Socialinis darbas yra dinamiška ir nuolat besikeičianti profesija, reikalaujanti iš specialistų nuolatinio tobulėjimo, žinių gilinimo, įgūdžių ugdymo ir tvirto socialinio darbo vertybių laikymosi. Kintanti visuomenė ir Lietuvos politinis kontekstas, kuriame socialiniams darbuotojams tenka dirbti su įvairių rasių, tautybių, amžiaus, lyties ir orientacijos žmonėmis, tik dar labiau pabrėžia šios profesijos kompleksiškumą ir keliamus reikalavimus. Socialinio darbuotojo kompetenciją sudaro žinios, vertybės ir įgūdžiai, o specifinių žinių poreikis verčia semtis informacijos ir iš kitų socialinių mokslų sričių, tokių kaip teisė, socialinė politika, filosofija, sociologija, socialinis administravimas, organizacinės strategijos ir procedūros.
Socialinio darbuotojo kompetencijos
R. L. Barkeris socialinio darbo žodyne kompetenciją apibrėžia kaip sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Socialinio darbuotojo kompetencija apima edukacinius ir empirinius reikalavimus, gebėjimus, pademonstruotus per įvertinimo ar atestavimo egzaminus, darbo užduočių atlikimą ir socialinio darbo tikslų siekimą, laikantis vertybių bei profesinės etikos kodekso. Atliekant socialinį darbą, kompetencijos atsiranda ir yra pagrįstos žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais.
Kieran O’Hagan socialinio darbo kompetencijos schemą laiko labai svarbia, padedančia geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.
Žinios
Žinios yra esminis socialinio darbuotojo kompetencijos pagrindas. R. L. Barkeris teigia, kad žinių pagrindą sudaro sukaupta informacija, moksliniai duomenys, vertybės, įgūdžiai ir metodologijos, skirtos ieškoti, naudoti ir vertinti tai, kas jau yra žinoma. Žinios kaupiamos iš socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo, sistemingo stebėjimo ir kitų socialinių darbuotojų patirties. B. R. Comptonas ir B. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklauso nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.
Vertybės
Socialinis darbuotojas turi būti nuovokus ir jautrus etiniams sunkumams. Socialiniai darbuotojai savo darbe neturėtų užmiršti ir pagrindinių dorovės principų, tai gėris ir pareiga. Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuo nors, taigi šiuo atveju tai elgesys su klientu. Gėris yra dorovė, suvokiama kaip geras dalykas, patraukiantis valią. Bet šie du dorovės elementai turi būti siejami su realybe.
Taip pat skaitykite: Bihevioristinis požiūris į socialinį darbą
Socialinio darbo etikoje ypatingą vietą turėtų užimti direktyva, įpareigojanti nemenkinti ir nežeminti kliento. Gera valia reiškia ne tai, kad socialinio darbuotojo palankumas klientui atitinka jo interesus, o jo dėmesys kliento interesams yra nešališkas. Atsižvelgdamas į kliento ar visos grupės norus bei nenorus, jų viltis bei baimes, malonumus ir skausmus, trumpai tariant, į tuos interesus, kurie iš tikrųjų skatina klientą ar grupę veikti, socialinis darbuotojas turėtų elgtis taip, lyg tai būtų jo interesai. Nors griežtai kalbant, darbuotojas negali jausti kliento interesų, jis gali juos pripažinti, gerbti bei atsižvelgti į juos.
Įgūdžiai
Socialinis darbuotojas turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas. Tik praktinė veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga. Viena iš svarbių socialinio darbuotojo savybių yra įgūdžiai diskutuoti. Grupei diskusija yra tas pats, kas pokalbis vienas su vienu veiksmų sistemoje. Čia socialinis darbuotojas turi dalyvauti diskusijoje ir skatinti grupės narių mąstymą. Grupinis mąstymas gali rutuliotis nuo problemos nustatymo ir formulavimo iki jos analizės, sprendimo pasirinkimo. Reikia skirti dėmesio organizuoti grupės susirinkimus, norint praturtinti grupės gebėjimus (Jonson Socialinio darbo praktika). Kaip pataria autorė - grupės susirinkimams reikia ruoštis taip pat kaip ir pokalbiams. Informaciją susirinkimui turi rinkti visi grupės nariai. Tai nėra vien socialinio darbuotojo uždavinys. Vienas grupės narys turi būti atsakingas už patalpas, kitas atsakingas už darbotvarkę, spausdinimo medžiagą, protokolavimą, sprendimų registravimą. Socialinis darbuotojas padeda (atlieka padėjėjo vaidmenį) grupės nariams įsitraukti į darbą. Priimant sprendimus, produktyviai diskutuoti, organizuoti diskusijas.
Asmeninės savybės
Socialiniam darbuotojui labai svarbios asmeninės savybės, kurias apibendrintai galima pavadinti 3A - atvirumas, atsakomybė, atkaklumas. Darbuotojas turi pasižymėti kantrybe bei empatija, turėti globalų pasaulio mąstymą ir suprasti, jog kiekvienas žmogus yra skirtingas. Ne ką mažiau svarbi yra ir vidinė motyvacija. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairaus amžiaus, požiūrių, skirtingų patirčių turinčiais asmenimis, kurie dažnai stokoja būtiniausių socialinių įgūdžių, negali pasirūpinti savimi, yra kritiški jiems teikiamai pagalbai. Nuolat rūpinantis kitų problemomis, socialinis darbuotojas turi turėti pakankamai daug vidinės motyvacijos, kuri jį motyvuotų nepasiduoti ir rūpintis kitais asmenimis. Su vidine motyvacija susijęs ir tikslų siekis.
Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos ir suvokimo apie profesinį lauką, žmones, su kuriais jam teks susitikti. Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardinti savo vertybes ir tikslus, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus.
Atsakomybė ir autoritetas
Iš dalies problemiškos yra dvi socialinio darbuotojo savybės - atsakomybė ir autoritetas. Abi yra susijusios, nes kiekviena yra asmeninės įtakos dalis. Jos dažnai painiojamos su vertybiniais sprendimais. Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso. Dažnai darbuotojas jaučia, kad klientas destruktyvų savo elgesį laiko vienintele išeitimi ir nenori ar negali pakeisti savo elgesio ir rinktis kitą išeitį. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis, nes nesugeba įtikinti kliento rasti jam geriausią išeitį. Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotojus jaustis atsakingam už kliento elgesį. Draugai, pareigūnai, atsitiktiniai žmonės klausia, kodėl socialinis darbuotojas “nepriverčia kliento” ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybės. Dažnai darbuotojas gali matyti kliento elgesio padarinius ir norėti “išgelbėti klientą nuo savęs pačio”. Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė?
Taip pat skaitykite: Karjera socialiniame darbe
Darbas komandoje
Kartais į pagalbos procesą turi įsitraukti daugiau nei vienas asmuo ar darbuotojas. Tuomet yra kuriamos grupės. Darbe su grupėmis dirba ne tik socialinis darbuotojas. Jis pasitelkia reikalingus specialistus. Iš specialistų gali būti formuojama komanda. Galimi keli komandų tipai: kartais jos sudaromos iš skirtingų profesijų žmonių arba iš skirtingų agentūrų socialinių darbuotojų. Už mažos grupės veiklą atsako visi jos nariai. Tai nėra vien tik socialinio darbuotojo atsakomybė. Su grupe dažniausiai dirba specialistų komanda. Bet ir komanda (specialistai) nėra atsakingi už visą grupę - tai kolektyvinė atsakomybė. Socialinis darbuotojas gali panaudoti savo žinias apie tarpusavio sąveiką tiek vienas su vienu situacijose, tiek mažos grupės situacijose. Pasidalinimo atsakomybe ir yra tikslų nustatymas. Tikslai turi būti aiškūs ir priimtini visiems nariams. Socialinis darbuotojas neturėtų grupei primesti savo tikslų. Socialinis darbuotojas turėtų grupei išdėstyti tikslus pagal prioritetus.
Socialiniai darbuotojai, būdami komandų nariai, gali padėti spręsti funkcionavimo problemas, nustatyti, kas trukdo efektyviai dirbti. Socialinis darbuotojas skatina grupės funkcionalumą. Viena iš skatinimo formų yra grupės proceso skatinimas. Socialinis darbuotojas tai vykdo keliais būdais: gali remti tinkamą grupės narių elgesį, pasiūlyti tinkamą elgesį, klausti tinkamų klausimų (nenaudoti uždarų klausimų), stebėti grupę, teikti grupės nariams informaciją. Kaip teigia autorė (Jonson) savo knygoje Socialinio darbo praktika, netoleruotina kritika. Kritikuoti kitus ar jų vertybes, primesti savo mintis, daryti sprendimus visos grupės vardu, per daug kalbėti.
Socialinis darbuotojas - tai specialistas, kuris negali dirbti vienas, todėl jis turi telkti kitus specialistus ir veikti komandoje. Tai ir yra šios profesijos išskirtinumas, mokėti įtraukti kitų profesijų atstovus, siekiant maksimaliai padėti savo klientui.
Socialinio darbo studijos Lietuvoje
Socialinio darbo specialybę Lietuvoje galima įgyti universitetuose ir kolegijose:
- Universitetuose: Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Mykolo Romerio universitete, Klaipėdos universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje.
- Kolegijose: Vilniaus kolegijoje, Kauno kolegijoje, Marijampolės kolegijoje, Panevėžio kolegijoje, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, Utenos kolegijoje, Šiaulių valstybinėje kolegijoje, Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje, Kolpingo kolegijoje.
Prieš renkantis socialinio darbo specialybę, tikslinga ją išbandyti savanoriaujant.
Taip pat skaitykite: Socialinis mąstymas: asmens ar situacijos įtaka?
tags: #socialinio #darbuotojo #asmenybes #savybes