Įvadas
Psichologija - mokslas, nagrinėjantis žmogaus ir gyvūnų vidinį pasaulį, jo atsiradimo priežastis bei psichinės veiklos dėsningumus. Šiame straipsnyje apžvelgsime psichologijos pagrindus, įskaitant psichikos sampratą, tyrimo metodus, pagrindines mokslo šakas, mokyklas, jutimus, suvokimą, atmintį, mąstymą ir kitus svarbius aspektus. Aptarsime slenksčius, suvokimo ypatumus, rūšis, iliuzijas, individualius skirtumus bei atminties procesus.
Psichologijos Samprata ir Tikslai
Psichologija siekia aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir žmogaus elgesio ypatybes. Be to, ji siekia tobulinti žmogaus veiklą, žmogaus ir mašinos sąveiką bei nagrinėti žmogaus elgesį ekstremaliose situacijose. Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Psichikos Samprata ir Struktūra
Psichika - tai gyvo organizmo savybė atspindėti aplinką. Ją sudaro psichiniai procesai, būsenos ir savybės. Psichikos procesai yra dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išorinėms ar vidinėms paskatoms ir baigiasi joms nutrūkus. Tai apima pažinimo, jausmų ir valios procesus. Psichinės būsenos yra reiškiniai, kurie yra pastovesni nei psichikos procesai. Psichinės savybės yra sąlygiškai pastovūs reiškiniai, pasikartojantys atskiriems individams sąveikaujant su aplinka ir nepriklausantys nuo konkrečių poveikių.
Pagrindinės Psichologijos Kryptys
Biheviorizmas
Bihevioristai teigė, kad mokslas gali tirti tik tai, ką galima išmatuoti, užrašyti ir pakartoti eksperimentu. Jie teigė, kad psichologija gali tirti tik žmogaus elgesį, o ne jo vidinius pergyvenimus. Šios teorijos šalininkai ieškojo metodų, tinkamų reguliuoti žmogaus elgesiu. Pradininkas Džonas Votsonas teigė, kad įvairios emocijos atsiranda sąlyginių refleksų pagrindu. Skineris teigė, kad žmogaus elgesį galima formuoti pastiprinant teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis. Tačiau ši teorija neapima asmenybės visumos, ignoruodama jausmus, vidinius pergyvenimus, gyvenimo tikslus, vertybes, prasmę, fantazijas, svajones ir sapnus.
Froidizmas (Psichoanalizė)
Froidizmas, kurio pradininkas yra Sigmundas Froidas, žmogaus psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o jų svarbiausiuoju - seksualinį potraukį (libido). Froidas teigė, kad šis potraukis su įvairiomis savo atmainomis, sudarančiomis pasąmonės turinį, stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti. Žmogaus sąmonė gali tuos potraukius kontroliuoti, o prieštaraujančius žmogaus mąstysenai ir elgsenos normoms - vėl „išstumti“ į pasąmonę. Tačiau, negalėdami tiesiogiai prasiveržti į sąmonę, potraukiai stengiasi į ją patekti užmaskuota forma, pasireikšdami sapnų vaizdais, klaidingais veiksmais, klinikiniais simptomais ir kitaip. Psichikos gelmėse glūdintys neįsisąmoninti potraukiai yra svarbiausias veiklos akstinas, jo kūrybos šaltinis ir motyvas. Froidizmas pradėjo plačiai tirti „giliuosius“ žmogaus psichikos sluoksnius.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Humanistinė Psichologija
Humanistinė psichologija pabrėžia unikalios žmogaus asmenybės svarbą, atvirumą keitimuisi ir saviaktualizacijai. Ji remiasi nuostata, kad žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti.
Jutimas ir Suvokimas
Pažinimo procesais vadinami psichikos reiškiniai, kuriais žmogus gauna informaciją apie išorinę tikrovę bei patį save. Skiriamas sensorinis ir loginis pažinimas. Jutiminiu (sensoriniu) pažinimu laikomas tiesioginis daiktų ir reiškinių savybių pažinimas, kai tie daiktai, reiškiniai veikia jutimo organus. Jutimu palaikomas paprasčiausias gyvo organizmo ryšys su išorine aplinka ir jo paties vidiniais būviais.
Pojūčių Sistema
Pojūčiai - daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdai mumyse. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.
Pojūčių Susidarymo Mechanizmas
Pojūčių susidarymo anatominis - fiziologinis mechanizmas yra labai sudėtingas. Pagrindiniai jo skyriai:
- Receptoriai: tai periferinis nervo galas, skirtas priimti padirginimus.
- Perdavimo skyrius: kurį sudaro receptorių su smegenų centru jungiamieji įcentriniai (aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nervai. Jie perduoda jaudinimo energiją į centrinę nervų sistemos dalį ir iš jos į periferiją.
- Centras smegenyse: atliekantis jaudinimo impulsų įvertinimo operacijas, kurio dėka ir atsiranda regėjimo, girdėjimo, skonio ir kt. pojūčiai.
Pojūčių Rūšys
Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą yra:
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
- Kontaktiniai: skonio, lietimo, skausmo ir kt. pojūčiai.
- Distanciniai: regėjimo, girdėjimo, vibracijos ir kt. pojūčiai.
Pagal receptorių išdėstymą:
- Išoriniai: kurių receptoriai yra organizmo paviršiuje ar netoli jo (eksteroreceptoriai) - regėjimo, girdėjimo ir kt.
- Vidiniai: laikomi tie, kurių receptoriai yra organizmo viduje (interoreceptoriai) - alkio, troškulio.
Rega
Rega užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Regėjimo receptorius yra akys. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Galima sakyti, kad regos pojūčiai yra spalvų pojūčiai. Transdukcija - procesas, kai jutimo sistema dirgiklio energiją paverčia nerviniais pranešimais. Akis gauna šviesos energiją ir paverčia ją elektrocheminiais nervų sistemos procesais. Žmonės linkę matyti - raudoną, geltoną, žalią, mėlyną, violetinę spalvas. Lygiagretusis apdorojimas - smegenys apdoroja atskirus dėmenis iš karto (spalvą, gylį, judėjimą…). Aklasis regėjimas - gebėjimas reaguoti į kažką sąmoningai nesuvokiamo. Haringo oponentinių procesų teorija - yra du papildomi spalvų, regos procesai: vienas atsakingas už raudonos ir žalios, kitas - geltonos ir mėlynos spalvų suvokimą.
Klausa
Klausos pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai. Klausos pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinės paskirtis yra oro virpesių priėmimas ir jų nukreipimas į vidinę ausį. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios garsai sklinda. Garso aukštis priklauso nuo garso bangų ilgio ir dažnio.
Lyta
Lyta - tai toks odos ir judėjimo pojūčių derinys, gaunamas apčiuopiant įvairius daiktus. Lietimo taškai yra nevienodai pasiskirstę odos paviršiuje. Lietimo pojūčiai, jungdamiesi su judėjimo pojūčiais, leidžia pažinti daiktų formas ir atstumus tarp jų specifiniais apčiuopimo judesiais. Yra spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo jutimai.
Skonis
Skonio pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Skonis yra cheminis jutimas. Jutimo sąvoka - tai dėsnis, kai vienas pojūtis gali veikti kitą.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Uoslė
Uodimo pojūčio dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios į nosies ertmę. Tai - cheminis pojūtis. Gali sukelti prisiminimus ir jausmus.
Kinestezija
Kinestezija (judėjimo pojūčiai) - jų receptoriai yra raumenyse, sausgyslėse ir sąnarių raiščiuose. Jie dirginami judinant kūno dalis, nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje. Nuolatinis kinestezinių jutimų palydovas - pusiausvyros pojūtis. Esant kokiems nors atskirų organų sutrikimams, atsiranda neigiamų emocinių būsenų.
Bendrieji Pojūčių Dėsningumai
Sugebėjimas pajusti dirginimus yra vadinamas jautrumu:
- Absoliutiniu jautrumu laikomas sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius.
- Skyrimo jautrumas - sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus.
- Sensibilizacija (įjautrinimas) - jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos.
- Pojūčių sąveika - vienų pojūčių jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių įtakos (pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą).
- Sinestezija - pasireiškia tuo, kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti ne tos pačios rūšies pojūčių (garsai gali sukelti spalvas, temperatūras, skonio ir kitus pojūčius).
Jutimo Slenksčiai ir Adaptacija
Jutimas (procesas) - tai ilgiau ar trumpiau trunkąs procesas, objekto atskiros savybės vaizdo (pojūčio) formavimas. Jutimas - pojūtis (rezultatas) - tai yra daiktų ar reiškinių savybių bei organizmo vidinių būvių tiesiogiai veikiančių jutimo organus atspindys - vaizdas. Jautrumas - tai jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikros jėgos (intensyvumo) dirgiklį ir jo kitimus.
Absoliutinio jautrumo slenkstis - (absoliutus žemutinis pojūčio slenkstis) yra minimalus dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį (šviesa, garsas, kvapas, skonis).
Skyrimo slenkstis yra minimalus dirginimų pasikeitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojūčių pasikeitimą. Dirgikliai, kurių dydis yra žemiau slenksčio, pojūčio nesukelia. Tokią nervų sistemą veikiantys, bet pojūčio nesukeliantys dirgikliai vadinami ikislenkstiniais.
Adaptacija - jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo. Stipri adaptacija pastebima regėjimo, uodimo, lietimo ir temperatūros pojūčiuose. Silpna adaptacija pastebima klausos ir skausmo pojūčiuose (pvz.: šaltas vanduo po kiek laiko tampa puikiu).
Suvokimas
Daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus, vadinamas suvokimu. Suvokimas - yra daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas yra procesas, suvokinys - rezultatas. Suvokimai priskiriami jutiminiam pažinimui. Reikšmingą suvokimo dalį sudaro vadinamieji percepciniai judesiai (akių judesiai, suvokiant regimus daiktus ir kita). Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu, kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu - jutimu. Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų bei reiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiems priklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis (pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties santykiais, gaunamas melodijos suvokimas).
Suvokimo Ypatumai
Suvokimai yra įsisąmoninti jutiminiai vaizdai. Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko tarpus atspindėjimą. Jutimo organai nepadeda suvokti nei labai lėto, nei labai greito judėjimo. Priklausomai nuo asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygio yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto (valingo) suvokimo rūšys. Iš anksto numatytas, planingas suvokimas vadinamas stebėjimu. Gebėjimas daugiau ir greičiau surasti ieškomų objektų yra vadinamas pastabumu.
Suvokimo Rūšys
Suvokimai į rūšis skirstomi pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami, pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygius. Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas. Laiko trukmės suvokimui turi reikšmės susidomėjimas darbu, interesai. Žmogus erdvės santykius pradeda suvokti ėmęs žiūrėti, girdėti, lytėti, judėti. Erdvė nėra koks nors atskiras objektas, tačiau visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir atstumą tarp jų. Šiems suvokimams svarbią reikšmę turi binokuliarinis (abiem akim) regėjimas. Formų ir atstumų suvokimui reikšminga yra lytėjimo ir judėjimo patirtis.
Suvokimo Iliuzijos
Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Jos kyla dėl fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Pirmiausia daiktus atskiriame visybišai. Kelio stulpai atrodo nevienodi. Mes suvokiame objektų padėtį. Vienaip suvokia kūdykis ir mes. Tai, ką matom ir suvokiam labai priklauso nuo vidinės būsenos ir motyvacijos. Pamačius tą patį daiktą, kiekvienas gali padaryti savo išvadą. Kuo daugiau pamatome, perskaitome, tuo mūsų suvokimas gilesnis ir suteikia daugiau informacijos. Didelį vaidmenį vaidina adaptacija. Prie staigios šviesos priprantama adaptacijos dėka.
Suvokimo Individualūs Skirtumai
Žmonės skirtingai suvokia tam tikrus dalykus dėl individualių patirčių, nuostatų ir emocijų. Pavyzdžiui, vieni žmonės vakare jaučiasi pavargę ir galvoja, kad apie 21 val. jau reikėtų eiti miegoti, o kiti mano, kad vėlyvas vakaras yra puiki galimybė dirbti rimtus darbus ar skaityti knygą. Taip pat žmonės skirtingai suvokia savo padėtį ekonominiame valstybės gyvenime. Vieni yra iniciatyvūs, ieško būdų užsidirbti pinigų, kuria savo verslą, kiti galvoja, kad darbą turi duoti valdžia, dar kiti nori leisti apyvarton savo talentus ir jėgas, bet bijo. Žmonės nevienodai suvokia nesėkmes. Vieni nesėkmę išgyvena kaip tragediją, o kiti laiko gera pamoka. Pasiekus harmoningesnę būseną, kai žinome, ko norime, suvokiame ką jaučiame ir norime kažką daryti, jau galime tikėtis sėkmės. Yra žmonių, kurie neteisingai suvokia daiktus ar reiškinius. Jiems galima padėti, pavyzdžiui, naudojant neurolingvistinį programavimą, kuris moko žmogų veikti efektyviai - tai yra sėkmingai tvarkyti savo reikalus. Jaunimas ir pagyvenę žmonės skirtingai suvokia bendrą gyvenimą su kitos lyties partneriu. Vyresnė karta vis dar neigiamai vertina jaunų žmonių gyvenimą iki santuokos, tačiau jei pažvelgsime į tai be išankstinių neigiamų nuostatų, suvoksime, jog kur kas geriau, kad jauni žmonės taip atsakingai galvoja apie savo ateitį. Žmonės skirtingai suvokia tam tikrą paros laiką. Pavyzdžiui, vieni vakare jaučiasi pavargę ir galvoja, kad apie 21 val. jau reikėtų eiti miegoti. Kiti mano, kad vėlyvas vakaras yra puiki galimybė dirbti rimtus darbus ar skaityti knygą. Dažnai neatitinkančios poros nesutaria dėl, atrodytų, visai elementarių dalykų.
Atmintis
Atmintis - tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgalaikis išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis - viena svarbiausių žmogaus psichiką integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai sistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogaus funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį.
Atminties Procesai
Atminties procesai: įsiminimas, saugojimas, atgaminimas. Įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename.
Kalbos Sutrikimai
Svarbu paminėti, kad teksto suvokimui įtakos turi ir kalbos sutrikimai, kurie gali pasireikšti įvairiomis formomis:
- Dislalija (šveplavimas) - garsų tarimo sutrikimas, nustatomas esant normaliai klausai ir nesutrikusiai periferinio kalbos aparto inervacijai.
- Dizartrija - būdingos pastovios balsių ir priebalsių tarimo klaidos, netikslus priebalsių samplaikų tarimas, nuovargis kalbėjimo metu. Dažnai nustatomi ir bendrosios motorikos sutrikimai.
- Alalija - visos kalbos sistemos neišsivystymas, esant normaliai klausai ir intelektui, dėl kalbos zonų pažeidimo galvos smegenų žievėje.
- Artikuliacinė dispraksija - neurologinis kalbėjimo motorikos sutrikimas, apibūdinamas motorinio programavimo trūkumais.
- Rinolalija (organinis hipernosinumas, kalbėjimas pro nosį) - tai patologinis balso tembro ir garsų tarimo pasikeitimas, kurį nulemia anatominiai ir funkciniai periferinio kalbos aparto pažeidimai.
- Kalbos neišsivystymas (skiriami nežymus, vidutinis, žymus) - tai kalbos sutrikimas, apimantis visos kalbos sistemos grandžių neišlavėjimą.
- Mikčiojimas (sklandaus kalbėjimo sutrikimas) - kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kada išsakant mintis atsiranda kalbos organų traukuliai.
- Disfonija - tai dalinis balso sutrikimas dėl anatominių ar funkcinių balso aparato pasikeitimų.
- Vaikų afazija - tai susiformavusios kalbos išnykimas, kuris pasireiškia dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje.
- Specifinė kalbos raida - šiuo terminu apibūdinama netipinė kalbos raida, kuri nustatoma vaikams, turintiems negalių.
- Disgrafija - specifinis rašymo sutrikimas, pasireiškiantis žodžių struktūros klaidomis.
- Disleksija - specifinis skaitymo sutrikimas, nustatomas vaikams, turintiems normalų intelektą.