Senėjimas - neišvengiamas procesas, tačiau kiekvienas žmogus sensta individualiai. Vieni jau būdami penkiasdešimties tarsi pasiduoda, o kiti tuo pačiu metu vis dar aktyviai sportuoja, bendrauja ir planuoja naujas veiklas. Kas lemia šiuos skirtumus ir kaip sėkmingai įveikti senėjimo iššūkius? Apie tai kalbamės remiantis psichologinių knygų įžvalgomis apie senatvę.
Biologiniai senėjimo aspektai
Senėjimas suprantamas skirtingai, net ir tai, nuo kada pradedame senti. Žmonės dažnai mąsto kategorijomis „jaunas - senas“, bandydami nubrėžti ribas, pavyzdžiui, nustatyti amžių, nuo kada „prasideda“ senatvė. Biologiniu požiūriu, senėjimas yra sudėtingas procesas, vykstantis skirtinguose biologinės hierarchijos lygiuose. Molekulių lygmenyje senėjimas prasideda anksčiau, nei mes pastebime. Su amžiumi kaupiasi DNR pažaidos, šalutiniai metabolizmo produktai, keičiasi ląstelių charakteristikos ir vyksta biocheminiai pokyčiai. Mokslas dar negali išsamiai paaiškinti senėjimo proceso, tačiau ieško už senėjimą atsakingų genų, tyrinėja biocheminius kelius ir studijuoja ilgaamžius žmones. Iki trečdalio senėjimo ypatumų lemia genetika, tačiau svarbi ir sveikata, ligos bei gyvenimo būdas.
Psichologinė senatvės perspektyva
Psichologijoje senėjimas gali būti tyrinėjamas įvairiais pjūviais. Raidos psichologijoje senatvė apibrėžiama remiantis amžiaus kriterijumi, atskaitos tašku laikant 60-65 metus. Ankstyvuoju laikotarpiu keičiasi socialinis statusas, tačiau fizinė sveikata paprastai yra gera. Viduriniu ir vėlyvuoju laikotarpiu susiduriama su sveikatos iššūkiais, siaurėja socialinių kontaktų spektras. Neuropsichologijoje senėjimo procesai tyrinėjami per kognityvinių procesų pokyčius. Lėtėja informacijos apdorojimo tempas, sunkiau išmokti naujų dalykų, tačiau gerėja kalbiniai gebėjimai ir išlaikomi įgūdžiai. Kognityvinių funkcijų pokyčiai vyksta individualiai, todėl negalima apibendrintai teigti, kad visi vyresnio amžiaus žmonės yra lėtesni ar turi atminties sunkumų.
Svarbu apsibrėžti, apie kokį senėjimą kalbame: normalų, patologinį ar optimalų. Optimalus senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau jei žmogus turi vidinių psichologinių resursų, jis gebės rasti balansą tarp praradimų, iššūkių ir atradimų bei išminties. Senstant mažėja pajėgumai, todėl vyresniame amžiuje siaurinami interesai ir mažinamas veiklų skaičius. Sveiko senėjimo atveju veiklų kiekybę keičia kokybė. Pavyzdžiui, intensyvėja santykiai su artimaisiais, kuriamos ir palaikomos tradicijos, o santykis su anūkais tampa intensyvesnis. Mažesnis veiklų skaičius leidžia vyresniems žmonėms prisitaikyti prie senatvėje kylančių iššūkių.
Iššūkiai senstant
Mūsų visuomenėje stiprus jaunystės ir kūno kultas. Vyresniems žmonėms sunku būti matomiems ir įvertintiems. Jie rečiau patenka ant žurnalų viršelių ir tampa gyvenimo būdo laidų herojais. Kai kuri nors visuomenės grupė yra nepakankamai matoma, sunkiau pastebėti ir suprasti jos poreikius. Kita problema - galimybė būti įvertintam. Įvertintam ne dėl formalių humanistinių paskatų, o dėl to, kad tikrai kažką gerai išmanai, esi profesionalas, gali pasiūlyti sprendimą, turi unikalios patirties. Dažnai vadovai yra jaunesni už pavaldinius, skatinama lyderystę atiduoti jaunimui, kuris yra veržlus, inovatyvus, tačiau dažnai ir neišnaudojantis vyresnių bendradarbių potencialo.
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
Senatvė atneša pokyčių abiem lytims. Keičiasi tiek vyrų, tiek moterų socialiniai ir šeimos vaidmenys, su lytimi susiję lūkesčiai. Tam tikra prasme vyresnis amžius vyrus ir moteris sulygina - pensininko statusas yra vienodas, išnyksta su lytimis susijusi socialinio statuso ir pajamų nelygybė. Visgi net ir vyresniame amžiuje moterų statusas visuomenėje išlieka mažiau palankus. Vyresnio amžiaus moterys susiduria tiek su diskriminacija dėl amžiaus, tiek su diskriminacija dėl lyties.
Santuoka ir seksualumas senatvėje
Santuokoje pasitikti senatvės nešamus pokyčius tenka kartu su kitu žmogumi. Santuoka yra nuolatinis procesas - gyvenimo ir buvimo kartu procesas. Po truputėlį keisdamiesi patys, keičiame ir santykį su šalia esančiu žmogumi. Svarbu suvokti, kad pokyčiai yra neišvengiami, ir būti atviriems jiems. Poroje reikia nuolat ieškoti naujų būdų žaisti, suprantant žaidimą kaip veiklą, kuri jungia, kurioje smagu būti kartu. Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir žaidimai, tačiau svarbiausia, kad vis dar norėtųsi žaisti kartu. Jeigu dar iki senatvės buvo padėti tvirti santykių pamatai, sukurtas pasitikėjimas vienas kitu, pagarba ir draugystė, tai senatvėje ji tampa nepaprastai stipriu resursu, padedančiu ištverti senatvės negandas ir praradimus.
Fizinis artumas ir seksualiniai santykiai yra svarbūs poros ryšiui ne tik jauname amžiuje, bet ir senatvėje. Tradiciškai manoma, kad vyresnės moterys yra aseksualios, menopauzė siejama su lytinio gyvenimo pabaiga. Iš tiesų kai kurioms moterims dėl menopauzės sukeltų hormoninių pokyčių seksualiniai santykiai gali tapti nemalonūs ar skausmingi. Tačiau tai nėra norma, o problema, apie kurią vertėtų pasikalbėti su ginekologu ir pabandyti rasti sprendimą. Bėgant laikui, keičiasi ir vyrų seksualiniai poreikiai bei pajėgumas. Kartais jau moterims kyla nerimas ir įtarimai neištikimybe, jei partnerio seksualinis interesas mažėja.
Vienišumas ir socialiniai ryšiai
Dažnas žmogus senatvėje labiausiai bijo likti vienišas. Tačiau statistika rodo, kad būtent senyvame amžiuje žmonės labiausiai išgyvena vienatvę. Vienišumas psichologijoje yra suprantamas kaip savijauta, o ne kaip kontaktų kiekis ar socialinio tinklo dydis. Vieniši žmonės turi aukštus streso hormono kortizolio rodiklius, o tai neigiamai veikia imuninę sistemą, skatina uždegiminius procesus, didina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką. Sumažinti vienišumą ir lengva, ir sunku. Sunku, nes vyresniame amžiuje siaurėja veiklų ir interesų, todėl prikalbinti vyresnį žmogų bandyti kažką naujo nėra lengva. Imantis naujos veiklos ar atsidūrus nepažįstamoje aplinkoje, greičiausiai ryškiau pasijus senatvės sukelti pokyčiai - bus sunkiau prisitaikyti, išmokti, reikės daugiau fizinių ir psichologinių resursų, todėl tai kelia nemažą stresą. Bandant įtraukti vyresnio amžiaus žmogų į naujas veiklas pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas žmogų iš tikro domina, o tada padėti rasti grupelę, kursus ar veiklą, kur tai galėtų būti realizuota. Kita vertus, vienišumo jausmą sumažinti padeda labai paprasti dalykai: paprastas pokalbis ir išklausymas, reguliarus skambutis, ryšių tarp šeimos kartų stiprinimas, bendravimas su anūkais, patarimo paprašymas ir leidimas vyresniam žmogui mus mokyti to, ką jis gerai išmano. Mes turime poreikį sietis su kitais ne vien dėl egoistinių paskatų, o todėl, kad mums labai svarbu būti naudingiems.
Veiksniai, padedantys sveikai ir laimingai senti
Sėkmingas senėjimas turbūt galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokiame amžiuje išlaikomas pasitenkinimas gyvenimu, įsitraukimas į įvairias veiklas, darbingumas, smalsumas ir augimas, gebėjimas kurti ir palaikyti darnius santykius, gera fizinė sveikata, prasmė ir darna su savimi bei transcendencija. Visa tai yra tiesiog kokybiškas, autentiškas kasdienis gyvenimas. Darniai būdami su savimi ir kitais kiekvieną dieną, laimingai ir senėjame. Moksliniai tyrimai randa ryšių tarp šeiminės padėties ir laimingesnės senatvės - vedę žmonės, ypač vyrai, yra sveikesni ir laimingesni. Žmonės, kurie aktyviai užsiėmė profesine veikla, aktyviai naudojo savo kognityvinius gebėjimus, ilgiau juos išsaugo ir vyresniame amžiuje. Didesnį draugų būrį turintys žmonės taip pat yra laimingesni ir aktyvesni. Aktyvus sportas ir kitos stimuliuojančios veiklos padeda užtikrinti mūsų smegenų sveikatą ir sumažinti senatvinių ligų riziką. Tačiau visa tai tik to bendro kokybiško gyvenimo detalės. Jei aš šiandien turiu ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti, kuriu ir branginu savo santykius ir sveikatą, gyvenimas man įdomus ir aš noriu jį patirti, senatvė tikriausiai tiesiog po truputėlį ateis ir švelniai apglėbs per daug apie ją negalvojant.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?
Su tuo susijęs ir kitas įdomus senėjimo psichologijos aspektas - subjektyviai suvokiamas amžius. Moksliniai tyrimai rodo, kad subjektyviai suvokiamas jaunesnis amžius yra susijęs tiek su geresne sveikata, didesniu aktyvumu, tiek su ilgesniu gyvenimu.
Pozityvus požiūris ir aktyvus gyvenimas
Knyga „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senėjimą“ analizuoja senėjimą įvairiausiomis kategorijomis ir aspektais, nuo sveikatos, finansų, užimtumo iki eutanazijos; aptariami religiniai, kultūriniai, socialiniai skirtumai vakariečių ir Rytų visuomenėse. Pripažįstama - kiekviename amžiaus tarpsnyje yra ir gerų, ir blogų dalykų, o senatvėje ypatingai, nes tai laikotarpis, kuomet artėjame prie finišo.
Svarbiausia yra požiūris. Tyrimai rodo, kad gyvenimo trukmę ir atsparumą demencijai lemia ne tik sveikas gyvenimo būdas, bet pirmiausia - pozityvus požiūris, nuolat treniruojami lingvistiniai gebėjimas ir gebėjimas tramdyti kenksmingas emocijas.
Vos tik atsipalaiduojame, pagalvojame - jau viską turiu, dabar galiu tiesiog būti ir džiaugtis gyvenimu, tai yra kelias… greitkelis į mirtį. Nes mes turime nuolatos patirti stresą. Tokį, kuris yra „varikliukas“, ne žudantis. Be to negalime gyventi, kaip ir be galimybės bent minimaliai kontroliuoti savo gyvenimą, imtis atsakomybės. Tai rodo daugybė tyrimų.
Neatsitiktinai knygoje kalbama apie japonų sąvoką ikigai, nurodančią tai, kas suteikia žmogui tikslo jausmą, priežastį gyventi. Ikigai yra pomėgis, tai, dėl ko tu nori kiekvieną rytą keltis iš lovos.
Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją
Senėjimo baimės ir vienatvė
Žmonės bijo, kad liks neįgalūs, nebegalės savimi pasirūpinti ir bus priversti likti be savo gyvenimo kontrolės. Dar vienas senatvės „baubas“ - vienatvė. Senatvė vieniša. Tai tiesa. Bet kontaktų mažėjimas vyksta pamažu.
Man atrodo, kad senjorų klubai yra labai bloga vieta - tai vieta, kur galima labai greitai pasenti. Blogai, kai daug vyresnių žmonių ir jie bendrauja tiktai tarpusavyje. Aš manau, kad tokiose vietose turėtų būti įtraukiami skirtingo amžiaus žmonės. Vaikams yra gerai, kai suaugę žmonės šalia, o vyresniems reikia pasitempti prie jaunų žmonių.
Tyrimai rodo, kad teisė priimti sprendimus patiems ilgina gyvenimo trukmę. Gyvenimo kontrolė labai svarbi. Tad patarimas vaikams, kurie rūpinsitės artimaisiais jų senatvėje - nepersistenkite, palikite bent mažytę kontrolę.
Labai svarbu uždegti sau žalią, ne tą raudoną mygtuką. Jei kūnas susilpnės - vis tiek galima stiprinti dvasią.
Biblioterapija ir knygų poveikis
Skaitymas labiausiai padeda, kai žmogui trūksta žinių, pavyzdžiui, informacijos apie savo fizinės ar psichinės sveikatos būklę, apie santykių su kitais kūrimą. Savipagalbos knygos turi dvejopą poveikį: ir teigiamą, ir neigiamą. Gera jose tai, kad skaitantis šias knygas žmogus daugiau susipažįsta su savimi ir savo problemomis, žvilgteli į savo vidų ir mažiau dėl visko kaltina aplinkybes ar kitus žmones. Taip nuveikiamas nemenkas darbas, išpurenama dirva pokyčiams ar išgijimui, galbūt net ieškoma profesionalios pagalbos. Tačiau gali atsitikti ir kitaip. Būna, kad iš pagalbos sau knygų žmogus sužino, kas jam yra ir kodėl, atlieka kelis knygose rekomenduotus pratimus ir nusprendžia, kad darbas su savimi baigtas. Knyga perskaityta! Po kiek laiko, grįžus simptomams ar sunkumams, perskaito dar vieną knygą ir vėl kuriam laikui ,,pasveiksta“. Toks „gydymasis“ labai apsunkina galutinį pasveikimą, pavyzdžiui, išgyvenant nuoskaudų kartėlį, depresiją ar netekties gedulą. Nes manydamas, kad pats gali sau padėti, žmogus nesikreipia pagalbos, užsisklendžia, tampa „daktaru“. „Aš pats viską žinau, - sako toks savigalbos knygų skaitytojas. - Ką man tas psichologas gali pasakyti“. Profesionalios pagalbos toks „apsiskaitęs“ asmuo kreipiasi labai retai ir tik tada, kai liga pasiekia kritinę stadiją. Gera knyga būtų ta, kuri praplėstų žmogaus sąmonę ir padėtų suvokti, kad pagalbos paprašyti nereiškia nusižeminti.
Knygos padeda iltisėti, praplėsti akiratį, susidėlioti savo patirtį, stiprėti. Daug ko išmokau būtent skaitydama - apie žmogaus prigimtį, santykius, elgesio motyvus. Būna, kad atsivertusi knygą pakeliauju po tolimas šalis, pagyvenu šalia labai įdomių žmonių, mokausi mylėti, atjausti - visa tai mane praturtina. Vienos daugiau, kitos mažiau, bet kiekviena knyga kažkuo praturtino mano gyvenimą.
Rekomenduojama paskaityti knygas, kurios padėtų geriau suvokti save arba savo situaciją. Mano siūlymai paskaityti dažniausiai būna edukacinio pobūdžio.
Psichologinis amžius ir jaunystė
Žmogaus amžius yra chronologinis, biologinis ir psichologinis. Tai tarpusavyje gali visiškai nesutapti, nors šiek tiek ir koreliuoja. Tas neatitikimas tarp to, kaip tu jautiesi ir kiek metų pragyvenai, ir yra psichologinis amžius. Tai yra būtent jautimasis.
Kai sakoma, kad žmogus psichologiškai yra jaunas, turima omenyje, jog jis stiprus, suaugęs - galbūt toks, koks buvo trisdešimties ir panašus išlikęs visą laiką. Jaustis psichologiškai jaunam reiškia norėti kažko naujo, būti aktyviam, socialiam, energingam. Svarbus dalykas - noras susidraugauti su naujais žmonėmis. Dar vienas psichologinės jaunystės bruožas - gebėjimas svajoti, turėti ambicijų nuveikti ką nors didesnio ir nesijausti jau viską padariusiam. Taip pat svarbus psichologinės jaunystės indikatorius - ar žmogui patinka dabartinė mada ir laikmetis.
Kuo vėliau žmogus pradeda viską daryti, tuo ilgiau jis jaučiasi jaunas. Tačiau, kai apsidairai aplinkui, nedaugeliui tai lengvai pavyksta.
Kad žmogui prasidėjo vidurio amžiaus krizė, galima suprasti iš to, jog pasikeičia jo laiko skaičiavimas. Iki tam tikro laiko žmogus skaičiuoja, kiek jam metų, o nuo tam tikro momento, jis staiga susimąsto: o kiek man jų dar liko?
Kadangi išeiti į pensiją nėra ruošiamasi, taip nutikus žmonės dažnai nemoka organizuoti savo laiko. Jie kažką daro, šluostinėja, „trinasi“ po namus, bet jiems tai nesuteikia tokio pat malonumo kaip rimta darbinė veikla, nes čia jau nebe ta dėmesio koncentracija.
Mūsų visuomenėje seno žmogaus vaidmuo yra labai prastas. Jis nėra nei pagarboje, nei dėmesio centre - tarsi nurašytas. Senas žmogus anksčiau buvo vertinamas, nes perduodavo savo patirtį, tačiau šiandien progresas, kompiuterinės technologijos taip greitai kinta, kad būdamas 30-ties tu jau gali būti per senas, norėdamas įsidarbinti su tuo susijusioje srityje.
Senstant kognityviniai gebėjimai mažėja arba išlieka beveik nepakitę, priklausomai nuo asmeninės motyvacijos. Stabdomas protinę veiklą, skatinamas senėjimo procesas. O jei vyresnio amžiaus žmogus randa tai, ką dar galėtų išmokti, jis ir nesensta.
Išmintį galima apibūdinti kaip aukšto lygio patirtinių žinių sistemą, kuria remdamasis žmogus arba pats gali ką nors labai tiksliai nuspręsti, arba labai tikslų patarimą duoti kitam. Be to, tose žiniose esama ir proto, ir gerumo. Jos yra „jausmingos“ bei aprėpia egzistencinius klausimus. Grįžtant prie senatvės privalumų - tai ir ypatingas ramybės jausmas. Kai kurie seni žmonės būna ir nepaprastai geri. Jie nori kitam atiduoti ir tą savo varganą „kapeiką“, ir nesiskundžia, nors tikrai turėtų kuo, tačiau prašo, kad verčiau jam papasakotum apie save. Dar vienas senatvės privalumas, kad kai kurie seni sveiki žmonės iš tiesų geba būti čia ir dabar. Jie jau negalvoja, kad reikia dar kažkur nubėgti, kažką nuveikti, tačiau tiesiog būna, mėgaujasi, stebi aplinką, geriau pajunta. Kad senatvė būtų laiminga, labai svarbu, kad žmogus gebėtų atsiriboti nuo fizinio skausmo, diskomforto, išmoktų ramiai ištverti savo negalavimus. Taip pat reikia išmokti susitaikyti su praradimais, iš pradžių - grožio, galios, vėliau - artimų žmonių.
Vis dėlto, kad gilioje senatvėje žmogus jaustųsi gerai, jis turi turėti draugų. Jei jų turi 15, penkiems mirus dar lieka dešimt. O senam žmogui į širdį įsileisti naują draugą labai sunku. Taip pat labai svarbu, kad senas žmogus nuolat bendrautų, kalbėtų. Tos močiutės, kurios iš ryto paima telefoną, o jį padeda tik vakare, elgiasi labai teisingai ir ilgai gyvena. Taip pat svarbus artimas ryšys su vaikais, tačiau be priklausomybės.
Senatvėje labai svarbus ir fizinis judėjimas, kuris pagerina netgi sveikimą nuo ligų. Vadinasi, senatvėje geriau pačiam nusivalyti dulkes, išsišluostyti grindis, nei tai perleisti kitam.
Psichologinė jaunystė nepriklauso nuo amžiaus, o nuo to, kiek susigaudai savyje ir nori tobulėti. Kuo anksčiau, tuo geriau. Nuo pat ankstyvo senėjimo pradžios - t. y. to momento, kai ėmei skaičiuoti laiką, kiek tau liko gyventi. Labiau reikia rūpintis psichologine, sielos sveikata, taip pat turėti troškimų, gerų stiprių jausmų savo artimui, susirasti sau iššūkių, mokytis ir tobulėti.
Paguoda ir knygos apie senatvę
Artimųjų mirtis, sunkios ligos, senatvė - nė vieno žmogaus gyvenimas neišvengia sudėtingų vienatvės, nevilties etapų, keliančių daugybę klausimų. Kokiais būdais paguosti save, kad neužvaldytų kančią lydintys baimės, pykčio, pavydo jausmai? Kaip išbūti su kenčiančiu žmogumi ir laiku atrasti jo skausmą malšinančius žodžius? Kodėl kartais taip sunku leistis guodžiamiems? Negandos ir sunkumai - tai gyvenimo nuomos mokestis. Tačiau su jais susidoroti gali pavykti tik išmokus teikti ir priimti paguodą.
tags: #psichologines #knygos #apie #senatve