Žmonių Elgsenos Suvokimas: Atraskite Paslaptis, Kurios Pakeis Jūsų Požiūrį!

Žmonių elgsenos suvokimas yra sudėtingas ir daugiabriaunis reiškinys, apimantis įvairius psichologinius, socialinius ir net filosofinius aspektus. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kas yra elgsenos suvokimas, kokie jo tipai ir lygmenys egzistuoja, kaip jis vystosi ir kokią reikšmę turi žmogaus gyvenime.

Organizacinė Elgsena: Mokslinis Požiūris į Žmogaus Elgesį

Šiuo metu geriausiai žmogaus elgseną organizacijoje paaiškinanti mokslo sritis yra organizacinė elgsena. Organizacinė elgsena - tai socialinių mokslų sritis, nagrinėjanti visus žmonių elgesio (veiksmų ir nuostatų) bei santykio su organizacijos aplinka aspektus individų, grupių ir organizacijos procesų lygmeniu (Lymantaitė, 2009). Organizacinė elgsena tai tarpdisciplininė mokslų sritis, siekianti išnagrinėti visus žmonių elgesio organizacijose aspektus: individų, grupių ir organizacijos procesų lygmenimis. Šios elgsenos tikslas yra suprasti, paaiškinti, prognozuoti ir valdyti individų bei grupių elgesį organizacijose. Organizacinė elgsena sistemingai nagrinėja pavienių organizacijos narių ir jų grupių elgesį, įtakojantį darbuotojų veiklos rezultatus organizacijoje, ieško būdų užtikrinti efektyvų organizacijos funkcionavimą.

Organizacijos lygyje organizacinės elgsenos tyrinėtojai analizuoja organizacijos kultūrą, struktūrą, kultūrinę įvairovę, pokyčius, technologijas bei aplinkos jėgas. Grupės lygmenyje organizacinė elgsena tyrinėja grupės dinamiką, grupinius ir tarpgrupinius konfliktus ir susitelkimą, lyderystės, galios, normų, tarpasmeninės komunikacijos klausimus. Tuo tarpu individo lygmenyje organizacinė elgsena apima mokymosi, suvokimo, kūrybiškumo, motyvacijos, asmenybės, darbo jėgos kaitos, veiklos ir kitus tyrimus. Individualaus žmogaus elgesio samprata prasideda pagrindinių psichologijos indėlių į organizacinę elgseną apžvalga. Šie indėliai yra skirstomi į keturias koncepcijas: vertybes, nuostatas, suvokimą ir išmokimą (Robbins, 2003).

Vertybės ir Jų Įtaka Elgesiui

Vertybės - tai esminis įsitikinimas, kad konkretus elgesys ar egzistavimo būdas yra asmeniškai arba socialiai priimtinesnis už priešingo pobūdžio elgesio egzistavimo būdą (Robbins, 2003). Tuo tarpu vertybių sistema - tai pagal svarbą išdėstytos individualios vertybės. Mokslinėje literatūroje (Lipinskienė, 2011; Robbins, 2003, Dubauskas, 2006 ir kt.) teigiama, jog egzistuoja dvi vertybių tipologijos: Rokeacho vertybių apžvalga bei R. Zemke, C. Raines, B. Taigi, M. Rokeach išskyrė dvi vertybių rūšis: galutinės (terminalinės) vertybės bei tarpinės (instrumentinės) vertybės. Galutinės vertybės atspindi pageidautiną galutinę egzistavimo būseną. Tai tikslai, kuriuos žmogus per savo gyvenimą norėtų pasiekti.

Antrąją vertybių tipologiją pateikė R. Zemke, C. Raines, B. Filipczak. Mokslininkai sugrupavo darbuotojų vertybes pagal laikmetį, kuriuo jie pradėjo karjerą, t.y. apibrėžė darbo kohortas: veteranai, kūdikių bumo atstovai, ikseriai, būsimieji.

Taip pat skaitykite: Senų žmonių emocinė gerovė

Kaip teigia S. P. Robbins (2003), nors vertybės tiesiogiai nedaro įtakos elgesiui, jos stipriai veikia žmogaus nuostatas. Tad, žinodami žmogaus vertybių sistemą, galime suprasti jo nuostatas. Atsižvelgdami į tai, kad žmonių vertybės skiriasi, vadovai gali pasinaudoti Rokeacho vertybių apžvalga, kad įvertintų kandidatus į darbą ir išsiaiškintų, ar jų vertybės sutampa su pagrindinėmis organizacijos vertybėmis. Pavyzdžiui, žmogus, kuris didelę reikšmę teikia vaizduotei, nepriklausomybei ir laisvei, tikriausiai nepritaps organizacijoje, siekiančioje, kad jos darbuotojai laikytųsi taisyklių bei normų. Vadovai bus labiau linkę pripažinti, teigiamai vertinti ir skirti paskatinimus darbuotojams, kurie „pritampa”, kita vertus, labiau tikėtina, kad darbuotojai bus patenkinti darbu, jei jaus, jog pritampa. Be to, nors to paties amžiaus žmonių vertybės, be abejo, skiriasi, tai, kad vienmečių žmonių patirtis yra panaši, reiškia, jog jų darbo vertybės yra šiek tiek panašios.

Nuostatos ir Pasitenkinimas Darbu

Nuostatos - tai palankūs arba nepalankūs nusistatymai, kalbant apie objektus, žmones ar įvykius. Nuostatos atspindi, ką žmogus jaučia dėl kokio nors dalyko. Sakydamas „Man nepatinka mano darbas“ aš išreiškiu savo nuostatą dėl darbo. Žmogus gali turėti tūkstančius nuostatų, tačiau organizacinės elgsenos mokslas sutelkia dėmesį tik į labai ribotą skaičių su darbu susijusių nuostatų. Pasitenkinimas darbu neabejotinai susilaukė didžiausio dėmesio. Pastaroji sąvoka atspindi individo bendrąją nuostatą dėl darbo. Jei žmogus yra labai patenkintas darbu, jo nuostatos dėl darbo yra teigiamos; jei nepatenkintas darbu, jo nuostatos neigiamos. Kalbėdami apie darbuotojų nuostatas, žmonės dažniausiai turi galvoje jų pasitenkinimą darbu.

Dažniausiai keliamas toks klausimas: ar patenkinti darbu darbininkai yra produktyvesni (dirba našiau) už nepatenkintus? - Galima teigti, kad „Laimingas darbininkas yra produktyvus darbininkas”. Didžiąja dalimi tėviškos globos, kurią vadovai demonstravo nuo dvidešimtojo amžiaus ketvirtojo iki šeštojo dešimtmečio - pavyzdžiui, burdami kompanijos kėglių komandas, steigdami kredito unijas, rengdami piknikus ir mokydami viduriniosios grandies vadovus jautriai reaguoti į darbuotojų rūpesčius, buvo siekta padaryti darbininkus laimingus. Nuodugnesnė analizė rodo, kad jei pasitenkinimas darbu ir turi teigiamą poveikį, šis poveikis yra nedidelis. Tačiau įjungus švelninančius veiksnius šis ryšys sustiprėja. Pavyzdžiui, ryšys tarp pasitenkinimo darbu ir produktyvumo yra stipresnis, kai darbuotojo elgesio nevaržo ar nekontroliuoja išoriniai veiksniai. Tyrimai rodo, kad veikiau produktyvumas sukelia pasitenkinimą darbu, o ne atvirkščiai. Jei gerai atliekate savo darbą, savaime esate juo patenkinti. Be to, jei padarysime prielaidą, kad organizacija atlygina už produktyvumą, padidėjus jūsų produktyvumui, turėtumėte sulaukti daugiau žodinių pagyrimų, didesnės algos, sustiprėtų tikimybė būti paaukštintiems pareigose.

Suvokimas ir Jo Ypatybės

Suvokimas - tai procesas, kurio metu žmogaus psichika stimulus organizuoja į reikšmingus modelius. Arba tai procesas, kurio metu individas atsirenka ir interpretuoja informaciją, kurią gauna iš aplinkos. Tuo tarpu darbo kolegų elgesio suvokimą gali įtakoti tokios suvokimo ypatybės (klaidos, efektai): atribucijos klaida; nuostatos; pirmojo įspūdžio efektas; stereotipai ir kt.

Atribucijos teoriją 1958 m. sukūrė F. Heideris. Jis pastebėjo, kad žmonės kitų žmonių elgesį aiškina jų polinkiais arba situacijomis. Atribucijos klaida - situacijos neįvertinimas, pervertinimas, kito asmens laimėjimus priskiriame aplinkai, o pralaimėjimus - pačiam asmeniui. Pirmojo įspūdžio efektas - žmogaus vaizdinys, kurį sukuriame po pirmojo kontakto suformuoja per minutę ir dažnai būna labai stiprus. Kai ką nors vertiname remdamiesi savo supratimu apie grupę, kuriai tas asmuo priklauso, taikome pagreitintą vertinimo būdą, vadinamą stereotipizacija. Tvirtinimai, jog „vedę žmonės yra stabilesni darbuotojai nei nevedę” arba „profsąjungų nariai nori gauti viską už nieką”, - tai stereotipų pavyzdžiai. Žmonės negali suvokti visko, ką jie stebi, todėl naudojasi selektyvumu, t. y. priima duomenis dalimis. Tačiau šias dalis jie pasirenka neatsitiktinai; pasirenka selektyviai - priklausomai nuo stebėtojo interesų, išsilavinimo, patirties ir nuo-statų. Tariamas panašumas - labiausiai vertiname į save panašius žmones.

Taip pat skaitykite: "Langas": veikla ir istorija

Organizacijose žmonės nuolatos vertina kitus. Jie negali suvokti visko, ką jie stebi, todėl vadovai privalo suprasti, kad jų darbuotojai reaguoja į suvokimą, - o ne į tikrovę. Tad svarbiau ne tai, ar vadovas iš tiesų objektyviai įvertino darbuotojo veiklą, ar organizacijos atlyginimai yra didžiausi toje srityje, o tai, kaip visa tai suvokia darbuotojas. Įsivaizduojantys, kad darbo įvertinimas buvo šališkas arba kad atlyginimas yra mažas, kad ir kaip būtų iš tiesų, elgsis taip, tarsi šios sąlygos iš tikrųjų egzistuotų. Darbuotojai natūraliai sudėlioja į vietas ir interpretuoja tai, ką mato. Vadovai turėtų atidžiai stebėti, kaip jų darbuotojai suvokia ir savo darbą, ir vadovavimo metodus.

Išmokimas ir Elgesio Formavimas

Išmokimas - ilgalaikės atminties turinio pokytis, susijęs su prisitaikomojo elgesio potencialu. Psichologų vartojamas išmokimo apibrėžimas yra kur kas platesnis negu nespecialisto požiūris, jog „tai mes darėme lankydami mokyklą“. Iš tiesų kiekvienas iš mūsų nepaliaujamai „lankome mokyklą“. Mokomės visą laiką. Mokymasis padeda prisitaikyti prie aplinkos ir ją valdyti. Keisdami savo elgesį, kad prisiderintume prie besikeičiančių sąlygų, tampame atsakingais piliečiais ir produktyviais darbuotojais. Tačiau mokymasis grindžiamas efekto dėsniu, tvirtinančiu, kad elgesys yra jo sukeltų padarinių funkcija. Jei elgesio padariniai palankūs, dažniausiai norėsime jį pakartoti. Padariniai - tai bet koks atpildas asmeniui (t.y. Svarbiausi išmokimo proceso elementai - dvi teorijos, arba paaiškinimai, kaip mes išmokstame. Kai išmokstame laipsniškai, tada formuojame. Vadovai formuoja darbuotojų elgesį, sistemingai įtvirtindami kiekvieną žingsnį, priartinantį darbuotoją prie pageidaujamo tikslo. Taigi daugiausia išmokstame formuodami. Be formavimo, mes daug ko išmokstame stebėdami kitus. Modeliuodami pagal juos galime gana greitai pasiekti sudėtingų elgsenos pokyčių.

Yra keletas išmokimo būdų:

Pažintinis mokymasis. Naujos informacijos gavimas.
Klasikinis kelias. Šį mechanizmą geriausiai nusako Pavlovo šuns eksperimentas: individas mokosi asocijuodamas du stimulus dėl nuolatinio jų pasikartojimo drauge. Pavlovas įrodė, jog šuo, kuris gaudavo maistą paskambinus varpeliu, po kurio laiko instinktyviai reaguoja į varpelį taip, kaip į maistą (pasireiškia seilėtekis), nors maistas jam nepateikiamas. Nesąlyginis stimulas - tas, į kurį individas jau turi atsaką (maistas), sąlyginis - tas, į kurį išmoksta atsakyti (varpelis).
Savaimingumas. Atsakas į stimulą dėl tam tikro atlygio.
Modeliavimas. Mokymasis stebint kitus, arba imitacinis elgesys. Imituojame atsižvelgdami į amžių, aukštesnį socialinį statusą, aukštesnes pareigas, didesnį išsilavinimą. Supaprastinimo ir komplikavimo psichologija. Supaprastinimas - problemos formalizavimas, įprastiniai kasdieninių prekių pirkimai. Vieną kartą priėmus sprendimą ir išsirinkus alternatyvą, tuo sprendimu naudojamasi ir vėliau, iš naujo nesprendžiant problemos arba pasirenkant iš mažesnio skaičiaus variantų. Komplikavimas - vartotojas siekia persvarstyti problemą ir priimti naują sprendimą iš nuobodulio (stimulo poveikis mažėja nuolat jį jaučiant), dėl gyvenimo statuso pasikeitimo ar brandos, dėl priverstinio dabartinių sprendimų nepriimtinumo.

Darbuotojai nuolatos darbe mokosi. Vienintelis klausimas - ar vadovai leis darbuotojams mokytis atsitiktinai, ar jie vadovaus mokymui, skatindami ir rodydami pavyzdį. Jei nelabai produktyvūs darbuotojai skatinami didinant atlyginimą ir paaukštinant pareigose, jie nebus suinteresuoti keisti savo elgesį. Jei vadovas nori A elgesio, o skatina B elgesį, jis neturėtų nustebti, kad darbuotojai elgiasi B. Taip pat vadovai turėtų žinoti, kad darbuotojai lygiuojasi į juos.

Asmenybė ir Jos Įtaka Elgesiui

Kiekvienas individas yra asmenybė. Asmenybė - tai charakterio, būdo bruožai, nulemiantys elgesį. Individo charakterio savybių ir jo elgsenos kombinacija. Žmonės yra labai įvairūs. Pavyzdžiui, vienas studentas mokosi visą savaitę, kitas - paskutinę naktį prieš egzaminą, bet pastarasis gauna geresnį pažymį. Antai yra žmonių, kuriems naršyti internete svarbiau už viską - jie pamiršta valgį, miegą; tuo pat metu kiti žmonės tiesiog bijo informacinių technologijų ir iš tolo kratosi kompiuterių. Tokie skirtumai yra susiję tiek su aplinka, kurioje žmogus gyvena, tiek su asmenybės ypatumais. Šiuos asmenybės ypatumus darbdavys privalo įvertinti priimdamas darbuotoją į savo kolektyvą. Žmogaus gebėjimai priklauso nuo daugelio dalykų - prigimties, gyvenamosios aplinkos ir kūrybiškumo. Atliekamas darbas taip pat priklauso nuo paties žmogaus požiūrio į save. Tai savo asmenybės suvokimas - savivoka.

Taip pat skaitykite: Plačiau apie depresiją

Asmenybių yra labai daug. Kadangi žmonių asmenybės skiriasi, vadovaujantis šia logika, buvo mėginta suderinti asmenybes ir darbus. Labiausiai ištyrinėta asmenybės ir darbo suderinimo teorija yra šešių asmenybės tipų modelis pagal J. L. Holland. Jo esmė: darbuotojo pasitenkinimas darbu, veiklos efektyvumas ir polinkis mesti darbą priklauso nuo to, kaip asmenybė sutampa su profesine aplinka. Teorijos autorius išskiria šiuos asmenybių tipus: realistinis, tiriamasis, socialinis, reguliuojamas taisyklių, iniciatyvus, meniškas. Taip pat naudojama Myers-Briggso asmenybių klasifikavimo sistema (MBTI - Myers/Briggs Type Indicator) ir Didžiojo penketo modelis (Five-factor model), kuris remiasi penkiomis pagrindinėmis asmenybės savybėmis: ekstravertiškumu, nuolaidumu, stropumu, emociniu stabilumu, atvirumu patirčiai.

Asmenybės tipo nustatymas yra svarbus, aiškinantis žmogaus gebėjimus, galimą užsiėmimą. Šiuos metodus naudoja ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos, dirbdamos su bedarbiais. Žmonėms, atsižvelgiant į asmeninius jų charakterio bruožus ir polinkius, patariama rinktis labiausiai jų charakterį atitinkančią veiklą. Todėl didžiausia vertybė organizacijoje, kai vadovas supranta asmenybių skirtingumus, yra ta, kad ją gali panaudoti atrinkdamas darbuotojus. Jei pasistengsite, kad asmenybių tipai sutaptų su darbais, jūsų darbuotojų veikla greičiausiai bus sėkmingesnė, jie bus labiau patenkinti savo darbu.

Suvokimas: Pagrindinės Sąvokos ir Ypatybės

Apibrėžiant suvokimą, svarbu atsižvelgti į tai, kad tai yra aktyvus procesas, o ne tik pasyvus informacijos priėmimas. Suvokimas - tai psichinių procesų visuma, kurios dėka susidaro suvokinys (perceptas) sąmonėje. Tai yra pažinimo proceso dalis, kurios metu žmogus suvokia aplinką per pojūčius ir juos interpretuoja. "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" pateikia tokį apibrėžimą: suvokimas - tai supratimas, įsisąmoninimas.

Remiantis R. Kaffemano (1996) teiginiu, suvokimas yra viena iš svarbesnių žmogaus pažintinės veiklos grandžių.

Pagrindinės suvokimo ypatybės:

Daiktiškumas: Suvokimas visada susijęs su konkrečiu objektu ar reiškiniu.
Selektyvumas: Iš daugybės veikiančių stimulų atrenkami ir suvokiami tik tie, kurie sužadina subjekto budrumą.
Visybiškumas: Suvokimas apima ne atskirus elementus, o visą objektą ar reiškinį kaip vieną visumą.
Struktūriškumas: Visumos dalių struktūriniai santykiai, kurie visumoje dominuoja ir suteikia jai tam tikrą bruožą.
Konstantiškumas: Gebėjimas suvokti objektus kaip stabilius ir pastovius, nepaisant besikeičiančių aplinkybių.
Įprasminimas: Daiktų funkcijų, jų reikšmės samprata ir žodinis jų pavadinimas.
Apercepcija: Ankstesnė patirtis daro įtaką suvokimui.

Suvokimo Lygmenys ir Rūšys

Suvokimas gali būti įvairių lygių:

Atitinkamų signalų suradimas.
Jų skyrimas.
Atpažinimas.

Tai priklauso nuo subjektui iškylančių uždavinių.

Pagal vyraujančias sensorines sistemas skiriami:

Regimasis suvokimas.
Girdimasis suvokimas (tai gebėjimas skirti ir atpažinti nekalbinius (gyvosios ir negyvosios gamtos) bei kalbinius garsus).
Lytimasis suvokimas.
Uoslės suvokimas.
Skonio suvokimas.

Pagal suvokiamos tikrovės ypatumus skiriami:

Erdvės suvokimas (daiktų erdvinių savybių).
Judėjimo suvokimas.
Laiko suvokimas (labai sudėtingas, pvz., tyloje laikas eina lėčiau, jei stipri motyvacija, laikas bėga greitai, jis taip pat priklauso nuo žmogaus amžiaus).
Kalbos suvokimas.
Muzikos suvokimas.
Kito žmogaus suvokimas.

Socialinis Suvokimas

Sociãlinis suvokmas - tai žmonių ypatybių, elgesio motyvų, tarpusavio santykių suvokimas, supratimas ir vertinimas; socialinės tikrovės vaizdo atkūrimas psichikoje. Tai yra bendravimo proceso dalis. Pagal išorinius dirgiklius (tai, ką galima pajusti 5 pojūčiais) žmogus per socialinio suvokimo procesą mėgina suprasti vidines kito žmogaus ypatybes (pavyzdžiui, iš išvaizdos, mimikos, balso intonacijos, kalbos turinio - kas yra tas žmogus, su kuriuo bendrauja, kokia jo padėtis visuomenėje, tikslai, savivoka). Socialinis suvokimas yra aktyvus, kūrybiškas pažinimo procesas, kurį ne visada galima griežtai atskirti nuo mąstymo. Socialinio suvokimo terminą 1947 pirmasis pavartojo J. S. Bruneris (Jungtinės Amerikos Valstijos). Jis socialiniu suvokimu pavadino suvokimo socialinį sąlygotumą, jo priklausomybę ne tik nuo stimulo, tai yra objekto, ypatybių, bet ir nuo ankstesnės subjekto patirties, jo tikslų, ketinimų, aplinkybių. Vėliau socialiniu suvokimu pradėta vadinti individui būdingą visuminį ne tik daiktų, bet ir socialinių objektų (kitų žmonių, grupių, tautų ir kitų), socialinių aplinkybių ir kitą suvokimą.

Nustatyta, kad socialinių objektų suvokimas kokybiškai skiriasi nuo negyvų objektų suvokimo, nes socialinio suvokimo objektas (pavyzdžiui, žmogus, grupė) nėra pasyvus ir indiferentiškas suvokėjo atžvilgiu (pavyzdžiui, suvokiamas žmogus stengiasi pakeisti suvokėjo vaizdinius sau palankia linkme). Socialinio suvokimo subjektui aktualu ne tik vaizdo (suvokiamos tikrovės atkūrimo rezultatas) susidarymas, bet ir vertė, taip pat socialinio suvokimo priežastys. Socialinių objektų suvokimas, būdamas labiau susipynęs su emocijomis (afektais), labiau negu negyvų objektų suvokimas priklauso nuo suvokėjo veiklos motyvų ir svarbos.

Pagal suvokėjo ir suvokimo objekto tarpusavio santykį išskirtos socialinio suvokimo procesų grupės:

Tarpasmeninis suvokimas.
Savęs suvokimas.
Tarpgrupinis suvokimas.

Suvokimo Vystymasis

Suvokimas vystosi visą žmogaus gyvenimą, pradedant nuo vaikystės. Vaikų suvokimas skiriasi nuo suaugusiųjų, nes jie turi mažiau patirties ir jų pažintiniai procesai dar nėra visiškai susiformavę.

2 - 4 metų vaikas pradeda suvokti simbolius, t. y. suprasti, kad daiktas egzistuoja ir realiai, ir žodžio minties pavidalu.
4 - 6 metų amžiaus tarpsnio metu vaikas aiškiai suvokia save kaip berniuką ar mergaitę.
6 - 11 metų amžiaus laikotarpyje vaikas vis geriau suvokia priklausomybę savo lyčiai. Vaiko tapatumo jausmas vis stiprėja, vaikas pradeda jausti, jog jis, kaip asmenybė, yra unikalus (M. Pileckaitė - Markovienė ir kt., 2004, p. 43, 80, 117).

V. Kruteckio (1978, p. 52) teigimu, jaunesniojo amžiaus mokiniams būdingiausias suvokimo bruožas - diferencijuotumas. Mokiniai netiksliai ir klaidingai diferencijuoja panašius objektus, kai kada neskiria ir painioja panašius daiktus ir panašių daiktų piešinius, pavyzdžiui, penkiakampius ir šešiakampius, rugio ir kviečio piešinius ir pan. Tai yra susiję su nuo amžiaus priklausančiu analitinės funkcijos silpnumu suvokiant. Vaikams būdingas nuodugnios, organizuotos, kryptingos analizės trūkumas suvokiant (nesuvokia tai, kas svarbu). Mokinių suvokimas jaunesniojo mokyklinio amžiaus pradžioje yra glaudžiai susijęs su vaiko veiksmais, praktine veikla. Suvokti daiktą - reiškia kažką su juo veikti, paimti jį. Pradinių klasių mokinių suvokimui būdingos ypatybės yra emocingumas, vaizdumas.

Kaip Lavinti Suvokimą?

Suvokimas pats savaime nesivysto. Didelis vaidmuo tenka mokytojui. Tinkamai organizuojant mokinių veiklą mokymo procese suvokimas persitvarko, jis pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą. Vienas efektyviausių suvokimo ugdymo metodų yra lyginimas (lyginant suvokiama nuodugniau). Pavyzdžiui, kartu demonstruojant vilko ir šuns piešinius, mokiniai nurodo daugiau esminių požymių (V. Kruteckis,1978, p. 54). R. Kaffemano (1996) nuomone, suvokimas negalimas be pojūčių ir patirties, taip pat reikšmės turi mąstymas bei kalba. Suvokdami daiktus ir reiškinius įsisąmoniname juos kaip vieną visumą.

Taip pat, galima lavinti girdimąjį suvokimą. Pavyzdžiui, jaunesnius vaikus (3 m.) pirmiausia reikia pratinti nustatyti skambančio, cypiančio žaislo vietą, judėjimo kryptį. Įdomu ir naudinga skirti kelių žaislų skleidžiamus garsus, barbenimą į stalą ir į knygą, akmenuko ir šakelės tekštelėjimą į vandenį. Priešmokykliniame amžiuje reikia pradėti garsinės analizės-sintezės pratybas, t. y. įsiklausyti ir pasakyti pirmą žodžio garsą, nustatyti, kurioje vietoje (žodžio pradžioje, viduryje, gale) yra nurodytas garsas, kas prieš jį, ar po jo.

Suvokimo Reikšmė

Suvokimas yra būtinas žmogaus pažintinei veiklai ir adaptacijai aplinkoje. Jis leidžia mums orientuotis pasaulyje, atpažinti objektus ir reiškinius, suprasti jų reikšmę ir priimti sprendimus. Suvokimas lemia žmogaus elgesį sudėtingomis gyvenimo ir veiklos sąlygomis. Tinkamai organizuojant vaiko veiklą mokymo procese suvokimas pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą.

Suvokimo Sutrikimai

Kartais suvokimas gali būti apgaulingas. Sapnuodamas arba liguistai suvokdamas žmogus junta, girdi ir mato tai, ko tikrovėje nėra, bet elgiasi, lyg suvoktų tikrus daiktus. Dažniausiai pasitaikantys tokio suvokimo atvejai yra iliuzijos ir haliucinacijos. Kaip ir žmogų įtakojančios jėgos gali būti išorinės ir vidinės, tiek ir save žmogus gali suvokti remiantis vidinės ir išorinės sąmonės pozicija, suvokiant jog bet kuriuo atveju viskas yra viena. Dažnai susiduriama su tuo, kad žmogus vidinėje savo sąmonėje save patiria labai aukštose dimensijose, labai tyriose vidinėse būsenose ar jausmuose, o gyvenimo realybėje nepavyksta to užfiksuoti ir įtvirtinti. Tai sukuria tam tikrą disbalansą tarp vidaus ir išorės, todėl kas kart žmogus patyręs save itin aukštame dažnyje iš karto, momentaliai, turi rasti atgarsį (per pasirinkimą, elgsenos pokytį) savo realybėje. To nepadarius disbalansas tik didės, todėl psichikai ir žmogaus suvokimui gali būti pakankamai sudėtinga išlikti harmonijoje, ką jau kalbėti apie sąmoningą gyvenimo kūrybą. Be atskyrimo į vidinės ir išorinės sąmonės suvokimo metodo galima save suvokti remiantis tam tikromis funkcijomis arba suvokiamais dėsniais ir principais.

tags: #zmoniu #elgsenos #suvokimas