Įvadas
Socialinė psichologija - tai psichologijos sritis, kurios tikslas - suprasti psichikos reiškinius, atsirandančius žmonėms bendraujant, sąveikaujant grupėse arba kai žmogus tampa grupės nariu. Žmogus yra socialinė (visuomeninė) būtybė, ir izoliuotas nuo kitų žmonių jis realiai mažai būna. Taigi, socialinė psichologija teigia, kad žmogaus elgesio pilnai suprasti neįmanoma, jei nebus atsižvelgta į tai, kokią įtaką daro situacija, socialinė aplinka. Šiame konspekte aptarsime pagrindinius socialinės psichologijos aspektus, įskaitant įspūdžių formavimą, socialines schemas, atribuciją, nuostatas ir jų kaitą, bei kognityvinį disonansą.
Įspūdžių formavimas
Grįžkime prie Marytės ir Jono pokalbio. Kai jie kalbėjosi, Jonas buvo sudaręs Marytei įspūdį kūrybiško, intelektualaus žmogaus, nes jis rašytojas. Be to, sugebėjo pademonstruoti savo erudiciją ir išmanymą: jis klausė Marytės įvairių detalių apie jos sociologijos projektą, net pateikė savo pasiūlymus. Jis tą darė mandagiai, be jokių uužuominų, kad ji pati jo nesugebės atlikti. Marytė nustebo sužinojusi, kad jis svajoja apie policininko tarnybą kaip apie savo profesiją. Jai tai visai nesisieja su ką tik minėtais jo bruožais. Ji nemano, kad “policininkas” siejasi su kūrybiškumu, inteligencija, jautrumu. Šis pavyzdys parodo, kad renkama informacija iš aplinkos nėra ne klaidinga, ji nėra objektyvi. Mes esame šališki, atrenkame tik tam tikrą informaciją.
Socialinė psichologija yra atskleidusi keletą faktų apie tai, kokie faktoriai nulemia, kokį įspūdį mes susiformuosime apie kitą žmogų. Įspūdį žmogus susidaro pakankamai greitai. Tyrimai rodo, jog per pirmąsias 7 sekundes. Dažniausiai tai, kokį įspūdį susidarome, atitinka realybę ir nebūtinai būna klaidinga. Viename tyrime praeiviai gatvėje buvo prašomi pasakyti savo nuomonę apie žmogų, su kuriuo ką tik prasilenkė. Apie 50% apklaustųjų (koreliacija - 0,41, kitame tyrime - 0,53) išsakė tokią pačią nuomonę, kokią turėjo ir praeivis apie save.
Tai, kad mes susidarome pakankamai teisingas nuomones, yra natūralu. Tai supaprastina socialinį gyvenimą, palengvina sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, atėjęs pas gydytoją, iš karto susidarai nuomonę apie jį, tam, kad galėtum apsispręsti pasitikėti juo ar ne. Suprantama, informaciją apie kitą žmogų mes renkame nuolat, atrandame vis naujų faktų, užuominų apie jį, kurios koreguoja mūsų susidarytą vaizdą, tačiau čia slepiasi vienas svarbus faktas, kurį atrado socialiniai psichologai. Jie pamatė, kad pirmasis įspūdis yra ypač svarbus. Solomon Asch (1946) pirmasis atkreipė dėmesį į šį reiškinį. Jis pademonstravo eksperimentu, kokią įtaką suvokimui turi informacijos pirmumas - tai vadinama pirmumo efektu.
S. Asch sudarė 2 sąrašus žodžių apie hipotetinį žmogų. Abu sąrašai visiškai identiški, skirtumas tik tas, jog pirmame sąraše būdvardžiai išrikiuoti nuo teigiamo link neigiamo (1 sąrašas), antrame sąraše atvirkščiai - nuo neigiamo link teigiamo (2 sąrašas). Vėliau jis 1 sąrašą pateikė vienai žmonių grupei, 2 sąrašą - kitai. Tiriamųjų užduotis buvo apibūdinti (hipotetinį) žmogų pagal pateiktą jo aprašymą. S. Asch gavo, kad tiriamieji, gavę 1 sąrašą, buvo linkę suvokti tą žmogų kaip labiau laimingą, socialų, turintį humoro jausmą, negu gavę 2 sąrašą. Tiriamųjų logika buvo tokia: pavyzdžiui, žodis “kritiškas” pirmame sąraše buvo interpretuojamas pozityvia prasme. Vėlesni tyrimai taip pat patvirtino šio efekto egzistavimą, kuris rodo, jog pirmas įspūdis, informacijos pirmumas sukuria šališkumą, t.y. vėliau ateinanti informacija nėra objektyviai priimama, ko pasekoje atsiranda suvokimo klaidos, iškreiptas realybės suvokimas. Pirmo įspūdžio sudarytai nuostatai paneigti dažnai reikia daug laiko ir kitų resursų.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai konflikto aspektai
Kai kalbame apie išvaizdos įtaką, kalbame apie suvoktą išvaizdą arba suvoktą patrauklumą. Psichologijos profesorius Liggett (1974) atliko tyrimą, kuriame parodė savo studentams keletą žmonių nuotraukų ir paprašė savo studentų, jog jie surūšiuotų juos pagal patrauklumą sau. Vėliau paprašė, kad jie pasistengtų apibūdinti kiekvieno žmogaus iš nuotraukos charakterį, nuotaiką, savybes. Liggett pamatė, kad apie 90% studentų buvo linkę suvokti patrauklesnius žmones kaip labiau laimingesnius, inteligentiškesnius, šiltesnius, socialesnius, įdomesnius, geresnio charakterio, nei subjektyviai nepatrauklūs žmonės. Šis efektas, kaip ir kiti, sukuria galimybę iškreipti suvokimą, atsirasti šališkam informacijos interpretavimui. Žmonės tiesiog ima tikėti, kad patrauklesni žmonės yra pozityvesni, o nesiremia realybe. Yra ir kitų išvaizdos faktorių, kurie įtakoja mūsų suvokimą, pavyzdžiui, šypsena.
Socialinės schemos
Kai mes renkame informaciją ar požymius apie kitą žmogų, norėdami susidaryti apie jį nuomonę, šalia jau minėtų procesų veikia kitas - aktyvuojasi socialinės schemos. Sąvoka “schema” nurodo, kad tai - kognityvinė struktūra, kuri organizuoja turimas žinias pagal specifines objektų kategorijas, pvz. kategorijai “vaisiai”, mes priskiriame tokias sąvokas kaip “obuolys’, “kriaušė”, ir kt. Socialinėje psichologijoje sąvoka “schema” suprantama kaip tam tikra kognityvinė struktūra, kuri kategorizuoja informaciją, charakteristikas apie kitą individą sociume. Kai schema susiformuoja, ji ima įtakoti ne tik mūsų suvokimą, bet ir informacijos atsiminimą apie tą žmogų.
JAV, 1976 m. buvo darytas tyrimas, kuriuo siekė įvertinti kokį poveikį daro schema “rasė”. Tyrėjai dviems baltaodžių studentų grupėms rodė filmuotą siužetą, kuriame ginčijasi 2 vaikinai, vienas buvo baltaodis, kitas - juodaodis. Siužeto pabaigoje viena stebėtojų grupė matė kaip baltaodis nustumia juodaodį, antra stebėtojų grupė matė kaip juodaodis nustumia baltaodį. Po šio siužeto tiriamieji buvo paprašyti paaiškinti kaip jie suvokė kodėl buvo taip pasielgta (ginčas baigėsi apsistumdymu). Pirmoji grupė buvo labiau linkusi pateisinti baltaodžio elgesį, priežastis priskyrė išorei (“jis pakliuvo į tokią situaciją, jis čia niekuo dėtas, jis tik dramatizuoja”) ir tik 17% tiriamųjų manė jog baltaodis buvo ginčo kaltininkas. Antruoju atveju net 75% tiriamųjų kaltino juodaodį dėl tokios ginčo pabaigos. Tyrėjai tokius rezultatus aiškina remdamiesi socialinės schemos teorija, t.y. Kalba čia eina apie lūkesčių išsipildymą.
Lūkesčių išsipildymas: Pigmaliono ir Golemo efektai
Pigmalijono efektas pasireiškia esant teigiamiems lūkesčiams, Golemo - neigiamiems, tačiau abiem atvejais veikia tas pats mechanizmas: bendraudamas su kitu žmogumi, dėl anksčiau minėtų suvokimo “klaidų”, pavyzdžiui, veikiant kokiai nors kognityvinei schemai, priskiri žmogų tam tikrai kategorijai (pvz., jis yra čigonas, vadinasi vagis, arba jis gydytojas, vadinasi ima kyšius ir pan.). Priskirdamas jį tam tikrai kategorijai imi elgtis su juo pagal savo nesąmoningas prielaidas (jei jis čigonas, tai reikia būti su juo atsargiam, nes apvogs). Ir toks elgesys skatina kitame imtis atsako, kuris pateisina tavo lūkesčius.
Rosenthal (1977) darė tyrimą, kuriame demonstruoja save išpildančios pranašystės mechanizmą. Tyrėjai mokykloje atsitiktinai atrinko iš klasės 20% mokinių ir mokytojui pasakė, jog jie yra gabiausi klasėje (neva, intelekto testai rodo juos esą gabiausius), nors realiai atrinkti mokiniai nepasižymėjo ypatingais gabumais. Po metų atvykę tyrėjai į tą pačią klasę pastebėjo, jog jų atrinkti mokiniai ėmė gauti geresnius pažymius. Tokius rezultatus tyrėjai aiškina tuo, kad mokytojų lūkesčiai skatino vaikus geriau mokytis, ėmė žiūrėti į juos kaip į gabius. Toks mokytojų požiūris taip atsiliepė ir mokiniuose - jie ėmė labiau gerbti mokytojus ir ėmė dar labiau stengtis mokytis.
Taip pat skaitykite: Konspektas apie pažinimo psichologiją
Golemo efektas pasireiškia išsipildant neigiamiems lūkesčiams. Jis dažniau pasitaiko nei Pigmalijono efektas ir sukelia stipresnes reakcijas, ypač konfliktinėse situacijose.
Psichologai (pvz., Park B., 1982) yra pastebėję ir atlikę tyrimus, kurie rodo, jog objektyvų suvokimą gali “išderinti” ir faktorius, kuris pasireiškia tuo, kad save priskiriant (socialinei) grupei (pvz., klasei, krepšinio komandai ir kt.) žmonės esantys kitoje grupėje ima atrodyti ne tokie skirtingi kaip kad savo grupėje.
Atribucija
Atribucija - tai kognityvinis procesas, kurio pagalba individas interpretuoja ir priskiria elgesio priežastis kito žmogaus arba savo elgesiui. Iki šiol buvo kalbama apie suvokimą, įvairių faktorių įtaką įspūdžio susiformavimui. Bet to neužtenka. Šie faktoriai mus veikia pasyviai, tačiau žmogus nėra visada pasyvus, jis nuolat renka informaciją, ją vertina, stengiasi paaiškinti elgesio priežastis. Kiekvieną dieną mes keliame klausimus kodėl kitas žmogus pasielgė taip, o ne kitaip. Kartais to mes nepastebime, o kartais šių klausimų kėlimas užima centrinę vietą, nes atsakyti į juos būna labai svarbu. Pavyzdžiui, jei gimimo dienos proga mama padovanojo megztinį, tai klausimas kodėl ji taip padarė nebus svarbus (greičiausiai, ji mus myli, stengiasi pradžiuginti), bet jeigu mano mylima(s) vaikinas/mergina netikėtai pasielgė neįprastai, mums nesuprantamai, mes galime labai tuo susirūpinti ir nenurimti kol nerasime sau atsakymo apie jo(s) elgesio priežastis. Taip pat tokius klausimus dažnai keliame, kai laikraštyje perskaitome apie beprasmę žmogžudystę, kai staiga, be aiškios priežasties pasikeičia draugo nuotaika ar pan.
Atribucija gali būti dvejopa:
- dispozicinė atribucija - priskiriamos vidinės elgesio priežastys.
- situacinė atribucija - priskiriamos išorinės elgesio priežastys.
Tyrinėdami atribucijos procesą, socialiniai psichologai pastebėjo, kad egzistuoja polinkiai klaidingai priskirti elgesio priežastis. Štai keletas iš jų:
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
- atribucijos klaida (Heider, 1958). Ji pasireiškia tendencija pervertinti vidines elgesio priežastis arba asmenybės įtaką elgesiui ir nepakankamai įvertinti išorinius veiksnius arba situacijos įtaką elgesiui.
- Vertinimai iš veikėjo ir stebėtojo pozicijų (Jones & Nisett, 1971). Priklausomai nuo užimamos pozicijos - veikėjo ar stebėtojo - galimas klaidingas elgesio priežasčių priskyrimas. Veikėjas arba elgesio autorius turi tendenciją daryti labiau situacinę atribuciją, nei dispozicinę, kai stebėtojas atvirkščiai - labiau dispozicinę nei situacinę.
- Aukos kaltinimas (Lerner, 1978) - tai padidėjęs polinkis priskirti vidines elgesio priežastis, t.y. aplinkiniai bus linkę kaltinti auką dėl atsitikusio įvykio. Ši klaida dažnai stebima atsitikus nelaimingiems įvykiams, pvz., atleidimas iš darbo, fizinė, seksualinė prievarta. Pavyzdžiui, spaudoje reaguojant į išprievartavimą galima aptikti tokių reakcijų, kuriose kaltinama pati auka (“gundančiai apsirengė, tai ir išprievartavo”).
- Savęs pateikimo klaida (Miller, 1975). Ši klaida pasireiškia tendencingu savo elgesio aiškinimu, kuomet yra siekiama sudaryti kuo geresnį įspūdį apie save aplinkiniams. Jei elgesys buvo neigiamas ar nepageidautinas, tai asmuo bus linkęs daryti situacinę atribuciją, ir atvirkščiai, jei elgesys buvo teigiamas ar sėkmingas, tai bus polinkis daryti dispozicinę atribuciją. Pavyzdžiui, jei studentas gerai išlaikė egzaminą, jis bus linkęs manyti, jog čia jo nuopelnas, jei blogai - turės polinkį kaltinti aplinkybes.
Nuostatos ir jų formavimasis
Nuostata - tai įsitikinimas ir kartu jausmas, kurie parengia tam tikru būdu reaguoti į daiktus, žmones, įvykius. Nuostatos struktūrą sudaro trys komponentai:
- Kognityvinis - įsitikinimas.
- Afektinis - emocijos, jausmai susiję su įsitikinimu.
- Elgesio - polinkis elgtis tam tikru būdu.
Kaip nuostatos susiformuoja?
- Klasikinis sąlygojimas. Pvz., motina išsigąsta ir paima savo mažą vaiką į rankas, pamačiusi gatvėje einančius čigonus. Vaikas pastebi, jog jo mama sunerimo.
- Operantinis sąlygojimas.
- Modeliavimas.
- Tiesioginis patyrimas. Šiuo atveju nuostata atsiranda iš savo asmeninio patyrimo vertinimo (pvz., šis dainininkas/filmas/patiekalas man geras/prastas).
Nuostatų kaita
Egzistuoja keletas teorinių modelių, siekiančių paaiškinti, kaip keičiasi nuostatos ir kokie faktoriai tai lemia. Čia yra skiriami 3 aspektai, kurie įtakoja nuostatos pasikeitimą:
- Šaltinis (kas sako).
- Pranešimas (kaip sakoma).
- Priėmėjas (kam sakoma).
Kognityvinio atsako teorija gilinasi į kognityvinį lygmenį, t.y. kas vyksta mąstymo procese, kad nuostata pasikeičia. Šios teorijos autoriai akcentuoja, jog už nuostatos pasikeitimą atsako ne pranešimo turinys pats savaime (kaip kad Yale modelyje), bet mąstymas, atsirandantis kaip atsakas į tą pranešimą. Todėl ši teorija vadinama kognityvinio atsako teorija. Informacija gali būti apdorojama dviem būdais:
- periferinis kelias. Esant šiam atsakui, yra mažai gilinamasi arba visai nesigilinama į ateinančios informacijos turinį, yra užimama pasyvi pozicija, nesigilinama į argumentaciją, informacija neanalizuojama.
- centrinis kelias. Šiam atsakui būdingas sąmoningas informacijos apdorojimas, užimama aktyvi pozicija ateinančios informacijos atžvilgiu. Priėmėjas aktyviai ieško argumentų, analizuoja. Nuostatos pokytis priklauso daugiau ne nuo to, kaip įtikinamai pateikta informacija, bet kaip stiprūs yra argumentai.
Kognityvinis disonansas
Kognityvinio disonanso sąvoką pasiūlė L. Festinger (1958). Kognityvinis disonansas - tai nemaloni būsena ar jausmas, kylantis pastebėjus nesutapimą tarp mūsų nuostatų arba tarp mūsų nuostatų ir elgesio. Pavyzdžiui, kaip reaguos prieš homoseksualizmą nusistatęs vaikinas, jei sužinos, kad jo brolis - gėjus. Pagal Festinger, kognityvinis disonansas - lyg potraukis, turintis tokią pat motyvacinę galią. Jis verčia mus kažką daryti, kad tik neliktumėm tokioje būsenoje, kad susilpnintum disonansą.
Socialinės psichologijos tyrimo metodai
Socialinė psichologija remiasi įvairiais tyrimo metodais, leidžiančiais analizuoti socialinius reiškinius ir žmogaus elgesį socialiniame kontekste. Šie metodai apima tiek kiekybinius, tiek kokybinius tyrimus, leidžiančius gauti išsamius ir patikimus duomenis. Toliau aptarsime keletą pagrindinių socialinės psichologijos tyrimo metodų.
Stebėjimas: Tai tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis žmogaus elgesys ar jo vidiniai pergyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus. Stebėjimas gali būti atsitiktinis (kasdieninis stebėjimas, neturint iš anksto numatyto tikslo) ir mokslinis (sistemingas stebėjimas, kuris turi aiškų tikslą ar atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą). Objektyvus stebėjimas tai, kai tyrėjas sistemingai stebi ir fiksuoja kito asmens elgesį.
Eksperimentas: Eksperimentinis tyrimas tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamo išgyvenimų stebėjimas. Daug kartų keisdamas žmogų veikiančias sąlygas, eksperimentatorius gali tiksliai nustatyti priežastis, kurios sukelia vienus ar kitus psichinius reiškinius, stebėti tų reiškinių kitimą ir raidą.
Apklausa: Apklausos metodas apima klausimynų sudarymą ir naudojimą, siekiant gauti informaciją apie žmonių nuostatas, įsitikinimus, elgesį ir kitus socialinius aspektus. Apklausos gali būti atliekamos raštu (klausimynai) arba žodžiu (interviu).
Biografinis tyrimas: Šis metodas apima žmogaus biografijos analizę, siekiant suprasti jo asmenybės raidą, socialinius santykius ir kitus svarbius gyvenimo įvykius. Biografinis tyrimas gali būti grindžiamas dokumentų analize, interviu su asmeniu ir kitais informacijos šaltiniais.
Testavimas: Testai yra matematiškai sutvarkytos ir patikrintos uždavinių sistemos, kurias sprendžia tiriamasis ir gauna įvertinimus. Testai naudojami psichinių reiškinių lygiams nustatyti.
Iššūkiai socialinės psichologijos tyrimuose
Socialinės psichologijos tyrimai susiduria su specifiniais iššūkiais, kurie reikalauja ypatingo dėmesio ir metodologinio kruopštumo. Štai keletas pagrindinių iššūkių:
Suinteresuotas stebėtojas: Tyrimo klausimo pasirinkimą lemia tyrinėtojo vertybės, kurios taip pat lemia ir jo lūkesčius rezultatų atžvilgiu. Kontroliuodamas (arba atsisakydamas kontroliuoti) tyrimo eigą, tyrinėtojas gali paveikti galutinį rezultatą.
Ribotai kontroliuojama tyrimo aplinka: Etika (ir įstatymai) draudžia tokią tyrimo sąlygų kontrolę, kuri galėtų turėti neigiamas pasekmes tiriamiesiems. Kuo mažiau kontroliuojama aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad rezultatus iškreips šalutiniai kintamieji.
Netiesioginis stebėjimas: Psichologija tyrinėja vidinius reiškinius (mintis, jausmus ir kt.), kurių tiesiogiai stebėti neįmanoma. Galima stebėti tik klausantis pasakojimų apie tuos reiškinius arba stebėti jų pasireiškimą išoriniame elgesyje.
Stebimą reiškinį keičiantys metodai: Atsakymai į klausimus priklauso ne tik nuo klausimo prasmės, bet ir nuo klausimų eiliškumo, atsakymų variantų ir klausimuose naudojamų žodžių.
Reiškinio priklausomybė nuo stebėtojo: Socialinės psichologijos tyrinėtojas tiria santykius, tačiau tuo pat metu ir jis pats yra tam tikruose santykiuose su savo tiriamaisiais. Tiriamieji paprastai bando spėlioti apie tyrimo tikslus ir dažniausiai nori pateikti tokį atsakymą, kuris leistų jiems pasirodyti “gerais” (kaip jie patys tai supranta) ar šiaip papataikauti tyrinėtojui.
Reiškinio priklausomybė nuo aplinkos: Dėmesys, pyktis, bendravimas ir kiti socialinės psichologijos tiriami reiškiniai įvairiose kultūrose yra skirtingi.
Tiriamieji keičia tyrimo metodus: Jei įvairūs tiriamieji tą patį klausimą skirtingai supranta, tai jau nebėra tas pats klausimas.
Gautos žinios keičia stebėtą reiškinį (ir taip save sunaikina): Žmogus natūraliai siekia pasirinkimo laisvės ir autonomijos, ir jei tik sužino, kad, anot tyrimų, turėtų elgtis vienaip, tai per savo priešgyniavimą būtinai ims elgtis kitaip.
Socialinė psichologija ir sociologija: panašumai ir skirtumai
Socialinė psichologija ir sociologija yra du skirtingi, bet susiję mokslai, kurie nagrinėja žmogaus elgesį ir socialinius procesus. Nors jie turi bendrų interesų sričių, jie skiriasi savo požiūriu, tyrimo metodais ir analize.
Panašumai:*Tyrinėja žmogaus elgesį grupėje.*Naudoja panašius tyrimo metodus.
Skirtumai:*Socialinėje psichologijoje galima gana plačiai naudoti eksperimentą, kaip mokslinių žinių gavimo būdą, lengva manipuliuoti dauguma kintamųjų, o sociologai manipuliuoti negali (pvz: lytimi, socialiniu statusu).*Tyrinėjimo objektas: sociologams svarbu grupė, jos dėsningumas, o socialiniam psichologui svarbu konkretaus žmogaus būsena grupėje.
Asmenybė socialinėje psichologijoje
Asmenybė socialinėje psichologijoje suprantama kaip individo ypatybių, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė- tai savojo Aš turėjimas. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.
Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių poreikių, tikslų, motyvų, mokymų, interesų, problemų ir įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai procesai, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove ir kt.
Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje.
Vieningo asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba; 3) kas ji yra. Į juos atsakius, aiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą sąlygiškai galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią.
Socializacija
Socializacija - tai procesas, trunkantis visą žmogaus gyvenimą. Jo metu individas perima žinias, nuostatas, požiūrius, vertybes, elgesį ir kitus komponentus, kurie būtini efektyviam dalyvavimui visuomenės gyvenime. Socializacija - visuomenės kultūros perteikimas vaikams ir kitiems asmenims, siekiant, kad jie sėkmingai įsilietų į visuomenę. Tai lėtas ir nuolatinis individualus įprastų visuomenės mąstymo, vertybių, elgsenos perėmimas.
Socializacija skirstoma į:
- Pirminę - apima žmogaus vaikystę ir paauglystę, kai jis perima pagrindines socialines normas ir vertybes iš šeimos, mokyklos ir bendraamžių.
- Antrinę - apima žmogaus gyvenimą iki jo mirties. Šiame etape svarbūs socialinių vaidmenų kaitos ir perėmimo procesai, gebėjimas derinti socialinius vaidmenis.
tags: #soc #psichologija #konspektas