Savižudybės problema yra itin svarbi ir aktuali visuomenėje. Šiame straipsnyje aptariama savižudybės samprata, jos priežastys, istorinis kontekstas, šiuolaikinis požiūris, epidemiologija, rizikos faktoriai, psichikos sveikatos priežiūros specialistų atsakomybė ir smurtinio elgesio priežastys.
Savižudybės Apibrėžimas ir Istorinis Kontekstas
Savižudybė gali būti apibrėžiama kaip savanoriškas, iš anksto apgalvotas veiksmas, tačiau ji taip pat gali būti impulsyvus, netikėtas poelgis. Kartais individas privedamas prie savižudybės siekiant materialinės ar kitokios naudos. Visuomenės požiūris į savižudybę istoriškai kito - nuo tolerantiško iki smerktino, net baustino.
Šie pokyčiai iliustruojami istoriniais pavyzdžiais iš senovės Indijos, arabų šalių, Judėjos bei Europos. Pavyzdžiui, senovėje tam tikrose kultūrose savižudybė buvo priimtina kaip būdas išvengti gėdos ar kančios. Tačiau krikščionybė ir kitos religijos ėmė smerkti savižudybę, laikydamos ją nuodėme. Net neseniai, sovietiniais ir šiais laikais, požiūris į savižudybę išlieka nevienareikšmis.
Šiuolaikinis Požiūris į Savižudybės Priežastis ir Epidemiologija
Šiuolaikinis požiūris į savižudybę pabrėžia, kad tai yra labai sudėtingas fenomenas, priklausantis nuo psichologinių, biologinių ir socialinių veiksnių. Šie veiksniai apima psichikos ligas (depresiją, šizofreniją), priklausomybes, socialinę izoliaciją, ekonominius sunkumus, patirtas traumas ir kitus stresorius.
Savižudybių epidemiologija pasaulyje ir Lietuvoje rodo, kad savižudybės dažnis skiriasi priklausomai nuo šalies, amžiaus, lyties ir kitų demografinių veiksnių. Lietuva ilgą laiką pasižymėjo vienu didžiausių savižudybių skaičiumi Europoje, nors pastaraisiais metais situacija šiek tiek gerėja. Dažniausi savižudybės būdai yra pasikorimas, apsinuodijimas ir šaunamieji ginklai.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Savižudybės Rizikos Faktoriai ir Prevencija
Svarbiausi savižudybės rizikos faktoriai apima tiriamojo amžių, priklausomybę alkoholiui, suicidinį elgesį praeityje ir socialinę padėtį. Tačiau svarbu paminėti, kad savižudybė yra sudėtingas reiškinys, ir ne visi rizikos faktorius turintys asmenys nusižudo.
Žinant šiuos faktorius, galima veiksmingiau prognozuoti konkretaus individo elgesį ir taikyti prevencines priemones. Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos faktus: aštuoni iš dešimties savižudžių įspėja apie tokį ketinimą aplinkinius; savižudybės dažnesnės šeimose, kuriose jau yra pasitaikę tokių atvejų.
Prevencinės priemonės apima psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo didinimą, visuomenės švietimą apie savižudybę, stigmų mažinimą, rizikos grupių identifikavimą ir ankstyvą intervenciją. Iki šiol nėra tikslios savižudybės numatymo metodikos, todėl svarbu būti budriems ir reaguoti į bet kokius įspėjamuosius ženklus.
Savižudybės Įtaka Aplinkiniams
Savižudybė turi didelę įtaką aplinkiniams: šeimos nariams, draugams, kolegoms ir bendruomenei. Artimieji gali patirti didelį sielvartą, kaltės jausmą, depresiją ir kitas psichologines problemas. Svarbu, kad po savižudybės artimieji gautų reikiamą paramą ir pagalbą.
Psichikos Sveikatos Priežiūros Specialistų Atsakomybė
Kitoje straipsnio dalyje svarstomas psichikos sveikatos priežiūros specialistų atsakomybės už nesugebėjimą apsaugoti nuo savižudybės klausimas. Analizuojami veiksniai, dėl kurių neužkertamas kelias savižudybei (netinkamai atliekamos pareigos, nepakankamos specialisto žinios ir kt.). Atsakomybės doktrina iliustruojama konkrečiais teismo praktikos pavyzdžiais. Taip pat analizuojami principai, kuriais vadovaujantis įvertinama psichikos sveikatos priežiūros specialistų atsakomybė už jų pacientų savižudybę arba suicidinius veiksmus. Pagrindinis iš šių principų - psichikos sveikatos priežiūros specialisto veiksmų atitiktis profesiniams standartams. Manome, kad jų analizė gali būti naudinga specialistams analizuojant konkrečius savižudybės atvejus.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Atsakomybė visada yra surišta tiktai su veikimu, t.y. su tam tikrais veiksmais ar su neveikia, kai yra pareiga veikti. Atsakomybė negali kilti už mintis ar net už objektyviai neišreikštus kėslus, kaip ir už simpatijas ar antipatijas tam tikram veikimui. Taigi, nėra atsakomybės be veiklos ir ne už veiklą. Veikimą gali atlikti tik konkretus asmuo ar konkretūs asmenys, t.y. asmenų grupės. Kaip žinoma, ne tik žmonės, ne tik paskiri individai yra laikomi asmenimis. Žmonės, individai yra vadinami fiziniais asmenimis ir jie sudaro tik vieną asmenų grupę. Yra ir antra asmenų grupė, kuri vadinama juridiniais ar moraliniais asmenimis, ir prie kurių priskaitomos įvairios organizacijos, tame tarpe ir valstybė. Juridiniai asmenys už savo veikimą atsakingi jiems priklausančiu turtu (valstybei pvz. uždedamos reparacijos ar priteisiama atlyginti padarytą žalą), tam tikru savo padalinių veiklos susiaurinimu, suspendavimu ar net likvidavimu (pvz. valstybės demilitarizacija) ir savo egzistencija aplamai. Tai yra juridinio asmens atsakomybės ribos, virš kurių už juridinio asmens veikimą atsako jau fiziniai asmenys, - tie, kurie veikė juridinio asmens vardu ar pavedimu. Kiekvieno taip veikusio fizinio asmens atsakomybės ribos nustatomos jo paties veikimo ribomis. Už juridinio asmens veiksmus negali tokiu būdu atsakyti tie jo nariai, - fiziniai asmenys - kurie betarpiškai nedalyvavo tame konkrečiame veikime, už kurį juridinis asmuo dėl vienos ar kitos priežasties neša atsakomybę. Valstybės piliečiai, pavyzdžiui, neneša automatiškai atsakomybės už savo valstybės veiksmus, jeigu jie patys betarpiškai tų veiksmų neatliko. Lygiai taip pat tenka vertinti ir kitų organizacijų narių atsakomybę už organizacijos veiklą. Pavyzdžiui, Niurnbergo Tribunolo sprendimu, pripažinusiu nacių partiją nusikalstama organizacija, kiekvienas tos partijos narys nebuvo laikomas automatiškai atsakingu už visus partijos nusikaltimus, o tik už tai, ką pats betarpiškai buvo atlikęs. Taigi, nėra automatiškos fizinių asmenų atsakomybės už juridinio asmens, kurio jie yra nariai, veikimą.
Tačiau asmenį negalima laikyti atsakingu už bet kurį jo veikimą. Atsakomybei atsirasti reikalinga, kad asmuo veiktų laisva valia, t.y., kad jis galėtų laisvai pasirinkti savo veikimo būdą bent tarp dviejų galimų veikimo varijantų. Tokie atvejai, kai žmogaus valios laisvė lygi nuliui, kai ji pilnai eliminuota, yra išimtiniai ir gana reti. Labiausiai sudėtingi atsakomybės prasme yra atvejai, kai žmogaus laisva valia yra ribota, kai nėra gero pasirinkimo tarp prieinamų jam veikimo varijantų. Tam tikrais (toli gražu ne visais) atvejais asmens valios laisvės ribotumas pagimdo situaciją, kurioje asmuo už savo veikimą laikomas neatsakingu.
- Valios laisvės ribotumas visais kitais atvejais laikomas nuo atsakomybės neatpalaiduojančiu, tačiau atsakomybės laipsnis priklauso nuo valios laisvės laipsnio. Ribota valios laisvė apriboja proporcingai ir asmens atsakomybę.
- Kiekvienoje visuomenėje asmens valios laisvė yra tuo ar kitu laipsniu ribota, tačiau totalitarinėje visuomenėje, kur į asmenį žiūrima kaip į paprastą valstybės valios vykdytoją, kur jo valios laisvė yra ignoruojama ir iš anksto sutapatinama su valstybės valia, kur kiekvienas asmens laisvos valios pasireiškimas, jei jis su valstybės valia nesutampa, yra traktuojamas kaip nusikaltimas ir iššaukia skaudžias represijas, asmens veikimas visais atvejais priartėja prie būtinosios ginties, kraštutinės būtinybės ar prievartos situacijų, o kartais su jomis pilnutinai sutampa. Todėl asmens atsakomybė už veikimą totalitarinės visuomenės sąlygose turi būti vertinama pagal šiuos situacinius kriterijus. Čia labai svarbus momentas todėl, kad žmonės Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje aplamai bando kone visais atvejais traktuoti save kaip veikiančius ne laisva valia, o valstybei verčiant, tuo atleisdami save nuo atsakomybės už tokius veiksmus, nes būk tai didesnė jėga - vis major - tarybinė valstybė - privertė juos tuos veiksmus atlikti.
- Asmuo yra vis tik moralinis sutvėrimas ir jis stengiasi, kad ir ribotos laisvos valios situacijoje, veikti nepažeisdamas savo moralinio kodekso ir sulig šiuo kodeksu visgi kažką naudingo atlikti. Jeigu asmuo visiškai nepaiso savo moralinio kodekso, pasiteisindamas tuo, kad, deja, negalėjo sekti jo nuostatais dėl valstybės ar panašios jėgos prievartos, jis neišvengiamai peržengia ir būtinosios ginties bei kraštutinės būtinybės situacijų ribas, tampa aklu svetimos (pvz. valstybinės) valios vykdytoju ir turi atsakyti už tokius, kad ir prievartos situacijoje atliktus savo veiksmus. Netgi veikdamas kaip valstybės ar bet kokios kitos didesnės už save jėgos agentas, žmogus netampa robotu, nepraranda savo laisvos valios ir gali pasirinkti tarp atsisakymo veikti ir veikimo, o pasirinkęs veikimą - ir tarp atskirų veikimo varijantų. Betgi, veikdamas net ir kaip paprastas tokios jėgos robotas, asmuo visgi yra atsakingas už savo veikimą, nes jis laisva valia save surobotino, nuasmenino.
Tuo klausimu šiandieną jau yra sukaupta nemaža patyrimo. Pirmaujanti vieta čia, tur būt, priklauso denacifikaciniam patyrimui Vokietijoje, kai tiems asmenims, kurie dalyvavo masinėse žudynėse arba kurie vykdė nacių valdžios pavedimu egzekucijas koncentracinėse stovyklose ir panašiai, nebuvo leidžiama pasiteisinti tuo, kad jie buvo paprasti kareiviai ar pareigūnai ir vykdė tik savo vyriausybės ar viršininkų įsakymus. Jiems buvo pasakyta, kad yra tam tikri tarptautiniai visų dorų žmonių pripažinti principai, kurių laužyti nevalia net ir tada, kai atsisakymas juos sulaužyti gresia asmens laisvei ar net gyvybei. Savo laisvę ir gyvybę reikia saugoti bei tausoti, tačiau jų vardu negalima naikinti aukštesnių už jas vertybių, kaip antai, kitų žmonių laisves ar gyvybes. Žinoma, visi veiksmai, atlikti ribotos valios laisvės sąlygose, turi iššaukti ir ribotą atsakomybę. Negalime automatiškai pasakyti, kad nėra skirtumo tarp pilnos valios laisvės ir nepilnos. Taikant, vienok, savo elgesiui nuosavą moralinį kodeksą ir juo nustatytą vertybių skalę, yra įmanoma, net esant totalitarinės valstybės tarnyboje, dalyvauti jos prievartos primestų amoralių veiksmų atlikime taip, kad tas dalyvavimas atitiktų būtinosios ginties ar kraštutinės būtinybės situacijų kriterijus. Werneris Heisenbergas, vokiečių elementarinių dalelių fizikas, atsiminimų knygoje apie savo mokslinę veiklą Hitlerio laikais Vokietijoje rašo: totalitarinėje visuomenėje, kokia buvo nacių Vokietija, aiškiai pareikšti savo tikrą valią, savo nusistatymą, savo nuomonę būtų buvę tolygu savižudybei. Rezultatas - atsidursi konclageryje; žūsi ar ne, bet tikrai būsi iš visuomenės pašalintas ir jau per tai negalėsi josios paveikti. O jei negalėsi visuomenės paveikti, tai tokiu atviru pasireiškimu nusižengi tai visuomenei; likdamas joje, galėtum ją veikti teigiama kryptimi ir joje įgyvendinti tam tikrus savo laisva valia pasirinktus nusistatymus. Heisenbergas teigia, kad totalitarinėje visuomenėj galima būti naudingu tik esant jos sistemos viduj, tik įsijungus į ją, tik veikiant joje, o per tai veikiant ir ją. Pašalinti save iš tos sistemos yra morališkai lengviausia, nors ir fiziškai sunkiausia dalia. - Aš labai gerai žinojau, - pasakoja jis, - kokiu keliu reikia eiti atominiams ginklams padaryti. Bet aš nėjau tuo keliu, o dariau uraninius katilus, per kuriuos niekada atominės bombos sukurti negalima. Aš sabotavau projektą, bet per tai aš daug daviau nacių Vokietijai. Aš daviau jai kai kurių naujų energijos šaltinių, tam tikrų kitų privalumų, kurių aš jiems faktiškai duot nebūčiau norėjęs, bet atominio ginklo aš jiems nedaviau. - Tai ir yra kraštutinės būtinybės situacija, kai antraeiliais rezultatais pridengiamas pagrindinio pikto projekto sabotavimas. W. Panašiai elgėsi ir “Novyj mir” žurnalo redaktoriai Maskvoje, kai tam žurnalui vadovavo Aleksandras Tvardovskis. Kartais jie atspausdindavo kai ką, ko Centro komitetas reikalaudavo, bet kam jie patys ypatingo polinkio neturėjo. Bedarydami taip ir tinkamai naudodamiesi Tvardovskio autoritetu, jie sugebėjo atspausdinti visą plejadą puikių rusų literatūros veikalų, jų tarpe ir kai kuriuos Solženicyno apsakymus. Įdomu, kad ir autoriai, kurie norėjo pasireikšti per “Novyj mir”, irgi elgėsi panašiai. Solženicyno atsiminimų knygoje “Kaip teliukas badėsi su ąžuolu” pasakojama, kad jisai buvęs paruošęs bent kelis “Ivano Denysovičiaus” varijantus. Autorius pats save cenzūravo, nes jo pagrindinis vertybinis tikslas šiuo atveju buvo bet kuriame, kad ir kukliausiame, varijante (žinoma, neįeinant į kompromisus su savo sąžine) užtikrinti šio veikalo atspausdinimą “Novyj mir” žurnale, kad kuo didesnis žmonių skaičius galėtų tą knygą perskaityti. Panašiai elgiasi Lietuvoje ir taip vadinami “konservacininkai”, t.y. žmonės, kurie aktyviai bendradarbiauja su tarybų valdžia, bet stengiasi, panaudodami savo oficialią padėtį valdžios aparate, mokslinėse institucijose arba kitose Tarybų Sąjungos oficialiose įstaigose, pirmoje eilėje išsaugoti tautos kultūrines, ūkines bei gamtines vertybes. Tie žmonės, žinoma, vykdo visus Maskvos pavedimus, bet vykdo juos taip, kad tikrieji Lietuvos interesai per daug nenukentėtų, o kartais net ir laimėtų. Taip elgdamiesi, jie taip pat veikia kraštutinės būtinybės situacijoje. Įdomu, kad tie asmenys, kurie Tarybų Sąjungoj jungiasi pasipriešinimui prieš valdžią į pogrindines organizacijas (tokias kaip pvz. Laisva valia yra būtinas, bet visgi pats savaime dar irgi nepakankamas pagrindas atsirasti atsakomybei už asmens veikimą. Asmuo pats turi dar sugebėti nešt atsakomybę už savo veikimą, t.y. būti atsaknus. Ir pagaliau yra dar viena riba - tai asmens kaltė. Ką reiškia kaltė? Ji yra asmens psichinis santykis su veikimu, kurį jis atlieka. Jeigu žmogus adekvatiškai supranta, ką jis daro, ir tiksliai žino, ką jis nori padaryti, kaltės problema nekyla. Žmogus yra kaltas: jo sąmonė buvo adekvati veikimui, o veikimas adekvačiai išreiškė jojo valią. Tačiau toli gražu ne visada taip yra. Kartais žmogus, tinkamai nesiorientuodamas konkrečioje situacijoje, gali klaidingai suprasti savo veiksmų pobūdį ir nesugebėti suvokti tų ar kitų pasekmių, kurias jo veikimas iššaukė ar galėjo iššaukti. Ir tada žmogus nėra atsakingas už šias pasekmes. Jo veikla gali būti žalinga, bet jis už padarytą žalą nebus atsakingas, nes neteisingai suprato, ką daro, o todėl veikė nekaltai. Anglų teisėj į kiekvieną veikimą žiūrima iš dviejų pusių: kaip į actus reus, t.y., veikėjo veikimą, ir kaip į mens rea, t.y. veikėjo mintį - tai, kaip jis suvokė savo veikimą. Kai tiedu sutampa, problemų nėra, bet kai nesutampa, kai nustatyta, kad mens rea yra kitoks, negu actus reus, veikėjas atsako tik už tą savojo akto (actus reus) dalį, kuri buvo aprėpta jo sąmonės (mens rea) ir tik taip kaip ji jojo sąmonės buvo suvokta (tačiau jokiu būdu neišeinant už paties akto ribos). Kaltės klausimas yra bene sudėtingiausias asmens atsakomybės pagrindimui ir jo ignoruoti jokiu būdu negalima. Jeigu mes ignoruosim šitą momentą ir trauksim atsakomybėn atsaknų asmenį vien tik už tai, kad jis laisva valia atliko objektyviai žalingą veikimą (t.y.
Taigi, visa, kas pasakyta, rodo, kad atsakomybės klausimas yra gana sudėtingas. Čia aš išdėsčiau tik bendrą keturių pagrindų atsakomybei atrasti koncepciją: 1) atliktas veiksmas, 2) laisva valia, 3) atsaknumas ir 4) kaltė. Tačiau ir to, tur būt, pakanka, kad suprastume, jog švaistytis, kaip mes kartais mėgstame, atsakomybės primetimu yra neatsakinga iš esmės. Atsakomybė kyla už veikimą, tik už veikimą, bet toli gražu ne už kiekvieną savo atliktą veikimą asmuo gali būti laikomas atsakingu. Tam reikia dar daug papildomų sąlygų. Iš aukščiau išdėstytų pozicijų gan absurdiškai atrodo kolektyvinės atsakomybės samprata, sulig kuria asmenys atsako už tą ar kitą veikimą net ne todėl, kad jie tą veikimą patys atliko, bet todėl, kad tą veikimą atliko kiti asmenys, surišti su jais tam tikrais saitais - šeimyniniais, tautiniais, religiniais ar bet kokiais kitais. Kolektyvinė atsakomybė, atsakomybė pagal asociaciją, yra surišta su kita labai pavojinga samprata, kuri paprastai vadinama kaltės prezumpcija. Jei konkrečių asmenų, atlikusių tam tikrą veikimą, nerandama, tai automatiškai bandoma primesti atsakomybę už tą veikimą tam tikrai grupei, kurios nariai arba buvo kelis kartus pastebėti panašius veiksmus atlikę, arba bent buvo galvojama, kad jie juos yra atlikę. Ir tada labai nesunku apkaltinti bet kurį tokios konkrečios grupės narį už šį veikimą, net ir stokojant įrodymų. Samprotaujama, kad jei priklausai tokiai žmonių grupei, tai jau, tur būt, greičiausiai ir būsi šį darbą atlikęs (pavyzdžiui, kai čigonas apkaltinamas vagyste, niekas labai ir neklausia įrodymų). Kaip tik šiomis sąvokomis ir yra pagrįstos visos totalitarinės sistemos. Šių sistemų visa veikla paremta įsitikinimu, kad kažkokia tai konkreti žmonių bendrumą yra atsakinga už visas žmonijos bėdas ir kad žmoniją galima pataisyti bei šioje žemėje sukurti tobulą visuomenės sąrangą, jeigu tokia žmonių bendrumą bus eliminuota, išnaikinta arba kitaip kaip nors sutvarkyta. Naciams, kaip žinoma, tokia žmonių bendrumą buvo žydai; komunistams - buržujai, dvarininkai, buožės, visi, kas daugmaž pasiturinčiai, tvarkingai gyveno. Kiekviena totalitarinė sistema ar totalitarinis sąjūdis turi nuosavą atpirkimo ožį. Šiuolaikiniai totalitariniai sąjūdžiai Afrikoje būtent taip traktuoja baltąją rasę, o panašūs sąjūdžiai JAV ir Anglijoje - spalvotąsias rases. Principas čia vienas ir tas pats. Kaip teisingai pastebėjo Tomas Venclova: “Kas išskiria kurią nors žmonių grupę - tautinę, religinę, klasinę, bet kurią - ir nejaučia jokių vidinių saitų su ja, tas iš tiesų ruošia pogromą, koncentracijos stovyklą, totalitarinį režimą.” (Žydai ir lietuviai, “Akiračiai”, 1977/Nr. Mano požiūriu, nepriimtinas personalinės atsakomybės sampratos ir tas pobūdis, kuris kartais pasireiškia ginče apie žydų ir lietuvių santykius lietuviškos spaudos organuose. Jei tauta ar bet kuri kita žmonių grupė negali būti atsakinga už paskirų jos narių veikimą, netenka prasmės ir ginčas apie Lietuvos žydų, kaip bendrumos, atsakomybę už veiksmus tų atskirų Lietuvos žydų, kurie nuėjo tarnauti tarybiniam okupantui ir dalyvavo jo veiksmuose, nukreiptuose prieš lietuvių tautą ir jos pagrindinius interesus. Ir ne tik todėl, kad okupantui tarnavo ne vien žydai, ir net ne tik dėl to, kad nukentėjusių nuo okupanto rankų tarpe buvo neproporcingai daug Lietuvos žydų, bet pirmoj eilėj dėl to, kad joks kolektyvas negali būti atsakingas už atskirų savo narių veikimą, jei toks kolektyvas buvo sudarytas ne tam, kad šį veikimą drauge atliktų. Šiuo požiūriu būtų daugiau prasmės kalbėti apie kompartijos narių ir jos padėjėjų kolektyvinę atsakomybę, tačiau ir duotuoju atveju atsakomybė turi būti individualizuota, o ne bendrai preziumuojama visam tam kolektyvui ir tuo pačiu kiekvienam jo paskiram nariui. Tas pat taikytina ir lietuvių tautai, kurią būtų visiškai absurdiška laikyti kaipo tokią atsakingą už paskirų jos narių veiksmus, dalyvaujant žydų n…
Smurtinio Elgesio Priežastys
Smurtas artimoje aplinkoje, nepaisant pokyčių teisinėje struktūroje, įvairių sprecializuotos pagalbos centrų steigimo, išlieka viena skaudžiausių visuomenės problemų. Nukentėjusiems nuo smurto asmenims plačiai Lietuvos mastu taikoma kompleksinė (psichologinė, socialinė, teisinė) pagalba. Smurtinį elgesį naudojantiems asmenims pagrindinis elgesio keitimo būdas išlieka bausmės, baudos taikymas, bet šios priemonės nepakankamos problemai išspręsti. Mitas, kad smurtinį elgesį naudoja tik asocialiūs, linkę į nusikalstamą veiklą, socialinei rizikai priklausantys ir mažas pajamas turintys asmenys. Smurtinis elgesys nepriklauso nuo asmens amžiaus, išsilavinimo, ekonominės padėties. Smurtą artimoje aplinkoje gali patirti tiek vyrai, tiek moterys, nors didžioji dalis aukų yra moterys. Smurtinis elgesys dažnu atveju yra išmokimo rezultatas. Žmonės agresyvų elgesį įsisavina per asmeninę patirtį, atkuriami to, kas buvo matyta vaizdinius. Anksčiau stebėdamas agresyvų elgesį mate, kad jis veiksmingas ir mano, kad toks elgesys padės pasiekti norimų tikslų. Vaikai dažnai skatinami aplinkos užgniaužti neigiamas emocijas: “Neverk, būk stiprus, nesiskųsk”, kas dažnai reiškia “užslopink neigiamas emocijas ir neparodyk, kad esi silpnas”. Agresija tarpasmeniniuose santykiuose dažniausiai kyla dėl dviejų priežasčių - arba žmogus yra stipriai įsitikinęs, kad žino, kaip kitas žmogus turi elgtis, ir griežtai to iš jo reikalauja, arba jaučia didelį poreikį kontroliuoti tarpasmeninius santykius. Jeigu artimoje aplinkoje esantis žmogus nesielgia ir nemąsto taip, kaip iš jo tikisi, kyla pyktis. Pykčio metu organizme išsiskiria adrenalinas ir kyla impulsas veikti išmoktu būdu - naudojant smurtinį elgesį. Daugeliu smurtinių inscidentų atvejų yra vartojamas alkoholis.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Smurto ratas pasireiškia trim etapais. Pirmasis etapas - įtampos augimo. Šiame etape smurtautojo elgesys gali pasireikšti žeminimu, kritikavimu, perdėtu pavydu. Pastebimas net menkiausias artimojo „netobulumas“. Gali būti kritikuojama netinkama apranga, manieros, prastai atlikti buitiniai darbai. Antrojo etapo metu kalbos ir kritika pereina į veiksmus - smurtinio elgesio proveržis. Šiam trumpam etapui (gali trukti nuo keleto minučių iki keleto valandų) būdinga tai, kad nepajėgiama kontroliuoti poelgių, pasiduodama impulsui „pulti“. Smurtautojas nori savo auką „truputį pamokyti“. Po smurto proveržio bando teisinti savo elgesį, jaučiasi išprovokuotas. Trečiasis „medaus mėnesio“ etapas prasideda tuoj pat po antrojo. Smurtautojas suvokia, kad nuėjo per toli, dažnai atsiprašo ir pažada daugiau taip nesielgti, jeigu auka „gerai“ elgsis, išmoks pamoką ir nebeprovokuos. Šio smurto rato etapo laikotarpiu smurtautojas stengiasi maloniai bendrauti, apdovanoti dėmesiu, perka materialias dovanas. Pasibaigus medaus mėnesiui elgesys keičiasi į pirmojo etapo elgesį, švelnus elgesys užleidžia vietą kritikai, smulkiems ginčams. Ratas tampa uždaras. Dažniausiai be išorinės pagalbos išeiti iš besikartojančio smurto rato nepavyksta, o smurtas šeimoje tik stiprėja ir problemos gilėja. Viena iš pagalbos galimybių - psichologinės intrervencijos, kurių tikslas keisti smurtaujantį elgesį. Jei smurtauji prieš kitus, paklausk savęs, kas skatina taip elgtis, iš kur tai kyla, kokią žaizdą bandote užtaisyti kitų sąskaita? Mes vadovaujamės principu, kad smurtinis elgesys yra išmoktas ir gali būti pakeistas konstruktyviu elgesiu. Kad pokytis įvyktų svarbiausias žingsnis - gebėjimai prisiimti atsakomybę už savo jausmus, elgesį, smurto naudojimą. Įsisąmoninimas kad smurto naudojimas yra pasirinkimas. Ugdomas gebėjimas įsisąmoninti kylančius jausmus, konstruktyviai reikšti pyktį, kontroliuoti savo impulsus.
tags: #smerktino #elgesio #priezastys