Stefanas Zweigas - austrų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas ir biografas, vienas skaitomiausių XX a. pradžios Europos rašytojų. Jo kūryba pasižymi psichologine potekste, įtaigumu, įtemptu siužetu, atskleidžiančiu žmonių aistras bei silpnybes. Vienas žymiausių jo kūrinių - romanas "Širdies nerimas", kuris traukte įtraukia skaitytoją į jausmų dramos sūkurį. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindines romano temas, veikėjus ir idėjas, atskleisdami, kodėl ši knyga išlieka aktuali ir šiandien.
Klaidą privalu ištaisyti: lemtingas vakaras
Romano pradžioje susipažįstame su jaunu, išvaizdžiu ir kilniaširdžiu karininku. Būdamas pakviestas į vietos aukštuomenės puotą, jis netikėtai prisimena pilies šeimininko dukrą, su kuria tą vakarą buvo supažindintas, bet kurios dar nepakvietė šokiui. Kaip apmaudu! Klaidą privalu tuoj pat ištaisyti. Tačiau pareigingasis jaunuolis netrukus išgirsta skaudžią žinią - jaunoji panelė negali šokti ir turbūt jau niekada nebegalės. Šis netikėtas įvykis tampa atspirties tašku dramatiškai istorijai, kurioje susipina užuojauta, kaltė ir meilė.
Kaltės jausmas ir užuojautos atspalviai
Neapsakomo kaltės jausmo užvaldytas, jis bando užglaistyti savo netaktišką poelgį, vis labiau įsitraukia į merginos šeimos gyvenimą, atranda daugybę užuojautos atspalvių, kol galiausiai yra priverstas gyventi su sunkia kaltės našta. Būtent užuojauta tampa pagrindiniu romano varikliu, tačiau Zweigas meistriškai atskleidžia jos dvilypumą. Užuojauta, pasak autoriaus, yra velniškai slidus daiktas; kas nemoka su ja apsieiti, geriau tegul visai nekišti prie jos rankų, o tuo labiau širdies. Iš pradžių ji gali atrodyti lyg išganymas, tačiau ilgainiui tampa mirtinais nuodais.
Vidinės kovos ir moralės principai
Romane, kaip ir visoje Zweigo kūryboje, apstu nežabotos vidinės priešpriešos, aistrų, nusivylimų ir nenuilstamos vidinio pasaulio kovos. Pagrindinis veikėjas nuolat blaškosi tarp pareigos jausmo ir noro išsilaisvinti nuo prisiimtos atsakomybės. Zweigas įkvepia permąstyti žmogaus moralės principus: ištikimybę, atsakomybę, užuojautą, atvirumą. Bene pagrindiniais „Širdies nerimo“ leitmotyvais tampa užuojautos ir kaltės dualumas, nepertraukiama jausmų kova, dvilypumas, kankinantis vidinis maištas, kurį skaitytojas patirs kartu su pagrindiniu romano herojumi.
Meilė be atsako ir kančios jausmas
Romane nagrinėjama meilės be atsako tema. Autorius teigia, kad didžiausia žmogaus širdies kančia yra ne tik meilės troškimas ir ilgėjimasis, bet ir būti mylimam prieš savo valią ir negalėti atsiginti nuo tos atakuojančios aistros. Matyti, kaip šalia tavęs savo jausmo ugnyje žūsta žmogus ir žinoti, kad tu niekuo negali jam padėti, kad esi bejėgis ištraukti jį iš tos liepsnos. Kas pats nelaimingai myli, tas kartais dar gali pažaboti savo aistrą, nes ji yra ne tik savo kančios auka, bet kartu ir jos šaltinis; jeigu įsimylėjėlis negali nugalėti savo aistros, tai jis bent žino, kad kenčia dėl savo kaltės. Bet nėra išsigelbėjimo tam, kas yra mylimas, o nemyli, nes tada ne nuo jo priklauso tos aistros mastas ir ribos, kai žmogus yra kito geidžiamas, jo paties valia tada nieko nereiškia.
Taip pat skaitykite: Širdies plakimas ir streso valdymas
Ištrauka iš knygos: Dievo vaidmuo ir iliuzijos
Viena iš įsimintiniausių romano ištraukų atskleidžia pagrindinio veikėjo savijautą, kai jis jaučiasi tarsi dievas:
"Tą vakarą aš buvau dievas. Aš sutvėriau pasaulį ir jis buvo pilnas gėrio ir teisingumo. Aš sutvėriau žmogų, jo kakta buvo tyra kaip rytas, o akyse atsispindėjo laimės vaivorykštė. Aš apkroviau stalą gausybe brangiausių patiekalų, parūpinau vaisių, vyno ir valgių. Tie mano pertekliaus liudininkai buvo dailiai sukrauti prieš mane kaip aukos ant altoriaus, vieni žvilgančiuose dubenyse, kiti dideliuose krepšiuose, blizgėjo vynas, tviskėjo vaisiai saldūs ir skanūs. Tik imk ir valgyk. Aš įžiebiau šviesą kambaryje ir šviesą žmonių širdyse. Stikluose spindėjo liustros saulė, kaip sniegas žvilgėjo baltas damastas, ir aš su pasididžiavimu jaučiau, kad žmonės pamilo tą šviesą, kuri sklido iš manęs, ir aš priėmiau tą jų meilę ir svaigau nuo jos. Jie vaišino mane vynu ir aš gėriau ligi dugno. Jie siūlė man vaisių ir visokiausių valgių, ir jų dovanos džiugino man širdį. Jie rodė man pagarbą ir dėkingumą. Ir kaip valgio aukas ir gėrimo aukas aš priėmiau jų garbinimą. Tą vakarą aš buvau dievas. Bet nežiūrėjau šaltai iš prakilnaus sosto aukštybių į savo darbus; draugingas ir švelnus, sėdėjau savo tvarinių vidury ir pro sidabrinį debesų rūką neaiškiai mačiau jų veidus. Mano dešinėj sėdėjo senas žmogus; gėrio šviesa, sklindanti iš manęs, išlygino jo raukšles jo išvagotoje kaktoje, ir ištrynė šešėlius, temdančius jo akis; aš išplėšiau jį iš mirties nagų, ir jis kalbėjo prisikėlusiojo iš numirusiųjų širdies balsu, su dėkingumu patvirtindamas stebuklą, kurį aš jam padariau. Šalia manęs sėdėjo mergina, kadaise ji buvo ligonė, savo negalios prikaustyta prie kėdės, paklydusi klaikiausių minčių labirinte. Bet dabar ji spindėjo pagijimo šviesa. Savo lūpų alsavimu aš ištraukiau ją iš baimių pragaro ir įkėliau į meilės dangų, ir jos žiedas kaip aušrinė žvaigždė spindėjo ant mano piršto. Priešais ją sėdėjo kita mergina, ji taip pat su dėkingumu šypsojo, nes aš suteikiau jos veidui grožio ir apipyniau žvilgančią kaktą tamsia, kvepiančia plaukų giria. Visus aš juos apdovanojau ir iškėliau į padanges per savo stebuklą, ir visų akyse spindėjo mano šviesa; kai jie žiūrėjo vieni į kitus, aš buvau jų žvilgsnių liepsna. Kai jie tarpusavyje kalbėjosi, buvau Aš, tik Aš jų žodžių prasmė, ir netgi kai mes tylėjome, aš buvau jų mintyse, nes tik Aš vienas buvau jų prasmė. Savo lūpų alsavimu aš ištraukiau ją iš baimių pragaro ir įkėliau į meilės dangų."
Ši ištrauka puikiai iliustruoja pagrindinio veikėjo iliuzijas ir bandymą kontroliuoti situaciją. Tačiau netrukus jis susiduria su realybe ir supranta, kad jo veiksmai turi pasekmes.
S. Zweigo kūrybos autobiografiškumas
S. Zweigo, austrų biografo, poeto, novelisto, kūryba labai autobiografiška, nesunkiai joje atrandame paties autoriaus išgyvenimų ir gyvenimo detalių. Tai leidžia skaitytojui giliau suprasti veikėjų motyvaciją ir išgyvenimus.
Užuojautos kaina ir dilemos
Romane keliami klausimai: ar įmanoma nusigręžti nuo tikrųjų jausmų? Ar galima nuslopinti nerimą, kurį jaučia širdis? Kaip toli gali siekti užuojauta ir kokia pražūtinga ji gali tapti? Autorius gvildena užuojautos kainą ir dilemas, kurios kyla, kai ji tampa nebe pagalba, o našta.
Taip pat skaitykite: Širdies plakimas ir psichinė sveikata
Moralės principų permąstymas
S.Zweigas nepaliks abejingų klasika tapusiems tekstams. „Širdies nerimas“ dažnam į paviršių iškels taip vertinamas žmogiškąsias savybes, kurios dažnai nejučia, bet galingai grumiasi su juodžiausiais jausmais, žmogiškosios prigimties šešėliais.
Išlikęs įspūdis
Stefano Cveigo romanas „Širdies nerimas“ įtraukia į galingą jausmų dramos sūkurį, iš kurio sunku išsiveržti net gerokai po to, kai užverti paskutinį knygos puslapį. Austrų rašytojas visa atskleidžia klasika tapusiame romane, kuris išliks kiekvieno atmintyje dar kurį laiką po to, kai bus užverstas paskutinis knygos puslapis.
Knygos leidimai
"Širdies nerimas" Lietuvoje išleistas kelis kartus:
- Stefan Zweig, „Širdies nerimas“: romanas. Iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis. Kaunas: „Jotema“, 2015 m.
- Širdies nerimas, iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis, leidykla VAGA, 2021. Knyga atspausdinta ant labai kokybiško Munken Premium popieriaus, kuris negelsta ir pasižymi ilgaamžiškumu.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti nuolatinį nerimą širdyje?