Skyrybų psichologija: socialiniai aspektai

Įvadas

Šeima - tai ne tik visuomenės ir valstybės pagrindas, bet ir vieta, kur žmogus susipažįsta su gyvenimu bei jo socialine dimensija. Tai stipraus emocinio ryšio vieta, kurioje patiriami tiek malonūs, tiek sunkūs išgyvenimai. Tačiau ypač jautriai į nesėkmes ir problemas šeimoje reaguoja vaikai bei paaugliai, kuriems neigiamas aplinkos poveikis gali turėti ilgalaikių pasekmių. Ilgalaikiai nesutarimai ir konfliktai šeimoje gali lemti skyrybas, kurios tampa vis aktualesne problema šiuolaikiniame pasaulyje. Šiame straipsnyje aptarsime šeimos funkcijas, jų įtaką vaikui, konfliktų tipus ir priežastis, bei kaip skirtingos konfliktų rūšys veikia vaikus.

Šeimos funkcijos ir jų reikšmė

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį, šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šeima yra "lyg asmuo", vieta, kur žmogus susipažįsta su gyvenimu ir jo socialine dimensija. Ji tebėra stipraus emocinio ryšio vieta. Tačiau kuriant šeimą retai dominuoja vienas poreikis, dažniausiai jų būna keliolika. Bendro ūkio ir buities. Šios poreikių grupės atitinka žmogaus gyvenimui reikšmingiausias šeimos funkcijas. Šeimos funkcijas suprantame kaip sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigų vienų kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir t. t.) atlikimą. Bendriausia šeimos funkcija yra laimės siekimas.

1. Giminių tęsimas

Žmonių giminės tęsimas. Vaikų gimdymas yra moralinė būtinybė, nes vaikai teikia daug džiaugsmo, stiprina šeimą ir tautą, be to glaudžiai siejasi su emociniu poreikiu pratęsti save savo vaikuose. Šeimoje atsiradus vaikams, praturtėja jos narių dvasiniai ryšiai, tėvai pakartoja savo vaikystę ir jaunystę savo vaikų vaikystėje ir jaunystėje, papildo savo gyvenimo prasmę ir per savo vaikus pažįsta patį gyvenimą giliau ir pilniau.

2. Vaikų auginimas, socializacija ir auklėjimas

Vaikų auginimas - viena iš svarbiausių šeimos dvasinio gyvenimo funkcijų. Ji patenkina emocinius motinystės ir tėvystės poreikius bei visuomenės reikmes, kad gimtų daugiau vaikų ir jie geri užaugtų. J.Gutauskas rašo: “Mažai tautai yra tik vienas tikras kelias, tai veržlumas ne tiek į plotį, kiekį aukštį, į kūrybinius laimėjimus. Horizontalinę slinktį dažniausiai sulaiko gausesnės ir stipresnės tautos. Kilimas vertikalia kryptimi visada yra laisvas ir nevaržomas. Tuo kilimu apsaugoma ir tautybė”. Lietuvių tautos dvasinio atgimimo laikotarpiu tai ypač svarbu. Sustiprėtų mūsų dvasia ir dorovė. Taptų humaniškesni žmonių tarpusavio santykiai. Sudominti vaikus globalinėmis (ekologinėmis, demografinėmis, energetinėmis, lygiateisio tautų bendravimo ir bendradarbiavimo ir kt.) problemomis ir ruošti juos aktyviam įsijungimui į šių problemų sprendimą. Vaiko auklėjimo šeimoje tikslas gali būti suprastas trejopai:

• Ateities meilė - aukščiausias auklėjimo tikslas (be jo negalėtume pasiekti kitų kilnių tikslų);
• Harmoningos asmenybės išugdymas - programinis tikslas;
• Žmogaus, Lietuvos piliečio, patrioto, internacionalisto išauklėjimas.

Ateitis motyvuoja mūsų poelgius. Tėvai, augindami vaikus, tarsi sąveikauja tarp ateities, dabarties ir praeities. Ateities meilė yra lyg sintezė įvairių funkcijų. Ji bręsta drauge su žmogaus dorovingumu ir jo išsilavinimu. Išsilavinęs ir kultūringas žmogus tolesnės ateities siekia labiau ir rūpestingai derina su ja savo poelgius. Harmoningos asmenybės ugdymas savo ruožtu padeda išsaugoti visos visuomenės sveikatingumą, jos dvasingumą bei dorovingumą. Be to neįmanoma šeimos ir tautos laimė.

Taip pat skaitykite: Kaip įveikti skyrybų nerimą

3. Ūkinė ekonominė funkcija

Ūkinė ekonominė šeimos funkcija. Ji susijusi su šeimos materialinių poreikių tenkinimu, namų ūkio, šeimos biudžeto tvarkymu. Šeimoje vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą. Įsitraukę į ūkinę ekonominę šeimos veiklą sutuoktiniai ir vaikai stiprina tarpusavio ryšius, gerina šeimos mikroklimatą. Tai vyksta tuo atveju, kai tarp šeimos narių sąžiningai paskirstomos pareigos, nežeminant vienas kito. Šeimos ekonomika lyg vandens lašas atspindi sudėtingą jausmą, norų, poreikių spektrą, kuriuo vadovaujasi šeimos nariai. Ūkiniai poreikiai neretai vadinami vitališkaisiais, t. y. gyvenimiškais. Būdai būna protingi arba neprotingi, egoistiški ir altruistiniai, dirbtiniai ir iškreipti. Poreikius sunku valdyti, nes pasak graikų išminčiaus, žmonės paprastai ne tiek džiaugiasi tuo, ką jie turi, kiek sielvartauja dėl to, ko jiems neduota. Dažniausiai sutinkamas tradicinis šeimos tipas. Šeimos, kurių nariai visų pirma susirūpinę plėtoti kūrybinius sugebėjimus. Šeimos, kuriose materialiniai interesai minimalūs, nėra garbėtroškiškų siekių. “Bohemiška” šeima. Šeimos, kurios neturi savo nuomonės ir gyvenimą planuoja ne pagal savo išgales.

4. Rekreacinė funkcija

Rekreacinė (lot. recreatio - atstatymas) šeimos funkcija. Rekreacinę šeimos funkciją suprantame kaip laiką, skirtą turiningam poilsiui, fizinių ir dvasinių jėgų atstatymui, sveikatos atgavimui. Tai dvasinio komforto šeimoje kūrimas, naujų jėgų darbui, mokymuisi, kūrybiniams sumanymams kaupimas. Rekreacija nėra beprasmis laiko leidimas. Laisvalaikis - viena svarbiausiųjų socialinių vertybių, žmogaus kaip asmenybės brandumo veidrodis. Šeima geriausiai atpalaiduoja, sušvelnina ir paties žmogaus vidinius konfliktus bei psichinę įtampą. Čia susiklosto palankios sąlygos reikštis simpatijai, pagarbai, užuojautai, švelnumui, galima išsikalbėti, “išsikrauti” - neutralizuoti neigiamas emocijas. Šeima gali labiausiai atpalaiduoti nervinę-psichinę įtampą, kylančią už šeimos ribų, ypač darbe. Tačiau, kaip nurodo V.Justickis, šeima tik tada sugeba sumažinti darbe kilusią nervinę-psichinę įtampą, jeigu šeimoje ta įtampa yra mažesnė nei aplinkoje. Šeima savo rekreacinės funkcijos neatlieka, kai jos nariai negali persiorientuoti iš darbo atmosferos į šeimos aplinką, kai kiekvienas laukia atidos, paguodos ir supratimo iš kito, kai nemoka turiningai organizuoti laisvalaikio. Tada poilsio ir atsipalaidavimo ieškoma ne šeimoje. Prasideda susvetimėjimas, blogėja tarpusavio santykiai. Taip atsitinka, visų pirma, todėl, kad sutuoktiniams trūksta dvasinės darnos, tolerancijos, bendrosios kultūros.

5. Komunikacinė funkcija

Komunikacinė (bendravimo) šeimos funkcija. Komunikacija (lot. communicatio - pranešimas) - šeimos bendravimas, išgyvenimai, keitimasis patyrimu, mintimis jos nariams palaikant kontaktus su masinėmis informacijos priemonėmis (televizija, radiju, periodine spauda), literatūra, menu ir vienas kitu. Bendravimas šeimoje - tai dialogas, kurio metu kitas sutuoktinis suvokiamas kaip partneris, panašus savo pojūčiais, mintimis, svajonėmis. Tai kartu gestų, judesių, kūno kalba ir jos suvokimas. Emociniam sutuoktinių kaip partnerių pasitenkinimui, - rašo Z.Tyška, - nebūtina “didžioji” arba “tikroji” meilė. Pakanka žmogiško sentimentalumo, mokėjimo vienas su kitu elgtis, tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo. Tačiau gili meilė yra laukiamas santuokoje veiksnys. Ne mažiau svarbus yra intelektualinio bendrumo jausmas. Jis padeda sutuoktiniams geriau bendrauti vienas su kitu, kai jie vertina vienas antro asmenybę, kai žmona laiko vyrą pranašesniu šiuo požiūriu už save, o vyras - žmoną. Tada jie dažniau esti vienas kitu patenkinti. Vienas iš poreikių, už kurį žmogus, anot Aristotelio, sutiktų atiduoti auksą ir kitas brangenybes, yra tikra draugystė. Turėti tikrą draugą - tai jausti gyvenimo pilnatvę, būti laimingam. Dabar ypač aktualus emocinis ir jausminis tėvų bei vaikų prieraišumas šeimai. Sutuoktinių emocinis prieraišumas taip pat svarbus gyvenimo šeimoje reiškinys. Visiškas neigiamų emocijų įsigalėjimas, kai į sutuoktinį žvelgiama kaip į “šlykštų ir apdairų piktadarį” ir manoma, jog su juo gyventi jau nebeįmanoma. Svarbu kad tarp sutuoktinių visiškai neišnyktų .emocinis prieraišumas ir pagarba. Jie turi stengtis vyti šalin nerimą, abejones, nusivylimą, vietoj to turi stengtis suteikti džiaugsmo šeimoje. Sėkmingai bendraudami šeimos nariai jaučia vienas kito pagalbos ranką, tikisi sulaukti ir neretai sulaukia materialinės ir dvasinės paramos. Jie yra saugūs ir žino, kad vienas kito neiškeis.

6. Reguliuojanti funkcija

Reguliuojančioji šeimos funkcija. Šeima atlieka jos narių emocijų ir elgesio kontrolės funkciją. Ji skatina arba neskatina priimti visuomenės propaguojamas vertybes ir elgesio pavyzdžius. Šeimos nariai kontroliuoja vieni kitų elgesį. Tai sutuoktinių veiklų tarpusavio kontrolė, kad jie nekenktų vaikų auklėjimui ir sandraugai. Tai vaikų elgesio kontrolė, kad atitiktų šeimos, mokyklos ir visuomenės pagrindinius tikslus. Tai ir jautri vaikų kontrolė tėvų atžvilgiu reguliuojant jiems, kaip sutuoktiniams, tarpusavio santykius bei elgesį. Tai ir visos šeimos emocijų ir elgesio kontrolė kiekvieno jos nario atžvilgiu. Tai ir šeimos giminių įtaka vienų kitiems. Kiekvienoje šeimoje visi nariai turi nustatytus ir priimtus vaidmenis, kurie yra jų pačių priimti ir kitų šeimos narių jiems paskirti. Kiekvienas šeimos narys ir visa šeima turi tikslius ir neapibrėžtus vaidmenis bei taisykles. Juos nustato pati šeima. Vadovaudamasi tam tikrais vaidmenimis ir taisyklėmis, šeima turi jai būdingą užduočių - problemų sprendimo būdą. Kiekvienas šeimos narys išlaiko pusiausvyrą vienas su kitu. Šeimos lygsvara reguliuojasi pati savaime. Kuo sveikesnė šeimos psichika, tuo ji palankiau atsakys į pasikeitimus šeimos viduje. Šeimos lygsvara yra susijusi su pačios šeimos savigyna. Svarbu yra ne tai, kaip vaidmenys yra nustatyti, bet žinoti, ar yra tarp jų vidinis darnumas, t. y. ar kiekvienas šeimos narys mato save tokį, kokį jį mato kiti.

7. Seksualinių poreikių tenkinimas

Seksualinių poreikių tenkinimas. Tėvai, atlikdami jau minėtas šeimos funkcijas, kartu tvarko ir savo seksualinį gyvenimą. Vaikų gimimas šeimose dabar dažniausiai yra reguliuojamas. Seksualiniuose reikaluose moteris ir vyras yra lygūs, savarankiški. Reprodukcija nebėra vienintelis svarbiausias sutuoktinių seksualinių kontaktų motyvas. Nuo konkrečių visuomenės santykių. Sveikas seksualinis gyvenimas praturtina sutuoktinius, teikia daug malonių emocijų, mažina nervinę įtampą, išsklaido rūpesčius, stiprina draugystės, saugumo jausmą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Lytinio gyvenimo harmonija taip pat gerina sutuoktinių tarpusavio santykius.

Taip pat skaitykite: Vaikų reakcijos į skyrybas

Šeima - daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Svarbiausią vaidmenį socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes šeimoje vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Ji padeda įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, nerimą, atstatyti emocinę pusiausvyrą, niveliuoja stresus. Šeimoje labai individualiai tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai. Joje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimieji tėvai. Kartu su tėvais tvarkydami šeimos ūkį, jie išmoksta šeimyniškai ūkininkauti. Šeimoje vaikas mokosi vykdyti jos ir visuomenės užduotis. Jis išbando savo jėgas ir galimybes. Dažniausiai šeima apsaugo vaiką nuo brutalaus susidūrimo su tikrove. Šeima palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina jo protinį ir dorovinį vystymąsi. Čia jis visiškai patenkina savo emocinius poreikius (prieraišumas artimiesiems, tėvų dėmesys vaikams ir kita). Sakoma, jog žmogus “stovi ant keturių kolonų: intelekto, emocijų, valios ir doros, kurios ir apibūdina žmogaus esmę, jo vertę, jo gyvenimo būdą.” Pirmose amžiaus pakopose, vaikystėje, kol vaiko patirtis nedidelė, kol neišsivystęs vaiko abstraktus mąstymas, vaikas kupinas emocijų, kurios jo gyvenime turi ypatingą reikšmę. Todėl įvedant vaiką į šeimos, visuomenės gyvenimą, ypač svarbu veikti jo emocinį pasaulį, kuris jį artina prie aplinkos, padeda pažinti save ir kitus. Ir, jeigu šeimoje bus neigiami patyrimai, nuolatinės konfliktiškos situacijos tarp tėvų, tai gali labai neigiamai paveikti tolesnį vaiko vystymąsi. Labai svarbu formuoti teigiamas vaiko emocijas ir jomis remiantis vesti vaiką į visuomenę. Tačiau turint omenyje vaiko egocentriškumą (Ž.Piaže), svarbu, kad vaikas pirmiausia pažintų ir suprastų pats save, savo jausmus, norus, nuotaikas ir išmoktų valdyti save. Vaikas, nesuvokdamas pats savęs, nesupras ir kitų. Taigi, socializuojant vaiką šeimoje, tenka jį vesti į šeimą, į visuomenę per jį patį, per jo vidinį, ypač jo emocinį pasaulį. Vaikas turi išmokti valdyti savo jausmus, reikalui esant juos derinti prie kitų žmonių nuotaikos. Tai padės suprasti kitus žmones, orientuotis situacijoje, pritapti visuomenėje.

Konfliktai ir nesutarimai šeimoje

Kas yra konfliktas?

Lotynų kalbos žodis "conflictus" reiškia susidūrimą. Konfliktas - tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, susidūrus nesuderinamiems motyvams, interesams, nuomonėms ar nuotaikoms. Viena iš bendravimo funkcijų - sumažinti konfliktą ir atstatyti pažeistą savąją vertę. Konfliktai sukelia stiprius emocinius išgyvenimus, nes žmogus nenori prarasti savąjį Aš. Santuokinis bendravimas yra intensyvus, todėl nenuostabu, jog jame yra konfliktų. Literatūroje apie konfliktus dažniausiai analizuojamos konfliktų kilimo priežastys ir pretekstai. Konfliktai ne visuomet staiga prasideda.

• Artimo žmogaus vengimas.
• Problemos diskusija.
• Argumentų ieškojimas.
• Kova 1.
• Kova 2.
• Kova 3.

Tokia konflikto seka įmanoma, bet nėra būtina sutuoktinių tarpasmeniniame bendravime. Be jokios abejonės, bendravimo kultūrai poveikį daro sutuoktinių išsilavinimas. Statistiniai tyrimai rodo, kad įvairūs kūno sužalojimai, net nužudymai, įvyksta dėl buitinių nesutarimų ir nepriklauso nuo įvykdžiusiojo socialinės bei visuomeninės padėties, jo pareigų, amžiaus, išsilavinimo, tautybės. Pagarbos, pakantumo kito nuomonei stoka, menki buitiniai ginčai virsta nuolatiniais barniais, vaidais. Drama dažniausiai prasideda spontaniškai. Kokios nors smulkmenos tampa didelės tragedijos priežastimi. Taigi konfliktas konfliktui nelygus. Nuomonių skirtumas arba nesutarimas gali skatinti geriau apmąstyti savąją nuomonę ir teisėtai gali būti intelektualinio gyvenimo varikliu. Kaip teigia K. G. Jungas: „sveika ir normali visuomenė yra tokia, kur žmonės, kaip įprasta, nesutaria, nes visuo…

Skyrybos socialiniai, psichologiniai ir edukaciniai aspektai

Skyrybos - sudėtingas procesas, turintis įtakos ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Svarbu suprasti skyrybų išgyvenimo stadijas, vaiko emocines reakcijas ir socialinės adaptacijos mokykloje ypatumus.

Skyrybų išgyvenimo stadijos

Skyrybų procesas gali būti suskirstytas į kelias stadijas:

Taip pat skaitykite: Naujas gyvenimas po skyrybų

1. Nutolęs priešstresinis periodas: Šioje stadijoje jaučiamas atitolimas nuo partnerio, tačiau sprendimas skirtis dar nėra priimtas.
2. Betarpiškas priešstresinis periodas: Intensyvėja konfliktai ir nesutarimai, svarstoma apie skyrybas.
3. Betarpiško postresinio periodo skyrybų stadija: Priimamas sprendimas skirtis, vyksta skyrybų procesas.
4. Nutolęs postresinis periodas: Pradedama naują gyvenimo etapą po skyrybų.

Vaiko emocinės reakcijos į tėvų skyrybas

Vaikai į tėvų skyrybas reaguoja skirtingai, priklausomai nuo amžiaus, asmenybės ir šeimos situacijos. Dažniausios emocinės reakcijos:

• Neigimas: Nenorima pripažinti, kad tėvai skiriasi.
• Nerimas, vienišumas, tėvų pasirinkimo dilema: Jaučiamasi nesaugiai ir baiminamasi dėl ateities.
• Praradimo baimė: Bijoma prarasti vieną iš tėvų.
• Liūdesys, nusivylimas, depresija: Jaučiamas didelis sielvartas ir praradimas.
• Pyktis: Pykstama ant tėvų dėl skyrybų.
• Svajonės apie šeimos susijungimą, kaltės jausmas: Tikimasi, kad tėvai vėl bus kartu, jaučiamasi atsakingiems už skyrybas.

Vaiko socialinės adaptacijos mokykloje ypatumai

Vaiko, patyrusio tėvų skyrybas, socialinė adaptacija mokykloje gali būti sudėtinga. Vaikas gali tapti uždaras, vengti bendravimo su klasės draugais ir mokytojais. Svarbu, kad mokytojai ir mokyklos psichologai būtų informuoti apie vaiko situaciją ir galėtų suteikti jam reikiamą pagalbą.

Skyrybų priežastys ir pasekmės

Psichologas Karolis Poderis teigia, kad tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus porų pagrindinės skyrybų priežastys išlieka panašios. Dažniausiai sprendimą skirtis lemia prasta komunikacija, neištikimybė, nuolatiniai konfliktai, smurtas, nesuderinamos vertybės ar finansiniai nesutarimai. Vis dėlto kontekstas, priduria pašnekovas, skiriasi - jaunuose šeimose dažnai svarbiu faktoriumi, galinčiu nulemti skyrybas, tampa lūkesčių nesutapimas, vaikų auginimo stresas, karjeros pradžia, smarkiai besikeičianti tapatybė.

Vyresnio amžiaus porų skyryboms įtakos turi „tuščio lizdo“ sindromas (kai užauga ir namus palieka vaikai), pasikeitusios prioritetų ar sveikatos sąlygos, ilgametis nepasitenkinimas ar motyvas „nebebūti vedusiu tiesiog iš įpročio“. Antra ar trečia santuoka turi didesnę riziką nutrūkti, taip pat pastebima, kad moterys dažniau inicijuoja „pilkųjų skyrybų“ procesą.

Skyrybų įtaka vaikams

Vaikai dėl skyrybų traumą patiria visuomet - jie išgyvena atstūmimo, nereikalingumo, nesaugumo jausmus, jaučia gėdą, kaltę, menkavertiškumą, baimę, pyktį. Su kiekvienu iš šių skyrybų poveikiu tėvai turi dirbti tikslingai, kad vaikų išgyvenimai būtų kuo mažesni.

Kaip sumažinti vaikų patiriamą traumą?

Svarbu sukurti vaikų pasitikėjimą abiem tėvais. Taip pat svarbu išmokyti vaikus valdyti stresą ir pykčio priepuolius. Svarbu sukurti artimą tėčio ir mamos ryšį su vaiku. Jei toks ryšys bus, vaikas įsiklausys į tėvų pamokymus ir nueis „takais dorybės“. Jei tokio artimo ryšio nebus, vaikas nueis „klystkeliais“.

tags: #skyrybos #psichologija #socialinis