizduoja, ką galėtų padaryti, kad pasveiktų. Tik vienas iš dešimties ligonių gali pasakyti kokius nors gydymo būdus. Maža dalis mano, kad svarbu yra gulėti lovoje. Trečdalis gydymą priima kaip bausmę už kažką pikto. Labai nedaug vaikų mano, kad geriami sirupai ir tabletės bei gulėjimas lovoje yra gydymo dalis, tačiau žymiai daugiau pamini chirurgines operacijas.
Vaiko vidinio ligos paveikslo formavimasis
Toliau kalbėdama apie vaiko vidinio ligos paveikslo formavimosi sąlygas, norėčiau pažvelgti į sergančio vaiko psichologiją kiek netradiciškai, remdamasi viena iš šiuolaikinių psichoterapijos teorijų - tranzakcine analize. Jos kūrėjas Erikas Berne pastebėjo, kad vaikas, patekęs į naują ar jam grėsmingą aplinką ir siekdamas joje išgyventi, priima tam tikrus sprendimus, kurie fiksuojasi pasąmonėje ir sudaro pagrindą savitam gyvenimo planui, vadinamam gyvenimo scenarijumi. Užaugęs, ir pakliuvęs į situacijas, kurios kažkuo primena grėsmes, buvusias vaikystėje, toks žmogus ima vykdyti savo susikurtą scenarijų, neatsižvelgdamas į tai, kad toks scenarijus nulemtas vaikiškų sprendimų, visiškai neadekvačių ir netinkamų šiandien. Tokio elgesio priežastis - ego būsena, vadinama „vaiku”, kuri fiksuota kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Kadangi, priimdamas sprendimus, vaikas neturi pakankamo žodžių bagažo, tai jis pasirenka kitokį kelią išgyvenimui - elgesį ir jausmus. Tuo remiantis ir formuojasi gyvenimo scenarijus - jame nėra verbalinių motyvų, vyrauja tam tikras jausmų ir elgesio planas, kuris ir imamas vykdyti akistatoje su grėsme.
Yra aprašyta daugybė sutrikimų, kurie tėra reakcija į nemalonią aplinką. Mokslininkai R. ir M. Gouldingai pabrėžė, kad daugelis somatinėse klinikose besigydančių pacientų vaikystėje susilaukdavo ypatingo dėmesio iš tėvų tuomet, kai kuo nors susirgdavo. Jie, siekdami tokio paties dėmesio, nesąmoningai (pabrėžiu, n e s ą m o n i n g a i ) yra nusprendę sirgti ir toliau. Deja, tokie žmonės neįgali atkreipti į save dėmesį kitokiais, adekvačiais, būdais, todėl jų vaiko ego būsenos pasirinktas kelias susilaukti dėmesio yra fizinė liga. Taip jie „užsiguli” ligoninėse, ilgai sveiksta nuo įvairių ligų, o kai kyla grėsmė, kad bus pasakyta, jog jų būklė pakankamai pagerėjo ir gydymą jau galima nutraukti, atsiranda naujų simptomų, dėl kurių gydytojas vėl priverstas skirti dėmesį tam pačiam pacientui. Taigi, vienas iš būdų fizinei negaliai, turinčiai psichologinę prigimtį, kilti - ankstyvosios vaikystės sprendimai, kuriais siekiama susilaukti dėmesio.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir rekomendacijos: šizofrenija
Emocijų slopinimas ir somatinės ligos
Tuo tarpu kitais atvejais, kaip sakė viena iš žymiausių analitikių F. English, „nerimas, frusracija, pyktis ir skausmas gali būti pakeisti somatiniais atitikmenimis, ypač skrandžio, odos ir kvėpavimo problemomis.” Ir šis mechanizmas gana paprastas. Tam tikrose šeimose leidžiama patirti vienokį ar kitokį jausmą, o dar kitoks jausmas yra draudžiamas. Ne mažiau svarbu visos visuomenės kultūra. Geras to pavyzdys būtų visiems gerai žinomas „patarimas” mažiems verkiantiems berniukams: „Tikri vyrai neverkia”, o mažoms pykstančioms mergaitėms - „Mergaitei pykti negražu”. Taip vaikas mokomas atsisakyti kažkokio jausmo (šiuo atveju - liūdesio ar pykčio). Matydamas neigiamą aplinkinių reakciją į savo jausmą, vaikas nesąmoningai nusprendžia atsikratyti juo. Tačiau visuomet tuščia vieta užpildoma kuo nors kitu. Tas kažkas dažniausiai būna somatinė liga. Juk nėra nė vienos mamos ar tėvo, kuris „draustų” savo vaikui sirgti ar sergantį atstumtų. Taigi nesunku suvokti, kaip tam tikri jausmai pakeičiami fiziniu atitikmeniu.
Svarbūs veiksniai, įtakojantys vaiko ligos suvokimą
Grįžtant prie labiau apčiuopiamų dalykų, t.y. atliktų studijų, buvo pastebėta, kad ypač didelę reikšmę vaiko vidinio ligos paveikslo formavimui turi tai, kas įvyko neseniai. Skausmo, diskomforto, pavojaus, nerimo, baimės, panikos išgyvenimai, artimojo netektis ar sunki kartu gyvenančio giminaičio būklė - atliks neigiamą vaidmenį. Dėl vaikų asmeninių charakterio bruožų (pvz.: kuklumo, drovumo, emocinio labilumo, nepastovumo ar ūmumo), įtakojant paveldimumui ir auklėjimui, formuojasi tos ar kitos vyraujančios emocijos, motyvacijos ir interesų kryptingumas. Tai gali būti - simptomų ir ligos ignoravimas, nekritiškumas savo būklės atžvilgiu, perdėti lūkesčiai gydymo rezultatams.
Psichotraumuojančios aplinkybės ligos metu
Paskutinis faktorius, apie kurį norėčiau pakalbėti - tai ligos metu vaiką lydinčios psichotraumuojančios aplinkybės. Pirmiausia - tai hospitalizacija, kurios metu vaikas yra izoliuojamas iš jam įprastos aplinkos, apribojamos jo laisvės, kartu su atsiskyrimu nuo artimų jam žmonių vaiko saugumo jausmą, pasitikėjimą savo gerove sugriauna rėžimo pasikeitimas, darželio ar mokyklos lankymo nutraukimas. Vaiko reakcija priklauso nuo: vaiko amžiaus, šeimos santykių, hospitalizacijos trukmės, kiek kartų ir dėl kokių priežasčių buvo anksčiau gydytas stacionare ir kaip tada reagavo pats vaikas bei jo tėvai. Tyrimais nustatyta, kad į svetimų žmonių buvimą pirmų šešių mėnesių kūdikiai reaguoja elgesio pasikeitimu, nerimu, domėjimosi aplinka susilpnėjimu. Jeigu nuo motinos atskiriami šešių-septynių mėnesių amžiaus kūdikiai, jie praranda būtiną jų egzistavimo patvirtinimą ir tai sukelia didelį nerimą. Dviejų-keturių metų vaikas, nors ir suvokia, kad tėvai sugrįš, tačiau dėl laiko suvokimo nesubrendimo nežino, kada tai įvyks, todėl labai nerimauja, dažnai negali pritapti naujoje aplinkoje. Tokios vaikų iki penkių metų reakcijos gali užsitęsti. Yra duomenų, kad po išrašymo iš stacionaro 22 procentai vaikų turi adaptacijos sunkumų, elgesio sutrikimų, irzlumą, neklauso savo tėvų, jiem sutrinka miegas.
Kodėl vaikai serga pradėję lankyti darželį?
Į darželį vaikas atkeliauja iš pakankamai sterilios aplinkos, ypač jei šeimoje auga be vyresnių brolių ar sesių. Mažylis iki šiol būna bendravęs tik su pakankamai siauru žmonių ratu. Darželyje jis susitinka kitų vaikų, ateinančių iš skirtingų šeimų. Taip vaiką supantis žmonių ratas labai stipriai išsiplečia. Tai, be abejonės, padidina įvairių infekcijų riziką. Įvairūs viršutinių kvėpavimo takų, žarnyno infekcijų sukėlėjai plinta per nešvarias rankas, kuriomis vaikai yra linkę liesti vienas kitą, žaislus, kitus daiktus, juos dėti į burną - taip mikrobai kaip mat randa prie ko prikibti. Vaiko imuninė sistema yra dar ne iki galo subrendusi, todėl negeba efektyviai susidoroti su visais ją atakuojančiais virusais ir bakterijomis. Tikimybę jas „pagauti“ didina ir lėtinės vaiko ligos, pavyzdžiui, bronchinė astma, alerginė sloga, mažakraujystė.
Adaptacijos pradžioje dažnai vaikai suserga ir neretai tai tėvai susieja su darželiui. Sunku pasakyti, ar tai susiję su tuo, ar su paties vaiko fiziologiniais duomenimis, turėta patirtimi ir pan. Tačiau bet kokiu atveju darželyje naujos patirtys vaikui kelia stresą, nerimą, o visa tai gali silpninti jo imuninę sistemą. Normalu, jei taip nutinka adaptacijos pradžioje, kuri gali trukti iki 6 mėnesių, nes vaikas susiduria su nauja aplinka, naujais mokytojais ir vaikais, patys vaikai mokosi atsiskirti nuo mamos ir tėčio bei ryšį megzti su kitais žmonėmis. Visa tai iš vaikų pareikalauja energijos ir kitų resursų. Reikia stebėti, kaip vaikas naujoje aplinkoje jaučiasi pirmą pusmetį, kas savaitę mažais žingsneliais įvertinti jo progresą. Vaiko adaptacija, kaip kad ir kiekvieno suaugusiojo gyvenime, trunka gerokai ilgiau, kol išmokstama, perprantama naujus dalykus ir naujoje aplinkoje pradedama jaustis patogiai bei saugiai, todėl mažiesiems turime duoti laiko mokytis, nes adaptacija vyksta įvairiais lygmenimis - fiziniu, socialiniu-emociniu, pažintiniu.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti depresuojančiam
Svarbiausia infekcijų prevencija - sergančio vaiko slaugymas namuose, neleidžiant į darželį. Taip jis virusais ar bakterijomis nesidalins su kitais vaikais ir darželio personalu. Taip pat - rankų higiena ir kosulio, čiaudėjimo etiketas (į alkūnės linkį, ne delniuką). Ne mažiau svarbu stiprinti vaiko imuninę sistemą subalansuota, visaverte mityba, pakankamu buvimu lauke ir fiziniu aktyvumu, miegu bei, žinoma, besąlygiška meile, teigiamomis emocijomis. Jei infekcijos pasikartoja itin dažnai, būtina pasikonsultuoti su vaiko sveikata besirūpinančiu gydytoju. Įvertinęs nusiskundimus ir mažylio sveikatos būklę jis gali paskirti papildomus tyrimus, nukreipti gydytojo specialisto konsultacijai.
Tėvų vaidmuo ir tarpusavio santykiai
Jos neatsiranda iš niekur, staiga ir netikėtai. Visa esmė yra tėvo ir motinos santykis su vaiku. Pirmiausiai tai egocentrizmas, kai į viską, taip pat ir į vaiką, žiūrima iš savo varpinės. Egocentriški tėvai yra konfliktiškos asmenybės: juos valdo prieštaringi jausmai, siekiai, būsenos. Iš dalies. Jie jaučia, kad daro kažką ne taip. Jaučia, ypač motinos, kaltę vaiko atžvilgiu, bet patys pasikeisti negali. Čia, matyt, turi įtakos ir pačių sutuoktinių santykiai? Be jokios abejonės. "Mano mama vaikystėje manęs neglostė ir nesakė švelnių žodžių, - pasakojo neuroze sergančio berniuko motina. - Manau, jog bijojo išlepinti. Ji tik įsakinėjo, ką turiu daryti. Ji visą laiką nerimavo, kad, išėjus iš namų, man kas nors atsitiks. O koks buvo tėvas toje šeimoje? Tėvas buvo taikaus būdo, su dukra elgėsi švelniai, nebuvo reiklus nei kategoriškas, todėl mergaitė linko prie jo. Jūs vis kalbate apie motiną. Tėvo situacija vaikystėje buvo kiek kitokia, bet irgi gana tipiška. Labai dažnai aptinkama, kad neuroze sergančio vaiko tėvas užaugo nepilnoje šeimoje - dėl skyrybų arba tėvo mirties. Mano paciento tėvas vaikystėje nepatyrė vyrų įtakos. Nepajuto, neišgyveno, ką reiškia būti tėvo sūnumi. Motina šioje šeimoje buvo švelnesnė, bet taip pat turėjo nerimo požymių. Tokia motinos hipergloba buvo skatinama vienatvės baimės. Ji kovėsi su ja rūpindamasi sūnumi: jis buvo jos "mažasis sūnelis", nuolat reikalingas priežiūros. Todėl, kad nepatyrė tėvo įtakos. Bendraudamas su tėvu jis būtų įgijęs pasitikėjimo savo jėgomis, kuris būtinas kontaktams su bendraamžiais. Berniukui, būsimam tėvui, buvo apsunkintas susitapatinimo su tėvo vaidmeniu šeimoje procesas. O mergaitė (būsimoji mano paciento mama) nepatyrė emocinio kontakto su tėvu. Jį šeimoje izoliavo valdinga motina. Mes aptarėme tik vieną tipišką santykių šeimoje variantą. Čia nėra fatališkos neišvengiamybės. Tačiau yra nemažai atvejų, kai visi šie sunkumai, kuriuos patyrė vaikystėje būsimos motinos ir tėvai, lieka ir vėliau, jau suaugus. Tuo, kad sutuoktinių bendravimą lemia jų buvusi traumuojanti santykių su tėvais patirtis. Kaip tai vyksta? Jeigu mergaitė mylėjo tėvą, bet šis jausmas buvo blokuotas motinos, santuokoje ji perkelia savo nerealizuotą meilę tėvui į santykius su vyru. Žinoma, negalima sakyti, kad sutuoktinis iš išorės panašus į tėvą (nors ir taip būna). O ko laukia vyras? Tas ir yra, kad jo viltys tokios pačios. Visi šie lūkesčiai yra natūralūs, tačiau pavojus tas, kad abu sutuoktiniai nori būti pirmiausiai mylimi ir apgaubti dėmesiu. Sutuoktiniai tikisi, kad vaiko gimimas suminkštins arba visiškai panaikins bręstantį konfliktą. Vaikas kaip panacėja nuo visų bėdų turi juos išgelbėti nuo susvetimėjimo. Taigi ant būsimo vaikelio pečių kraunamos didžiulės viltys. Daugeliu atvejų kalbame apie pirmąją santuoką tarp žmonių, kurie patys savimi nepatenkinti, turi bendravimo sunkumų ir dar nespėjo rasti savo vietos po saule. Vidutinis tokių tėvų amžius sudaro: motinų - apie 38, tėvų - 40 m., taigi skirtumas sąlygiškai nedidelis. Jeigu turėsime galvoje, kad vaiko neurozės trukmė lygi maždaug trejiems metams, tai jam gimus, motinai buvo 35, tėvui - 37 m. Be abejonės. Ir tuomet santykiai tampa tvirtesni, žmonės - artimesni nei pirmaisiais santuokos metais. Tik bėda, kad mūsų aptariamoje šeimoje tokia tėvų ir sutuoktinių santykių krizė nėra įveikiama konstruktyviu būdu: ją lydi vis auganti vidinė įtampa. Tarkime, motinai nepatinka sūnaus užsispyrimas, ir ji bando jį sulaužyti tik todėl, kad lygiai toks yra jos vyras, vaiko tėvas. Ji atvirai nekonfliktuoja su vyru, bet visą savo erzelį nevalingai perkelia sūnui. Savo ruožtu tėvui gali nepatikti didelis dukters jautrumas ir jis stengiasi būti jai pabrėžtinai griežtas, santūrus. Per savo praktiką aš supratau, kodėl, išgydžius vaiko neurozę, dažnai pablogėja motinos sveikata. Kaip ir jos motina, ji nesąmoningai siekia viską kontroliuoti, tačiau prisimena savo anuometinę kančią, todėl tuo pat metu ir abejoja, globoja bei lepina. Ji ir griežta motina, ir nerimastingas vaikas. Ji nenuosekli, o nenuoseklumas, ypač mažam vaikui, - visuomet traumuojantis faktorius. Čia yra labai svarbus momentas. Jeigu šeimoje gyvena močiutė iš motinos pusės, kyla sudėtinga situacija, mat ji tęsia savo buvusį vadovaujamą darbą. Tačiau jauna motina stengiasi pasipriešinti. Ir neišvengiamai kyla trintis. O tėvas, atsidūręs trečioje vietoje, jaučiasi šeimoje nereikalingas.
Sveiki vaikai sergančio vaiko šeimoje
Svarstydami galimybę susilaukti vaikų ir tapti tėvais, tikrai neplanuojame sudėtingų gyvenimo kelionių, o svajojame apie sveikus palikuonis - kokie jie bus talentingi, gražūs ir meilūs. Bet kartais gyvenimas susiklosto taip, kad esame priversti išbandyti amerikietiškus kalnelius. Šeimose, kuriose auga du ir daugiau vaikų, tikrai pažįstamas jausmas, kai mamos ar tėčiai ima panašėti į ringo teisėjus, o ne į stebuklus darančią Merę Popins. Apskritai santykiai yra sudėtingas reiškinys net ir suaugusiems, o ką jau bekalbėti apie mažuosius, kurie dalijasi vieta po saule, kartais po lygiai, kartais - ne visai… Mes dažnai teiraujamės, kaip jaučiasi sergantys vaikai, gilinamės į jų jausmus, nes juos atjaučiame, galbūt gailime ir norime jiems padėti. O ką jaučia kiti vaikai, būdami šalia sergančio brolio ir sesers, dažnai nesusimąstome. Mes žinome, kad 1 tipo cukrinio diabeto diagnozė pakeičia visos šeimos gyvenimą. Krizės etapus tenka įveikti ne tik sergančiam vaikui, bet ir kitoms šeimoje augančioms atžaloms, nepaisant jų amžiaus. Šie vaikai išgyvena baimę ir nerimą dėl to, kaip jaučiasi sergantis brolis ar sesuo, ypač tai sudėtinga, jei ir tėvai, suaugę žmonės, sunkiai valdo emocijas. Adatos, dūriai, kraujas, įvairios kitos nemalonios procedūros - prie šių vaizdų turi priprasti visi šeimos nariai. Šalia esantys nesergantys vaikai gali išgyventi skausmą, gailestį, jausti norą padėti, bet taip pat juos gali imti pykti, kad nebėra to gyvenimo, kokį turėjo anksčiau. Neretai sergančio vaiko broliai ir seserys patiria pokyčių ir savo kasdienybėje, dėl to juos gali apimti neteisybės jausmas, pvz., dėl ligos priežiūros reikalingos papildomos išlaidos, todėl gali tekti atsisakyti pramogų, būrelių, kelionių ir pan. Suaugę šeimos nariai nerimauja dėl vaiko ligos, pasikeičia jų elgesys, nuotaika. Su šiais pokyčiais vaikai ilgainiui susitaiko, tačiau tėvams žeria priekaištus, kad sergantį brolį ar seserį jie myli labiau, netgi pavydi, kad brolis ar sesuo serga, todėl jam geriau - daugiau dėmesio, meilės, rūpesčio, daugiau laiko, praleisto kartu. Dažnu atveju tai galima sieti ne tik su krizės įveikimo etapu, bet ir su tėvų neapibrėžtais lūkesčiais sveikų vaikų atžvilgiu. Tėvai lyg savaime tikisi, kad visi susitelks, akimirksniu taps brandesni, supratingesni ir kantresni. Jei to neišsako garsiai, dažnai ištransliuoja tarp eilučių: „Eik dabar pažaisti vienas, juk matai, kad brolis blogai jaučiasi“. Konsultacijose iš nesergančių vaikų tenka išgirsti, jog jie namuose turi kur kas daugiau atsakomybės ir namų ruošos darbų nei sergantys broliai ar sesės. Nors ne visada tai būna tiesa, tėvams tikrai svarbu pagalvoti apie galimus pokyčius. Stenkimės vaikams nenustatyti elgesio rėmų pagal statusą šeimoje (vyriausias vaikas, sveikas vaikas). Dažnai konsultacijose tenka išgirsti, kad vaikai yra gėdijami dėl savo jausmų. Tėvai nesusimąstydami vaikams priekaištauja, kaip šie drįsta rodyti pyktį, kai sesuo ar brolis taip blogai jaučiasi. Visi - ir suaugę, ir juo labiau vaikai - turi teisę laisvai kalbėti apie savo jausmus, nes yra normalu pykti, liūdėti ar bijoti. Užgniaužus šiuos jausmus jie niekur nedingsta, o tik dar labiau stiprėja ir skatina netinkamo elgesio apraiškas. Leiskime vaikams kalbėti apie jausmus, leiskime juos patirti. Vaikai yra dinamiški, greitai besimokantys žmonės. Todėl jie geba prisitaikyti prie įvairių situacijų. Tėveliams verta pagalvoti apie šiuos vaikus ir ieškoti būdų, kaip juos paskatinti jaustis reikalingiems. JAV specializuoti cukrinio diabeto centrai labai rekomenduoja įtraukti visą šeimą į priežiūros planą, net kartais vestis brolį ar sesę į susitikimus su specialistais, ne tik todėl, kad lydintis brolis ar sesuo jaustųsi taip pat svarbus ir dalyvaujantis šeimos gyvenime, bet ir dėl žinių praplėtimo, kaip elgtis kritinėse situacijose. Švedijoje atliktas kokybinis tyrimas parodė, jog vaikai dažnai jaučia nerimą ir baimę dėl to, kad jie nežino, kaip elgtis, jei broliui ar sesei pasidarytų bloga, svarsto, ar nepasimestų, jei prireiktų kviesti greitąją pagalbą. Todėl labai svarbu atrasti tinkamą vaidmenį kiekvienam šeimos nariui, nes jau ir darželinukai gali būti puikūs pagalbininkai: paklausti sesės ar brolio, kaip jis jaučiasi, ką valgė mokykloje, pamatuoti gliukozės kiekį kraujyje, paskambinti mamai ar tėčiui, jei sergančiam broliui ar seseriai pasidaro negera. Psichologai sutaria, jog vaikų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, broliai ir seserys laikomi įveikę krizę tada, kai žino savo vaidmenį pagalbos plane, pakankamai išmano apie ligą, laikosi nusistovėjusios tvarkos namuose bei žino, kaip elgtis esant kritinėms aplinkybėms. Be to, vaikai, kurių broliai ar seserys serga 1 tipo cukriniu diabetu, užaugę labiau domisi sveikata ar medicina apskritai. Jie labiau linkę rinktis pagalbos specialybes: psichologiją, soc. pedagogiką, mediciną, teologiją ir pan. Tėvai, auginantys sunkiai ar nepagydomomis ligomis sergančius vaikus, linkę jausti kaltę dėl nevienodai padalyto dėmesio, o kartais ir meilės kitiems vaikams. Kaltė kartais gali būti sveika ir pagrįsta, įgalinanti ieškoti išeičių, bet dažniau ji yra nepateisinama ir slegianti, skatinanti elgtis visai neapgalvotai. Vaikui susirgus 1 tipo cukriniu diabetu, natūralu, kad šeimoje jam skiriama daug daugiau dėmesio nei kitiems šeimoms nariams: dažnesni apsilankymai ligoninėje, didelis susirūpinimas jo savijauta, gliukozės kiekio matavimai ir kt. Bet ar iš tiesų visiems visko reikia po lygiai? Juk ir dėl paprasčiausių dalykų yra akivaizdūs poreikių skirtumai - vieni valgo daugiau, nes yra alkani, kiti mažiau, nes dar sotūs, vieniems reikia naujų drabužių, nes išaugo pernykščius, kitiems nereikia, nes puikiai tinka ir turimi. Taigi ir dėmesio poreikis priklauso nuo situacijos. Svarbu kiekvienam vaikui skirti laiko tiek, kiek šiuo metu jam jo gauti yra svarbu, o ne kategoriškai nustatyti tiksliai ir po lygiai kiekvienam. Net ir vaikų meilės pojūtis priklauso ne nuo dėmesio kiekio, o nuo kartu praleisto laiko kokybės. Nereikia tikėtis, kad meilė visiems vaikams bus vienoda, bet ji kiekvienam gali būti ypatinga ir išskirtinė. Nedera tėvams lyginti vienus vaikus su kitais, reiktų meilę kiekvienam auginti atskirai, atsiejant nuo brolių ir seserų. Nepaisant to, sergantis vaikas ar ne, užmegzkime su juo išskirtinį ryšį, atraskime pomėgius, savitas pokalbio temas ir pramogas. Pasirūpinkime kiekvienam vaikui skirti nors šiek tiek individualaus dėmesio ir tuo metu nekalbėti apie kitus vaikus. Tiesa, ne visada kamuojantis kaltės jausmas reiškia, jog darote kažką negerai. Taip pat reiktų suvokti, kad idealių santykių nėra, nepavyksta jų turėti ir suaugusiems, nereikia tikėtis, kad juos kada nors turės mūsų vaikai. Svarbu išmokyti savo vaikus spręsti konfliktines situacijas, išgirsti kitus bei mokėti išsakyti savo poziciją. O dažniausiai vaikai mokosi stebėdami ir kopijuodami mus, suaugusiuosius.
Taip pat skaitykite: Šizofrenijos simptomai ir gydymas
tags: #sergancio #veziu #psichologija