Šizofrenijos Negatyvūs Simptomai: Iššūkiai, Tyrimai ir Gydymo Strategijos

Įvadas

Šizofrenija yra lėtinis psichikos sutrikimas, paveikiantis maždaug 1% pasaulio gyventojų. Ši liga pasireiškia mąstymo, suvokimo ir emocijų pažeidimais, kurie gali smarkiai paveikti kasdienį gyvenimą bei gebėjimą atlikti įprastas veiklas. Šizofrenija dažniausiai prasideda jaunystėje arba suaugusiojo amžiaus pradžioje ir turi ilgalaikę įtaką žmogaus mąstymui, elgesiui ir emocijoms.

Šizofrenijos simptomai yra įvairūs ir gali būti skirstomi į pozityvius (haliucinacijos, kliedesiai) ir negatyvius (emocijų išraiškos sumažėjimas, motyvacijos stoka). Nors antipsichotikai efektyviai mažina pozityvius simptomus, negatyvūs simptomai dažnai lieka nepakankamai gydomi, todėl svarbu suprasti ir valdyti šiuos simptomus, siekiant pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę.

Šizofrenijos Simptomų Vertinimas

Šizofrenijos diagnostika ir gydymas susiduria su iššūkiais dėl ligos heterogeniškumo bei ribotų dabartinių diagnostikos sistemų, kurios neapima biologinių ir neurobiologinių ligos aspektų. Simptomų vertinimas apima:

1. Psichiatro apklausą apie nuotaikų svyravimus, elgesio pokyčius, energijos lygį, miego įpročius ir kitus simptomus.
2. Paciento ir jo šeimos ligos istorijos analizę.
3. Psichometrinius testus.
4. Diferencinę diagnostiką.

Šizofrenijos Etiologijos Teorijos

Šizofrenija serga maždaug 1 proc. pasaulio gyventojų. Remiantis moksliniais duomenimis, šizofrenija yra polietiologinė liga. Nėra vieno pripažinto ir pakankamai pagrįsto šizofrenijos etiologijos mechanizmo.

Paveldimumas

Artimų giminaičių bei dvynių tyrimai parodo, kad paveldimumas turi didelę reikšmę. Jei šeimoje yra sergančių, rizika susirgti labai padidėja, o monozigotiniam dvyniui ji yra 47 proc. Tarp sch sergančių brolių ir seserų 2-8 proc., kai vienas iš tėvų serga sch- 12 proc., dizigotinio sergančiojo sch dvynio- 12-17 proc., kai abu tėvai serga sch- 40 proc. Paveldimumas nėra pagal tipišką Medelio dėsnį. Tai apsprendžia keletą genų (manoma, kad per kelis recesyvinius genus, kurių vienas apsprendžia pažeidžiamumą dėl ligos, o kitas paskatina pirmojo ekspresiją. Sch sergančiųjų šeimose dažnai būna sch, šizotipiniu sutrikimu sergančių asmenų, tiesa 60- 85 proc.

Taip pat skaitykite: Gyvenimas su šizofrenija

Šizofrenija turi stiprų genetinį komponentą. Tyrimai rodo, kad jei vienas iš tėvų serga šizofrenija, vaiko rizika turėti šį sutrikimą yra apie 10 proc., palyginti su 1 proc. rizika bendroje populiacijoje. Jei abu tėvai serga šizofrenija, rizika padidėja iki 40-50 proc. Tačiau genetinis polinkis nėra vienintelis rizikos veiksnys.

Neuromediatoriai

Sch išsivystymui svarbūs neuromediatoriai. Esant psichozėms išryškėja dop sistemos aktyvumas. Pomirtinis sch sirgusiųjų tyrimas parodo, kad bazaliniuose ganglijuose bei limbinėje sistemoje yra didesnis D2 receptorių skaičius. Šiuo principu pagrįsti neuroleptikų kaip D2 blokerių gydomasis poveikis. Dopamino koncentracija galvos smegenyse yra taip pat nevienodas. Manoma, kad dopamino sumažėjimas galvos smegenų žievėje sukelia negatyvius simptomus, o jo padidėjimas požievyje- pozityvius simptomus. Taip pat svarbus NA, 5-HT, GASR rp. vaidmuo.

Dopaminerginė Sch Teorija

Šizofrenijoje yra sumažėjęs dopaminerginis aktyvumas mezokortikiniame kelyje (iš gumburo vetrotegmentalinių branduolių į smegenų žievę, daugiausiai- į prefrontalinę žievę, atsakingas už negatyvius simptomus) palyginti su norma. Tuo metu, kai kitame dopaminerginiame kelyje -mezolimbiniame (eina iš gumburo ventralinės tegmentalinių branduolių į limbinės sistemos nucleus acumbens, amygdala- atsakingas už pozityvią simptomatiką)-padidėjęs. Dar yra tubero-infundibulinis kelias (iš pagumburio į hipofizę- per D2 blokavimą sukelia prolaktino išskyrimą). Dar yra iš substantia nigra į nucleus caudatus -> putamen (neostriatum) (nigrostriatinis kelias- atsakingas už motorines funkcijas, yra ekstrapiramidinis sistemos dalis). Šie keliai svarbūs suprasti APV veikimą bei šalutinį poveikį- EPS, antrinę negatyvią simptomatiką sukeltą APV, hiperprolaktinemiją.

Smegenų Struktūros Pokyčiai

Ryškių galvos smegenų struktūr. pokyčių nebūna. Atsiradus KT bei BMR , pastebėta kad 10-50 proc. pacientų yra išsiplėtę šoniniai ir trečiasis skilveliai, o 10-35 proc. yra smegenų žievės atrofija. G.b. smegenėlių kirmino atrofija, limbinės sistemos atrofija, ypač migdolinių kūnų, hipokampo, bazalinių ganglijų.

Infekcinė Teorija

Taikoma dėl sch sergančių gimimo sezoniškumo tendencijų. Amerikoje sch sergantys dažniau yra gimę nuo sausio iki balandžio, o pietų pusrutulyje- birželį- rugsėjį. Manoma, kad nėštumo I trimestre patiriamas didesnis sezoninis virusinių infekcijų pavojų, kas gal sutrikdyti vaisiaus centrinės nervų sistemos vystymąsi. Manoma, kad lėtai veikiantys neurotropiniai virusai- esant paveldėtai rizikai susirgti, jie veikia kaip provokuojantis nepalankus aplinkos veiksnys. Žinoma, kad Herpes simplex virusas gali sukelti psichoze, labai panašias į Sch.

Taip pat skaitykite: Rizikos veiksniai: šizofrenija ir savižudybė

Nervų Sistemos Vystymosi Sutrikimas

Sch sergantiems pacientams būdingi įvairūs funkciniai smegenų veiklos sutrikimai, neryški neurologinė simptomais (pvz. funkciniai kaktinės smegenų dalies veiklos sutrikimai). Tai rodytų, kad esant sunkiam paveldimumui ir papildomiems nepalankiems aplinkos veiksniams (infekcija, somatinės ir psichologinės traumos) sutrinka CNS vystymasis ir subtilių smegenų funkcijų struktūravimasis, pažeidžiamas smegenų neuroplastiškumas. Nėštumo ir gimdymo komplikacijos padidina riziką susirgti sch suaugus.

Psichologinės Šizofrenijos Teorijos

Įvairios psichoterapijos mokyklos įvairiai aiškina sch priežastis. Psichoanalitikai teigia, kad pagrindinis sch defektas yra Ego dezorganizacija, dėl kurios sutrinka realybės suvokimas ir vidinių impulsų kontrolė. Paulis Federnas teigia, kad sch sergantis pacientas nesugeba atskirti savęs nuo objekto, naudoja intensyvius projekcijos mechanizmus. Manoma, kad sch prasideda paauglystėje, nes kaip tik tada nepakankamai susiformavęs ego susiduria su ypač dideliais išoriniais reikalavimais, būtinybę kontroliuoti vidinius impulsus ir nepriklausomybę ir nepajėgia su šiais naujais reikalavimais susidoroti. S. Freudo įsitikinimu, sch sergantys regresuoja į pirminio narcizimo būseną, vyksta ego dezintegracija, tarsi grįžtama į laikotarpį iki ego. Biheivioristai sch vertina kaip neteisingai susiformavusius elgesio stereotipus. Taip pat neįrodyta, kad šizofrenijos išsivystymui turi įtakos sergančiųjų šeimos modelis.

Šiuolaikiniai Neurofiziologiniai Tyrimai

Anatominiai nenormalumai, surasti skirtingose smegenų srityse, siejasi su šizofrenijos teigiamais simptomais (Barta ir al., 1990; Shenton ir al., 1992; Bogerts ir al., 1993; Wible ir al., 1995) ir neigiamais simptomais (Buchanan ir al., 1993). Pagal sudėtingų instrumentinių tyrimų parodymus rodančių gliukozės metabolizmo ir kraujotakos intensyvumo pakitimus, (pvz. funkcinis BMR), teigiami simptomai yra dažnai siejami su temporalinės skilties disfunkcija. Tokia disfunkcija galbūt yra susieta su nenormalia fosfolipidų medžiagų apykaita (Fukuzako ir al., 1996). Dezorganizuota kalba (kas atspindi dezorganizuotą mąstymą) siejami su nenormalumais smegenų srityse, susijusiose su kalbos reguliavimu (McGuire ir al., 1998). Neigiami ir kognityviniai simptomai, ypač susieti su valia ir planavimu, yra paprastai siejami su prefrontalinės skilties disfunkcija (Capleton, 1996; Abbruzzese ir al., 1997; Mattson ir al., 1997). Tai galbūt susiję su sumažėjusiu neuronų tankumu (Selemon ir al. 1998), ir gali būti labiau paplitę tarp pacientų, su teigiama paveldimumo anamneze. (Sautter ir al., 1995). Tačiau, pacientų simptomų susiejimas su smegenų sritimis yra sudėtingas ir kintamas. Nepaisant didelių pastangų atrasti šizofrenijos neuropatologinį pagrindą, jokie 100 proc. Tačiau, šiuo metu studijuojami įvairūs nenormalumai temporohipokampinėje ir frontalinėje srityse. Tai 2 smegenų sritys, kurių funkcija, labiausiai tikėtina, pakinta. Įrodyta, kad nėra jokios neuronų žūties dėl trauminių, degeneracinių procesų ar infekcijos. Tačiau, neuronų apoptozė, nebuvo atmesta. Sch yra lėtinis psichozinis sutrikimas, pasižymintis charakteringų požymių ir simptomų kompleksu. Sch diagnozuojama, kai yra būdingas mąstymo, valios ir afekto sutrikimų derinys. Nėra nė vieno simptomo ar požymio, kuris būtų išimtinai būdingas tik sch. Kliedesių ir suvokimo sutrikimų būna ir prie organinių, tam tikrų asmenybės sutrikimų metu, taigi sch neturi patognomoninių simptomų. Sch diagnozuoti reikalinga ne tik psichikos būklę įvertinti, bet svarbu ir ligos anamnezė, simptomų kaita ir eiga, būtina atsižvelgti ir į kultūrinę aplinką, religinius įsitikinimus, pasaulėžiūrą. 1955 m. Pastaruoju metu vis labiau įsigali simptomų skirstymas į pozityvius ir negatyvius, arba produkcinius ir deficitinius. Kartais išskiriama ir trečia- dezorganizacijos- simptomų grupė. Pozityvūs simpt.- tai reiškiniai, kurie atsiranda papildomai ir anksčiau asmeniui nebuvo būdingi. Tai haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo nenuoseklumas, keistas elgesys, neadekvatus afektas. Negatyvūs simpt.- susilpnėjusios arba išnykusios kai kurios funkcijos ir savybės: blankus afektas, abulija, apatija, anhedonija, nesugebėjimas prisižiūrėti, apsileidimas, socialinė izoliacija, kontaktų su šeima nutrūkimas.

Aplinkos Veiksniai

Aplinkos veiksniai, tokie kaip stresas, infekcijos nėštumo metu, narkotikų vartojimas ir socialinis kontekstas, taip pat gali turėti įtakos šizofrenijos vystymuisi. Emocinis tėvų šaltumas taip pat didina riziką susirgti šizofrenija ar šizofreninio registro sutrikimais.

Negatyvūs Šizofrenijos Simptomai

Negatyvūs simptomai reiškia funkcijų sumažėjimą arba praradimą. Jie apima:

Taip pat skaitykite: Šizofrenijos Faktai ir Išvados

• Emocijų išraiškos sumažėjimą (afekto nuskurdimą): sumažėjęs gebėjimas išreikšti emocijas veido išraiškomis, kalbos intonacijomis ar kūno kalba.
• Motyvacijos stoką (abuliją): sumažėjęs noras ar gebėjimas inicijuoti ir užbaigti veiksmus.
• Kalbos skurdumą (alogiją): sumažėjęs kalbos produktyvumas, atsakymų trumpumas ir konkretumas.
• Malonumo jausmo praradimą (anhedoniją): sumažėjęs gebėjimas patirti malonumą iš įprastų veiklų.
• Socialinį atsiribojimą: vengimas socialinių kontaktų ir izoliacija nuo kitų žmonių.

Sergant šizofrenija, atsiradę neigiami simptomai turi žalingą poveikį paciento fizinei ir emocinei gerovei, gyvenimo kokybei; be to, sukelia ilgalaikę negalią.

Klinikiniai Simptomai

Sch būdingas ir būtinas trijų psichikos sferų sutrikimas: mąstymo, emocijų valios (sch triada). Šių trijų psichikos sferų sutrikimus dažniausiai lydi sucvokimo sutrikimai, kartais galimas ir katatoninis sindromas. Ypač dažnos būna klausos (verbalinės) haliucinacijos. Jų turinys g.b. labai įvairus (įsakymai, komentarai, pranašystės ir kt.) Ligai progresuojant tikrosios klausos haliucinacijos transformuojasi į pseudohaliuciancijas. Be klausos haliucinacijų g.b. regos, uoslės, skonio, lytos. Ligos debiutui džn. Ligoniai subjektyviai skundžiasi bloga atmintimi, tačiau tai- dėl dėmesio koncentracijos sutrikimų (aprozeksijos). Pasitaiko ir hiperprozeksija- liguistas dėmesio sukoncentravimas į kokias nors nereikšmingas detales (pvz. ligonis į klausimus neatsako, bet jo dėmesį patraukia pvz. dulkės ant stalo ar siūlas ant grindų). Sch sergančiųjų sąmonė būna nesutrikusi (išsk. oneiroidinės katatonijos atvejus). Ligoniai orientuojasi laike, vietoje ir savyje, nors kartais būna haliucinacinė- kliedesinė dezorientacija (pvz.

Mąstymo Sutrikimai

Mąstymo turinio sutrikimai gali pasireikšti keistomis mintimis, idėjomis įsitikinimais bei interpretacijomis. Pradžioje gali būti pervertinimo, įkyrios idėjos, patologinis fantazavimas, kurie vėliau perauga į kliedesius. Šizofrenijos atveju kliedesiai gali būti labai įvairūs: persekiojimo, poveikio, santykio, didybes, religiniai, somatiniai. Ypač būdingi poveikio, santykio kliedesiai, neretai pasitaiko kliedesinė somatinių pojūčių interpretacija. Būna pacientų, kurie teigia, kad persekiotojai, ateiviai iš kosmoso, juos kankina, prievartauja arba apvaisina. Neretai pacientai jaučiasi esą ypatingai svarbūs, reikšmingi, išrinkti kokiai nors misijai. Būna tiek vaizdinių, tiek sisteminių įvairios apimties kliedesių. Mąstymo sutrikimai atsiskleidžia kalbant, o ypač rašant. Pastebimi artikuliacijos sutrikimai, kalbėsena būna monotoniška ir manieringa, kartais galima jausti asociacijų ir mąstymo paviršutiniškumą, nenuoseklumą, padrikumą, aplinkybiškumą. Pasitaiko naujadarų, stereotipijų, galimos echolalijos, verbigeracijos, perseveracijos, žodžių kratiniai ir mutizmo simptomai. Mąstymo sutrikimai taip pat apima minčių šuoliavimą, trūkinėjimą, dėmesio sutrikimus, mąstymo ir kalbos skurdumą, perseveraciją, klampų mąstymą, staigų pokalbio temos kaitaliojimą. Būdingi asociacijų stereotipiškumas, prievartiniai minčių antplūdžiai psichinio automatizmo reiškiniai (dirbtines, įdėtos, svetimos mintys), minčių atvirumo, minčių skambėjimo ir kiti simptomai. Gana dažnai pasitaiko simbolinis mąstymas, kai akcentuojami nerealūs, abstraktūs dalykai, mintis pakeičia vaizdiniai. Sakoma, kad tai - tarsi sapnuojančio žmogaus mąstymas. Dažnai pasitaiko autistinis mąstymas, kuomet savos mintys yra svarbesnes negu tikrovė, ligonis panyra į save, gyvena susikurtoje realybėje. Šizofrenijos atveju intelektas ryškiai nenukenčia labiau nukenčia jo pritaikymas, sprendžiant praktines ir teorines problemas, nes išnyksta sugebėjimas panaudoti turėtus įgūdžius Sergant šizofrenija pasitaiko E. Kraepelino aprašytas ,,intelektinis negatyvizmas“, kuomet į klausimus ligonis atsako negalvodamas ir neteisingai, nes jam sunku mąstyti.

Emocijų Sutrikimai

Jie reiškiasi jų nuskurdimo ir/arba iškrypimo (paratimijos) procesais. Jau ligos pradžioje nyksta prisirišimas prie artimųjų, atsiranda empatijos stoka. Jie negali kitų užjausti, kartu su jais išgyventi liūdnus ir džiugius įvykius. Ligos pradžioje ligonis dar išgyvena anesthesia psychica dolorosa, kai dar nėra išreikšto emocinio nuskurdimo. Ligai progresuojant emocijos tampa monotoniškesnės, skurdesnės, išnyksta jų spalvingumas, įvairovė, amplitudė, nyksta aukštesnieji jausmai (gėda, meilė, užuojauta), pasireiškia anhedonija. Sutrinka emocijų logika, jos tampa neadekvačios. Neretai pasitaiko neadekvatūs afektai. Ligonis būna ironiškas, šaltas, patetiškas. Emocijos būna dar ambivalentiškos, skursta, o sunkesniais atvejais būna visiškas emocijų bukumas, apatija. Galimi ir afektiniai sutrikimai: subdepresija, rečiau hipomanija.

Valios Sutrikimai

Valia silpnėja nuo hipobulijos iki abulijos. Kartais lydi potraukių suintensyvėjimas arba iškrypimas. Ligoniams būdinga negatyvizmas (pasyvus ar aktyvus), psichinio ir fizinio automatizmo reiškiniai- besąlygiškas paliepimų vykdymas, echopraksija, echolalija. Dažnas būna judesių, veiksmų arba veiklos stereotipiškumas. Pasitaiko savisaugos, mitybos ir lytinio potraukio intensyvumo sutrikimų ir iškrypimų. Kai kurie ligoniai gali žalotis nejaučiant skausmo, valgyti nevalgomus dalykus (pika, koprofagija). Pasitaiko vieša masturbacija be gėdos jausmo. Dėl nemalonių jutimų kūne pacientai gali save žaloti net iki kastracijos. Neretai pasitaiko impulsyvių, nemotyvuotų poelgių . Visa tai vyksta šaltų, neadekvačių emocijų fone. Ligoniai būna indiferentiški, inertiški, be iniciatyvos, niekuo nesidomi.

Šizofrenijos Klinikinės Formos

Sch yra lėtinis psichozinis sutrikimas, pasižymintis charakteringų požymių ir simptomų kompleksu. Sch diagnozuojama, kai yra būdingas mąstymo, valios ir afekto sutrikimų derinys. Nėra nė vieno simptomo ar požymio, kuris būtų išimtinai būdingas tik sch. Kliedesių ir suvokimo sutrikimų būna ir prie organinių, tam tikrų asmenybės sutrikimų metu, taigi sch neturi patognomoninių simptomų. Sch diagnozuoti reikalinga ne tik psichikos būklę įvertinti, bet svarbu ir ligos anamnezė, simptomų kaita ir eiga, būtina atsižvelgti ir į kultūrinę aplinką, religinius įsitikinimus, pasaulėžiūrą. 1955 m. Pastaruoju metu vis labiau įsigali simptomų skirstymas į pozityvius ir negatyvius, arba produkcinius ir deficitinius. Kartais išskiriama ir trečia- dezorganizacijos- simptomų grupė. Pozityvūs simpt.- tai reiškiniai, kurie atsiranda papildomai ir anksčiau asmeniui nebuvo būdingi. Tai haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo nenuoseklumas, keistas elgesys, neadekvatus afektas. Negatyvūs simpt.- susilpnėjusios arba išnykusios kai kurios funkcijos ir savybės: blankus afektas, abulija, apatija, anhedonija, nesugebėjimas prisižiūrėti, apsileidimas, socialinė izoliacija, kontaktų su šeima nutrūkimas.

Šizofrenijos klinikinės formos, eiga, diagnostika ir diferencinė diagnostika.

Paranoidinė Sch. F20.0

Ši forma yra dažniausia. Kliniškai vyrauja sąlyginai stabilūs kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos (dažniausiai klausos) ir kiti suvokimo sutrikimai.

• Persekiojimo, poveikio, aukštos kilmės, ypatingos paskirties, kūno pasikeitimo, pavydo kliedesiai.
• Mąstymo sutrikimai būna ryškesni ūmiose ligos stadijose, tačiau ir tada dažnai pacientai sugeba papasakoti savo psichopatologinius išgyvenimus.
• Afektas nukenčia ne taip smarkiai, yra ne toks blankus, tačiau būna neadekvatumas, dirglumas, staigus pyktis, baimingumas, įtarumas.
• Dažni miego sutrikimai, depresiniai simptomai.
• Dažni tokie neigiami simptomai kaip afekto skurdumas ir valios sutrikimai, tačiau kliniškai jie nevyrauja.

Paranoidinės sch eiga gali būti epizodinė su dalinėmis arba visiškomis remisijomis, arba lėtinė, nepertraukiama, kai aktyvi psichopatologija tęsiasi metų metais ir būna sunku išskirti atskirus epizodus. Ši forma prasideda vėliau negu hebefreninė arba paprastoji. Psichopatologija formuojasi pagal klasikinę Manjano schemą: paranojinis-paranoidinis- parafreninis sindromas. Simptomų dinamiką lydi besiplėtojanti negatyvi simptoamtika. Liga labai retai sustoja paranojiniame etape. Dažniausiai ji pereina į paranoidinį sindromą. Kliedesiai pradeda prarasti aiškią sistemą, prisideda tikrosios ir pseudohaliucinacijos, vėliau atsiranda Kandiskio-Clerambault sindromas (prisideda psichikos automatizmai). Parafrenijos atveju kliedesiai įgauna espansinę, absurdišką išraišką su didybės elementais. Parafreninis etapas dažnai baigiasi šizofreniniu efektu.

Hebefreninė Sch.F20.1

Šios formos afektiniai sutrikimai yra ryškūs, kliedesiai ir haliucinacijos- trumpalaikiai ir fragmentiški, elgesys- neatsakingas ir neprognozuojamas, būdinga manieringumas. Nuotaika lėkšta ir neadekvati, dažnai esti kikenimas, savimi patenkinta, į save nukreipta šypsena, išdidžios manieros, grimasos, manieringumas, pokštavimas, hipochondriniai nusiskundimai ir pasikartojančios vienodos frazės. Mąstymas dezorganizuotas, kalba padrika, pastebimas polinkis į vienatvę, elgesys gali būti betikslis ir bejausmis. Afekto ir valios pokyčiai bei kiekybiniai mąstymo sutrikimai parastai yra ryškūs. Haliucinacijų ir kliedesių pasitaiko, tačiau jie nėra ryškūs. Šios formos sch prasiseda 15-25 m. amžiuje, jos prognozė bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios sutrikimai. Ligos pradžioje prarandama energija, ryžtingumas, motyvacija, ligonio elgesys tampa betiksli…

Katatoninė Sch. F20.2

Pagrindiniai ir dominuojantys bruožai - ryškūs psichomotorikos sutrikimai, kurie gali svyruoti nuo hiperkinezės (psichomotorinio sujaudinimo) iki stuporo, arba nuo automatinio paklusnumo iki negatyvizmo. Nenatūraliose pozose išbūnama ilgą laiką.

Nediferencijuota Sch. F20.3

Turi atitikti bendruosius schizofrenijos kriterijus, bet ne išvardintas formas (F20.0 -F20.2) arba vyrauja daugiau nei vienas schizofrenijos diagnostikos kriterijų kompleksas.

Rezidualinė Sch. F20.5

Depresijos epizodas, kuris gali būti ilgalaikis, atsiradęs po schizofrenijos epizodo. Apima: lėtinę nediferencijuotą schizofrenija, Restzustand (vok. Retai pasitaikantis sutrikimas, kuris atsiranda nepastebimai, progresuojant elgesio keistumams, nesugebėjimu vykdyti visuomenės keliamų reikalavimų ir bendro darbingumo sumažėjimu. Kliedesiai ir haliucinacijos nežymūs, ir sutrikimas ne toks aiškiai psichozinis kaip hebefreninės, paranoidinės ir katatoninės schizo­frenijos atveju. Būdingi “negatyvūs” rezidualinės schizofrenijos požymiai (pvz.: afekto nuskurdimas, valios praradimas) atsiranda be aktyviųjų psichozinių simptomų.

Gydymo Metodai

Šizofrenija yra lėtinė liga, jai gydyti naudojami medikamentai ir psichoterapija. Pats gydymas susideda iš gydymo ūmioje ligos fazėje ir palaikomojo gydymo, pagrinde skirto užkirsti kelią atkryčiui ir neleisti progresuoti negatyviems simptomams. Gydymo vaistais kurso trukmė skaičiuojama metais. Jei paūmėjimai dažnai pasikartoja, dažniausiai reikalingas ilgalaikis, nuolatinis palaikomasis gydymas. Įprastai, skiriami antipsichoziniai vaistai, o gydymo trukmę nustato gydytojas psichiatras. Atslūgus paūmėjimui medikamentinį gydymą galima derinti su individualia ir (arba) šeimos psichoterapija.

Pagrindiniai gydymo metodai apima:

• Antipsichotinius vaistus: jie padeda kontroliuoti simptomus, tokius kaip haliucinacijos ir kliedesiai, bei stabilizuoti nuotaiką.
• Psichoterapiją: kognityvinė elgesio terapija (KET) gali padėti pacientams atpažinti ir keisti neigiamas mąstymo schemas, susijusias su jų liga. Grupinė ir šeimos terapija gali būti naudingos, padedant pacientams ir jų artimiesiems geriau suprasti savo ligą ir rasti socialinę paramą.
• Socialinę reabilitaciją: tai apima veiklas, kuomet mokomasi valdyti kasdienines užduotis, ieškoti darbo ir gerinti socialinius įgūdžius. Reabilitacijos programos padeda pacientams integruotis į visuomenę ir gyventi kuo savarankiškiau.

Svarbu pabrėžti, kad žmogus turintis šizofrenijos diagnozę, labai skiriasi nuo to, kas bendrinėje kalboje turima galvoje sakant šizofrenikas, šizikas. Yra pastebėta, kad kartais netgi specialistai tokiais terminais pasimėto, ne taip rimtai žiūri į šių pacientų somatines ligas, pražiūri rimtus širdies, kraujagyslių, kepenų sutrikimus, dėl kurių ligoniai vėliau miršta. Dar pastebėta, kad apskritai šizofreniją turintys žmonės gyvena trumpiau. Gyvenimo trukmė gali sutrumpėti nuo 10 iki 25 metų. Vidutiniškai šie pacientai gyvena 14,5 metų trumpiau ir anksčiau miršta negu bendroji populiacija. Kitas dalykas - didesnė savižudybės rizika. Maždaug apie 5-6 % šizofreniją turinčių žmonių nusižudo gyvenimo eigoje. Buvo darytas didelis tyrimas, kad tas įėjimas į socialinę izoliaciją irgi trumpina gyvenimą dėl apsiribojimo ir savęs apleidimo.

Šizoafektinio ir Šizotipinio Sutrikimų Gydymas

Šizoafektinio ir šizotipinio sutrikimų gydymo metodai dažnai yra panašūs į šizofrenijos gydymą, tačiau gali būti papildomi nuotaikos stabilizatoriais, antidepresantais ar kitais specifiniais vaistais. Šis gydymas dažniausiai apima antipsichotikus kartu su nuotaikos stabilizatoriais arba antidepresantais, priklausomai nuo paciento nuotaikos epizodų tipo. Nors šis sutrikimas dažniausiai nereikalauja antipsichotikų, gali būti skiriami vaistai nerimui ar depresijai gydyti. Psichoterapija, ypač socialinių įgūdžių mokymas, gali būti labai veiksminga kasdienio funkcionavimo ir tarpasmeninių santykių gerinimui.

tags: #sizofrenijos #negatyvus #simptomai