Šiame straipsnyje nagrinėsime Adamo Smitho knygą "Tautų turtas" ir jos reikšmę ekonomikos mokslui. Aptarsime A. Smitho gyvenimą, jo indėlį į ekonomikos teoriją ir jo idėjų vertinimą.
Adamo Smitho Gyvenimas ir Kūrybinė Veikla
Adamas Smitas (1723-1790) buvo škotų ekonomistas ir filosofas, sukūręs pirminę politinės ekonomijos versiją, kuri iš esmės buvo klasikinis utilitarizmo principo pritaikymas. Smitas gimė Škotijoje, muitininko šeimoje. Buvo logikos profesorius; nuo 1752 m. Glazge dėstė ir filosofiją. Būdamas hercogo šeimos mokytojas, lankėsi Prancūzijoje (1764-1766 m.); čia susipažino su Švietimo epochos atstovais. A. Smitas buvo ne tik ekonomistas, bet ir filosofas, kurio darbai turėjo didelę įtaką Vakarų mąstymui. Taigi panagrinėkime A. Smito gyvenimo poslinkius bei pažiūras.
Svarbu paminėti, kad Stevenas Schroederis studijavo psichologiją Valparaiso universitete, apgynė filosofijos doktoratą iš etikos ir visuomenės studijų srities Čikagos universitete, beveik du dešimtmečius įvairiose aukštosiose mokyklose dėstė filosofiją, dalyvavo taikos sąjūdyje. 2002-2009 m. su nedidelėmis pertraukomis gyveno Kinijoje, Šenženo universitete dėstė filosofiją, literatūrą ir taikos studijas, o grįžęs į JAV įsitraukė į Čikagos universiteto Azijos klasikos studijų programą. Kartu su kompozitore, Grammy laureate Clarice Assad įsteigė „virtualų menininkų kolektyvą“ (Virtual Artists Collective), subūrusį muzikus, poetus ir vizualinių menų kūrėjus. Profesoriaus Steveno Schroederio plunksnai priklauso pustuzinis filosofijos, etikos veikalų, keli poezijos rinkiniai. Naujausias opusas - filosofinės poezijos knyga, sukurta kartu su universalistų pastoriumi iš Minesotos Davidu Breedenu, baigusiu teologijos ir literatūros studijas, apgynusiu doktoratą iš kūrybinio rašymo srities. Dr. Breedenas yra keturių romanų, trylikos poezijos rinkinių ir pluošto esė autorius.
A. Smito Knyga "Tautų Turtas": Darbo Analizės Objektas
A. Smitas laikomas vienu iš pirmųjų ekonomistų, atkreipusių dėmesį į darbo svarbą kuriant turtą. Jo teorija atskleidė, kad darbo pasidalijimas ir mainai sutaiko savanaudiškus individų veiksmus. Mainai buvo suprantami pirmiausia kaip nemalonumų (varginančio darbo) iškeitimas į malonumą. Jo darbai padėjo pagrindus darbo ekonomikos studijoms.
A. Smitas iš pradžių manė, kad ūkinėje veikloje, kaip ir teisėje, tik tam tikras įsikišimas leidžia pasiekti individų savanaudiškumo harmonijos, ir tai - politikos uždavinys. „Politinės ekonomijos“ pavadinimas - tokio požiūrio pėdsakas. Bet vėliau jo nuomonė pasikeitė: esą ūkinėje veikloje, kitaip nei teisėje, individų savanaudiškumo harmonija atsiranda savaime, be valdžios įsikišimo, vadinasi, ji yra natūralaus, o ne dirbtino pobūdžio reiškinys. Vienas jo šalininkas netgi pasakys, kad ekonomikoje didžiausias menas - „sugebėti nieko nedaryti“. Kitaip nei politikoje, kur būtinas aktyvumas, čia išminties raiška yra kvietizmas.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
A. Smito Ideologijos ir Kūrybinio Indėlio Į Ekonomikos Mokslą Įvertinimas
A. Smito nuostatos, teorijos ir idėjos turėjo didelę įtaką ekonomikos mokslo raidai. Objektyvus vertinimas leidžia suprasti jo indėlio svarbą.
A. Smitas iškėlė laisvosios rinkos ir minimalaus valstybės įsikišimo į ekonomiką idėjas. Jo teorijos apie "nematomą ranką" ir konkurencijos svarbą tebėra aktualios šiuolaikinėje ekonomikoje. A. Smito nuostatos, teorijos ir idėjos: objektyvus vertinimas leido suprasti jo indėlio svarbą.
Knygos ir Kultūra: Steveno Schroederio ir Davido Breeden Perspektyvos
Štai ką apie knygas mano Stevenas Schroederis: "Knygą" suprantu kaip veiksmą, kuriam galima suteikti pačius įvairiausius pavidalus, tad ir elektroninę formą vertinu veikiau kaip naujas galimybes negu naują „mirtiną“ pavojų. Manau, šiuo atveju didesnis iššūkis yra rasti būdą, kaip kurti knygas, kad jos išliktų atviros, nesvarbu, ar naudojamas rašalas popieriaus lape, ar pikseliai ekrane. Sokratas nepasitikėjo knygomis, nes negalėjo su jomis kalbėtis, jos neatsiliepdavo, kai jis ko nors klausdavo. Nuo Platono laikų literatai svajojo kurti tokias knygas, kurios kviestų skaitytojus į jas atsiliepti. Ir jau gerokai tiesesnis klausimas, kaip naudotis knygomis, užmezgus su jomis pokalbį? Reikia knygų, kurių verta klausytis, kai į jas atsiliepiame. Toks yra užrašų knygų grožis epistolinės tradicijos kontekste. Jos įsitraukia į draugų pokalbį, tampa draugais tarp draugų. Šiuo požiūriu tai gyva tradicija, kurią reikia palaikyti, užuot atsisakius į ją įsiklausyti. „Knygų kultūra“ (kaip ir kultūra apskritai) yra praktika, o ne artefaktų rinkinys. Tokiai praktikai elektroninės medijos gali labai pagelbėti. Vienas iš rimčiausių ateities iššūkių - tai gebėjimas atskirti tuos įnagius, kurie didina bendravimo galimybes, nuo tų, kurie nutraukia pokalbį arba apskritai jį atmeta. Manau, šitas iššūkis iš tikrųjų yra labai senas - visada buvo svarbu palaikyti gyvą, atvirą pokalbį, naudojantis įnagiais, užuot leidus, kad tie įnagiai naudotųsi mumis.
David Breeden teigia: Nežinau, kada „knyga“ iš tikrųjų buvo knyga. 1607-aisiais? Ar 1902-aisiais? Užrašų knygos leisdavo pasidalyti mintimis su draugais. Manau, naujos technologijos galėtų padidinti tokį gebėjimą dalytis. Manęs neglumina skonio kūrėjų ar teisę spręsti sau prisiskyrusiųjų mirtis. Svarbiausias spausdintos knygos pranašumas buvo gebėjimas dauginti tekstą, pateikiant gausybę identiškų kopijų. Šis faktas lėmė, kad atsirado didžiulė skylė bauginančioje šlapioje Bažnyčios paklodėje. Kaip elektroninės knygos paveiks totalitarinius režimus? Informacija yra galingesnė negu užtaisytas šautuvas. Bet ar balsų kakofonija yra galingesnė? Ar individualus balsas bus girdimas šiame elektroniniame chore? Mintis apie milijonus anoniminių poetų (ir apie save tarp jų) manęs nebaugina. Eilėraščio iš užrašų knygos galima nesuprasti, tačiau jis nenustoja buvęs tiesa, jeigu jis yra tiesa.
S. Schroeder mano, kad žmonės visada naudojo įnagius, kad galėtų bendrauti. Teptukas ar rėžtukas šiuo atžvilgiu yra tokia pati technologija kaip ir kompiuteris. Atmesti naujas technologijas, esą jos iš prigimties destruktyvios, nėra gera praktika. Tačiau kreipti dėmesį į tai, kaip mes naudojamės įnagiais, kam jie prieinami ir kokiomis sąlygomis, yra gera mintis. Elektroninės knygos totalitariniams režimams, manau, darys maždaug tą patį, ką darė ir kitos medijos, - kartais juos kritikuos, kartais rems, kartais taps propagandos aukomis, kartais tuos propagandos mechanizmus pavers dar efektyvesniais. Laikas (tuo buvo įsitikinęs Thomas Paine’s) parodys. Manau, balsų kakofonija yra liudytojų debesys, kartais įvardijami, kartais ne.
Taip pat skaitykite: Knygos apie streso valdymą
Etiniai Ekonomikos Aspektai
Ekonomika jau seniai yra tautų, ypač jų elito, dievas. Ne per seniausiai, pradedant nuo Adamo Smitho, susimąstyta, ar nederėtų pasitraukti į šalį nuo ekonomikos, gal yra kitas kelias visa tai daryti? Esminis klausimas toks: reikia ar nereikia ekonomikai vadovautis morale. Dėl šios priežasties nesu nei ekonomistas, nei politikas.
Teologijos sistema turi didelį privalumą: apie „Dievą“ niekas nieko nežino. Niekada nežinojo. Ir niekada nesužinos. Tačiau šis privalumas prarandamas iškart, kai teologas imasi apibūdinti, kaip „Dievas“ sąveikauja su mums pažįstamais fenomenais - tai audros, tornadai, ligos ar mirtis. Žmonės gimsta ir miršta, veikiami teologijų, mes gyvename jomis ir jose, panašiai kaip gyvename miestuose. Ta pati vieta, kurioje viename amžiuje buvo girdomi arkliai, kitais laikais virsta motociklų parkingu.
"Genčių" Projekto Analizė
Šią vasarą Tomui pasidalijus savo įspūdžiais iš „Gentys Fest 2024“ nuvilnijo dar viena panaši diskusijų banga. Atslūgus jau pažįstamai argumentų, kontra-argumentų ir įvairiausių emocijų bangai, vis tik liko tas pats neaiškumo jausmas: ar išties „Gentyse“ gerbiami lyčių lygybės ir laisvės gyventi savo lytinėje tapatybėje principai? Ar išties dedami pagrindai sklandesniam lyčių tarpusavio supratimui? „Tai kaip manote, kodėl kritika?“ - „Genčių“ bendraįkūrėjo Antano Grižo rugpjūtį klausė TV3. Jo atsakyme įvardytos kelios priežastys. Tarp jų ir tai, kad „Gentys“ gina vyrų orumą, nekaltina vyrų, nekritikuoja tradicinio vyriškumo. Tačiau vyrų orumo nežemino nei prieš porą metų „Gentims“ rimtų klausimų iškėlusi Aurelija Auškalnytė, nei Tomas šią vasarą. Vyrų tarpusavio paramos grupių būrimas yra pagrindinis „Genčių“ tikslas, tačiau manifeste rasime ir nemažai visuomenės švietimo veiklų. Tarp jų - pagalba verčiant bei populiarinant Roberto A. Gloverio knygą „Nustok būti mielu vyruku! Gauk tai, ko nori meilės srityje, lovoje ir iš gyvenimo“ (2022) (orig. No More Mr Nice Guy: A Proven Plan for Getting What You Want in Love, Sex, and Life, 2003). Knygos nugarėlė, nuo kurios į skaitytoją žvelgia „Genčių“ logotipas ir bendraįkūrėjo A.
„Genčių“ tinklalaidėje ne kartą sušmėžuojančios, 2022 m. pavasarį intensyviai socialiniuose tinkluose reklamuotos knygos pagrindinė mintis yra tokia: visuomenėje daugėja nuo „mielo vyruko“ sindromo kenčiančių vyrų. „Mieli vyrukai“ - tai vyrai, kuriems stinga pasitikėjimo savimi, savivertės, dėl ko jie susiduria su gėda, problemomis suvokiant bei išreiškiant savo norus ir ribas. Jie pernelyg stengiasi įtikti kitiems. Šiuo atžvilgiu nesunku matyti, kuo knyga gali būti naudinga tiems, kuriems padeda darbas su savipagalbos žanrais: ji kupina patarimų ir pratimų. Deja, šis neutralaus savivertės stiprinimo pratimų vadovo fasadas ima trupėti jau antrajame knygos skyriuje, R. Gloveriui ėmusis skaitytojui aiškinti visuomenėje neva plintančio „mielo vyruko sindromo“ priežastis. Gal istorijos tėkmėje niekada ir netrūko „mamytės sūnelių ir po [moters?] padu pakištų vyrų“, dėsto R. Gloveris, tačiau 20 a. tėkmėje moterų dominuojamose mokyklose berniukai buvo treniruojami (trained, sic.) įtikti moterims. Jie augo remdamiesi moterišku buvimo vyru apibrėžimu ir tapo tuo, kuo moterys norėjo, kad jie taptų. Tai moterys berniukus išmokė būti taikiais, dosniais, rūpestingais. Kaip tik dėl to, pabrėžia R. Gloveris, yra svarbu skatinti berniukus ir vyrus mokytis jausti savo jausmus būtent tarp vyrų. Nes, „priešingai tarp mielų vyrukų vyraujančiam įsitikinimui, jie neturi tapti panašiais į moteris, kad jaustų savo jausmus“ (p. Kritiką moterų, moteriškumo, moterų emancipacijos judėjimų kaltinimui dėl „vyriškumo krizės“ jau yra išsakius A. Auškalnytė.
R. Gloverio idėjos šia tema yra kone pažodžiui nusirašytos nuo mitopoetinio vyrų judėjimo pradininko Roberto Bly. „Gentys“ tuo metu oficialiai išsigynė, kad mamų jie nekaltina, tiesiog nori pabrėžti tėvo nebuvimo berniukų gyvenime žalą. Galbūt. Tačiau dėl to niekur neišnyksta R. Gloverio įtarimas, kad šalia nesant vyro, moterys tik ir siekia pakišti berniukus po padu ar treniruoti juos įtikti savo pačių lyties vertybėms. „Vyriškumo krizė“ kartais aiškinama sunkumais, kuriuos kai kada patiria vyrai, bandantys prisitaikyti prie kintančios galios pusiausvyros. Čia, panašu, įžvelgiama kiek kita problema. Vartant knygos puslapius ne visuomet aišku ir ką gero R. Gloveris turi pasakyti tikintiems laisve ieškoti savo autentiškos lyties tapatybės. Viskas būtų gerai, jei „mielo vyruko sindromas“ apibūdintų tik gėdos ar nepasitikėjimo savimi apibrėžtą santykį su aplinkiniais ir pasauliu. Deja, galimybės būti autentiškai mielu rūpestingu ir dėmesingu R. Gloveris kaip ir nemato. Cituodamas R. Bly, jis teigia, kad tokie vyrai gal ir malonūs, tačiau jiems stinga gyvybingumo ir laimės pojūčio. Durys į vyriškos tapatybės įvairovę prisiveria su dar garsesniu girgždesiu R. Gloveriui priėjus „mielų vyrukų“ santykio su moterimis temos. Čia sužinosime, kad įprastai moterys joms įtikti besistengiančius vyrus laiko silpnais ir juos niekina, kad moterys jam ne kartą yra sakiusios, jog „nenori pasyvaus, malonaus vyriškio. Jos nori vyro - kažko su vis dar sveikais kiaušais“ (p. 114); kad švelnus mielo vyruko elgesys užkerta kelią moterų seksualiniam susijaudinimui.
Taip pat skaitykite: Svajonių interpretacijos pagal [Autoriaus Vardas]
Ar iš šių įsitikinimų kilo ankstyvasis, vėliau išsižadėtas „Genčių“ reklaminis šūkis, kad prie programos prisijungę vyrai gaus daugiau „p…“? Dar svarbesnis klausimas: ar čia neglūdi dar viena R. Gloverio tvirto įsitikinimo, kad vyrai turėtų savo emocijas patirti pirmiausia tarp kitų vyrų, priežasčių? Žinoma, „Nustok būti mielu vyruku“ pasiūlo ir vyriškumo apibrėžimą. Vyriškoji energija, teigia R. Gloveris, yra apie išgyvenimą, išlikimą, aprūpinimą, apsaugojimą; stiprybę, drąsą, discipliną, atkaklumą, aistrą, sąžiningumą. Ši dalis ypač įdomi, nes po šiuo sakiniu pasirašius ne R. Gloveriui, o Feministei Feministaitei, jis „Genčių“ būtų iškart atpažintas kaip vyrų kaltinimas „toksišku vyriškumu“. O nuo savaip apsibrėžtos „toksiško vyriškumo“ sampratos „Gentys“ nuosekliai ir kategoriškai atsiriboja. Sąvoka, anot manifesto, „susieja smurtą ir vyriškumą bei skatina neigiamą stereotipą apie vyrus“. Siekiant išvengti neigiamų konotacijų siūloma perbraižyti ir „tradicinio vyriškumo“ supratimą: atsieti jį nuo tokių reiškinių kaip smurtinis elgesys ar dominavimas prieš moteris, ir vietoje to telktis ties pozityviais „tradicinio vyriškumo bruožais“. Šio pozityviojo apibrėžimo idėją „Genčių“ manifestas pasiskolino iš Johno Barry ir Martino Seagerio psichologų ir bendradarbių prieš kelis metus Jungtinėje Karalystėje įkurtame Vyrų psichologijos centre (angl. „Centre for Male Psychology“, toliau - VPC). Kaip vieną pagrindinių savo veiklos sričių centras įvardija vyrų psichologijos disciplinos vystymą. Jo prieigose pastaraisiais metais išleistos dvi storos knygos: The Palgrave Handbook of Male Psychology and Mental Health (liet. „Palgrave’o vyrų psichologijos ir psichinės sveikatos vadovas“, toliau - „Vadovas“) bei Perspectives in Male Psychology: An Introduction („Įvadas į vyrų psichologijos sveikatos perspektyvas“, toliau - „Įvadas“). „Gentims“ Vyrų psichologijos centro ir jo leidinių idėjos svarbios: pozityvaus tradicinio vyriškumo apibrėžimas yra pasiskolintas iš „Vadovo“, o „Įvadas“ buvo dovanojamas pagrindiniams Lietuvos universitetams. Centro internetiniame žurnale „Vyrų psichologija“ rasime ir gana įdomų „Genčių“ genezės bei projekto aprašymą. J. Barry ir M. Seagerio sukurtos psichologinio darbo su vyrais gairės „Genčių“ iniciatyva buvo išverstos į lietuvių kalbą. 2021 metais vykusioje konferencijoje „Ką darysime su vyrais?“ A. Grižas patikina, kad projekte stipriai remiasi VPC reprezentuojamu požiūriu, ragina juo remtis ir kitus; kitame pranešime abu centro leidiniai kaip „labai geri“ rekomenduojami psichikos sveikatos specialistų auditorijai. Pagrindines centro veiklos prielaidas poroje jau minėtų pranešimų gana taikliai susumuoja pats A. Grižas. Istorija tokia: apie 1990-uosius JAV, Amerikos psichologų asociacijos prieigose (APA), imta konkrečiau domėtis vyrų psichologija. Tuo metu supratimas apie ją buvo stipriai įtakotas feminizmo, lyčių studijų, sociologijos ir kritinės teorijos. Dėl šių įtakų vyrų psichologija susitelkė į lyčių vaidmenų analizę, laikėsi požiūrio, kad tradicinis vyriškumas kenkia vyrams ir visuomenei. Taigi, apibendrina pranešimai, šis požiūris yra šališkas, deficitinis, politiškai įtakotas, stokojantis neutralumo ir kritiškas vyrų atžvilgiu, galimai atbaidantis vyrus nuo kreipimosi psichologinės pagalbos. Toliau pranešimuose pristatoma ir rekomenduotina alternatyva - prieš gerą dešimtmetį JK atsiradusi „nauja vyrų psichologijos mokslo atšaka“, reprezentuojama VPC. Ji pranašesnė, teigia A. Grižas, nes remiasi moksliniais tyrimais, klinikine praktika, ir „evoliuciniu, socialiniu, biologiniu, humanistiniu“ požiūriu, o ne vien „sociologijos teorinėm idėjom“. Kaip dažnai nutinka, kuo trumpesnė istorija - tuo daugiau laiko reikia praleisti ją išpakuojant. „Gentys“ nuolat deklaruoja esančios už lyčių lygybę, tačiau peržvelgus „Genčių“ visuomenei rekomenduojamų VPC prieigose leistų knygų puslapius ne visuomet aišku, kaip išties toji lygybė suprantama. Pavyzdžiui, Lietuvos bibliotekoms dovanotame „Įvade“ kvestionuojant patriarchalumo sąvoką klausiama: o kurgi tosios moterų priespaudos įrodymai? Juk „daugelyje šalių moterys gali balsuoti, valdyti turtą, gauti lygų atlyginimą, vairuoti. […] Iš tiesų, moterys turi teises ir privilegijas, neprieinamas vyrams, pvz., suskilus šeimai jos gauna nuosavybę ir vaikus, yra schemos padedančios joms siekti pelningų karjerų, jos nespaudžiamos imtis pavojingų darbų“. Šis argumentas toliau plėtojamas ir „Vadove“, remiantis jau minėtu VPC svarbiu biologiniu ir evoliuciniu požiūriu (arba ribota jo interpretacija). Čia iškeliama idėja, kad, galbūt, išties moters būtis privačioje sferoje teikė daug daugiau pasitenkinimo nei dažnai sudėtingas ir purvinas vyrų darbas už namų ribų. „Niekieno gyvenimas nėra be kančios, tačiau teiginys, kad moterys patyrė patriarchalinę priespaudą yra geriausiu atveju nepatikrinta teorija, blogiausiu -- žalingas iškraipymas. Geriausiu atveju, tai tarsi žvelgimas į garsiąją anties/triušio iliuziją teigiant, kad ten yra tik triušis, bet ne antis, arba kad triušis gyvena anties priespaudoje. Kai evoliucinė biologija gerbiama, o ne atmetama, matyti, kad tradicinė šeimos struktūra yra pirmiausia paremta abipusėmis, ilgainiui išsirutuliojusiomis reprodukcinėmis rolėmis. Taigi, didžiausią įtaką lyčių santykių pusiausvyrai tikriausiai daro ne kas kitas, o pati didžioji matriarchė, „motina gamta“. („Vadovas“, p.
VPC leidžiamo internetinio „Vyrų psichologijos“ žurnalo redakcinė politika laikosi panašios linijos. Čia rasime argumentų, kad statistika, rodanti, jog moterys vis dar atlieka daugiau neapmokamo darbo namuose, yra „feministinė“, o be to, šiandien dauguma heteroseksualių porų namų ūkio darbus deleguoja: jie sumoka už maisto prekių pristatymą ir namų tvarkymo paslaugas, o vaikus - su valstybės parama - siunčia į darželius. Sužinosime, kad išties būtent vyrai yra diskriminuojama visuomenės dalis, tačiau, skirtingai nei moterys, jie neturi lobistinių organizacijų, padedančių šią diskriminaciją įveikti (faktas, kad 68% Jungtinės Karalystės parlamento narių yra vyrai, kažkodėl šiame argumente nėra svarbus). Rasime ir argumentų prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą. Kodėl prieš? Jei šiuo metu jau svarstote, ką visa tai turi bendro ne tik su lyčių lygybės tikslais, bet ir deklaruojama moksliškai objektyvia prieiga prie vyrų psichologijos tyrimų - ne be reikalo. Čia verta prisiminti A. Grižo pranešimuose minėtą APA 2018 metais išleistų gairių darbui su berniukais ir vyrais kontroversiją. Pranešimuose ši kontroversija pateikiama kaip psichologų profesionalų, atmetusių feministinį disciplinos politizavimą, nepritarimas. Kilusioje (ir tebevykstančioje) diskusijoje, be abejo, būta ir dalykinių klausimų, ir profesionalių balsų. Argumentuota įvairiai. Vieni teigė, kad tradicinio vyriškumo kritika trukdo skleistis „esminei berniukų prigimčiai“. Kiti - kad įsitikinimas, jog emocijas reikšti gerai, o slopinti - blogai, tėra dogma, ir išties sveikesnius gyvenimus gyvena būtent tie, kurie užgniaužia savo pyktį. Viena iš profesionaliau artikuliuotų kritikų pateikta psichologo Christopherio J. Fergusono, vienintelio iš 162 APA Reprezentacinės tarybos narių, balsavusių prieš gairių patvirtinimą. Tačiau net ir jis pirmiausia rekomenduoja gaires taisyti konsultuojantis su konservatyviųjų pažiūrų atstovais. JAV būdingas gilus politinis susiskaldymas ir batalijos nebūtinai galioja Lietuvai. Tačiau šioje istorijoje yra šis tas vertingo ir mums Lietuvoje. Tiek VPC, tiek ir „Gentys“ laikosi bendros pozicijos, kad sociologija ar šiaip bet kokie feministinės perspektyvos informuoti tyrimai ir argumentai yra suteršti „ideologijos“ ir „politizavimo“. Savaime tai yra puiki liberalios demokratijos ir tyrimų laisvės apraiška. Absoliutus objektyvumas nėra įmanomas. Tačiau svarbu turėti omenyje, kad kalbame ne apie susidūrimą tarp feministinės ideologijos ir objektyvaus mokslo ar klinikinės praktikos. Viena vertus, tai susidūrimas tarp skirtingų mokslinių disciplinų ir prieigų. Kita vertus, tai susidūrimas tarp konservatyviųjų „tradicinio vyro“ (ir „tradicinės moters“) vertybių gynimo, įsitikinimo biologinių faktorių pirmenybine įtaką mūsų lytinėms elgsenoms, gal kartais net ir biologinio determinizmo, bei susitelkimo į lyties normų vaidmenį. Tačiau šalia politiškumo klausimų į VPC apeliacijas į objektyvų moksliškumą verta pažvelgti ir kitų jų teiginių šviesioje - ypač turint omenyje, kad šį sezoną „Gentys“ vyrus prisijungti kviečia žadėdami „mokslu pagrįstą savęs pažinimo erdvę“. Štai viename „Vadovo“ skyriuje - tame pačiame, iš kurio „Genčių“ manifestui pasiskolintas „pozityvaus tradicinio vyriškumo“ apibrėžimas - rasime kad ir tokį teiginį: „Atsižvelgiant į amžių senumo universalius ir tarpkultūrinius vyrų elgesio modelius […] tikriausiai geresnė mokslinė praktika yra prieiti išvados, kad vyriškumas yra arčiau archetipinio (įkūnyto) nei stereotipinio (išmokto) reiškinio“ („Vadovas“, p. 115). Kitame skyriuje, pavadintame „The Gaze: The Male Need to Look vs the Female Need to Be Seen-An Evolutionary Perspective“ („Žvilgsnis: vyro poreikis žiūrėti prieš moters poreikį būti matomai - evoliucinė perspektyva“), rasime tokį išaiškinimą: „[Yin ir Yang sąvoka] parodo, kaip tam tikriuose senosios Kinijos filosofijos aspektuose „vyriškumas“ laikomas „moteriškumą“ apsaugančia jėga. Šitaip vyriškumas įgalina moteriškų asmenybės aspektų funkcionavimą. Yin reikalinga Yang ir atvirkščiai. […] Ši tarpusavyje susijusių, abipusių ir vienas kitą papildančių natūralios visatos aspektų samprata, atrodo, yra perspektyvesnis lyčių studijų modelis nei šiuo metu Vakarų pasaulyje vyraujančios sociopolitinės teorijos.“ („Vadovas“, p. 260). Tokių nuorodų į archetipus rasime ne vieną, kaip ir į Taoizmą, ir Yin ir Yang. Rasime ir daugiau nei norėtųsi nuorodų į vyrų teisių judėjimo tėvu laikomo Warreno Farrelio (su kuriuo, beje, J. Barry ir M. Seageris yra kartu ir straipsnį parašę) ar kitus su moksliniu recenzavimu nesusidūrusius literatūrinius darbus. Visa tai anaiptol nereiškia, kad absoliučiai visas dviejų „Genčių“ reklamuojamų VPC knygų turinys yra niekinis, svyruojantis tarp aistringos kalbos konservatorių suvažiavime ir tylaus pašnekesio prie prekystalio „Mažojoje Indijoje“. Dvi į moksliškumą pretenduojančios knygos tarp savo viršelių glaudžia 1300 psl., ir jiems visiems šiame perskaityme įvertinti stigo laiko. Tikėtina, ten rasime ir visiškai mūsų dėmesio vertų idėjų, ir nuorodų į vertingas studijas (pats VPC originalių tyrimų iš esmės neatlieka). „Genčių“ bendraįkūrėjas Gediminas Motiejūnas mane patikino, kad „Nustok būti mielu vyruku“ nėra projekto metodologijos dalis, savitarpio pagalbos grupėse nėra …
tags: #smit #knyga #ne #psichologija