Įvadas
Pereinant į žinių amžių, keičiasi požiūris į mokymąsi, jo vietą, būdus ir tikslus. Vis didesnis dėmesys skiriamas mokymo ir mokymosi metodų bei sąlygų pritaikymui prie įvairių interesų, poreikių ir reikalavimų. Žinių ekonomikoje žmogiškųjų išteklių plėtojimas ir naudojimas tampa lemiamu veiksniu siekiant konkurencingumo. Šiame kontekste diplomai, sertifikatai ir kiti kvalifikaciją liudijantys dokumentai yra svarbūs tiek darbdaviams, tiek individams darbo rinkoje.
Anksčiau perėjimas iš švietimo ir mokymo į darbo rinką įvykdavo tik kartą gyvenime. Tačiau šiandien suvokiame, kad žinių, įgūdžių ir sąvokų, įgytų vaikystėje ir jaunystėje, mokykloje, kolegijoje ar universitete, neužteks visam gyvenimui. Siekiant įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, labai svarbu integruoti mokymąsi į suaugusiųjų gyvenimą. Individuali mokymosi motyvacija ir įvairios mokymosi galimybės yra esminės sąlygos sėkmingam mokymuisi visą gyvenimą.
Švietimas ir mokymas tapo svarbesni nei bet kada anksčiau, nes nuo jų priklauso žmonių galimybės įsitraukti į gyvenimą, jame dalyvauti ir kilti. Vis sudėtingesnis jaunų žmonių perėjimas nuo mokymosi prie darbo rodo, kas laukia įvairaus amžiaus žmonių ateityje. Užimtumas yra svarbiausias sėkmingo mokymosi rezultatas, tačiau visuomeninis aktyvumas reiškia daug daugiau nei apmokamas darbas.
Motyvacijos Samprata
Motyvacija apibūdinama kaip noras kažką padaryti, kurį lemia veiksmo galimybė patenkinti poreikį. Tai vienas iš svarbesniųjų žmogaus elgesį lemiančių veiksnių, suteikiantis energijos ir nukreipiantis veiklą link tikslo. Nepatenkintas poreikis sukelia įtampą, kuri skatina tam tikras paskatas, sužadinančias konkrečius tikslus, kuriuos įgyvendinus, poreikis patenkinamas ir įtampa sumažinama. Be to, motyvai susiję ir su žmogaus interesais, vertybėmis, pažiūromis, įsitikinimais, jausmais, emocijomis bei asmenybės ir charakterio bruožais. Motyvacijos pagrindas - kryptingumas ir veržlumas.
Psichologai teigia, kad poreikis susiformuoja, kai žmogus jaučia fiziologinį arba psichologinį kažko tai trūkumą. Pirminiai poreikiai savo prigimtimi yra fiziologiniai ir įgimti, o antriniai - psichologiniai, tokie kaip pasisekimo, pagarbos, prisirišimo, valdžios ir priklausomumo poreikiai, kurie siejami su patirtimi. Kadangi žmonių sukaupta patirtis yra skirtinga, todėl antriniai atskirų žmonių poreikiai skiriasi labiau nei pirminiai.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos Lektorių Kursų Programos
Žmogaus jaučiamas poreikis skatina jį veikti, ką nors daryti. Tikslas šiuo atveju yra suprantamas kaip poreikio patenkinimo įrankis, būdas. Motyvacijos teorijų gausa liudija, kad žmogų nuo seno domino poreikių prigimtis, jų įtaka žmogaus veiklai ir elgesiui.
Motyvacijos teorijos skirstomos į:
- turinio - motyvacijos turinį analizuojančias teorijas;
- procesines - motyvacijos procesą analizuojančias teorijas.
Dirbančiųjų mokymas suprantamas kaip asmenų su patirtimi mokymas, kur suderinama patirtis ir teorinės žinios, arba kaip mokymasis visą gyvenimą. Jų mokymosi motyvacija yra palyginti mažai tyrinėta.
Teorija, pagrįsta M. McClellando poreikių teorija, teigia, kad šių laikų visuomenėje pirminiai žmonių poreikiai yra patenkinti.
- Pasiekimų poreikis - tai siekimas pranokti kitus, pasiekti kuo geresnius rezultatus, vertinant pagal tam tikrus standartus, pastangos išsikovoti sėkmę.
- Valdžios poreikis - tai troškimas daryti poveikį ir turėti įtaką kitiems žmonėms bei juos valdyti.
- Poreikis priklausyti - tai draugiškų ir artimų žmogiškųjų santykių troškimas. Žmonės, turintys tokį poreikį, ieško draugystės ir situacijų, kuriose bendradarbiaujama, o ne konkuruojama.
Svarbiausias šios teorijos aspektas - laimėjimo (arba sėkmės) poreikis, kuris yra noras savo darbą atlikti iki galo ir sėkmingai. Pagal priežasčių aiškinimo teoriją menka laimėjimų motyvacija pasižymi tie žmonės, kurie savo sėkmes laiko atsitiktinėmis, o nesėkmes pateisina sugebėjimų stoka.
Taip pat skaitykite: Įžvalgos apie LAMABPO metodiką
E. Jensen teigia, kad žmogaus smegenims patinka mokytis ir žmogus nusiteikęs mokytis didžiąją savo gyvenimo dalį. Susiduriant su nuolat besikeičiančia aplinka, kyla natūralus noras ją pažinti, ištirti ir prisitaikyti. Mokymosi motyvacija perkelia individą iš nuobodulio į susidomėjimą. Daugeliui tenka, labai įsigilinus į mokomąjį dalyką, pajausti džiaugsmą, nors pakankamai greitai perprasti mokomojo dalyko ir nepavyksta. ir darbo vietų, įgūdžių bei patirties reikalavimai. Mokymasis panaikina atsirandančius skirtumus tarp turimų ir reikalingų žinių bei patirties.
Poreikio mokymuisi atsiradimas yra proporcingas turimų žinių ir įgūdžių bei reikalingų žinių ir įgūdžių skirtumui. Mokymosi objektas tiesiogiai turi būti susijęs su iškilusia problema, nes tikimasi, jog naujos žinios ir įgūdžiai padės ją išspręsti. Mokymasis laikomas priemone užsibrėžtiems tikslams pasiekti, o ne tikslu. Priimta manyti, kad viskas, ką žmogus daro, yra nukreipta kokių nors poreikių patenkinimui.
Pagal A. Maslowo poreikių piramidę saugumo poreikis priskiriamas žemesniam lygiui, tačiau jis labai svarbus mokymosi motyvacijai žmogaus gyvenime. Mokymasis turi įtakos saugumo poreikių tenkinimui: „nemokėsi - nedirbsi, nedirbsi - neturėsi pragyvenimo šaltinio“. Rūpinimasis ateitimi, noras, kad tavo ar tavo šeimos gyvenimas būtų pastovus, kad galima būtų numatyti į priekį - motyvai, priskiriami dažnam besimokančiajam.
Mokymasis turi įtakos visų lygių poreikiams. Kai žemesnio lygio poreikiai patenkinti, atsiranda intelektualiniai, estetiniai ir saviraiškos poreikiai.
Kai dirbantysis jaučia, kad jis negali iki galo išreikšti savęs kaip asmenybės, nes neturi pakankamai žinių, įgūdžių ir mokėjimų, jis nusprendžia mokytis, dažnai norėdamas pagilinti specialybei reikalingas žinias, įgyti naujų įgūdžių. Kartais suaugęs žmogus mokosi vien saviugdos tikslais, tenkindamas kitus savo poreikius, kartais - dirbdamas tokioje organizacijoje, kur mokymasis suprantamas kaip natūralus ir nuolatinis procesas. Dirbantieji turi žinoti priežastis, skatinančias juos mokytis, nes jie jau turi įgiję praktinės patirties, o mokymąsi paprastai laiko problemų sprendimo ar optimaliausių rezultatų pasiekimo būdu. Mokymosi motyvacijai svarbi žmogaus asmeninė patirtis ir poreikiai, asmenybės ir charakterio bruožai bei interesai.
Taip pat skaitykite: Skaitykite apie motyvacijos kontrolę
Išorinė motyvacija - tai trumpalaikis veiksnys, išnykstantis kartu su išorinio stimulo aktualumo dingimu. Vaikams išoriniu motyvu gali būti liepimas ar reikalavimas mokytis, baimė būti nubaustam, tačiau suaugusiesiems toks motyvas neveiksnus. Suaugusiems būdingi tokie išoriniai motyvai, kaip geresnio darbo, didesnio atlyginimo gavimas, noras gauti atestatą, diplomą ar pažymėjimą. Teigiama, kad motyvacijos kitimas iš išorinės į vidinę yra pagrindinis brandos požymis. Dirbančiuosius mokytis skatina daugiau vidiniai, nei išoriniai motyvai.
Dirbančiųjų mokymosi poreikiai skirstomi į šešias tarpusavyje susijusias grupes: socialinių ryšių poreikiai, motyvuotas mokymuisi žmogus siekia aukštesnių pareigų darbe, aukštesnio statuso visuomenėje, profesionalaus tobulėjimo bei konkurencingumo mažėjimo. Kompetencija yra svarbi daugeliui žmonių. Vidinė motyvacija gali būti labai įvairi ir kiekvienam žmogui individuali. Išoriniais lūkesčiais gali būti noras atitikti reikalavimus, patenkinti vadovų lūkesčius ar rekomendacijas. Laimėjimų ir lūkesčių motyvacijai būdinga sėkmės viltis ir nesėkmės baimė bei jos emocijos. Dažnos nesėkmės sukuria nesėkmės baimės ir vengimo motyvaciją, kuri silpnina norą mokytis. Noras atsiskirti nuo kasdienybės, išvengti nuobodulio, galimybė suteikti kontrastą kitoms gyvenimo detalėms - taip pat gali stimuliuoti norą mokymuisi. Be to dirbantieji, susidomėję mokslu, siekia žinių dėl asmeninių interesų, mokosi dėl mokymosi, patenkina savo smalsų protą. Priimta manyti, jog žmogus nuolat norės mokytis, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu.
Mokymasis - tai tikslinga besimokančiojo sąveika su mokymosi šaltiniais, įsisavinant mokslo, technikos, meno ir darbo žinias, išmokstant (įvaldant) intelektualius ir praktinius veiksmus, plėtojant savo fizines ir dvasines jėgas. Mokymasis padeda individui prisitaikyti prie aplinkos ir ją valdyti.
Išskiriami trys mokymosi tipai:
- Formalusis mokymasis - tai nustatytos struktūros aplinkoje vykstanti sisteminga mokymosi veikla, kuri yra tiesiogiai orientuota į mokymąsi tikslų, laiko ir aprūpinimo prasme. Mokymas vyksta švietimo ir mokymo įstaigose. Formalųjį mokymąsi asmuo renkasi tikslingai.
- Neformalusis mokymasis - tai nustatytos struktūros aplinkoje vykstanti sisteminga mokymosi veikla, kuri yra tiesiogiai orientuota į mokymąsi tikslų, laiko ir aprūpinimo prasme. Mokymas vyksta šalia pagrindinių švietimo ir mokymo sistemų darbo vietose, organizacijose taip pat tokiose organizacijose ir tarnybose, kurios įkurtos formalioms mokymo sistemoms papildyti. Neformalųjį mokymąsi asmuo renkasi tikslingai.
- Informalusis arba neformalusis savaiminis mokymasis - tai kasdieninės veiklos pasekmė. Toks mokymasis nėra sistemingas tikslų, laiko ir aprūpinimo prasme. Tokio mokymosi asmuo nesirenka tikslingai, apgalvotai, todėl kai kurie žmonės, papildantys savo žinias ir įgūdžius, gali jo nepripažinti.
M. Knowles manymu, suaugusiųjų mokymasis suprantamas kaip procesas, kurio eigoje suaugusieji tobulina patirtį ir tokiu būdu įgyja naujų žinių, pagilina supratimą, įgūdžius, praplečia požiūrį, interesus ir normas konkrečioje srityje. Nustatyta, kad nekvalifikuotų arba menkai kvalifikuotų darbuotojų paklausa nuolat mažėja. Darbdaviai, besirenkantys darbuotojus, vis dažniau reikalauja sugebėjimo mokytis, sparčiai įgyti naujų žinių ir įgūdžių, mokėti naudotis nauja informacija, greitai prisitaikyti prie pasikeitimų. Prieinamumas - tai daugialypė sąlygų, garantuojančių efektyvų mokymąsi ir asmeniškai bei visuomeniškai palankius jo rezultatus, visuma.
Paprastai suaugę žmonės mokosi ruošdamiesi turintiems įvykti pasikeitimams, jiems jau įvykus, ar jų metu. Pasikeitimais, susijusiais su mokymosi motyvacija, gali būti naujos pareigos, darbo netekimas, nauji reikalavimai turimai darbo vietai, gyvenamosios vietos keitimas, asmeninės netektys ir pan. Teigiama, kad mokymosi objektas turi būti tiesiogiai susijęs su iškilusia problema. Naujų žinių ieškoma supratus, jog pokyčiai yra neišvengiami ar jau vyksta, o naujos žinios - vienas iš veiksnių, padėsiantis išsisukti iš susidariusios padėties. Suaugusiems patinka ir dažniausiai naudojamas individualus arba savarankiškas mokymosi procesas. Jam būdingas pritaikymas prie asmeninių besimokančiojo reikmių, pageidaujamo mokymosi tempo bei laiko, naudojimasis keliomis mokymosi priemonėmis, bendravimas su patarėjais, „žinių šaltiniais“, „įkvėpėjais“ ir pan. Mokymosi priemonės turi atsakyti į klausimą „kaip tai daroma?“, programos turinys neatitrūkęs nuo praktikos, aplinka patogi ir fizine, ir psichologine prasme. Nors suaugusiems vis labiau patinka tokie mokymosi būdai, kai instruktoriaus dalyvavimas nebūtinas (programinė įranga, televizija, mokomoji medžiaga, nuotolinės paskaitos), aukštai vertinamos paskaitos ir seminarai bei tinkama dėstytojų kvalifikacija ir kompetencija ar galimybė pabendrauti su jais individualiai. Suaugusiųjų mokymas turi būti nukreiptas į problemų sprendimą, pritaikytas konkretiems poreikiams bei organizuojamas taip, kad būtų galima savarankiškai reguliuoti naujų žinių įsisavinimo procesą.
Šiandien žmonija gyvena sudėtingame socialiniame ir politiniame pasaulyje, kur vyrauja žiniomis grindžiama visuomenė ir ūkis, ateities planavimas, aktyvi visuomeninė veikla. Besikeičiantys reikalavimai darbo vietoms, naujos technologijos ir informacija, užimtumo problemos reikalauja pastovaus savo turimų žinių ir įgūdžių įvertinimo bei atnaujinimo. Todėl vis dažniau sutinkamos naujos sąvokos - mokymasis visą gyvenimą, nuolatinis mokymasis, besimokanti organizacija ir žinių visuomenė.
Europos Bendrijų paskelbtame Mokymosi visą gyvenimą memorandume pabrėžiama, kad toks mokymasis - tai „pagrindinis dalykas, siekiant pilietiškumo, stiprinant visuomenės sanglaudą ir didinant užimtumą“. D. Beresnevičienės teigimu, nuolatinis mokymasis - tai visą gyvenimą trunkantis mokymasis, skatinamas atitinkamos aplinkos (kintančių gyvenimo sąlygų) bei vidinio individo poreikio mokytis. Žmonės turi būti pasiruošę aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina valstybės pažangos sąlyga. Daugeliu atvejų darbo rinkos dalyviams nepakankama kvalifikacija kaip tik ir yra pagrindinė neigiamo darbdavio atsakymo priežastis.
Mokytojo Motyvacija
Mokytojo profesija yra viena seniausių. Švietimo sistema nėra galima be mokytojų, kurie yra svarbiausi ugdymo proceso organizatoriai mokykloje. Nei vienas darbuotojas, ne išimtis ir mokytojas, neatliks savo pareigų, jei nebus motyvuotas. Anot A. Furnhamo, kad mokytojas būtų motyvuotas, veikla turi būti reikšminga. Šiuolaikiniai visuomenės poreikiai kelia mokytojui didelius reikalavimus. Siekiant, kad mokytojas įgyvendintų šiuos jo profesijai keliamus uždavinius, jis turi būti motyvuotas ir turi būti tenkinami jo poreikiai. Mokytojas privalo užtikrinti mokinių saugumą, geros kokybės ugdymą, ugdyti tvirtas mokinių dorovines, pilietines, tautines bei patriotines nuostatas, suteikti pagalbą mokiniams ir nešališkai vertinti mokinių mokymosi pasiekimus.
Kiekvienos organizacijos tikslas ir uždavinys - kuo efektyvesnis darbuotojų sugebėjimų panaudojimas visuomenės ir organizacijos tikslų įgyvendinimui. Kiekvienas įstaigos vadovas turi sukurti savitą motyvacinės vadybos koncepciją, pagrįstą žmogaus veiklos ir elgesio motyvais bei organizacijos tikslų realizavimo ypatumais. Įgyvendinant įstaigos tikslus svarbus ir kolektyvo darnumas, vieningumas, kuris didžia dalimi priklauso nuo vadovo ir kolegų nuostatų. Įgyvendinant švietimo iššūkius, pagrindinis vaidmuo tenka mokytojams. Šis tarpininko vaidmuo dar niekada nebuvo toks akivaizdus kaip šiandien. XXI amžiuje, esant dideliam tėvų užimtumui ir tėvų dėmesio stokai vaikams, jo reikšmingumas įgyja dar didesnę vertę. Tačiau šiandien tiksliai nežinoma, kas mokytojams, atliekant savo pareigas, yra svarbiausia. To nesužinojus, negalima greitai pasiekti mokytojų kokybiško darbo rezultatų.
Mokytojo motyvaciją, remiantis J. Laužiko požiūriu, įtakoja mokytojo įgimtas pašaukimas suaugusiojo žinias perduoti jaunajai kartai. Šiam savo darbui, remiantis motyvacijos teorijomis, reikalingas paskatinimas. Tad ir mokytojas nėra išimtis. Norint pagerinti ugdymo kokybę, reikėtų didesnį dėmesį skirti mokytojų motyvacijai, nuo kurios priklauso mokinių motyvacija.
Motyvai - vidiniai veiksniai, skatinantys kokį nors individo elgesį. Poreikis - trūkumas, kurį individas stengiasi pašalinti. Poreikiai skirstomi į pirminius ir antrinius. V.Bujanauskienė, remdamasi G.Schiffmann, teigia, kad motyvacija - tai varomoji jėga, skatinanti individą veikti. Ši jėga sukeliama įtampos, kuri atsiranda dėl nerealizuoto poreikio. Motyvacijai giminingos sąvokos yra pažiūra ir nusistatymas, kurios taip pat aktyvina individo veiklą. Tačiau motyvacija susijusi su atitinkama situacija, o pažiūra yra pastovesnė ir daro ilgalaikę įtaką. Motyvas - veiklos priežastis, susijusi su objektyviu poreikių patenkinimu.
Dar gilioje senovėje buvo žinoma, kaip sąmoningai paveikti individą, kad jis įvykdytų atitinkamas užduotis. Vienas iš pirmųjų žmogaus veiklos skatinimo ir aktyvinimo metodų buvo „botago ir meduolio“ metodas. Pirmieji darbuotojų elgsenos tyrimai buvo pateikti Hotorne (JAV). Ši elgsena yra labai reikšmingi individualiam darbo našumui. Nuo XIX a. pabaigoje industrializacija sąlygojo darbo kultūrą, kurioje visi žmonės (ir visos organizacijos) buvo panašūs. Darbuotojai - tai tarsi mechanizmo dalelės, kurios, siekiant numatytų tikslų, turi būti preciziškai organizuotos. Vadinasi, jei žmonės panašūs, tai panašūs turi būti ir sprendimai. Taigi geriausias darbuotojas yra tas, kuris tokioje aplinkoje apsiriboja tiksliu vykdymu. Žmogaus interesai paprasti: jis nori turėti darbą, kuris garantuotų jam ir jo šeimai gyvenimą. XX a. įsigalėjo griežta kontrolė bei nuobaudų sistema. Žmogaus socialiniai, priklausymo grupei, pagarbos, pripažinimo poreikiai, kurie turi būti patenkinami, naudojant tinkamą valdymo stilių, skiriant darbuotojams sudėtingesnes užduotis, suteikiant didesnę atsakomybę, mažinant kontrolę, išskiriant kiekvieno indėlį į kolektyvinį rezultatą ir kitos motyvavimo priemonės. Apie 1950 m. susiformavo mokslo kryptis - biheiviorizmas. Šios psichologijos krypties objektas yra žmonių elgsena darbo vietoje. Vienoks ar kitoks elgesys, biheivioristų nuomone, priklauso nuo aplinkos sąlygų. Dėl pramoninės psichologijos ir biheiviorizmo apie 1990 m. įmonėse, neatsižvelgiant į Lietuvos darbuotojų esminius kultūrinius ir ekonominius skirtumus, buvo siekiama mechaniškai perkelti vakarietiškus motyvavimo ir elgsenos modelių elementus (JAV, Japonijos ir kt.).
Taigi darbo motyvacijos koncepcija visada susijusi su tam tikro laikotarpio kultūra arba vertybėmis, kurios pripažįstamos darbe. Todėl būtina ne vien taikyti motyvavimo techniką, o valdyti sudėtingą darbuotojo asmeninį, profesinės aplinkos ir organizacijos vertybių sistemą. Analizuojant šiuolaikines ES šalių įstaigų patirtis, galima teigti, kad darbuotojų motyvavimas tampa bendrosios strategijos dalimi. Šis supratimas apie motyvaciją suteikia papildomų galimybių praktiniam darbuotojų motyvavimui, mobilizuoti vidinius rezervus, keisti tradicinius darbo ir valdymo metodus naujais ir pažangesniais.
tags: #motyvacijos #samprata #edukologijoje