Socialinė psichologija yra plati ir įvairialypė sritis, nagrinėjanti, kaip žmonės veikia vieni kitus ir kodėl mūsų elgesys kinta priklausomai nuo socialinės situacijos. Tai viena populiariausių psichologijos sričių pasaulyje ir Lietuvoje. Šis straipsnis skirtas apžvelgti pagrindines socialinės psichologijos teorijas ir sąvokas, apimančias įspūdžių formavimą, socialines schemas, atribuciją, nuostatas ir jų kaitą, kognityvinį disonansą bei individualiosios psichologijos principus.
Įspūdžių formavimas
Įspūdžių formavimas yra procesas, kurio metu susidarome nuomonę apie kitus žmones. Socialinė psichologija atskleidė, kad įspūdis susiformuoja pakankamai greitai - per pirmąsias 7 sekundes. Dažniausiai susidarytas įspūdis atitinka realybę ir supaprastina socialinį gyvenimą, palengvina sprendimų priėmimą. Tačiau pirmasis įspūdis yra ypač svarbus, nes jis sukuria šališkumą, dėl kurio vėliau ateinanti informacija nėra objektyviai priimama, atsiranda suvokimo klaidos ir iškreiptas realybės suvokimas.
Solomon Asch (1946) atkreipė dėmesį į informacijos pirmumo svarbą formuojant įspūdžius. Jis sudarė du sąrašus žodžių apie hipotetinį žmogų, kuriuose būdvardžiai buvo išrikiuoti nuo teigiamo link neigiamo (1 sąrašas) ir atvirkščiai (2 sąrašas). Tiriamieji, gavę 1 sąrašą, buvo linkę suvokti tą žmogų kaip labiau laimingą, socialų ir turintį humoro jausmą nei tie, kurie gavo 2 sąrašą.
Išvaizda taip pat turi didelę įtaką įspūdžių formavimui. Psichologijos profesorius Liggett (1974) atliko tyrimą, kuriame parodė savo studentams keletą žmonių nuotraukų ir paprašė juos surūšiuoti pagal patrauklumą. Vėliau jis paprašė apibūdinti kiekvieno žmogaus iš nuotraukos charakterį, nuotaiką ir savybes. Liggett nustatė, kad apie 90% studentų buvo linkę suvokti patrauklesnius žmones kaip labiau laimingesnius, inteligentiškesnius, šiltesnius, socialesnius, įdomesnius ir geresnio charakterio nei subjektyviai nepatrauklūs žmonės. Šis efektas sukuria galimybę iškreipti suvokimą ir atsirasti šališkam informacijos interpretavimui.
Socialinės schemos
Kai renkame informaciją apie kitą žmogų, aktyvuojasi socialinės schemos. Schema yra kognityvinė struktūra, kuri organizuoja turimas žinias pagal specifines objektų kategorijas. Socialinėje psichologijoje schema suprantama kaip tam tikra kognityvinė struktūra, kuri kategorizuoja informaciją apie kitą individą sociume. Kai schema susiformuoja, ji ima įtakoti ne tik mūsų suvokimą, bet ir informacijos atsiminimą apie tą žmogų.
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
JAV, 1976 m. atliktas tyrimas parodė, kokį poveikį daro schema „rasė“. Tyrėjai dviems baltaodžių studentų grupėms rodė filmuotą siužetą, kuriame ginčijasi 2 vaikinai, vienas buvo baltaodis, kitas - juodaodis. Siužeto pabaigoje viena stebėtojų grupė matė kaip baltaodis nustumia juodaodį, antra stebėtojų grupė matė kaip juodaodis nustumia baltaodį. Po šio siužeto tiriamieji buvo paprašyti paaiškinti, kaip jie suvokė, kodėl buvo taip pasielgta. Pirmoji grupė buvo labiau linkusi pateisinti baltaodžio elgesį, o antruoju atveju net 75% tiriamųjų kaltino juodaodį dėl tokios ginčo pabaigos. Tyrėjai tokius rezultatus aiškina remdamiesi socialinės schemos teorija, t.y. lūkesčių išsipildymu.
Lūkesčių išsipildymas: Pigmaliono ir Golemo efektai
Pigmaliono efektas pasireiškia esant teigiamiems lūkesčiams, o Golemo - neigiamiems, tačiau abiem atvejais veikia tas pats mechanizmas: bendraudamas su kitu žmogumi, dėl anksčiau minėtų suvokimo klaidų, priskiri žmogų tam tikrai kategorijai. Priskirdamas jį tam tikrai kategorijai imi elgtis su juo pagal savo nesąmoningas prielaidas, ir toks elgesys skatina kitame imtis atsako, kuris pateisina tavo lūkesčius.
Rosenthal (1977) atliko tyrimą, kuriame demonstruoja save išpildančios pranašystės mechanizmą. Tyrėjai mokykloje atsitiktinai atrinko iš klasės 20% mokinių ir mokytojui pasakė, jog jie yra gabiausi klasėje (neva, intelekto testai rodo juos esą gabiausius), nors realiai atrinkti mokiniai nepasižymėjo ypatingais gabumais. Po metų atvykę tyrėjai į tą pačią klasę pastebėjo, jog jų atrinkti mokiniai ėmė gauti geresnius pažymius. Tokius rezultatus tyrėjai aiškina tuo, kad mokytojų lūkesčiai skatino vaikus geriau mokytis, ėmė žiūrėti į juos kaip į gabius. Golemo efektas pasireiškia išsipildant neigiamiems lūkesčiams. Jis dažniau pasitaiko nei Pigmalijono efektas ir sukelia stipresnes reakcijas, ypač konfliktinėse situacijose.
Psichologai (pvz., Park B., 1982) yra pastebėję ir atlikę tyrimus, kurie rodo, jog objektyvų suvokimą gali išderinti ir faktorius, kuris pasireiškia tuo, kad save priskiriant (socialinei) grupei (pvz., klasei, krepšinio komandai ir kt.) žmonės esantys kitoje grupėje ima atrodyti ne tokie skirtingi kaip kad savo grupėje.
Atribucija
Atribucija - tai kognityvinis procesas, kurio pagalba individas interpretuoja ir priskiria elgesio priežastis kito žmogaus arba savo elgesiui. Kiekvieną dieną mes keliame klausimus, kodėl kitas žmogus pasielgė taip, o ne kitaip. Atribucija gali būti dvejopa:
Taip pat skaitykite: Socialinė psichologija: metodai ir etika
- Dispozicinė atribucija - priskiriamos vidinės elgesio priežastys.
- Situacinė atribucija - priskiriamos išorinės elgesio priežastys.
Tyrinėdami atribucijos procesą, socialiniai psichologai pastebėjo, kad egzistuoja polinkiai klaidingai priskirti elgesio priežastis.
- Pagrindinė atribucijos klaida (Heider, 1958). Ji pasireiškia tendencija pervertinti vidines elgesio priežastis arba asmenybės įtaką elgesiui ir nepakankamai įvertinti išorinius veiksnius arba situacijos įtaką elgesiui.
- Vertinimai iš veikėjo ir stebėtojo pozicijų (Jones & Nisett, 1971). Priklausomai nuo užimamos pozicijos - veikėjo ar stebėtojo - galimas klaidingas elgesio priežasčių priskyrimas. Veikėjas arba elgesio autorius turi tendenciją daryti labiau situacinę atribuciją, nei dispozicinę, kai stebėtojas atvirkščiai - labiau dispozicinę nei situacinę.
- Aukos kaltinimas (Lerner, 1978) - tai padidėjęs polinkis priskirti vidines elgesio priežastis, t.y. aplinkiniai bus linkę kaltinti auką dėl atsitikusio įvykio. Ši klaida dažnai stebima atsitikus nelaimingiems įvykiams, pvz., atleidimas iš darbo, fizinė, seksualinė prievarta.
- Savęs pateikimo klaida (Miller, 1975). Ši klaida pasireiškia tendencingu savo elgesio aiškinimu, kuomet yra siekiama sudaryti kuo geresnį įspūdį apie save aplinkiniams. Jei elgesys buvo neigiamas ar nepageidautinas, tai asmuo bus linkęs daryti situacinę atribuciją, ir atvirkščiai, jei elgesys buvo teigiamas ar sėkmingas, tai bus polinkis daryti dispozicinę atribuciją.
Nuostatos ir jų formavimasis
Nuostata - tai įsitikinimas ir kartu jausmas, kurie parengia tam tikru būdu reaguoti į daiktus, žmones, įvykius. Nuostatos struktūrą sudaro trys komponentai:
- Kognityvinis - įsitikinimas.
- Afektinis - emocijos, jausmai susiję su įsitikinimu.
- Elgesio - polinkis elgtis tam tikru būdu.
Kaip nuostatos susiformuoja?
- Klasikinis sąlygojimas. Pvz., motina išsigąsta ir paima savo mažą vaiką į rankas, pamačiusi gatvėje einančius čigonus. Vaikas pastebi, jog jo mama sunerimo.
- Operantinis sąlygojimas.
- Modeliavimas.
- Tiesioginis patyrimas. Šiuo atveju nuostata atsiranda iš savo asmeninio patyrimo vertinimo (pvz., šis dainininkas/filmas/patiekalas man geras/prastas).
Nuostatų kaita
Egzistuoja keletas teorinių modelių, siekiančių paaiškinti, kaip keičiasi nuostatos ir kokie faktoriai tai lemia. Čia yra skiriami 3 aspektai, kurie įtakoja nuostatos pasikeitimą:
- Šaltinis (kas sako).
- Pranešimas (kaip sakoma).
- Priėmėjas (kam sakoma).
Kognityvinio atsako teorija gilinasi į kognityvinį lygmenį, t.y. kas vyksta mąstymo procese, kad nuostata pasikeičia. Šios teorijos autoriai akcentuoja, jog už nuostatos pasikeitimą atsako ne pranešimo turinys pats savaime (kaip kad Yale modelyje), bet mąstymas, atsirandantis kaip atsakas į tą pranešimą. Todėl ši teorija vadinama kognityvinio atsako teorija. Informacija gali būti apdorojama dviem būdais:
Taip pat skaitykite: Krizių prevencija šeimoje
- Periferinis kelias. Esant šiam atsakui, yra mažai gilinamasi arba visai nesigilinama į ateinančios informacijos turinį, yra užimama pasyvi pozicija, nesigilinama į argumentaciją, informacija neanalizuojama.
- Centrinis kelias. Šiam atsakui būdingas sąmoningas informacijos apdorojimas, užimama aktyvi pozicija ateinančios informacijos atžvilgiu. Priėmėjas aktyviai ieško argumentų, analizuoja. Nuostatos pokytis priklauso daugiau ne nuo to, kaip įtikinamai pateikta informacija, bet kaip stiprūs yra argumentai.
Kognityvinis disonansas
Kognityvinio disonanso sąvoką pasiūlė L. Festinger (1958). Kognityvinis disonansas - tai nemaloni būsena ar jausmas, kylantis pastebėjus nesutapimą tarp mūsų nuostatų arba tarp mūsų nuostatų ir elgesio. Pagal Festinger, kognityvinis disonansas - lyg potraukis, turintis tokią pat motyvacinę galią. Jis verčia mus kažką daryti, kad tik neliktumėm tokioje būsenoje, kad susilpnintum disonansą.
Individualiosios psichologijos principai
Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris teigė, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą.
Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų.
Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką.
Socialinio intereso svarba
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas.
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje.
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu.
Socialinės psichologijos tyrimo metodai
Socialinė psichologija remiasi įvairiais tyrimo metodais, leidžiančiais analizuoti socialinius reiškinius ir žmogaus elgesį socialiniame kontekste. Šie metodai apima tiek kiekybinius, tiek kokybinius tyrimus, leidžiančius gauti išsamius ir patikimus duomenis. Keletas pagrindinių socialinės psichologijos tyrimo metodų:
- Stebėjimas: Tai tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis žmogaus elgesys ar jo vidiniai pergyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus.
- Eksperimentas: Eksperimentinis tyrimas tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamo išgyvenimų stebėjimas.
- Apklausa: Apklausos metodas apima klausimynų sudarymą ir naudojimą, siekiant gauti informaciją apie žmonių nuostatas, įsitikinimus, elgesį ir kitus socialinius aspektus.
- Biografinis tyrimas: Šis metodas apima žmogaus biografijos analizę, siekiant suprasti jo asmenybės raidą, socialinius santykius ir kitus svarbius gyvenimo įvykius.
- Testavimas: Testai yra matematiškai sutvarkytos ir patikrintos uždavinių sistemos, kurias sprendžia tiriamasis ir gauna įvertinimus.
tags: #socialines #psichologijos #teorijos