Įvadas
Socialinės normos yra esminė visuomenės funkcionavimo dalis. Jos apibrėžia priimtiną elgesį, nustato ribas ir padeda užtikrinti tvarką bei darną. Šiame straipsnyje išnagrinėsime socialinių normų sampratą, jų rūšis, struktūrą ir reikšmę, taip pat paliesime teisės normas ir jų santykį su kitomis socialinėmis normomis.
Socialinės Normos: Samprata ir Rūšys
Socialinė norma (lot. norma - elgesio taisyklė) - tai elgesio taisyklė, reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. Socialinės normos nustato žmogui teises ir pareigas pagal leistino elgesio modelį. Be žmonių nebūtų socialinių normų (gamtinės gali egzistuoti be žmogaus pagalbos). Jų tikslas - pasiekti tobuliausio elgesio modelio, kuris būtų naudingas žmonėms, nes tai padėtų išvengti skirtingų interesų priešiškumo ar bent jį sušvelninti.
Pagal reguliuojamus santykius ir jų reguliavimo priemones, normos skirstomos į:
- Technines normas: reguliuoja žmogaus ir gamtos santykį.
- Socialines normas: reguliuoja žmonių tarpusavio santykius.
- Socialines technines normas: pavyzdžiui, sporto žaidimų taisyklės.
- Religines normas: reguliuoja žmonių elgesį pagal tam tikrus religijos reikalavimus.
Teisės moksle svarbiausios yra socialinės normos. Pagal tai, kas jas nustato ir kaip garantuojamas jų vykdymas, socialinės normos skirstomos į:
- Teisės normas: reikšmingiausios normos, nustatytos valstybės.
- Moralės normas: atitinka konkrečios visuomenės kultūros ir laikotarpio moralės sampratą.
- Paprotines normas (papročius): bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkartinio tam tikro elgesio pasikartojimo.
- Visuomeninių organizacijų (korporatyviasias) normas: privalomos elgesio taisyklės tam tikros korporacijos nariams.
Jų laikymąsi, priklausomai nuo rūšies, garantuoja įprotis, abipusė nauda, valstybinės ar visuomeninės poveikio priemonės. Privalomo arba draudžiamojo pobūdžio socialinių normų laikymasis garantuojamas išorinio poveikio priemonėmis.
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
Moralės Normos
Moralės normos atitinka konkrečios visuomenės kultūros ir laikotarpio moralės sampratą, išreiškia visuomenės požiūrį į įvairias vertybes (pavyzdžiui, gėrį, blogį, teisingumą, pareigą, garbę) ir dažniausiai yra nerašytos. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu - ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, žmogaus orumą, teisingumą. Moraliniu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visuomenei, ne tik konkrečiai tautai, bet ir žmonijai.
Jų laikymuisi įtakos turi sąžinė, autoritetas, visuomeninio poveikio priemonės (visuomeninis pasmerkimas už amoralų elgesį), naudingumas, pasmerkimo baimė. Moralės normų laikymasis priklauso nuo asmens principų, tradicijų, auklėjimo ir socialinės aplinkos.
Moralės ir teisės normos glaudžiai susijusios, bet moralės normai prieštaraujantis elgesys ne visuomet prieštarauja teisės normai (pavyzdžiui, per brangiai pardavus pigiau įsigytą automobilį artimam giminaičiui būtų pažeistos moralės normos nekalbėk netiesos ir mylėk savo artimą kaip save patį, bet ši veika neprieštarauja teisės normai). Yra sričių, kurias reguliuoja teisės, bet nereguliuoja moralės normos (pavyzdžiui, Lietuvos civilinio proceso kodekse įtvirtintas reikalavimas procesinį dokumentą paduodančiam asmeniui jame pasirašyti ir nurodyti jo surašymo datą negali būti vertinamas kaip moralus ar amoralus, nes jis nėra tiesiogiai susijęs su kitų asmenų teisėmis).
Ir teisės, ir moralės normos reguliuoja žmonių socialinį elgesį, dažnai sutampa jų turinys ir tikslai (pavyzdžiui, jose įtvirtinami draudimai žudyti, vogti ir kita). Skirtumus lemia kilmė (moralės norma tampa elgesio taisykle, kai dauguma visuomenės narių ją įsisąmonina ir ima pagal ją norminti kasdienį savo elgesį, o teisės normas leidžia ar sankcionuoja valstybė, nustatyta tvarka įsigaliojusi teisės norma tampa visuotinai privaloma), reguliavimo mastas (moralės normos reguliuoja platesnį visuomeninių santykių ratą, taip pat meilę, draugystę ir kitas sritis, kurių nereguliuoja teisės normos), teisių ir pareigų detalizavimo laipsnis (teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, nurodyti teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai, o moralės normos dažniausiai išsako bendrą pareigą, pavyzdžiui, nevok, nežudyk), išraiškos forma (moralės normos, kitaip nei teisės normos, nefiksuojamos teisės aktuose, neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus ir kita), būdai, kuriais garantuojamas normų vykdymas (teisės normų vykdymas garantuojamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų - visuomenės poveikio priemonėmis).
Paprotinės Normos
Paprotinė norma yra bendroji elgesio taisyklė (paprotys), susidariusi dėl daugkartinio tam tikro elgesio pasikartojimo pakankamai ilgą laikotarpį, tapusi žmonių įpročiu (pavyzdžiui, etiketo, įvairių apeigų norma). Papročiai - tai bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkartinio kartojimosi ir tapusios žmonių įpročiais. Papročių normų pavyzdžiai gali būti etiketo taisyklės, įvairių apeigų, ypač vestuvių, laidotuvių, normos. Papročiai susidaro tautoje palengva ir nereikia kokios nors išorinės jėgos, kuri garantuotų jų vykdymą.
Taip pat skaitykite: Socialinė psichologija: metodai ir etika
Paprotinės normos susiformuoja pamažu, dažniausiai jų laikomasi iš įpročio, asmeninės naudos, jų laikymosi nereikia papildomai garantuoti. Žmonės laikosi papročių normų dėl to, kad įprato šitaip eelgtis, kad šitaip elgdamiesi jie pasiekia tam tikros asmeninės naudos, įprasmina savo gyvenimą arba išlieka visaverčiai tam tikros bendrijos nariai. Geri papročiai padeda stiprinti teisėtumą. Papročių ir moralės normų skirtumas sunkiai nustatomas.
Paprotinė norma gali virsti teisės norma, jei ją sankcionuoja valstybė.
Visuomeninių Organizacijų (Korporatyviosios) Normos
Visuomeninės organizacijos (korporatyvioji) norma yra tam tikros korporacijos (visuomeninės organizacijos, politinės partijos, susivienijimo ir kitų) nariams privalomos elgesio taisyklės (pavyzdžiui, organizacijos įstatai, statutas).
Jų laikymąsi garantuoja tos korporacijos turimos poveikio priemonės (papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos ir kita).
Šios normos skiriasi ir reguliavimo apimties atžvilgiu -teisės normų privalo laikytis visi Lietuvos gyventojai, taip pat užsieniečiai, esantys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų - tik konkrečios korporacijos nariai. Teisės normų vykdymą ggaliausiai garantuoja valstybės prievarta, o korporacijų - tos organizacijos turimos poveikio priemonės (pastaba, papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos ir kt.). Bet pagrindinis korporacijų normų garantas yra ta nauda, kurią asmuo gauna laikydamasis korporacijos normų ir dėl to išlikdamas joje.
Taip pat skaitykite: Krizių prevencija šeimoje
Teisės normos ir korporacijų normos sutampa tik elgesio taisyklės formulavimo atžvilgiu: korporacijų normos taip pat yra formaliai apibrėžtos (išdėstytos rraštu), jos sudaro tam tikrą sistemą, kuri įvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statutas ir nuostatai.
Techninės Normos
Be socialinių normų, žmonės dar sukuria technines normas. Techninės normos - tai elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis, taip pat su gamtos reiškiniais, kad užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą, kuo ekonomiškiau pasiektų praktinių tikslų. Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai.
Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės - žmonių santykius su gamta, su darbo įrankiais ir technologijomis. Pažeidus techninę normą neišvengiamai atsiranda neigiamų padarinių, ir dažniausiai tuojau pat. Pavyzdžiui, pažeidus dalių surinkimo technologiją, mechanizmas neveiks arba, pilant vandenį į sieros rūgštį, įvyks „sprogimas“ - pavojingas poveikis techninės normos pažeidėjui.
Techninės normos nėra socialinės, nes jos nereguliuoja žmonių tarpusavio santykių. Tačiau kai kurios techninės normos tam tikromis sąlygomis gali virsti socialinėmis. O šitaip atsitinka todėl, kad, naudodamiesi darbo įrankiais, technologijomis, vieni žmonės tampa pavojingi kitiems, o kartais - ir patys sau tiesiogiai arba dėl poveikio gyvenamosios aplinkos kokybei. Pavyzdžiui, atominės technologijos eksploatavimo taisyklės iš prigimties yra techninės, bet dėl procesų, kuriuos valdo tos taisyklės, pavojingumo daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai jos virsta socialinėmis, teisinėmis. Tokiomis jos virsta nuo to momento, kai kompetentingos valstybės institucijos jas sankcionuoja - suteikia joms teisės normų galią. Už jų pažeidimą nustatoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Kelių eismo taisyklės iš prigimties taip pat yra techninės normos, bet, patvirtintos valstybės institucijų, jos tampa teisės normomis. Už jų pažeidimą irgi numatyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, nes asmuo, naudodamasis savo subjektine teise vairuoti automobilį, yra pavojingas kkitų asmenų teisėms. Teisinės atsakomybės nustatymas įpareigoja jį naudotis šia teise atsakingai, t.y. Tendencija versti technines normas socialinėmis teisinėmis normomis darosi itin ryški dėl šiuolaikinės mokslo ir technikos pažangos, kai gamybai ir žmonių buičiai vis plačiau ir intensyviau naudojama sudėtinga, naši, bet kartu vis pavojingesnė žmogui ir jo gyvenamajai aplinkai technika ir technologija. Siekinat sumažinti techniškai apsiginklavusio žmogaus pavojingumą sau pačiam ir gyvenamajai aplinkai, kaip tik ir kuriamos techninio turinio socialinės teisinės normos.
Teisės Normos: Struktūra ir Ypatumai
Teisės normos yra teisinio reguliavimo priemonės, norminis visuomeninio santykio modelis, dažniausiai nustatytas ir garantuojamas valstybės. Tai lemia ypatingą jų vietą plėtojantis teisei. Teisės normos, anot R. Z. Lifšico, yra „juridiškiausias“, matomiausias teisės elementas. Šiame teisės objektyzavimosi tarpsnyje teisė organiškai susivienija su valstybe (valstybine valdžia), iš kurios ji gauna visuotinį privalomumą ir to privalomumo garantą. tada pasirodo ne tik kaip elgesio taisyklė, bet ir kaip visuotinai privaloma taisyklė. Teisininkai dėl profesijos ypatumų pirmiausia turi reikalą su teise ne kaip su procesu, o kaip su teisės normomis. Tai ir yra psichologinis pagrindas, dėl kurio linkstama laikyti teisės normas pagrindiniu teisės lygmeniu - šitaip atsiranda ir gyvuoja normatyvistinė teisės samprata, tapatinanti teisę su viena jos stadija - teisės normomis.
Teisės normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to, tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimą vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie ne patenka į tteisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės, pasaulėžiūros įsitikinimų ir kitus). Bičiulį, neatėjusį į sutartą pasimatymą, galima pasmerkti vadovaujantis morale, bet ne teisės normomis, nes tokie santykiai nėra teisinio reguliavimo sritis. Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siauresnė sąvoka negu moralė. Bet ir moralė neapima visų visuomeninių santykių. Ji nereguliuoja tokių santykių, kurie yra grynai techninio pobūdžio ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio vertinimo matas. Pavyzdžiui, proceso norma, reikalaujanti, kad Seimo sesijos protokolą pasirašytų Seimo pirmininkas ir posėdžio sekretorius, negali būti vertinama kaip morali ar amorali, nes čia tiesiogiai nėra paliečiamos kitų asmenų teisės.Moralės normų požiūriu negali būti tiesiogiai vertinamos ir teisės normos, nustatančios vienų valstybės institucijų pavaldumą kitoms, nes čia yra reglamentuojami techninio elgesio elementai, iš kurių yra neaišku - juose yra įkūnyta pagarba artimo teisėms ar agresija prieš tas teises.
Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimą kaip save patį ir kt.). Moralės imperatyve mylėk savo artimą kaip save patį nenurodoma, kokiais konkrečiais veiksmais ta meilė turi pasireikšti. Tai paliekama spręsti pačiam paliepimo vykdytojui. Todėl moralės normos veikiau yra žmonių elgesio principai negu programos, planai, išplėtotos elgesio taisyklės. Be to, čia formuluojama pareiga artimui ir nieko nesakoma, kokias teises tokios pareigos vykdymas sukuria pačiam vykdytojui. Čia gali būti pareiga be teisės, bet tai tokia pareiga, kurią vykdyti asmuo gali atsisakyti.
Moralės normos paprastai „gyvena“ žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose. Jos neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus, nors toks skirstymas ir neprieštarautų moralės esmei. Bet tam nėra reikalo vien dėl to, kad jos visuotinai neprivalomos. moralės santykis nėra formalus ir išorinis. Jos viena kitą papildo, viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tas orientyras, kuriam turi paklusti įstatymų leidėjas formuluodamas konkrečias teisės normas. Pripažinus, kad pozityvioji teisė turi neprieštarauti prigimčiai, padidėja teisės normų priklausomybė nuo moralės normų. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisė normos dažnai yra ir moralės normos. Šis ryšys galioja ne tik kuriant, bet ir taikant teisę. Pavyzdžiui, jjuridinis tėvystės ar motinystės teisių praradimo įforminimas turi būti argumentuojamas ir moralės teiginiais. Moralės kategorijomis reikia operuoti ir prireikus aiškinti tokias praktikoje sutinkamas sąvokas kaip cinizmas, įžeidimas ir kitos.
Teisės Pažeidimai ir Teisinė Atsakomybė
Privalomo arba draudžiamojo pobūdžio socialinių normų laikymasis garantuojamas išorinio poveikio priemonėmis, t.y. kategorija: Failas: Microsoft Word 52 KB Įkeltas: 2018 m. Kalba: Lietuvių Apimtis: 8 puslapiai (2396 žodžiai) Lygis: Universitetas Autorius: Agnė Įvertinimas: Socialinės normos, jų rūšys Teisės normos, jų struktūra Socialinės normos, jų rūšys Teisės normos, jų struktūra. (2018 m.).
Už teisės pažeidimus numatoma teisinė atsakomybė. Teisinė atsakomybė - tai valstybės taikoma prievartos priemonė, skirta asmeniui, kuris pažeidė teisės aktus. Teisinės atsakomybės formos yra įvairios: konstitucinė, baudžiamoji, administracinė, civilinė, materialinė, drausminė. Asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu. Taiko ne tik teismai, bet ir arbitražai.
Autorių Teisių Normos
LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas saugo ir nesaugo tam tikrus objektus. Autorių teisių objektai yra literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kuriems taikomi autorinės teisės objekto kriterijai. Be to, autorių teisių objektais laikomi. Autoriaus teisių objektais nelaikomi.
tags: #socialines #aplinkos #elgesio #normu