Daugeliui žmonių, turinčių dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD), diagnozė nustatoma tik suaugus. Suaugusiame amžiuje simptomai gali atrodyti šiek tiek kitaip nei vaikystėje. Svarbu žinoti, į ką reikia atkreipti dėmesį, kad žmonės galėtų gauti paramą, padėsiančią geriau suprasti save ir išnaudoti visas savo galimybes. Šiame straipsnyje gilinamasi į neurologinio elgesio funkciją, ypač dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo (ADHD) kontekste, apžvelgiamos diagnostikos, gydymo ir neurologijos bei psichiatrijos sąsajos.
ADHD: neurologinio vystymosi būklė
ADHD yra neurologinio vystymosi būklė, paveikianti smegenų vykdomąsias funkcijas, pavyzdžiui, gebėjimą sutelkti ir išlaikyti dėmesį, planuoti ir organizuoti bei kontroliuoti save. Šia liga serga maždaug 6-10 % vaikų ir tai yra dažniausia neurologinio vystymosi būklė vaikystėje. Nepaisant to, daugelis ADHD sergančių žmonių, dėl įvairių priežasčių, vaikystėje nediagnozuojami. Pasitaiko, kad vaikams augant jiems tinkamoje aplinkoje simptomai nebūna akivaizdūs.
ADHD simptomai vaikystėje
Sunkumas sutelkti dėmesį yra vienas iš pagrindinių ADHD simptomų vaikystėje. Tai gali pasireikšti kaip mokytojo neklausymas ar nurodymų pamiršimas, namų darbų neatlikima, daiktų pametimas mokykloje ir netvarkingumas. Vaikams, turintiems hiperaktyvių-impulsinių simptomų, gali būti sunku ramiai sėdėti per pamokas mokykloje ar valgant prie stalo namuose, jie gali būti triukšmingi ir šnekūs, pertraukti kalbančius žmones, jiems sunku išlaukti savo eilės kalbėti.
Pavyzdžiui, jei vaikus domina ir motyvuoja akademinės temos, jie gali sutelkti ir išlaikyti savo dėmesį mokykliniams darbams. Taip pat jie gali turėti aukštus intelektinius gebėjimus, o tai reiškia, kad jiems reikia minimalių savarankiško mokymosi pastangų, kad gautų gerus pažymius mokykloje. Tačiau vaikai gali turėti ir vien tik nedėmesingumo simptomus, pvz., nuolat svajoti, sunkiai susikaupti atliekant užduotis grupėje ar savarankiškai. Šie požymiai gali būti mažiau pastebimi nei hiperaktyvūs- impulsiniai simptomai.
ADHD simptomai suaugus
Suaugusiame amžiuje simptomai taip pat gali pasireikšti, tačiau dažniau jie būna vidiniai ir ne tokie akivaizdūs. Neturi laiko sustoti. Užuot laipioję, bėgioję ir akivaizdžiai hiperaktyvūs, suaugusieji gali jausti vidinį neramumą. Jiems gali būti sunku atsipalaiduoti, jų protas yra nuolat užimtas. Jie gali jaustis tarsi skatinami visada ką nors daryti ir stengtis nuolat būti produktyvūs. Toks žmogus net per atostogas negali atsipalaiduoti ir turi būti užsiėmęs veikla. Kompetetingi, paskui kurį laiką pervarge.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Suaugusieji gali patirti laikotarpių, kai jie yra labai kompetentingi, organizuoti ir tvarkingi, kad kompensuotų savo ADHD simptomus. Tačiau po to paprastai seka periodai, kai jie jaučiasi sutrikę, pavargę ir nebegali atlikti savo darbo. Šis pervargimo laikotarpiai, kurie gali trukti kelias dienas, jie atsiranda dėl papildomų pastangų, reikalingų norint tapti kompetentingais, kai žmogus turi ADHD. Stiprus delsimas. Dėl delsimo ir darbų atideliojimo suaugusieji turintys ADHD, gali patirti nesėkmes universitete (blogi pažymiai, egzaminų neišlaikymas). Jiems taip pat gali būti sunku laiku atlikti darbo projektus bei užduotis. Atidėliojimas gali turėti įtakos namų ruošos darbams, buitinėms pareigoms, pvz., suaugusieji, turintys ADHD, gali pamiršti sumokėti svarbias sąskaitas, komunalinius ir kitų paslaugų mokesčius, kreditinių kortelių sąskaitas, ir pan. Atidėliojimas iki ekstremalaus laipsnio - toks, kad dėl artėjančio termino paskutinę akimirką reikia viską padaryti “per naktį” - yra įprastas požymis turintiems ADHD. Turintiems ADHD gali būti sunku numatyti, kiek laiko užtruks, todėl jie dažnai vėluoja, planuodami savo savo laiką neatkreipia dėmesio į detales, tokias kaip transporto kamštis, kavos sustojimas ar kt.
ADHD diagnostika ir gydymas
Kai pasitaiko daug tokių atvejų ir tai sukelia didelį neigiamą poveikį įvairiose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, mūsų gebėjimui mokytis, dirbti, bendrauti, rūpintis namais, arba sukelia neigiamą požiūrį į save, gali būti aktualu apsvarstyti ADHD diagnostikos galimybęs. Labai svarbu gauti tinkamą diagnostiką, gydymą ir pagalbą. Įrodymais pagrįstas suaugusiųjų ADHD gydymas gali apimti gyvenimo būdo pokyčius ir aplinkos modifikavimą, vaistus ir psichologinį gydymą, pvz., kognityvinę elgesio terapiją. Tinkamas ADHD gydymas suteikia geresnių rezultatų, įskaitant gyvenimo trukmės pailgėjimą, nelaimingų atsitikimų skaičių ir kenksingų medžiagų vartojimo riziką.
ADHD priežiūros gairės Australijoje
Pagrindinė kliūtis veiksmingai ADHD sergančių žmonių priežiūrai buvo ta, kad Australijoje nėra gairių gydytojams, kuriose būtų aprašyta įrodymais pagrįsta diagnostika, gydymas ir pagalba. Australijos ADHD profesionalų asociacija parengė praktikos gaires, skirtas vaikams, paaugliams ir suaugusiems, turintiems ADHD, diagnozuoti ir palaikyti. Dabar visuomenė gali komentuoti ir prisidėti prie gairių projekto. Viešosios konsultacijos yra svarbios siekiant užtikrinti, kad Australijos gairėse būtų sprendžiami klausimai, svarbūs tiems, kurie yra patyrę ADHD simptomus, ir tiems, kurie dalyvauja diagnozuojant ir remiant ADHD sergančius žmones.
Neurologija ir psichiatrija: ryšys ir skirtumai
Neurologija ir psichiatrija yra glaudžiai susijusios medicinos sritys, nagrinėjančios smegenų ir nervų sistemos funkcijas bei sutrikimus. Neurologija tiria ir gydo nervų sistemos sutrikimus. Nervų sistema, apimanti smegenis, nugaros smegenis, nervus ir kūno jutimo organus, reguliuoja ir koordinuoja viso kūno veiklą, todėl neurologiniai sutrikimai silpniau arba labai stipriai paveikia žmogaus gyvenimą.
Psichiatrija - medicinos sritis, skirta psichikos, emocijų ir elgesio sutrikimų diagnostikai, prevencijai ir gydymui. Neurologija ir psichiatrija sprendžia skirtingas sveikatos problemas, nors yra glaudžiai susijusios, mat abi sritys tyrinėja smegenų ir nervų sistemos veiklą bei sutrikimus, abiejų sričių specialistai bendradarbiauja, siekdami visapusiškai įvertinti ir suprasti pacientų būklę bei suplanuoti tinkamą gydymą.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Svarbu suprasti, kad neurologija kaip medicinos sritis tiria ir gydo fizines centrinės ir periferinės nervų sistemos ligas, pasireiškiančias pastebimais fiziniais sutrikimais, pvz., rankų drebėjimu, judesių sulėtėjimu (Parkinsono liga), atminties, regėjimo sutrikimais (Alzheimerio liga), sąmonės sutrikimu, sustingimu (epilepsija), galvos skausmu (migrena) ir kt. Tuo tarpu psichiatrija tiria ir gydo psichikos sutrikimus ir elgesio problemas, pasireiškiančias apatija, liūdesiu (depresija), nuotaikų kaita (bipolinis sutrikimas), haliucinacijomis, kliedesiais, kurie būdingi šizofrenijai, bet gali pasireikšti ir sergant, pvz., Parkinsono liga.
Skiriasi ir abiejų sričių diagnostikos metodai. Neurologija remiasi magnetinio rezonanso tomografijos, elektroneuromiografijos (ENMG), elektroencefalogramos (EEG), kaklo kraujagyslių echoskopijos tyrimais, o psichiatrija - klinikiniais testais, pokalbiais.
Neurologiniai sutrikimai ir psichikos sveikata
Sveikatos priežiūros srityje neurologijos ir psichikos sveikatos ryšys yra sudėtinga ir dažnai nesuprantama tema. Neurologija užsiima su nervų sistema susijusių sutrikimų diagnozavimu ir gydymu, o psichikos sveikata orientuota į psichologinę gerovę. Neurologiniai sutrikimai, pradedant Alzheimerio liga ir baigiant epilepsija bei išsėtine skleroze, gali sutrikdyti sudėtingą smegenų grandinę ir sukelti emocinius ir elgesio pokyčius. Pavyzdžiui, Alzheimerio liga sergantiems pacientams dėl smegenų degeneracijos dažnai keičiasi nuotaika ir asmenybė. Daugelis neurologinių susirgimų pasireiškia pažinimo funkcijų sutrikimais, atminties praradimu ir emociniais sutrikimais. Pavyzdžiui, Parkinsono liga gali sukelti depresiją ir nerimą, o smegenų traumos - nuotaikos sutrikimus. Neurologiniai sutrikimai veikia ne tik pacientus, bet ir jų slaugytojus bei artimuosius. Matydami, kaip šeimos nariui blogėja pažintinės funkcijos arba pasireiškia sunkūs neurologiniai simptomai, galite patirti emocinę kančią.
Siekiant patenkinti sudėtingus neurologinių sutrikimų turinčių pacientų poreikius, labai svarbus neurologų ir psichikos sveikatos specialistų bendradarbiavimas. Kartu šie specialistai gali parengti specialiai pritaikytus gydymo planus, kurie ne tik skirti fiziniams būklės aspektams, bet ir emocinei bei psichologinei paciento gerovei. Toks bendras požiūris užtikrina visapusiškesnį ir veiksmingesnį sveikimo kelią. Neurologai atsakingi ne tik už neurologinių būklių diagnozavimą ir gydymą. Jie taip pat atlieka svarbų vaidmenį gindami savo pacientų psichikos sveikatos poreikius. Aktyviai dalyvaudami savo pacientų psichikos sveikatos priežiūroje, neurologai reikšmingai prisideda prie bendros jų gyvenimo kokybės gerinimo.
Neuropsichologija: psichikos funkcijų ir smegenų ryšys
Neuropsichològija - psichologijos šaka, tirianti aukštesniąsias psichikos funkcijas (suvokimą, atmintį, dėmesį, kalbą, mąstymą, intelektą, emocijas, asmenybės savybes, tarpasmeninius santykius ir elgesį), jų nervinius mechanizmus ir lokalizaciją smegenyse, esant galvos smegenų židininiams pažeidimams. Bendroji neuropsichologija tiria pačius bendriausius psichikos funkcijų nervinės organizacijos dėsningumus: funkcinę smegenų asimetriją, psichikos ir smegenų ryšius, suvokimo, atminties, tikslingų veiksmų ir kalbos (šnekos) sutrikimus po galvos smegenų židininių pažeidimų (agnoziją ir disgnoziją, amneziją, apraksiją ir dispraksiją, afaziją ir disfaziją). Dar plėtojami mąstymo, dėmesio, emocijų, asmenybės ir tarpasmeninių santykių, mokymosi nervinių mechanizmų tyrimai. 21 a. sparčiai plėtojama taikomoji neuropsichologija: vaikų, gerontologinė, klinikinė, socialinė, mokyklos, teisminė ir kita. Plėtojamos asmens neuropsichologinio įvertinimo ir neuropsichologinės reabilitacijos sritys: sukurti testų rinkiniai, skirti įvairioms psichinėms funkcijoms visapusiškai įvertinti, kognityviųjų, emocinių funkcijų, veiksmų atkūrimo po smegenų pažeidimo metodai, neurologinių ligų (pvz., Alzheimerio ligos) padarinių pašalinimo programos.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Neurologinių ligų gydymo trukmė
Neurologija - sudėtinga medicinos sritis, apimanti viso kūno veiklą koordinuojančius organus, tad neurologinių ligų gydymo trukmė gali labai skirtis priklausomai nuo konkrečios ligos ar sutrikimo, paciento būklės, taikomo gydymo ir pačio paciento pastangų. Esant ūmioms neurologinėms ligoms, tokioms kaip insultas ar galvos trauma, reikia skubaus ir intensyvaus gydymo. Gydymo trukmė tokiais atvejais dažnai priklauso nuo ligos sunkumo ir paciento reakcijos į gydymą, o tai gali užtrukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Sergant lėtinėmis neurologinėmis ligomis, tokiomis kaip Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė ar epilepsija, dažnai reikia ilgalaikės priežiūros ir nuolatinio gydymo. Šių ligų gydymas gali trukti daugelį metų ar net visą gyvenimą, periodiškai apsilankant pas neurologą.
Populiariausi neurologinio gydymo metodai:
- Medikamentinis gydymas - vaistų vartojimas yra vienas iš pagrindinių neurologinių ligų gydymo būdų. Vaistai gali padėti kontroliuoti simptomus, mažinti skausmą ar užkirsti kelią ligos progresavimui.
- Reabilitacija - dažnai naudojamas metodas gydant neurologinius pacientus, apima fizioterapijos, kineziterapijos, masažo, ergoterapijos ir kt. paslaugas. Fizioterapija ir kineziterapija skiriama siekiant pagerinti sutrikusią judėjimo funkciją, stiprinti raumenis ir atkurti funkcijas po insulto ar kitų neurologinių sutrikimų. Šios paslaugos skiriamos vieną kartą arba nuolat, periodiškai, priklausomai nuo paciento ligos ir poreikių. Ergoterapija padeda atkurti paciento galimybes būti savarankiškam, susigrąžinti gyvenimo kokybę.
- Sveika mityba, fizinis aktyvumas ir streso valdymas - veiksniai, svarbūs sergantiems tiek ūminėmis, tiek lėtinėmis neurologinėmis ligomis.
Dažnos neurologinės ligos
Nervų sistemos pažeidimams būdingi galvos skausmas ir svaigimas, judėjimo ir judesių koordinacijos sutrikimai, kalbos, atminties, rijimo, regėjimo ir kitų jutimų sutrikimas. Toliau pateikiamos dažniausios neurologinės ligos:
- Migrena. Migrena savo pobūdžiu skiriasi nuo įprastinio įtampos galvos skausmo. Įprastai ji pasireiškia stipriu, tvinkčiojančiu galvos skausmu dažniausiai vienoje galvos pusėje. Šis skausmas gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų, jo stiprumas - varijuoti nuo vidutinio iki nepakeliamo, trukdančio kasdienei veiklai. Migreną dažnai lydi tokie simptomai, kaip pykinimas, vėmimas, ypač didelis jautrumas šviesai ir garsui.
- Parkinsono liga. Tai lėtinė progresuojanti neurodegeneracinė liga. Ja dažniausia susergama vyresniame amžiuje, kai nervų sistemoje ima mažėti dopamino ir nyksta tam tikros judesių kontrolėje dalyvaujančios galvos smegenų zonos ląstelės, todėl sutrinka žmogaus orientacija, pusiausvyra, lėtėja ir sunkėja judesiai. Susijaudinus šie simptomai dar labiau stiprėja.
- Alzheimerio liga. Alzheimeris yra lėtinė, progresuojanti neurodegeneracinė liga. Tai - viena iš dažniausiai pasitaikančių demencijos formų sulaukus vyresnio amžiaus. Ligos pradžia įprastai būna nepastebima - asmuo tampa pasyvesnis, mažiau bendrauja, palaipsniui keičiasi jo pomėgiai, siaurėja interesų ratas, jis pradeda užmiršti neseniai vykusius įvykius ir pan.
- Epilepsija. Šia nervų sistemos liga susirgti gali bet kas ir bet kokiame amžiuje. Bent vieną kartą per gyvenimą epilepsijos priepuolį patiria apie 10 proc. Sergantys epilepsija žmonės priepuolio metu netenka sąmonės, krenta, juos ištinka traukuliai, įsitempia žandikaulis, iš burnos veržiasi putos. Gali pasireikšti ir kiti nevalingi bei nekontroliuojami veiksmai.
- Encefalitas - tai galvos ir nugaros smegenų bei jų dangalų uždegimas, pasireiškiantis staigiai pakylančia temperatūra, galvos skausmu, svaigimu, silpnumu, pykinimu, miego sutrikimais, sąmonės praradimu, paralyžiumi. Encefalitą sukelia virusai ir bakterijos, kuriuos dažniausiai perneša erkės (erkinis encefalitas). Taip pat virusai į organizmą gali patekti išgėrus užkrėsto karvės ar ožkos pieno arba būti gripo, reumato, šiltinės ir kitų ligų komplikacija.
Galvos svaigimas ir skausmas
Viena dažniausių priežasčių, dėl kurių pacientai kreipiasi į gydytojus - galvos svaigimas. Galvos svaigimu įprastai apibūdinamas nestabilumo arba sutrikusios orientacijos erdvėje pojūtis, kuris gali būti įvairių sveikatos sutrikimų ir ligų požymis. Svaigimo priežasčių yra labai daug. Tai gali būti pusiausvyros aparato, vidinės ausies ligos, sutrikusi rega ar blogai parinkti akiniai, periferinės nervų sistemos pažeidimus ar judėjimo sutrikimus nulemiančios lėtinės ligos. Ūmus galvos svaigimas taip pat gali būti centrinės ir periferinės nervų sistemos ligų, tokių kaip insultas, išsėtinė sklerozė, migrena, epilepsija, požymis. Svaigimas dažnai atsiranda, kai smegenų veiklą trikdo, slopina ilgalaikis stresas, lėtinis ar ūminis kraujotakos nepakankamumas, mažakraujystė, vaistai ar kitos lėtinės ligos.
Kita dažna priežastis, dėl kurios kreipiamasi gydytojo neurologo konsultacijai - galvos skausmas. Galvos skausmą gali išprovokuoti gripas, peršalimo ligos, danties ar ausies uždegimas. Galvos skausmus gali lemti ir stuburo, kaklo srities problemos. Sunerimti reikėtų tuomet, kai galvos skausmas atsiranda staiga ir yra labai stiprus. Dažnai tokį skausmą lydi neurologiniai simptomai - sąmonės sutrikimas, pykinimas, vėmimas, rankų ar kojų silpnumas.
tags: #neurologinio #elgesio #funkcija