Depresija - tai būsena, kuri paveikia ne tik su ja gyvenantį žmogų, bet ir visą jo aplinką. Tai liga, kuri apipinta mitais ir dažnai nesuprantama. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia gyventi su sunkia depresija, ypač kai ji pasireiškia negalėjimu pasirūpinti savimi, pavyzdžiui, negalint gaminti maisto. Taip pat aptarsime, kokia pagalba gali būti veiksminga ir kaip artimieji gali palaikyti sergantįjį.
Juditos Istorija: Kelias Per Depresiją
Sudėtingoje šeimoje augusi Judita anksti turėjo tapti tėvais savo gimdytojams. Užgriuvusi ne pagal metus sunki atsakomybė stipriai paveikė ją - sulaukusi 21-erių ji pirmą kartą išgirdo depresijos diagnozę. Sunki jos forma vėliau jai nustatyta ne kartą. O šiuo metu Judita dėl psichikos sveikatos būklės turi negalią. Gyvenimą mylėjusi ir kalnus versti galėjusi moteris šiuo metu save vadina „gyvu lavonu“. Tačiau dėl šeimos ryžosi atviram pokalbiui.
Nuo Optimistės Iki „Gyvo Lavono“
Kadaise lietuvių filologiją studijavusi, puikią atmintį turėjusi, kitus linksminusi ir juokinusi, užkietėjusi optimistė - dabar dėl ligos ir negalios Judita jau kurį laiką turėjo apleisti visas savo veiklas. Su šia būkle ji susipažino po gimdymo.
Pogimdyvinė Depresija Ir Nelaimės
Anksti sukūrusi šeimą, būdama trečiame studijų kurse netikėtai pastojo ir ryžosi gimdyti. Taip susilaukė pirmagimio sūnaus. Buvo prieš tai jau labai traumuota psichika, o gimdymas išprovokavo pirmą ribinę būseną - ištiko sunki pogimdyvinė depresija, net su mąstymo sutrikimais. Tuomet per Kalėdas išsikviečiau greitąją, o namie liko vyras su trijų savaičių kūdikiu. Mane pirmą kartą išvežė į psichiatrijos ligoninę. Jaučiausi klaikiai. Atrodė, kad gyvenimas baigtas. Galų gale jau kitoje ligoninėje po kelių mėnesių atitaikė vaistus ir aš pradėjau keistis - „grįžau į save“, - prisiminė Judita.
Trejus metus gyvenimas ėjo ramia ir įprasta vaga. Tačiau tuomet įvyko didžiulė nelaimė, sukrėtusi visus, o Juditos sveikatą ypač stipriai paveikusi. „Po trejų metų, kai gimė sūnus, pradėjome su vyru planuoti antrą vaikutį. Šio nėštumo pabaigoje įvyko didelė nelaimė - man būnant visai netoliese su 3,5 metų sūnumi, nusižudė mano mama. Būdama aštuntą mėnesį nėščia, numečiau 4 kg. Bijojau, kad tik atlaikytų psichika. Atlaikė, bet gimus dukrai pamažu vėl pradėjo „važiuoti stogas“, kol atsidūriau ligoninėje. Dešimt dienų pagulėjau ir teko grįžti į realybę - auginti vaikus“, - atvirai pasakojo Judita.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Dabar jos sūnus dvyliktokas, dukra aštuntokė. „Vyras rašo knygas vaikams, padeda man buityje, šiek tiek moko vaikus papildomai lietuvių kalbos gramatikos subtilybių“, - apie šeimos kasdienybę kalbėjo moteris.
Paauglystės Iššūkiai Ir Abejingumas
Judita pasakoja, kad sveikatos problemos prasidėjo vėlyvoje paauglystėje. Jos savijautą stipriai veikė tai, kas vyko su artimiausiu žmogumi - mama - bei aplinkinių abejingumas situacijai. „Kai buvau šešiolikos metų, ne kartą žudėsi man brangiausias pasaulyje žmogus - mama. Važiuodavau kartu su ja greitąja, matydavau, kaip jai plaudavo skrandį, visą naktį viena sėdėdavau šaltame ligoninės koridoriuje ir niekas neprieidavo… Pamenu, vieną kartą 7 val. ryto priėjo sesutė ir pasakė: „Dar neatgavo sąmonės mama, eikite namo, mergaite. Kai ji atgaus sąmonę, paskambinsime.“ Tad grįžau į tuščius namus. Juose jaučiau begalinę spengiančią tylą, vienatvę, įtampą, tuštumą. Mama žudėsi keliolika kartų, o aš nuolat gyvenau budėjimo, įveikos režimu. Gražiai jos prašiau nesižudyti bent prieš dvyliktos klasės egzaminus. Esu vienturtė, abu tėvai „darkėsi“ (tėčio taip pat nebeturiu), o aš turėjau jiems atstoti tėvus, nors man pačiai dar labai reikėjo globos. Apie savo patirtis tuo metu niekam nepasakojau ir nesiguodžiau“, - apie ją stipriai paveikusius tėvų sveikatos ir santykių iššūkius kalbėjo pašnekovė.
Daugybė Diagnozių Ir Nuolatinė Kova
Sulaukus 21-erių Judita ėmė byrėti pati: „Pajutau, kad man nebeišeina būti - nebesulaukiu, kada užsidegs žalia šviesoforo šviesa, nekantrauju, veidas kupinas įtampos, mano prigimtinis džiaugsmas sparčiai geso. Nuėjau pas pirmą pasitaikiusią poliklinikos psichiatrę, papasakojau simptomus, atlikau psichologinius testus ir man pirmą kartą oficialiai buvo diagnozuota vidutinė depresija ir labai stiprus nerimo lygis. Paskyrė gerti prozaką, bet po trijų mėnesių neplanuotai pastojau ir vaistus mečiau, pas psichiatrę nebegrįžau“, - pasakojo Judita. Kaip jau minėjo, gimdymas psichikos būklę dar pablogino.
„Vėliau ištiko keli sunkios depresijos epizodai, bet jie praeidavo. Tačiau ilgainiui išsivystė rezistencinė, vaistams atspari ligos forma. Kol galiausiai man net taikė elektroimpulsinę terapiją (vadinamąjį elektrošoką smegenims). Tikriausiai esu gėrusi trisdešimt vaistų rūšių, daug kartų gulėjau ligoninėse, lankiau dienos stacionarus, krizių centrus, man buvo taikyta transkranijinė magnetinė stimuliacija. Diagnozių atseikėta taip pat visa puokštė: sunki depresija be psichozės, dukart - pogimdyvinė depresija, šizoafektinis sutrikimas, potrauminis sutrikimas, nerimo sutrikimas, stiprus socialinis nerimas (baimė ir nerimas kyla sąveikoje su žmonėmis), ADHD, sveikatos nerimas.“
Per 20 ligos metų ji aplankė daug skirtingų specialistų, psichiatrų, psichologų. Judita ir pati daug domėjosi psichikos sveikata. „Bet kai jau, kaip sakau, „paveda psichika“, tampi tarsi pakliuvęs į spąstus ir labai kankiniesi. Savijauta visad bangavo, niekad nebuvo gerai - tai nerimas, tai depresija, tai dar kas. Nuo stipraus nerimo rėmuo kasdien kankina 16 metų, širdies permušimai ir t.t.“, - kalbėjo pašnekovė.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Elektrošokas Ir Nerimo Sugrįžimas
Prieš 4,5 metų Juditai buvo darytas elektrošokas. To prireikė, kai persidirbo su veikla - su teatru vaikams „Nieko sau“. Kai nepadėjo jokie vaistai, buvo itin sunki depresijos forma, aš buvau nebe aš, rankos nuo vaistų kokteilių taip drebėjo, kad šaukšto negalėjau nulaikyti. Ištisai verkiau, praradau gebėjimą skaityti, o knygos man visada buvo kaip oras. Net filmų žiūrėti nebegalėjau, ištisai jaučiausi kaip be vietos. Nors su rankomis, kojomis, tačiau nebegalėjau savimi pasirūpinti. 4 kartus iš eilės po 6 savaites lankiau dienos stacionarą, bet negerėjo. Tokios būklės vaidinau vaikams, paverkusi už širmos prieš spektaklį…“, - apie savijautą pasakojo Judita.
Pasak jos, po elektrošoko įvyko stebuklas - sunki depresija atsitraukė, bet sugrįžo labai stiprus nerimas, milžiniškas aktyvumas. „Tapau priklausoma nuo raminamųjų, nes ištverti buvo neįmanoma. Jokie vaistai nepadėjo, puoliau vėl dirbti, vaidinti, o po dviejų mėnesių nebepaėjau, nes nerimas išsekino organizmą“, - kalbėjo ji. Būtent dėl to ji skaudančia širdimi priėmė sprendimą nutraukti savo ir vyro kurto teatro vaikams veiklą. Kaip pati sako, reikėjo rinktis - gyventi arba mirti. Tuo metu pasaulis buvo koronaviruso sukeltos ligos COVID-19 gniaužtuose, tad, pasak Juditos, psichologiškai buvo kiek lengviau susitaikyti - vis tiek viskas buvo „užsidarę“. „Nors iš tikrųjų visiškam susitaikymui prireikė net maždaug trejų metų, nes veiklą teko nutraukti tada, kai savo prakaitu ir krauju pasiekėme pripažinimą ir orias pajamas. <…>“, - pridūrė teatro įkūrėja.
Atsisakymas Veiklų Ir Finansiniai Sunkumai
Blogėjant savijautai teko atsisakyti ir kitų veiklų: pajamos stipriai sumažėjo. Judita pasakojo, kad po elektrošoko taip ir nebeatsigavo - nuo nerimo neišsimiegodavo, keldavosi išvargusi. Nerimas ir drebulys užeidavo net dėl teigiamų emocijų. „Dirbti nebegalėjau, man paskyrė neįgalumą jau visam gyvenimui. Bet aš vis tiek kažką dirbdavau, kad ir verkdama, nes reikėjo išgyventi: su vyru valėme butus, kūrėme laideles vaikams, korepetitoriavau. Deja, dėl milžiniško socialinio nerimo po pusantrų metų teko atsisakyti ir korepetitoriavimo, nes labai bijojau, kad taip nusistekensiu, jog sugrįš sunki depresija, o elektrošoko dėl širdies permušimų man nebedarys. Pernai kaip diktorė Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje garsinau knygas, tačiau dėl vidinių resursų stygiaus (labai greitai pavargstu) šiais metais padariau pertrauką. Dar per tuos kelerius metus vieną po kito palaidojau tėvus man atstojusius brangiausius žmones - babutę ir senolį. Labai dažnai juos sapnuoju“, - pasakojo Judita.
Situacija vis blogėjo nuo spalio vidurio - moteris mynė medicinos įstaigų koridorius, prašydama pagalbos. „Man siūlė gultis ligoninėn, bet bijojau, nes ten patiriu stiprų nerimą, nemiegu. Laukiau, kol priims dienos stacionare ir bandžiau išlikti. Nuo gruodžio lankau psichiatrinį dienos stacionarą. Sunku, nes negerėja. Vėl keičia vaistus, didina dozes, taiko transkranijinę magnetinę stimuliaciją smegenims. Suleidžia raminamųjų, nes neaišku, ar dėl būsenos, ar dėl vaistų negaliu nubūti savyje. Taip ir tveriu, kiekviena diena - kaip šimtmetis, laikas tarsi sustojęs. Kai jau visai visai blogai, išdrįstu paskambinti Jaunimo linijai. Viliuosi, kad įvyks stebuklas ir grįšiu į savo nerimo fazę, kuomet jaučiausi gyva, galėjau skaityti, ramiai sėdėti, tiesiog būti, kai laikas eina savaime, kai jautiesi savame kūne ir prote. Tik tiek ir tereikia, kad būčiau laimingesnė“, - apie būseną dabar atvirai pasakojo Judita.
Sunki Depresija: Gyvenimas Kaip „Gyvas Lavonas“
Daug kas įsivaizduoja, kad pasveikus viskas - daugiau gyvenime to neteks patirti. Deja, taip nėra. Be to, lengvos, ir net vidutinės negalima lyginti su sunkia depresija, kai žmogus tiesiogine ta žodžio prasme nepajėgia pakilti iš lovos. Iššūkis jam tampa išsimaudyti, paskambinti kažkam ar sutvarkyti sveikam žmogui atrodančius juokingus reikalus. Jis bijo likti vienas, gali visai nebemiegoti naktimis arba miega daug, paromis. Krenta arba auga svoris, iš tos kančios gali kilti stiprios suicidinės mintys. Žmogus nebegali susikaupti, susikoncentruoti, skaityti, nepajėgia pagaminti maisto šeimai. Tavęs nebedžiugina anksčiau mėgtos veiklos, dažnai daug verki ir t.t. Tai - sielos vėžys, baisi liga, kai norisi kažko norėti, kai labai norisi vėl galėti daryti įvairius dalykus, bet tarsi smegenys persikeičia. Neįmanoma tuomet šypsotis, juoktis, atsipalaiduoti. Esi gyvas, bet miręs viduje, tarsi gyvas lavonas. Ir kai kurie žmonės taip kankinasi metų metus“, - paaiškino sunkią depresiją patyrusi Judita.
Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje
Pasak moters, jeigu depresija lėtinė, ilgalaikė, dėl trauminių patirčių ir nebūtinai, ji linkusi kartotis. Jei susergi pirmą kartą, tikimybė, kad atkrisi padidėja 50 proc., jei antrą - net 80 proc. Ir niekada jau nebebūni toks atsparus stresui ir gyvenimo įvykiams, kaip iki ligos. „Per tiek ligos metų aš sutikau ligoninėse, dienos stacionaruose šimtus žmonių, ir galiu patvirtinti, kad visiškai pasveiksta (ne faktas, kad visam gyvenimui) mažoji dalis. Deja, tada tokie žmonės linkę daryti išvadas apie kito ligą, sakyti, kad viskas įmanoma, tu per mažai stengiesi ir t.t. Tuomet būna skaudu“, - dalinasi pašnekovė.
Pagalba Sergant Depresija
Per daugelį metų Judita išbandė įvairius pagalbos būdus. Pasak moters, gyventi jai padeda verkimas, išsikalbėjimas ir raminamieji. Kai būsena geresnė, lanko individualią dramos terapiją. „Padeda draugystė, gamta, meditacijos, kvėpavimo pratimai, psichologas. Norėčiau ilgalaikės rimtos psichoterapijos, kurią man sutartinai liepia lankyti visi gydytojai. Daug kam padeda fizinis judėjimas, griežta dienotvarkė, psichikos higiena, mėgstama veikla, bendruomenė, dienos stacionarai, ligoninės. Deja, yra tokių sunkių būsenų ir būklių, kuomet visi minėti būdai nepadeda, kančia būna stipresnė už žmogų ir jis savo noru pasitraukia iš gyvenimo“, - sakė Judita.
Depresijos Poveikis Šeimai Ir Finansiniai Sunkumai
Depresija - būsena, paveikianti ne tik su ja gyvenantį žmogų, bet ir visą jo aplinką. Ir ne tik emociškai, bet ir finansiškai. Tai patvirtina ir Judita: „Šiuo metu, kai man blogai, namie ore dažnai tvyro įtampa. Ši liga paveikia visą šeimą. Man dėl to skaudžiausia, nes aš nenoriu liūdinti savo artimiausių žmonių. Visada sakau - kaip gera būti sveikam, galėti dirbti, užsidirbti ir nuo nieko nepriklausyti. Dabar mano kasdienybė - važinėjimas į stacionarą, prieš tai - gyvenimas ligoninės režimu, bandymas save saugoti. Vyras darbuojasi, kiek pajėgia, bet, tiesą pasakius, negali patenkinti visų mūsų keturių poreikių, užtenka finansų tik pagrindiniams dalykams.“
Ji atvira: kai sergi sunkia depresija ir dar papildomai slegia atsakomybės, mokesčiai, negali nueiti pasikonsultuoti pas privatų psichiatrą, lankyti psichoterapijos (vienas kartas - 50-60 eurų, Juditos šeimai dabar tai - milžiniški pinigai - past.), tai vilties ir sveikatos neprideda tikrai. „Kai esi sveikas ar sveikesnis, skurdas ar negalėjimas sau leisti kažko taip neveikia, gyveni ir tiek. Vyrui sakau, kad su savo charakteriu ir užsispyrimu, jei būčiau sveika, uždirbčiau sau ir dar kitam padėčiau, kalnus kilnočiau. Man labai sunku susitaikyti su dabartine savimi, patiriu sveikatos gedulą.
Raminamieji Vaistai: Priklausomybė Ir Šalutiniai Poveikiai
Dažniausi raminamieji vaistai yra šie: diazepamas, temazepamas, nitrazepamas, kiti benzodiazepinai bei panašios medžiagos (tai jų cheminiai pavadinimai). Daugelis raminamųjų vaistų veikia panašiai kaip alkoholis - svaigina. Vartojami siekiant slopinti nerimą, depresiją, gerinti miegą. Vartojant juo nepasitarus su gydytoju, galimas neigiamas poveikis. Raminamieji ir migdomieji vaistai sukelia mieguistumą, lėtina mąstymą, mažina įtampą, nerimą, sutrikdo koordinaciją, silpnina reakciją. Dėl šios priežasties juos vartojantiems asmenims negalima vairuoti automobilio ar dirbti su mechaniniais įrenginiais. Šių preparatų negalima vartoti kartu su alkoholiu, nes poveikis stiprėja ir yra sunkiai prognozuojamas. Dažnai vartojant raminamuosius ir migdomuosius organizmas prie to pripranta ir poveikiui patirti reikia vis didesnių dozių. Organizmas, įgijęs toleranciją (atsparumą poveikiui) benzodiazepinų grupės vaistams, turi stipresnį atsparumą ir alkoholiui. Jei asmuo dažnai vartoja raminamuosius ir nuolat didina dozę, rizikuoja tapti priklausomas nuo jų. Bandant nutraukti įprastų dozių vartojimą, jaučiamas nerimas, baimė, panika, nemiga. Gali atsirasti ir traukulių. Taigi abstinencija nuo barbitūratų kur kas sunkesnė nei nuo heroino ir negydoma gali baigtis mirtimi. Geriamos tabletės, injekcijos. Tai vaistai, padedantys žmonėms įveikti krizines situacijas; paprastai skiriami ligoniams, kankinamiems nemigos, turintiems rimtų asmeninių problemų. Slopina nervų sistemą, sukelia mieguistumą, lėtina mąstymą, mažina įtampą bei nerimą. Daugelis raminamųjų vaistų veikia panašiai kaip alkoholis - svaigina. Suvartojus didesnę dozę raminamųjų, kūno judesiai tampa nestabilūs, kalba neaiški, prasideda haliucinacijos, lengvai prarandama sąmonė. Vartojant ilgiau negu keletą mėnesių, atsiranda psichologinė priklausomybė, tam pačiam poveikiui sukelti reikia vis didesnio vaistų kiekio. Galima depresija, neprognozuojamo, agresyvaus elgiasio priepuoliai. Bandant nutraukti įprastų dozių vartojimą, jaučiamas nerimas, baimė, panika, nemiga. Gali atsirasti traukulių.
Nerimas Kaip Nuolatinis Palydovas
Nerimas yra natūrali žmogaus reakcija į stresą, tačiau kai jis tampa nuolatiniu, nepaaiškinamu ir trukdo kasdieniam gyvenimui, galime kalbėti apie nerimo sutrikimą. Dažnai nerimo sutrikimą turintys žmonės ilgą laiką nesupranta savo būklės - jų simptomai įvardijami kaip paprastas jautrumas ar stresas. „Išaugsi. Tai nuoširdžiai priėmiau prieš maždaug ketverius ar penkerius metus, o iki tol visą gyvenimą girdėdavau aplinkinių ir net gydytojų kalbas, kad esu tiesiog labai jautri. Tėvai taip pat manė, kad tai kažkokios kitos ligos. Simptomai visiems skirtingi. Manau, svarbiau ne jie, o tai, koks yra santykis tarp streso priežasties ir reakcijos. Įprasto streso sukelti simptomai gali būti tokie pat, kaip ir tie, kuriuos patiria nerimo spektro sutrikimus turintys žmonės. Pamenu, kaip septintoje klasėje atsiguliau į ligoninę - nuo streso pakilo spaudimas, nutirpo rankų pirštai, liežuvis. Gulint ligoninėje atliekami įvairūs tyrimai, o atsakymas buvo - kad esu tiesiog jautri. Šie simptomai pasireiškė dėl paprasto atsiskaitymo. Simptomai pasireikšdavo net ir važiuojant troleibusu į miestą susitikti su draugais, išgerti kavos. Staiga pasidaro bloga, negera, tirpsta rankos, kojos, dantenos, kyla spaudimas, permušinėja širdis, pykina ir dreba rankos.
Nerimo Poveikis Kasdieniam Gyvenimui
Ar nerimas tave stabdo? Labai stabdo. Kai nuo pat vaikystės tave nurašo kaip jautrų žmogų, pradedi svarstyti kiekvieną savo gyvenimo sprendimą ir save kaltinti. Būna, stabdai save bijodamas prisiimti atsakomybes. Universitete ar mokykloje, nors užduotis ir atlieki puikiai, savanoriškai nesiveli į galimas nepatogias situacijas bandydamas apsaugoti savo kūną ir sveiką protą. Sudėtinga ir tai, kad elementarūs dalykai nebebūna paprasti jau ilgą laiką. Nėra lengva net išsirinkti, ką nori valgyti vakarienei, nes - o jeigu man bus bloga, o jeigu apsinuodysiu? Nerimas gali pasireikšti įvairiose gyvenimo situacijose. Turbūt į viską gyvenime žiūriu kitaip, todėl reikia bandyti atsikratyti įpročio viską laikyti galimu „trigeriu“.
Pagalbos Ieškojimas Ir Savęs Priėmimas
Kaip tavo diagnozė paveikė kasdienį gyvenimą - mokslus, darbą, santykius su šeima ir draugais? Man labai pasisekė, kad mano tėvai manęs nenurašė kaip tiesiog jautrios. Jie visą laiką stengėsi man padėti, nes dėl to turėjau daug skrandžio problemų. Dažniausiai dėl visų šių simptomų jaučiau tarsi žeminimą ir girdėdavau kartojant: „Išaugsi. Galop supranti, kad daugelis tavo reakcijų tokiomis aplinkybėmis nebuvo adekvačios. Kokios pagalbos ieškojai - psichoterapijos, vaistų, savipagalbos būdų? Prieš penkerius metus suvokiau, kad nesu tiesiog jautrus žmogus, supratau, kad mano reakcijos nėra adekvačios. Tada pradėjau ieškoti terapeutų, psichoterapeutų, ir, aišku, kadangi nerimauju, iš karto turėjau daug lūkesčių: koks tas terapeutas turi būti, kokio amžiaus, kokios lyties, kaip turi bendrauti, ar moka anglų kalbą. Tad tik po ilgų paieškų pradėjau lankyti psichoterapiją. Medikamentinio gydymo bijojau, maniau, jeigu pradėsiu gerti vaistus - gersiu juos visą likusį gyvenimą. Ieškojau jaunos moters, kuri mokėtų ir anglų kalbą, nes jaunimui sunku reikšti mintis vien lietuviškai, nežinau, pavyzdžiui, kaip lietuviškai įvardinti žodį „trigeris“. Rinkaisi specialistą trejus metus. Rinkausi taip ilgai, kadangi labai nerimauju. Ieškojau jaunos moters, kuri mokėtų ir anglų kalbą, nes jaunimui sunku reikšti mintis vien lietuviškai, nežinau, pavyzdžiui, kaip lietuviškai įvardinti žodį „trigeris“. Galbūt vienintelis dalykas, kurį išmokau iš gydytojų ir psichologų, pas kuriuos lankiausi vaikystėje, - tai įvairūs būdai, kaip valdyti savo nerimą. Kilus panikos ar nerimo atakai, padeda mantros, bandymas įsižeminti, įvairus kūno šokiravimas, pavyzdžiui, šaltas vanduo, kad kūnas suprastų esantis ant žemės, ar plytelių lietimas kojomis. Man padėjo sau sakyti „Labas, mano vardas Paulina, ir aš esu saugi“ - kad savo smegenims praneščiau, jog man negresia mirtis. Aš ir pati esu įpratusi nurašyti visas savo problemas kaip menkas ir turiu dažnai su tuo kovoti, bandyti nemenkinti savęs. Žmonės mėgsta kritikuoti ir sakyti: „Bet juk tu viską padarei: nuėjai į darbą, atsikėlei, pridavei universiteto darbus, pavalgei, susišukavai ir dar susitikai su draugais.“ Atrodo, toks keistas kognityvinis disonansas išeina, kai po to bandai save įtikinti, kad tau viskas gerai, bet iš tikrųjų ne. Psichikos sveikatos tema visuomenėje vis dar yra tabu. Dabar tikrai nemažai kalbama apie psichologinę sveikatą, bet žmonės nemėgsta stereotipų. Socialinėse medijose plinta daug ir įvairios informacijos apie psichologinę sveikatą, vis dėlto galbūt reikia daugiau pasakojimo apie asmenines patirtis, į kurias žmonės įsiklausytų. Kai televizijos pradėjo į laidas kviestis žvaigždes papasakoti apie savo sunkumus, patiriamus dėl valgymo ar nerimo sutrikimų, depresijos, pajaučiau, kad šie žodžiai vis dažniau vartojami vyresnių žmonių aplinkoje. Nors ir esu sutikusi labai profesionalių, nuoširdžių ir žmogiškų gydytojų, kurie tikrai nori padėti ir yra supratingi, yra ir tokių, kurie paskambins telefonu ir pasakys: „Reikia vaistų? Didžiausi pokyčiai turėtų vykti medicinos srityje.
Pogimdyminė Depresija: Išgyvenimai Ir Gėda
Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko žmona Lina Anušauskienė socialiniame tinkle atvirai prakalbo apie išgyventą pogimdyminę depresiją, prastą savijautą, kritusį svorį, nemigą ir emocinius išgyvenimus bei lydėjusią gėdą.
Sunkumai Po Gimdymo
Gimdymas, anot jos, buvo sklandus, ligoninėje taip pat buvo labai gerai prižiūrėta, tačiau sunkumai prasidėjo kiek vėliau. „Apie žindymo naudą taip pat buvau perskaičiusi milijoną straipsnių, kad tai nepamainomas ir geriausias maistas naujagimiui, idealiausias ir nepakeičiamas imuninei sistemai. Pradžioje tik kartą paroje, bet tiek ir tereikėjo, kad vaikas priprastų prie buteliuko ir tiesiog ėmė atsisakyti natūraliai žįsti. Tiesiog. Ilgai kankinausi, jis rėkė, draskėsi, nebeėmė ir viskas. O dar pati su plyšimais, siuvimais, gyjančiomis žaizdomis… Visai nepailsėjusi, neatsistačiusi, o dar išgyvenau ir psichologiškai. Man tai buvo absoliuti trauma, nes kito scenarijaus aš tiesiog neplanavau. Jaučiausi bloga mama, netikusi mama, mane draskė kaltė ir širdgėla. Labai bijojau, kad kas nepaklaustų, ar užtenka pieno, nes bijojau pasakyti, kad aš tiesiog nebežindau. Praėjus mėnesiui po vaiko gimimo buvo paskelbtas pirmasis karantinas, visi buvome uždaryti ir izoliuoti.
Paramos Svarba Artimiesiems
Jei matote, kad jums artimam žmogui blogai, tai jokiu būdu jo nepalikite. Jei pažįstate ką tik pagimdžiusią mamą, tai pirma domėkitės jos savijauta, o ne kūdikio. Jei bus sveika ir laiminga mama, tai ir kūdikiui viskas bus gerai. Pasisiūlykite pagaminti maisto, sutvarkyti namus, bent valandą pastumdyti lauke vežimą. Neteiskite, jei jai nepavyko žindyti, nepriekaištaukite, nes pagimdžiusios moters hormonai ir taip susijaukę. Ji gali pernelyg rimtai priimti kritiką. Kažkur skaičiau, kad net 70 proc. porų išsiskiria iki vaiko 2 gimtadienio. Mūsų vaikui jau 2 m. 7 mėn., tad turiu padėkoti savo vyrui, kad kartu išgyvenom tą labai nelengvą periodą. O mūsų sūnus yra tiesiog nuostabus. Labai užsispyręs, bet geresnio nė susapnuot nebūčiau galėjusi“, - pirmąjį įrašą užbaigė L.
Perfekcionizmas Ir Jo Poveikis Psichikos Sveikatai
Ar jaučiate spaudimą, kurį jums daro tobulumo troškimas? Ne, tai tikrai nėra naudinga, tai nepadeda jums išlikti motyvuotiems ar produktyviems. Pažvelkime į perfekcionizmą ir jo poveikį psichikos sveikatai iš psichologijos perspektyvos.
Kas Yra Perfekcionistas?
Perfekcionistas - tai asmuo, kuris turi pernelyg aukštus reikalavimus (dažniausiai sau). Jis visą dieną praleidžia kepdamas saldainius kalėdiniam vakarėliui, bet kai važiuojant automobiliu viršus šiek tiek ištirpsta, jis jaučiasi viską sugadinęs. Net kai viskas pavyksta pagal planą, užuot nuoširdžiai pagyręs, jis ieško ką dar galima patobulinti. Nesvarbu, ar tai būtų saldainiai, ar prezentacija darbe, ar įrašas socialiniuose tinkluose. Viskas tiesiog privalo būti tobula.
Pasak psichologų Paulo Hewitto ir Gordeno Fletto, perfekcionizmas taip pat gali būti orientuotas į kitus, kai keliame aukštus reikalavimus kitiems, arba perimtas iš aplinkos (socialiai nustatytas), pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ar universitete keliami aukšti lūkesčiai, dėl kurių atsiranda spaudimas siekti puikių akademinių rezultatų.
#
tags: #depresija #kai #negali #pasigaminti #valgi