Šizofrenijos Diagnostikos Skalės: Išsamus Vadovas

Šiame straipsnyje nagrinėjamos šizofrenijos diagnostikos skalės, jų svarba ir taikymas. Taip pat aptariami socialinės psichiatrijos raidos aspektai, bendruomenės psichiatrijos principai ir įvairūs psichosocialinės reabilitacijos metodai.

Socialinės psichiatrijos raida ir bendruomenės psichiatrijos principai

Socialinės psichiatrijos atsiradimas yra glaudžiai susijęs su visuomenės industrializacija ir miestų infrastruktūros plėtra. XIX amžiuje Europoje ir JAV, atsiradus specializuotoms psichiatrijos ligoninėms, kaupėsi psichiatrijos mokslo ir praktikos žinios. Šiose ligoninėse formavosi akademinė psichiatrija, kur specialistai stebėjo ir aprašė įvairias patologines būkles, nustatė psichikos ligų dėsningumus ir bandė atrasti naujų gydymo metodų.

Tokios ligoninės dažnai buvo statomos toli nuo miestų, jose buvo gydoma ir slaugoma neretai po keletą tūkstančių pacientų, dauguma jų - visą likusį gyvenimą. Institucinės globos modelis rėmėsi vadinamąja „totaline globa“, kur buvo siekiama patenkinti visus paciento poreikius. Buvo manoma, kad pacientas turi būti pasyvus globos priėmėjas. Aplink psichiatrijos ligonines formavosi uždaros bendruomenės infrastruktūra, kuri formavo nuostatą, kad psichikos ligoniai geriausiai gali prisitaikyti tik izoliuotoje aplinkoje.

Kartu visuomenėje plito eugenikos idėjos, kurios padėjo pagrindus neigiamoms nuostatoms proto ir psichikos negalę turinčių asmenų atžvilgiu. XX a. viduryje eugenika buvo pradėta taikyti praktikoje nacistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse.

Pokario bendruomenės psichiatrijos raida Vakarų Europoje ir JAV buvo kaip atsakas į šiuos karo nusikaltimus. Jos vertybės buvo priešingos nacių socialinės psichiatrijos vertybėms - deinstitucionalizacija ir neįgaliųjų socialinė integracija. Deinstitucionalizavimas - tradicinių psichiatrijos pagalbos įstaigų skaičiaus mažinimas lygiagrečiai plėtojant bendruomeninę pagalbą. Didelių psichiatrijos ligoninių deinstitucionalizacija prasidėjo JAV 1955 m. Ją paskatino veiksmingų vaistų psichozės simptomams kontroliuoti atsiradimas, pakitusios visuomenės ir valdžios nuostatos į žmones su psichikos negale, socialinės infrastruktūros didėjimas ir pagalbos tarnybų kūrimasis.

Taip pat skaitykite: Gyvenimas su šizofrenija

Visuomenės ir administracijos nuostatoms keistis didelės įtakos turėjo Irvingo Gofmano darbai apie psichiatrijos ligonines ir stigmą. Taip pat teigiamas postūmis, kuriantis bendruomenės psichiatrijai, buvo pacientų teisių gynimo judėjimai. Kai kurie jų tapo antipsichiatrijos judėjimais su radikaliais reikalavimais uždaryti visas psichiatrijos institucijas, nes vertino psichikos sutrikimus kaip normalų atsaką į „išprotėjusią“ visuomenę.

Komunistinėse valstybėse socialinė psichiatrija rėmėsi dispanserio modeliu, kur vienoje ligoninėje buvo koncentruojamos visos paslaugos tiek stacionarinės, tiek ambulatorinės. Po komunistinės sistemos žlugimo, daugelis bendruomenės psichiatrijos užuomazgų žlugo. Tik per pastarąjį dešimtmetį vėl kuriasi bendruomenės psichiatrijos įstaigos.

Dienos stacionarai ir dalinis hospitalizavimas

Paskutiniais dešimtmečiais dienos centrai įgavo didelę reikšmę tarp įvairių kitų nestacionarinio gydymo formų. Dauguma autorių pabrėžia, jog dienos skyrių tinklas buvo išplėtotas orientuojantis į visus psichikos liginius, tačiau ši gydymo forma tinkamiausia sergantiems šizofrenija. Dienos stacionarai tinka potrauminio streso sutrikimams, depresijos būklėms ir įvairioms krizinėms situacijoms gydyti. Dienos stacionarai užtikrina medikamentinį gydymą ir medicininę globą, psichoterapiją ir naujų įgūdžių įgijimą.

Dalinis hospitalizavimas (DH) - ambulatorinio gydymo programa, apimanti diagnostiką bei medicininės, psichiatrines, psichosocialines gydymo formas ir darbinio (profesinio) rengimo pradmenis. Programa skirta rimtais psichikos sutrikimais sergantiems pacientams, kuriems reikalingas intensyvus ir įvairiapusiška gydymas. Unikali DH savybė yra ta, kad pacientas dalį laiko praleidžia savo aplinkoje, o dalį - dienos stacionare.

Ankstyvosios pagalbos tarnybos ir psichiatrinės krizės intervencija

Ankstyvosios intervencijos tarnybos - tai specializuotos medicinos tarnybos, teikiančios kompleksinę pagalbą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, bei šių vaikų šeimoms. Psichiatrinė krizė - tai kliniškai reikšmingų psichikos ir elgesio sutrikimų simptomų ir sindromų atsiradimas asmenims, jau anksčiau patyrusiems psichikos ir elgesio sutrikimus ar/ir gavusiems psichiatrinę pagalbą ar gydymą, arba kuriems psichologinės krizės įveikimas užsitęsė ir tapo patologinių procesu.

Taip pat skaitykite: Rizikos veiksniai: šizofrenija ir savižudybė

Psichiatrijos krizių intervencija - tai psichiatrinės paslaugos, esantiems krizinėje situacijoje (ūmios būklės dėl psichikos ligos; suicidinis elgesys, emocinis stresas, sutrikdantis adaptaciją ir kt. situacijos) pacientams. Šios paslaugos tikslas yra krizinės situacijos simptomų įvertinimas ir jos stabilizavimas.

Aktyvus gydymas bendruomenėje

Aktyvus gydymas bendruomenėje (AGD) taikomas šizofrenija ir šizofrenijos spektro sutrikimais sergantiems ar piktnaudžiaujantiems psichotropinėmis medžiagomis bei esantiems teisėsaugos pareigūnų akiratyje, dažnai patenkantiems į psichiatrijos ligonines. Aktyviai gydoma paciento namuose (jei pacientas benamis - jo gyvenamoje aplinkoje). Kontaktą su profesionalais pacientas gali palaikyti visą parą, visus metus be poilsio dienų. Suformuota AGB komanda aptarnauja iki 80-120 tikslinės grupės pacientų (iki 80 kaime, iki 120 mieste). Susitikimai su sunkiai sergančiais ir blogai adaptuotais pacientais vyksta net keletą kartų per dieną.

AGB yra veiksmingas metodas, kurį taikant sumažėja hospitalizacijos poreikis, racionaliai skiriami ir vartojami vaistai, užtikrinama geresnė psichikos ir somatinės sveikatos priežiūra, pasiekiama geresnio sunkiai sergančių asmenų socialinės integracijos lygio, nedidinant naštos šeimai ir artimiesiems. Ši paslauga netaikoma proto negalės asmenims.

Psichosocialinė reabilitacija

Psichosocialinė reabilitacija (PSR) yra procesas, kuris suteikia galimybę psichikos sutrikimų ir negalių turintiems asmenims pasiekti optimalų nepriklausomo funkcionavimo visuomenėje lygį. PSR strategijos derinamos su vartotojų poreikiais, vietos, kur atliekama reabilitacija (ligoninės ar bendruomenės), ir šalies, kurioje ji vyksta, kultūrinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. PSR procese dalyvauja tiek patys paslaugos vartotojai, tiek profesionalai, šeimos nariai, darbdaviai, įvairių savivaldybės tarnybų darbuotojai, tiek pati visuomenė.

Sveikimo (atsistatymo, recovery) nuo psichikos ligos koncepcija reiškia ne psichikos ligos simptomų išnykimą, bet paciento stiprėjančius sugebėjimus geriau suprasti savo ligą ir ją valdyti visomis prieinamomis priemonėmis ir paslaugomis.

Taip pat skaitykite: Šizofrenijos Faktai ir Išvados

Klinikinis tyrimas ir anamnezės modelis

Pagrindiniai psichikos ligonio tyrimo metodai yra pokalbis ir stebėjimas. Tuomet surenkama informacija apie paciento dabartinę būseną, visą jo gyvenimą, tuo metu pacientas taip pat ir apžiūrimas, stebima jo veido išraiška, judesiai etc, kas irgi suteikia informaciją apie paciento savijautą. Surinkus anamnezę pacientą reikia ištirti neurologiškai bei somatiškai.

Anamnezės ir psichikos būsenos modelis apima subjektyvią ir objektyvią anamnezę. Subjektyvi anamnezė apima:

• Nusiskundimus (jų pobūdis, intensyvumas etc.).
• Šeimos anamnezę.
• Gyvenimo anamnezę (paciento gimimo ypatumai, simptomai vaikystėje, ikimokyklinis amžius, mokyklinis amžius, karinė tarnyba, lytinio gyvenimo ypatumai, vedybinis gyvenimas, žalingi įpročiai, kitos ligos).
• Ligos (paūmėjimo) anamnezę (pradžia, veiksniai, darbas, savijauta, elgesys, somatinės sveikatos pokyčiai, nuotaikos pokyčiai, elgesio pokyčiai, savižudiškos tendencijos).
• Informacijos šaltinius (iš ko surinkta anamnezė, kada, gydytojo nuomonė apie informatoriaus asmenybę, jo santykį su pacientu, suinteresuotumas).

Asmenybė iki susergant apima:

• Santykiai su draugai ir pažįstamais, bendravimo ypatumai.
• Elgesys kolektyve.
• Ekstraversinės, intraversinės tendencijos.
• Požiūris į darbą ir bendradarbius, padėtis tarp jų, ambicijos.
• Intelekto aktyvumas, interesai.
• Nuotaikos.
• Charakteris.
• Pažiūros.
• Požiūris į save.
• Fantazijos.

Paciento psichikos būsenos įvertinimas yra svarbiausia klinikiniame ištyrime. Diagnozė nustatoma remiantis psichikos būsenos aprašymu, anamneze ir paraklinikiniais tyrimais. Aprašant psichikos būseną svarbu iš pradžių nusakyti, kaip pasireiškia tam tikras požymis, o tik tada užrašyti jo psichiatrinį pavadinimą, kad sumažėtų aprašymo subjektyvumas.

Psichikos būsena vertinama pagal šiuos kriterijus:

• Išvaizda.
• Laikysena ir judesiai.
• Bendravimas ir elgesys.
• Sąmonė.
• Suvokimas.
• Mąstymas.
• Kliedesiai.
• Atmintis.
• Emocijos ir nuotaika.
• Santykiai su artimaisiais.
• Valia.
• Dėmesys.
• Potraukiai.
• Intelektas.
• Kritiškumas.

Svarbu diferencijuoti psichikos sutrikimą su galima somatine liga. Diagnozei patikslinti dažnai reikia ilgesnio stebėjimo laiko, papildomų klinikinių bei psichologinių tyrimų.

Psichikos sutrikimų klasifikacija

Psichikos sutrikimų klasifikacija yra specifinių psichikos sutrikimų diagnozių sąrašas, sudarytas pagal tam tikrus diagnostikos kriterijus. 1980 m. išleista DSM-III paplito visame pasaulyje. DSM-III buvo paremta Feighnerio diagnostikos kriterijais ir „Moksliniais diagnostikos kriterijais“. Esminiai šios diagnostikos sistemos bruožai yra šie: ateorinis, aprašomasis principas, diagnostikos kriterijai ir daugiaašė ligonio būklės įvertinimo sistema.

Pirmoji tarptautinė ligų klasifikacija yra siejama su Farro ir d‘Esipine projektu, kurio tikslas buvo sukurti vientisą mirties priežasčių nomenklatūrą, tinkamą visoms šalims. Šiuo projektu buvo padėtas pagrindas TLK. 1948 m. buvo įkurta PSO ir ji perėmė šį darbą, tuomet buvo išleista TLK-6. Ji buvo pirmoji tarptautinė ligų klasifikacija, kurioje buvo ir psichikos ligų skyrius.

Svarbiausias TLK tikslas - užtikrinti sekmingą sergamumo ir mirtingumo duomenų registravimą, aiškinimą ir lyginimą neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje, vietoje ir kada tai daroma. TLK-10 pasirodė 1992 m. TLK-10 apima visą grupę klasifikacijų, sudarydama taip vadinamą TLK šeimą. Svarbiausia joje - ligų klasifikacija, t. y. pagal tam tikrus principus sugrupuotas patologinių būklių sąrašas. Jo pagrindas triženklis kodas, TLK-10 įvestas raidinis- skaitmeninis kodavimas.

TLK-10 yra išsamus psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius V(F). Jis išleistas keliais variantais: statistinis, skirtas kancelairiniam darbui; „TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika“, jis skirtas psichiatrams ir kitiems psichikos sveikatos priežiūros specialistams, gali būti naudojamas kaip mokymo priemonė; moksliniams tyrimams skirtas variantas turi griežtesnius diagnostikos kriterijus; vėliausiai pasirodė supaprastintas variantas, skirtas pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams.

TLK-10 psichikos sutrikimai nustatomi remiantis tam tikrų simptomų buvimu arba nebuvimu ir jų trukme. Daugelis psichikos sutrikimų aprašymų nėra teoriškai pagrįsti ir atspindi PSO specialistų susitarimą, kaip apibrėžti diagnostikos kriterijus remiantis klinika. Psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius koduojamas F raide.

Siekiant kiek įmanoma suvienodinti psichikos sutrikimų diagnozavimą buvo sukurti struktūruoti diagnostikos interviu, pvz., SCID (DSM struktūruotas klinikinis interviu) arba MINI - tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa. Šie instrumentai leidžia unifikuoti psichikos sutrikimų diagnozavimo procedūrą, t. y. kokybinį psichikos sutrikimų vertinimą.

Psichodiagnostiniai metodai

Klinikiniam psichikos sutrikimų sunkumui nustatyti, žmogaus psichika, elgesys, asmenybės organizacija ir funkcionavimas, taip pat bendravimas su kitais tiriami psichodiagnostiniais metodais. Tyrimo metodų esama įvairių: pokalbis, stebėjimas, testai, dokumentų studijavimas etc. Psichodiagnostika dažniausiai grindžiama įvairiais testais. Jie sukurti remiantis projekcijos principu - manoma, kad kiekviena žmogaus veikla yra nelyginant jo asmenybės projekcija. Kuo neaiškesni ir netikslesni tikslai, tuo geriau atsiskleidžia žmogaus asmenybė ir individualybė. Svarbu, kad tiriamajam galutiniai tikslai išliktų neaiškūs - taip apeinami gynybos mechanizmai.

Rorschacho testas

Praeito šimtmečio pradžioje jį sukūrė psichiatras Rorschachas. Tiriamojo atsakymai apie dėmes - tai jo asmenybės, būsenos, fantazijų, jausmų projekcijos. Tiriamajam viena po kitos rodomos dėmės, klausima „Kas tai? Ką jums primena šios dėmes?“ Atsakymai analizuojami atsižvelgiant į lokalizaciją, determinantes ir turinį.

Pagal lokalizaciją - dėmės vietą, kurią apibūdino pacientas, galima spręsti apie jo intelekto veiklos ypatumus - mąstymo abstraktumą, konkretumą, praktiškumą, kūrybingumą etc. Pagal determinantes - veiksnius, lemiančius atsakymo turinį - dėmės formą, įžvelgtą judesį, spalvas etc - galima spręsti apie paciento gebėjimą sutelkti dėmesį, emocinį brandumą, ekstraversiją, intraversiją, impulsyvumą, dirglumą, nerimą etc. Atsakymų turinys skirstomas į įv. kategorijas: gyvūnai, žmonės, augalai, architektūra etc.

Projekciniai piešiniai

Labiausiai paplitę yra „namas, medis, žmogus“, „nupiešk žmogų“. Jie atspindi žmogaus asmenybę, taip pat intelektą. Vertinama: detalės, proporcijos, perspektyva, piešinio dydis, linijos, šešėliai, keistenybės, taip pat pats piešimo procesas. Vertinant svarbu nustatyti, ar piešiniai skiriasi nuo vidutinio normalaus individo piešinių, jei skiriasi, tai kokiai nozologinei grupei galima juos priskirti. Vaikų piešiniai skiriasi nuo suaugusių, taip pat skiriasi skirtingų vaikų amžiaus grupių piešiniai. Būtina analizuoti piešinio visumą, o ne atskiras detales, kaip kokio nors požymio įrodymą. Patikimiau yra vertinti apibendrintas asmenybės savybes - prisitaikymą/neprisitaikymą, depresiškumą, neurotiškumą, organinių CNS sutrikimų buvimą, soc. kontaktų ypatumus etc.

MMPI (Minesotos daugiafazis asmenybės inventorius)

Jų pagrindas yra užduotys, į kurių atsakymai iš anksto yra žinomi. Rezultatai gali būti paskaičiuoti ir palyginti su statistiškai vidutiniškos asmenybės rezultatais. Vienas populiariausių. Tyrimas ir rezultatų įvertinimas gali būti atliekami kompiuteriu. LT naudojamas variantas, turintis 14 skalių: 3 patikimumo, 9 klinikinės, socialinės intraversijos ir nerimo. Pagal psichopatiškumo skalę vertinama, kiek tiriamojo elgesys dera su soc. Socialinės intraversijos skalė rodo, ar tiriamas uždaras, drovus, vengia soc. Aukštas įvertis pagal MMPI nebūtinai rodo sutrikimą, tai gali būti vidinio diskomforto, vidinių konfliktų, emocinės krizės ar t.t.

Ketelio testas

Šiuo metodu vertinamos asmenybės savybės buvo išskirtos remiantis veiksnių analize. Autoriaus nuomone charakteris bręsta paauglystėje, tuomet jis ryškiausiai atsiskleidžia, tuomet yra ryškiausi ir topologiniai normos variantai - charakterio akcentuacija. Nuo to priklauso elgesys, afektinės reakcijos, neurozių formavimasis, tai palankus fonas psichikos sutrikimui atsirasti. Taigi charakterio akcentuacijos nustatymas turi prognostinę reikšmę.

Intelekto testai

LT dažniausiai naudojami Wechslerio intelekto testas suaugusiems ir vaikams, Raveno metodas, t.p. projekciniai piešiniai. Intelekto koeficientas tai santykis tarp žmogaus proto amžiaus ir chronologinio amžiaus. Wechslerio suaugusiųjų intelekto testas tai bendrųjų gabumų ir intelekto tyrimo metodas, priskirtas prie objektyvių tyr. metodų. Jį sudaro 11 subtestų. Tai yra progresinio sunkumo testas. Skirtas mąstymo logiškumui tirti.

Dėmesio testai

Dažniausiai naudojami Kraepelino ir Schultės lentelės. Šiems tyrimams svarbu atlikimo greitis ir tikslumas. Trumpalaikė atmintis tiriama atliekant skaičiavimo užduotį: skaičių eilutes reikia pakartoti tiesiogine ir atbuline tvarka. Dešimties žodžių įsiminimas, kartojama, kol įsimins visus žodžius, po pusvalandžio patikrinama - šiuo tyrimu įvertinama atminties apimtis, dėmesio koncentracija ir perskirstymas, įsiminimo produktyvumas ir greitis, ilgalaikė atmintis.

Abstraktumo ir asociacijų testai

Naudojamos 2jop tipo užduotys - gebėjimas apibendrinti ir asociacijoms tirti. Apibendrinimo gebėjimams tirti naudojami objektų klasifikavimo, objektų ir sąvokų panašumo nustatymo metodai. Įvertinama, kokiais apibendrinimo būdais naudojosi tiriamasis, kiek jo mąstymas konkretus ar abstraktus. Šiais metodais tiriama organinė smegenų disfunkcija.

Neuropsichologiniai testai

Įvertinami pagrindiniai motoriniai įgūdžiai, taktiliniai ir kinstetiniai įgūdžiai, verbaliniai įgūdžiai, kalbos suvokimas ir kalbos išgavimas, rašymas, aritmetiniai gebėjimai, atminties ir intelektiniai procesai.

Laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai

Šiuo metu nėra specifinių laboratorinių tyrimų psichikos ligoms nustatyti. Lab. tyrimai naudojami tuo metu, kai reikia nustatyti galimai esančią somatinę ligą, tačiau kai kurie yra vertingi diferencijuojant psichikos sutrikimą nuo somatinės ligos. Kai kurie tyrimai įeina į somatinių tyrimų kompleksą, nes juos atlikus galima nustatyti esančią somatinę patologiją ir pagal tai koreguoti vaistų dozes, o taip pat ir dėl to, nes karais tai yra vienintelis būdas nustatyti ligą, kadangi psichiniai pacientai gali ir nesuskųsti. Nors specifinių tyrimų ir nėr, kai kurie gali būti vertingi, pvz., aminorūgščių apykaitos pokyčių tyrimas esant protiniam atsilikimui, sergant sifiliu, ŽIV, cukriniu diabetu, esant skydliaukės veiklos sutrikimams, inkstų funkcijos sutrikimams.

Elektroencefalografija (EEG)

Skaitmeninė EEG. Kiekybinė EEG. Tai matematinis skaitmeniniu būdu registruotos EEG informacijos apdorojimas siekiant išryškinti bangų komponentus, transformuoti EEG taip, kad galima būtų kiekybiškai įvertinti skirtingus bioelektrinio aktyvumo parametrus ir palyginti skirtingas EEG.

Kompiuterinė tomografija (KT)

Tai metodas pagrįstas rengeno spinduliu, persmelkiančiu skirtingo tankio audinius, sugerties rodiklių matavimu. Informacija apdorojama kompiuteriu. KT padeda patikslinti atrofinius smegenų procesus, pvz., Alzheimerio ligą, kitas demencijas, galvos smegenų navikus. Manoma, kad lateralinių galvos smegenų skilvelių padidėjimas nustatomas ir sergant šizofrenija. KT plačiai taikoma psichiatrijoje tais atvejais, kai reikia atskirti procesinius ir organinės kilmės psichikos sutrikimus.

Branduolinis magnetinis rezonansas (BMR)

Šiuo metodu galima ištirti ne tik anatominę, bet ir biocheminę galvos smegenų struktūrą, biocheminių reakcijų dinamiką. Tai padeda nustatyti navikų histologinę struktūrą, demielinizuojančias ligas.

Pozitronų emisijos tomografija (PET)

Pagrindinis šio metodo tikslas - ne atvaizdų gavimas, o fiziologinių ir biocheminių procesų matavimas. PET tyrimo metodai skirstomi į keletą rūšių. Energetinio metabolizmo matavimo metodas, paremtas radioizotopu pažymėtos medžiagos, dalyvaujančios cheminėje reakcijoje, kaupimosi greičio matavimu, leidžia matuoti radioizotorų koncentraciją įvairiose galvos smegenų srityse ir spręsti apie medžiagų apykaitos sritinį aktyvumą. Neuroreceptorių tyrimas leidžia patikimai nustatyti radioizotopais žymėtų neurotransmiterių arba vaistų susijungimo vietų skaičių galvos smegenyse.

Šizofrenijos simptomai, klasifikacija ir diagnostika

Šiai ligai būdingi įvairūs simptomai, įskaitant haliucinacijas, kliedesius, dezorganizuotą mąstymą ir elgesį, bei socialinį atsiribojimą. Šizofrenija paprastai prasideda jaunystėje arba ankstyvame suaugusiojo amžiuje ir gali turėti įtakos kasdieniam gyvenimui, darbui ir santykiams. Nors tikslios šizofrenijos priežastys nėra žinomos, manoma, kad ligos išsivystymui įtakos turi genetiniai, biologiniai ir aplinkos veiksniai. Su tinkamu gydymu, įskaitant vaistus ir psichosocialinę terapiją, daugelis sergančiųjų gali valdyti savo simptomus ir gyventi produktyvų gyvenimą.

Ligos priežastys

Šizofrenijos priežastys yra sudėtingos ir apima keletą veiksnių, kurie kartu gali padidinti ligos riziką:

• Genetiniai veiksniai: Šizofrenija dažniau pasireiškia žmonėms, kurių šeimoje yra šia liga sergančių asmenų.
• Biologiniai veiksniai: Šizofrenija siejama su smegenų struktūros ir cheminės pusiausvyros sutrikimais. Neurotransmiterių, tokių kaip dopaminas ir glutamatas, disbalansas gali turėti įtakos ligos simptomų atsiradimui.
• Aplinkos veiksniai: Tam tikri aplinkos veiksniai, tokie kaip prenatalinis stresas, infekcijos nėštumo metu, vaikystės traumos ar perinatalinės komplikacijos, gali padidinti šizofrenijos riziką.
• Psichosocialiniai veiksniai: Stresas, socialinė izoliacija, sunkūs gyvenimo įvykiai ir kiti psichosocialiniai veiksniai gali prisidėti prie šizofrenijos vystymosi arba jos paūmėjimo.

Ligos simptomai

Šizofrenijos simptomai paprastai skirstomi į tris kategorijas: pozityvius, negatyvius ir kognityvinius simptomus.

Pozityvūs simptomai

Simptomai, kurie prideda prie normalaus elgesio ar funkcijų, pvz.:

• Haliucinacijos: Dažniausiai klausos haliucinacijos (girdėjimas balsų), tačiau gali būti ir regos, lytėjimo, skonio ar uoslės haliucinacijos.
• Kliedesiai: Netikri įsitikinimai, kurie nėra paremti tikrove, pavyzdžiui, persekiojimo kliedesiai (tikėjimas, kad kažkas nori pakenkti) ar didybės kliedesiai (tikėjimas, kad turi ypatingų galių ar misiją).
• Dezorganizuotas mąstymas ir kalba: Sutrikęs mąstymo procesas, pasireiškiantis nerišlia, nesusijusia ar sunkiai suprantama kalba.
• Dezorganizuotas ar nenuspėjamas elgesys: Nepriklausomai nuo aplinkybių netinkamas, neorganizuotas ar keistas elgesys.

Negatyvūs simptomai

Simptomai, kurie rodo sumažėjusį gebėjimą atlikti įprastas funkcijas ar veiklas, pvz.:

• Socialinis atsiribojimas: Sumažėjęs socialinis aktyvumas, pasitraukimas iš bendravimo ir vengimas socialinių situacijų.
• Motyvacijos stoka: Nenoras ar negalėjimas užsiimti veiklomis, kurios anksčiau buvo svarbios ar įdomios.
• Emocinis nuobodumas (plokštuma): Emocijų, tokių kaip džiaugsmas, liūdesys ar pyktis, sumažėjimas arba nebuvimas.
• Sumažėjęs kalbos aktyvumas (alogija): Kalbos iniciatyvos ir spontaniškumo stoka, atsakymų į klausimus trumpumas arba atsakymų nebuvimas.

Kognityviniai simptomai

Simptomai, susiję su mąstymu ir pažinimo funkcijomis, pvz.:

• Dėmesio sutrikimai: Sunku sutelkti dėmesį, išlaikyti dėmesį ar perjungti dėmesį tarp užduočių.
• Atminties sutrikimai: Darbinės atminties sutrikimai, kurie gali trukdyti atlikti kasdienes užduotis ar darbą.
• Sutrikęs vykdomasis funkcionavimas: Sunku planuoti, organizuoti ir atlikti užduotis, kurios reikalauja veiksmų sekos.

Ligos klasifikacijos

Šizofrenija gali būti klasifikuojama pagal simptomų pasireiškimo pobūdį ir eigą:

• Paranoidinis tipas: Dominuoja kliedesiai ir haliucinacijos, dažnai susijusios su persekiojimu ar didybe, tačiau mąstymas ir emocinė reakcija yra mažiau sutrikę.
• Dezorganizuotas tipas: Ryškūs dezorganizuoto mąstymo, kalbos ir elgesio simptomai; dažnai pasireiškia plokščia ar netinkama emocija.
• Katatoninis tipas: Sutrikimai judesiuose, pvz., nejudrumas, sustingimas arba per didelis motorinis aktyvumas be aiškios priežasties.
• Nediferencijuotas tipas: Simptomai, kurie atitinka šizofrenijos kriterijus, bet neatitinka nė vieno specifinio tipo.
• Liekamasis tipas: Pacientai turi likutinius šizofrenijos simptomus po ūmaus epizodo, pvz., lengvi kliedesiai ar haliucinacijos, tačiau nėra ryškių pozityvių simptomų.

Ligos diagnostika

Šizofrenijos diagnostika remiasi simptomų vertinimu, išsamiu psichikos būklės vertinimu ir kitų psichikos sutrikimų atmetimu:

• Medicininė istorija ir psichiatrinis vertinimas: Psichiatras įvertina simptomus, jų pasireiškimo trukmę, intensyvumą ir įtaką kasdieniam gyvenimui. Vertinama paciento šeimos istorija ir socialiniai veiksniai.
• Psichologiniai testai ir vertinimo skalės: Naudojamos specialios skalės, tokios kaip „Pozityvių ir negatyvių sindromų skalė“ (PANSS), siekiant įvertinti šizofrenijos simptomus.
• Laboratoriniai ir vaizdiniai tyrimai: Atliekami siekiant atmesti kitas sąlygas, galinčias sukelti panašius simptomus (pvz., smegenų augliai, infekcijos, medžiagų vartojimo sutrikimai). Kompiuterinė tomografija (KT) arba magnetinio rezonanso tomografija (MRT) gali būti atliekama siekiant įvertinti smegenų struktūrą ir atmesti kitas neurologines būkles.

Gydymas ir vaistai

Šizofrenijos gydymas apima kompleksinį požiūrį, derinant medikamentinį ir psichosocialinį gydymą. Medikamentinis gydymas apima antipsichozinius vaistus, kurie skirti kontroliuoti pozityvius simptomus (pvz., kliedesius, haliucinacijas).

tags: #sizofrenijos #diagnostikos #skales