Psichologija - mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės, jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys. Asmenybės psichologija nagrinėja žmogų kaip visumą, integruodama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Tačiau asmenybės apibrėžimas priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos, nes nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos.
Asmenybės psichologijos kontroversijos
Asmenybės psichologija susiduria su tam tikromis kontroversijomis, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams. Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos.
Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų. Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas.
Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs iir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis iir miglotomis savianalizėmis. Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą.
Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi.
Taip pat skaitykite: Skausmas vaikams: suvokimo ypatumai
Asmenybės struktūra ir procesai
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos, - į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų. ‘Procesas’ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. ‘Vystymasis’ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Psichoanalizė ir asmenybės struktūra
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo IId.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip …
Taip pat skaitykite: Psichologinis požiūris į skausmą
Meilužės vaidmuo ir pasąmonės įtaka
Štai mįslė, kurią norėtųsi įminti: kaip nepriklausomos, pasitikinčios savimi moterys laisva valia sutinka su antraeiliu vaidmeniu savo mylimojo gyvenime, su pasmerkimu ir neišvengiamu melu? Tokio elgesio priežastis mums aiškintis padeda šeimos psichologė Elena Perova, seksologė Ghislaine Paris ir psichoanalitikas Saverio Tomasella. Be būtinybės „Tuoktis - ne prigimtinė būtinybė, o visuomenės primestas stereotipas“, - įsitikinusi Elena Perova. - „Ką duoda santuoka? Socialinį statusą, saugumo jausmą, seksą, galimybę turėti vaikų ir pagalbą juos auklėjant, materialinę paramą, dvasinį artumą. Išskyrus pirmąjį, visus kitus poreikius galima patenkinti ir kitokio tipo santykiuose.“
Trisdešimt dvejų Anna sutiko Dmitrijų prieš dešimt metų, ir tuo metu jis tiek pat metų jau buvo vedęs. „Aš nuo pat pradžių žinojau, kad jis nesiskirs“, - prisimena Anna. - „Tai buvo skausminga, tačiau tokie jo gyvenimo principai, ir man jie suprantami, sakyčiau, kad net jiems pritariu. Tačiau taip pat žinojau, kad jis vienintelis vyriškis, nuo kurio norėčiau susilaukti vaikų. Dabar mudu turime du sūnus. Dmitrijus mus lanko taip dažnai, kaip tik gali, duoda pinigų ir dovanoja dovanas, o likusį laiką man padeda mama.“ Jų santykiai sąžiningi (bent jau toje dalyje, kuri susijusi su Anna) ir stabilūs. Jie gan panašūs į santuoką gyvenant atskirai,- rašo portale psychologies.ru.
Kita meilužių kategorija renkasi vienas kitą keičiančius neilgus santykius. Dvidešimt aštuonerių Karina išgyvena vieną romaną po kito, ir nei vienas jų nesitęsia ilgiau poros mėnesių. „Vedęs jis ar ne, koks mano reikalas? Tai jis apgaudinėja žmoną, ne aš. Tačiau kai tik santykiai ima komplikuotis, juos iškart nutraukiu. Ir pradedu naują romaną, su vedusiu arba viengungiu, jokio skirtumo. Man reikalinga meilė, nekenčiu vienatvės.“ Mūsų amžininkės sutinka su meilužės vaidmeniu, kadangi jis „garantuoja joms nepriklausomumą nuo vyro, išlaisvina nuo patriarchalinio santykių modelio“, - aiškina Ghislaine Paris, - „ir suteikia galimybę pastangas skirti kitų tikslų siekimui. Tarp mano pacienčių nemažai tokių, kurios gina savo teisę į tokį gyvenimo būdą su tokiu pat įsitikinimu, su kokiu kitos sąmoningai atsisako motinos vaidmens“. Saverio Tomasella tokias moteris priskiria amžinų malonumų ieškotojų tipui: „Vaikystėje jos pasiekdavo visų jų norų išpildymo, ir dabar nepasirengusios nusileisti ieškant malonumų“. O Elena Perova mano, kad meilužės vaidmuo gali būti laikinas etapas: „Šios moterys nesiekia santuokos bet kokia kaina ir, galimas daiktas, pernelyg užsiėmusios mokslais arba karjera, kad ieškotų tinkamo kandidato. O kol jis nerastas, jos neatsisako seksualinių santykių, tačiau nenori susisieti įsipareigojimais.“
Linkėjimai nuo Edipo
Be abejonės, meilė atneša pasitenkinimą. Tačiau taip pat - ir nerimą, ir reikalauja nemažų dvasinių jėgų, sako Saverio Tomasella: „Jei atsidūrėte padėtyje, kuri jums atrodo be išeities, verta susimąstyti. Paprastai toks jausmas tęsiasi nuo vaikystės. Būdami viename iš meilės trikampio kampų, mes savotiškai iš naujo išgyvename Edipo komplekso periodą, su kuriuo nesusidorojome vaikystėje.“ Meilužė žmonoje mato konkurentę ir nori atitolinti nuo jos vyriškį, kaip kad vaikystėje ji nesąmoningai bandė atitolinti tėvą nuo motinos, kad užvaldytų visą jo širdį. „Neišspręstas vaikystėje uždavinys, kurio tikslas - gauti visą priešingos lyties tėvo dėmesį, gali persekioti ir suaugus. Ir tokia kova už meilę ir dėmesį negali būti sąžininga ir atvira. Tai konkurencija, ne iki galo išgyventa vaikystėje, neiškalbėta ir neišjausta - ji nusėda pasąmonėje ir veikia santykius suaugus.“
Keturiasdešimt aštuonerių Lidija atpažįsta save šiame psichoanalitiniame aprašyme. Būdama dvidešimt dvejų, ji sutiko vedusį vyrą, su kuriuo išgyveno aistringą romaną, trukusį ketverius metus. „Jo namų vonioje kabėjo jo žmonos chalatas - labai panašus į tą, kurį nešiojo mano mama. Išgyvenau ir liūdesį, ir keistą džiaugsmą: man rodėsi, kad aš už ją daug stipresnė. Tačiau jis taip ir nepaliko šeimos. Tuomet nesupratau, koks buvo iš tikro mūsų santykių tikslas. Tačiau keleri psichoterapijos metai padėjo man išvysti tiesą: šioje istorijoje siekiau atrasti dingusį iš mano gyvenimo tėvą ir išstumti mamą.“ Kitais atvejais antraeilis vaidmuo vyro gyvenime pakartoja padėtį, kurią mergaitė užėmė vaikystėje arba paauglystėje, santykiuose su broliais ir seserimis. „Jei šeimoje ją žemino broliai ir seserys, arba jei tėvai teikė pirmenybę kitiems vaikams, savivertė bus pažeista. Suaugusi ji gali tikėti, kad visuomet užims antraeilį vaidmenį ir meilėje nepatirs pasitenkinimo“, - aiškina psichoanalitikas.
Taip pat skaitykite: Skausmo patirtis: psichologinis požiūris
Vyrai nemėgsta kančios
Siekdamos išspręsti „slaptos meilės“ problemą, į psichologus dažniau kreipiasi moterys. Kaip tai paaiškinama? „Kad ir kaip liūdna“, - aiškina seksologė Ghislaine Paris, - tačiau visuomenė vis dar vertina meilužes kaip puolusias moteris ir svetimos laimės vagiles.“ O faktinė dvipatystė - kaip vyriškos galios įrodymas. Vyrų nepriimta auginti su ištikimybės vienai partnerei nuostata. Jų gyvenime nėra vietos aukojimuisi ir laukimui. Jie mieliau renkasi užkariauti, o ne kentėti. Tipinė schema tokia: moteris maldauja, o vyras nusileidžia.“ Ar galima tą schemą suardyti? „Žinoma“, - įsitikinusi Ghislaine Paris. „Moterims sunku išsivaduoti iš amžiais kalamo kaltės ir pažeminimo jausmo, tačiau naujos kartos auga jau su kitomis nuostatomis.“ Klasikinėje literatūroje aprašyti meilės trikampiai palaipsniui nueina į praeitį, užleisdami vietą lygiaverčiams partnerių santykiams.
Scenarijaus pasikartojimas
Mūsų gyvenimo istorija ir mūsų psichikos ypatumai gali pastūmėti mus pasąmoningai kartoti skausmingą patirtį. „Vaikas persiima motinos būsena, jos išgyvenimais ir kartoja tėvų elgesio modelius“, - aiškina Saverio Tomasella. - „Motina, nesugebanti nuoširdžiai ir visavertiškai mylėti savo vaikų, negali - simboliškai - jiems leisti užmegzti visaverčius laimingus santykius su partneriu.“ Negalima pamiršti ir slaptų mylimųjų, gyvenančių šeimos istorijos puslapiuose. Taip Liudmila sužinojo, kad jos senelis buvo užmezgęs ilgalaikius santykius iš šalies, sukėlusius daug skausmo jos mamai ir močiutei. „Kai kurios moteris tampa savo geros dukros vaidmens įkaitėmis“, - sako Elena Perova. „Pavyzdžiui, motina nebuvo ištekėjusi arba buvo, bet neilgai, ir dukra širdies gilumoje uždraudžia sau būti laimingesnė nei mama.“ Anna patvirtina, kad jos mama, kuri jai dabar padeda auginti vaikus, ją augino viena: „Kiek save pamenu, mes buvome dviese, ir niekuomet neįsivaizdavau atskiro gyvenimo, be jos. Jei ne ji, aš turbūt kur kas labiau kentėčiau dėl to, kad Dmitrijus negali būti su manimi kartu kiekvieną dieną.“ Kone visos herojės, pasidalinusios su mumis savo istorijomis, prisipažino, kad jiems pažįstamas kankinamas laukimas, nerimas, neviltis. O ar jos galėtų jaustis kitaip, kai prieš akis - vienišų atostogų ir švenčių perspektyva? „Svarbus ne vaidmuo, o santykių esmė“, - primena Elena Perova. „Kiek artimi esate su tuo vyru - realybėje, o ne savo svajonėse? Kiek tie santykiai jus tenkina? Ar jie jums padeda augti, tobulėti, kiek atneša laimės? Tik atsakiusios sau į šiuos klausimus, galėsite spręsti, ar juos tęsti. Kad ir koks pasirinkimas, jis bus tik jūsų, ir tik jūs žinote, teisingas jis ar ne.“
Ligos ir psichologiniai faktoriai
Kodėl gyvendami panašiomis sąlygomis ir turėdami vienodas gydymo galimybes vieni pasveikstame, o kiti ne? Ar liga gali būti mums kuo nors naudinga? O gal ta neįsisąmoninta nauda ir paguldo mus į ligos ar net mirties patalą? Kokios psichologinės būsenos bijo ligos? Harmonija su savimi, su kitais, su pasauliu ir su Dievu sudaro geriausias psichologines sąlygas žmogaus organizmui gyvuoti. Iki šiol mokslas nėra tvirtai atsakęs, kas sukelia vienas ar kitas ligas. Dažniausiai minimos priežastys rūkymas, judėjimo stoka, netinkama mityba, oro užterštumas ir pan. Mokslas yra atsakęs į daugybę klausimų, kas turi įtakos ligų atsiradimui. Jūsų išvardinti dalykai tikrai silpnina imuninę sistemą. Tačiau žmonių, gyvenančių panašiomis, ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, organizmai skirtingai reaguoja į kenksmingus dirgiklius. Tarkim, prasidėjus gripo epidemijai, vieni iškart suserga, o kitiems - nieko. Čia suveikia visas kompleksas priežasčių, įskaitant pradinę fizinio kūno būklę, psichikos būseną. Sveikata yra tik vienas iš žmogaus gyvenimo gerovės, kuriuos nagrinėja psichologija, komponentų, tačiau jis - labai svarbus.
#
tags: #skausmo #kompleksas #pasamone