Psichologija, kaip atskiras mokslas, pradėjo formuotis XIX a. antroje pusėje Vokietijoje. Tuo metu psichologija buvo glaudžiai susijusi su gamtos mokslais, ypač fiziologija, o eksperimentas buvo pagrindinis tyrimo metodas. Wilhelmas Wundtas (1832-1920) laikomas formaliu psichologijos mokslo įkūrėju. 1879 m. jis Leipcige įkūrė pirmąją pasaulyje eksperimentinės psichologijos laboratoriją, o 1881 m. pradėtas leisti pirmasis psichologijos žurnalas „Filosofinės studijos“.
Psichologijos mokslo raida
Naujojo mokslo tyrimo objektu Wundtas paskelbė sąmonę. Wundto nuomone, savistaba geriausiai tinka sąmonei tirti. Savistaba - tai savo minčių ir jausmų stebėjimas. Wundto nuomone, tik kvalifikuotas psichologas gali sėkmingai užsiimti savistaba, nes reikia visiškai atsiriboti nuo ankstesnių žinių apie stebimą objektą. Pavyzdžiui, jei norime ištirti, kaip žmogus, žiūrėdamas į obuolį, supranta, kad tai obuolys, stebint reikia atsiriboti nuo bet kokių žinių apie obuolį.
Struktūralizmas
Psichikos elementų tipus išskyrė Wundto mokinys Edwardas Bradfordas Titcheneris (1867-1927). Jo nuomone, psichiką sudaro jutimai, vaizdiniai ir jausmai.
Funkcionalizmas
Beveik lygiagrečiai su struktūralizmu atsirado ir priešingas jam požiūris - funkcionalizmas. Funkcionalizmas domėjosi psichikos ir sąmonės funkcijomis, tuo, kaip organizmas panaudoja psichiką geresniam prisitaikymui prie aplinkos. Williamas Jamesas laikomas pagrindiniu funkcionalizmo lyderiu, kuris kritikavo struktūralizmą už tai, kad jo tyrimai yra nutolę nuo praktikos. Darvino evoliucijos teorija turėjo didelės įtakos funkcionalizmo atsiradimui. Adaptacija tampa centriniu dėmesio objektu. Žmogaus psichika suvokiama kaip tarpininkas tarp išorinių įvykių ir vidinių įvykių (jausmų, minčių). Daug svarbiau ne tai, kokie elementai sudaro psichiką, o tai, kaip ji funkcionuoja visumoje. Kaip ir struktūralistai, funkcionalistai naudojo introspekcijos metodą, tačiau tai jau ne laboratorinė introspekcija - jos pagrindas supratimas. Jamesas teigė, kad introspekcija yra gamtos dovana žmogui, kuri leidžia įsiskverbti į savo vidinį pasaulį ir suvokti savo pergyvenimus. Viena iš svarbiausių evoliucijos teorijos koncepcijų yra adaptyvumas, arba sugebėjimas prisitaikyti, todėl funkcionalistai teigia, kad psichologijos tikslas yra nagrinėti, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti aplinkoje. Evoliucijos teorija teigia, kad net tos pačios rūšies viduje yra dideli individualūs skirtumai tarp atskirų individų.
Psichoanalizė
Beveik tuo pačiu metu Europoje pradėjo vystytis nauja psichologijos kryptis - psichoanalizė. Jos įkūrėjas Sigmundas Freudas (1856-1939) buvo gydytojas ir psichologinę teoriją kūrė pirmiausia remdamasis darbu su psichiniais ligoniais. Todėl pagrindinis psichoanalizės tikslas buvo psichikos ir elgesio sutrikimų paaiškinimas ir koregavimas. Tai pirmoji psichoterapinė mokykla psichologijoje, būtent nuo psichoanalizės prasideda vadinamasis „gydymas pokalbiu“. Freudas rinko duomenis savo teorijai analizuodamas atskirus pacientus - tai vadinamasis atvejo analizės metodas. Psichoanalizė į psichologiją įvedė naują ir be galo svarbią sąvoką - pasąmonę. Freudas tikėjo, kad pasąmonė ir socialiai nepriimtini potraukiai, kurie prieštarauja socialiniams standartams ir moralinėms normoms, kurios lemia mūsų viešą elgesį, yra mūsų elgesio motyvacinis variklis. Toks požiūris yra deterministinis, nes psichoanalizėje žmogaus laisva valia abejojama. Dauguma žmogaus poelgių yra skatinami seksualumo arba agresijos. Freudas pirmasis pasiūlė asmenybės modelį, kurį sudarė trys komponentai: Id, kuris yra atsakingas už potraukių ir fiziologinių poreikių patenkinimą, Superego, kuris apima visuomenės, kurioje žmogus gyvena, moralines ir socialines normas, ir Ego, kuris tarpininkauja tarp Id ir Superego ir siekia, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti, tačiau socialiai priimtinu būdu. Individo pasąmonės turinys buvo tiriamas naudojant tokias metodikas kaip laisvos asociacijos, hipnozė, sapnų analizė, kalbos ir rašybos klaidų analizė. Psichoanalizė daug davė psichinių ligų supratimui ir psichoterapiniam gydymui. Freudas turėjo daug mokinių, kurių daugelis vėliau sukūrė savo teorijas ir psichoterapines mokyklas. Psichoanalizė padarė didžiulį postūmį raidos psichologijai. Freudas įrodė, kad žmogaus asmenybė vystosi, o ne yra nulemta gimimo metu, ir šiam vystymuisi svarbūs santykiai su kitais žmonėmis, ypač su tėvais. Freudas pirmasis pastebėjo, kad žmogaus raida turi tam tikrus etapus, ir kiekviename etape sprendžiami tam tikri uždaviniai.
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
Biheviorizmas
Pačioje šio amžiaus pradžioje Amerikoje pradėjo vystytis dar viena psichologijos kryptis - biheviorizmas. Ši mokykla atsirado kaip prieštara psichologijos subjektyvumui. Biheviorizmo pradininkas Johnas B. Watsonas skatino psichologus atsisakyti tokių sąvokų kaip jausmai, paskatos ar sąmonė, nes jų neįmanoma realiai stebėti. Tai, ką galime stebėti realiai, yra elgesys, todėl psichologija biheviorizmo požiūriu yra mokslas apie žmogaus elgesį. Pavlovo darbai ir sąlyginių refleksų teorija turėjo didelės įtakos biheviorizmo atsiradimui. Pavlov'as manė, kad išmokimą galima paaiškinti sąlygojimu, t.y. elgesyje pasireiškia tos reakcijos, kurios buvo pastiprintos (stimulas - reakcija). Watsonas tikėjo, kad tokio dalyko, kaip asmenybė, nėra, žmogus - tik gausybės gyvenimo eigoje surinktų pastiprinimų ir nuobaudų rezultatas. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad paprasta stimulo ir reakcijos teorija negali paaiškinti sudėtingo žmogaus elgesio, todėl į stimulo reakcijos schemą buvo įterptas tarpinis kintamasis (stimulas - tarpinis kintamasis - reakcija). Tarpiniu kintamuoju gali būti žinios, tikslas, motyvacija, įgūdžiai ir t.t. Kitas svarbus biheviorizmo autorius, Skinneris, biheviorizmą papildė operantinio arba instrumentinio sąlygojimo schema. Jeigu paprasto klasikinio sąlygojimo metu išmokimas įvyksta, kai du stimulai sutampa laike, o individas yra visiškai pasyvus, tai operantinio sąlygojimo metu individas yra aktyvus. Sąlyginė reakcija susiformuoja tuomet, kai individo elgesys suformuoja vienokius ar kitokius pokyčius aplinkoje. Šie pokyčiai, priklausomai nuo jų poveikio (skatinančio ar slopinančio), vadinami teigiamu ar neigiamu paskatinimu. Pavyzdžiui, studentas, vaikščiodamas po miestą, atranda, kad netoli universiteto yra parduotuvėlė, kur parduoda pigias ir skanias bandeles. Tai teigiamai paskatina elgesį, ir studentas ima užsukti į šią parduotuvėlę kasdien per pietų pertrauką. Biheviorizmas padarė didelę įtaką mokymosi ir išmokimo tyrimams. Biheviorizmo idėjos plačiai naudojamos pedagoginėje psichologijoje, organizacinėje psichologijoje. Taip pat buvo išvystyti ir specifiniai terapiniai metodai, ypač efektyviai veikiantys įvairių fobinių sutrikimų bei priklausomybių gydymui.
Geštalto psichologija
Geštalto (visumos) psichologija atsirado Vokietijoje kaip opozicija struktūralizmui ir biheviorizmui. Jos atstovai Maxas Wertheimeris (1880-1943), Kurtas Koffka (1886-1941), Wolfgangas Kohleris (1886-1941) nesutiko, kad objektų suvokimas yra tik kažkoks jutiminių elementų sumavimas, ir teigė, kad susijungdami jutiminiai elementai sukuria kokybiškai naują konfigūraciją, kad visuma yra daugiau nei dalių suma. Pavyzdžiui, melodija yra daugiau nei atskirų natų suma. Geštalto psichologai išskyrė dėsnius, pagal kuriuos jutimus paverčiame prasmingais suvokiniais (pvz., artumo, tęstinumo, panašumo, uždarumo, paprastumo). Geštaltistai teigė, kad žmogaus išmokimas įvyksta staiga, kai žmogus perstruktūruoja informaciją (vadinamoji aha-reakcija).
Fenomenologinis požiūris
Fenomenologinis požiūris pabrėžia, kad psichologą pirmiausia turėtų dominti subjektyvi ir sąmoninga žmogaus būtis. Psichologijai neturėtų rūpėti prognozuoti ir kontroliuoti žmogaus gyvenimo, bet svarbu jį suprasti. Akcentuojamas žmogaus visybiškumas, unikalumas ir individualumas. Pabrėžiama laisva žmogaus valia ir atsakomybė. Ši kryptis prieštarauja deterministiniam požiūriui į žmogų, pagal kurį jis tik stimulų ir reakcijų mašina arba pasąmonės impulsų vergas. Pagrindinis šios krypties tyrimo metodas yra visybiška žmogaus patyrimo, kaip unikalaus fenomeno analizė. Šios krypties atstovai teigia, kad norint suprasti žmogaus veiksmus, reikia suprasti jo subjektyvią patirtį. Fenomenologinė psichologija sąlyginai gali būti skiriama į dvi dalis: humanistinę ir egzistencinę psichologiją.
Humanistinė psichologija
Humanistinės psichologijos atstovai Carlas Rogersas (1902-1987) ir Abrahamas Maslow (1908-1970). Humanistai tiki, kad žmogaus prigimtis yra gera, ir žmogus savyje turi poreikį būti kūrybišku ir siekti saviaktualizacijos. Rogersas sukūrė į klientą orientuotą psichoterapijos kryptį, kurios pagrindinis principas yra pasitikėjimas klientu. Rogersas tiki, kad kiekvienas klientas savyje jau turi sprendimus, pokyčio potencialą, ir tai atrasti jis gali pats, klausydamasis savo paties žodžių, o ne vedamas psichoterapeuto interpretacijų, kaip buvo priimta psichoanalizėje.
Egzistencinė psichologija
Egzistencinė psichologija kilo iš europietiškos egzistencinės filosofijos. Jos vystymuisi didelės įtakos turėjo Heideggerio, Kierkegaardo, Camus ir kitų egzistencinių filosofų darbai. Viena iš pagrindinių egzistencinės psichologijos sąvokų yra dasein (čia-būtis, būtis pasaulyje), atėjusi iš Heideggerio filosofijos. Žmogus visuomet yra pasaulyje, jis save apibrėžia gyvenimo procese. Egzistencialistai nekalba apie gerą ar blogą žmogaus prigimtį, nes žmogus yra pastoviai tampantis. Egzistenciniu požiūriu pažinti žmogų galima tik užsiimant visu jo gyvenimo kontekstu. Egzistencinei psichologijai svarbios tokios sąvokos kaip: būties jausmas, laisvė ir atsakomybė už ją, gyvenimo baigtinumo suvokimas ir egzistencinis nerimas, kaltė (nes žmogus kiekvieną akimirką renkasi ir rinkdamasis kažko atsisako), laiko išgyvenimas (kaip žmogus naudoja laiką, kuris jam duotas gyvenime), prasmė ir beprasmybė. Egzistencinė psichologija padarė didelę įtaką psichoterapijos vystymuisi, gražino į psichologijos akiratį daugelį filosofinių temų, kurios yra svarbios žmogaus gyvenimui.
Taip pat skaitykite: Socialinė psichologija: metodai ir etika
Kognityvinė psichologija
Kognityvinė psichologija - žymiausi atstovai George Milleris (1920-), Ulricas Neisseris (1928-), Jeanas Piaget. Tai eklektinė mokykla, bandanti savyje apjungti biheviorizmo, struktūralizmo elementus. Kognityvistų nuomone, pažinimo procesai užima tarpinę padėtį tarp stimulo ir reakcijos. Mūsų reakcija į stimulą yra sąlygojama pažintinių procesų veiklos. Pažintiniai procesai - tai tokie procesai, kurie jutiminę medžiagą transformuoja, analizuoja, saugo, atgamina ir panaudoja. Taigi kognityvinės psichologijos objektas - jutimas, suvokimas, atmintis, vaizduotė, mąstymas ir kiti psichiniai reiškiniai. Žmogus siekia informacijos ir aktyviai ją apdoroja. J. Piaget darbai buvo labai svarbūs atskleidžiant vaiko kognityvinių procesų raidos stadijas. Kognityvinė psichologija padeda suprasti kai kurių psichinių sutrikimų vystymąsi, jų sąsajas būtent su pažintiniais procesais (pvz., depresija yra susijusi su tam tikromis negatyvaus mąstymo schemomis), jos dėka buvo sukurtos efektyvios psichoterapinės metodikos. Kognityvinė psichologija pripažįsta, kad žmogus gali valdyti ir sąmoningai keisti elgesį, geriau suprasdamas elgesio priežastis.
Biologinis požiūris psichologijoje
Biologinis požiūris psichologijoje teigia, kad atsakymai į psichologijos klausimus glūdi nervų sistemoje, t.y., kad kiekvienas veiksmas, jausmas, mintis yra sukelti fizinio proceso smegenyse ar kitoje nervų sistemos dalyje. Tyrimo tikslas yra atskleisti, kaip įvairios smegenų dalys ir biocheminiai procesai siejasi su psichologiniais procesais.
Sociokultūrinis požiūris
Sociokultūrinis požiūris teigia, kad šalia jausmų, minčių ir elgesio analizės būtina atlikti socialinio konteksto - tarpasmeninių ir tarpgrupinių santykių, socialinės organizacijos ir struktūros analizę. Žmogus tiesiogiai negali pažinti realybės, ji sukuriama simbolinėje sąveikoje - kalboje. Tyrimo objektas čia yra žmogus socialinėje situacijoje. Tyrimo metodas kokybinis - pokalbis, teksto analizė. Tyrimo tikslas, tyrėjui įsitraukiant į socialinę situaciją, suprasti žmogų joje, atskleisti prasmę, kuri yra suteikiama šiai situacijai. Tai psichologijos kryptis, labai artima sociologijai.
Psichologijos šakos
Pagal bendro psichologijos objekto (jis kito atsižvelgiant į psichinių reiškinių prigimties sampratą) tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję, pvz., 20 a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra. Psichologijos pagrindinės šakos:
- Bendroji psichologija tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
20 a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos. Tokia psichologijos diferenciacija kartu rodo psichologijos ryšius su kitais mokslais.
Taip pat skaitykite: Krizių prevencija šeimoje
Psichologijos tyrimo metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas (apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą; koreliacija). Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai (psichodiagnostika), iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos ištakos
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki 19 a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti. Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki 19 a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai (materializmas) ir idealistiškai (idealizmas) gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Antika
Atomistinio materializmo (atomizmas) pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale Apie sielą (De anima). Nuo šio veikalo pasirodymo iki 18 a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis vadintas ir Vilniaus universiteto Teologijos fakultete). Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus. Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale Charakteriai (Charektere).
Viduramžiai
Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba). Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose Suma prieš pagonis (Summa contre gentiles 1258-64), Apie sielą (1269-70) ir Teologijos suma (Summa theologica 1267-73). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką. Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
#
tags: #socialines #psichologijos #istorine #raida