Psichoaktyvių medžiagų vartojimo požymiai: priklausomybės prigimtis, pavojai ir prevencija

Įvadas

Šiame straipsnyje aptariami psichoaktyvių medžiagų vartojimo požymiai, priklausomybių prigimtis, jų keliami pavojai ir galimos prevencijos priemonės. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais ir tyrimais, siekiant pateikti išsamią informaciją apie šią opią problemą.

Priklausomybių prigimtis

Mėgautis tuo, kas suteikia malonumą ir ieškoti galimybių tą pakartoti - normalu ir būdinga ne tik žmogaus prigimčiai. Pasirodo, kad patys įvairiausi gyvūnai - graužikai, plėšrūnai ar taikūs žoliaėdžiai - visi linkę prisirišti prie jiems malonių dalykų. Malonumo ir pasitenkinimo jungtys „parengtos“ visų gyvų organizmų smegenyse, tereikia tik surasti malonumą teikiančią medžiagą arba kitą dirgiklį, ir smegenyse užprogramuotas noras tai kartoti ims veikti individo elgesį taip, kad atsirastų tam reikalingos sąlygos.

Anksčiau psichiatrijoje vyravo nuostata, kad yra tam tikra grupė žmonių, kuri iš prigimties turi polinkį į priklausomybes (alkoholizmą, narkomaniją), tačiau dabar manoma, kad nėra žmonių, turinčių imunitetą priklausomybėms. Tačiau reikia žinoti, kad priklausomais gali tapti ir nepasižymintis šiomis savybėmis asmenys.

Priklausomybė yra lėtinis procesas, todėl sunku nustatyti, kada peržengiama riba tarp kontroliuojamo vartojimo ir priklausomybės. Neretai klausiama, kodėl vieni žmonės ilgą laiką gali vartoti alkoholį saikingai, o kiti gana greitai praranda gebėjimą kontroliuoti vartojimą? Mokslininkai nustatė, kad priklausomais nuo alkoholio tampa kas dešimtas alkoholinius gėrimus vartojantis žmogus. Vieno atsakymo nėra, bet daugiausia įtakos turi asmens savybės, paveldimumas, socialinė aplinka ir joje vyraujančios alkoholio vartojimo tradicijos.

Psichologinė ir fizinė priklausomybė

Dažniausiai priklausomybės terminą vartojame kalbėdami apie alkoholizmą, intensyvų ilgalaikį rūkymą arba narkomaniją. Smegenyse užprogramuotas potraukis prisirišti prie malonumą teikiančių dalykų, todėl plačiąja prasme psichologinė priklausomybė apima visas priklausomybės formas - tiek medžiaginę (tam tikrų maistinių ir nemaistinių medžiagų vartojimas), tiek ir nemedžiaginę, t.y. susijusią su tam tikrais veiksmais, veikla, poelgiais. Dažniausi ir žinomiausi psichologinės priklausomybės pavyzdžiai - liguistas potraukis lošti, naršyti internete, ”nesąmoningai“ apsipirkinėti, nevaldomas potraukis seksui ir pan. Atrodytų, kad psichologinę priklausomybę įveikti pakanka vien valios pastangų. Tačiau dažniausia vienam pačiam išspręsti šią problemą nepasiseka.

Taip pat skaitykite: Priklausomybės sporte

Fizinė priklausomybė - organizmo pripratimas prie tam tikrų (psichoaktyviųjų) medžiagų vartojimo ir dėl tų medžiagų negavimo išgyvenamu abstinencijos sindromu. Fizinė priklausomybė prilyginama lėtinei ligai, todėl panašiai kaip ir kitoms lėtinėms ligoms (vėžys, cukrinis diabetas), reikalingas ilgalaikis gydymas.

Vartoti alkoholinius gėrimus žmones dažnai paskatina nemokėjimas bendrauti, atsipalaidavimo, nusiraminimo poreikis. Piktnaudžiavimas alkoholiu tokiais atvejais gali lengvai peraugti į priklausomybę. Pradėjęs girtauti toks žmogus nebegali susivaldyti ir vartoja alkoholį vien tam, kad jaustųsi kiek geriau. Stiprėjant priklausomybei nuo alkoholio, išsivysto ir psichikos sutrikimų. Vykdant alkoholio vartojimo prevenciją būtina akcentuoti, kad labai pavojinga alkoholį vartoti kaip stresą mažinančią priemonę ar vaistą, susinervinus, susipykus, pavargus, kai nepasisekė, kai norisi užsimiršti ir pan.

Tabako vartojimo pavojai

Tabakas - tai bulvinių šeimos augalas, kurio išdžiovinti lapai naudojami rūkalų gamyboje. Tabake yra apie 300 žmogaus sveikatai kenksmingų medžiagų: nikotino, sieros vandenilio, anglies dioksido ir monoksido, kancerogeninių dervų ir kt. Nustatyta, kad tabake yra kelios dešimtys vėžį sukeliančių medžiagų. Viena iš kenksmingiausių tabako sudedamųjų dalių yra nikotinas.

Gydytojai ir kiti visuomenės sveikatos specialistai primygtinai rekomenduoja mesti rūkyti, nes tai pavojinga sveikatai ir gyvybei, bet dauguma rūkančiųjų į tai nekreipia dėmesio. Nuo rūkymo sukeltų pasekmių miršta tiek, kiek nuo AIDS, savižudybių, žmogžudysčių, avarijų, gaisrų, girtavimo ir narkotikų kartu sudėjus - 4 - 5 mln. žmonių kasmet, o tai reikštų po 13 tūkst. kas dieną!

Iš pradžių rūkoma dėl psichologinių ir socialinių priežasčių, tačiau ilgainiui, nenugalimą potraukį rūkyti lemia cigaretėse esantis nikotinas. Kuo didesnis jo kiekis yra cigaretėje, tuo stipresnį pripratimą jis sukelia. Užsirūkius, nikotinas maždaug per septynias sekundes iš plaučių patenka į smegenis ir stimuliuoja ten esančius receptorius, susijusius su malonumo pojūčiu, sukeldamas džiaugsmingą nuotaiką. Žmogui norisi nuolat taip jaustis, todėl jis užsirūko vėl ir vėl. Negaunant nikotino, keičiasi nuotaika, žmogus tampa irzlus, prislėgtos nuotaikos, nedarbingas. Taip pasireiškia nikotino abstinencija. Ypač greit fizinė nikotino priklausomybė atsiranda vaikams. Smegenų receptoriuose rūkymas sukelia tam tikrus negrįžtamus pokyčius. Teigiama, kad apie 80 procentų žmonių, metusių rūkyti, sugrįžta prie šio įpročio, jeigu po santykinai neilgos pertraukos leidžia sau surūkyti bent vieną cigaretę.

Taip pat skaitykite: Kaip išvengti priklausomybės

Psichologinė priklausomybė išsivysto iš įprastų žmogaus veiksmų, kai rūkymas tampa tam tikro ritualo dalimi: parūkyti geriant rytinę kavą, pokalbio metu, vairuojant. Dažnai cigaretės griebiamasi patiriant tam tikras emocijas - norisi rūkyti susierzinus, supykus, arba atvirkščiai, be jos neįsivaizduojamas pergalės ar pilnatvės pojūtis. Būna žmonių, kurie rūko tik tam tikrose situacijose. Teoriškai jie lengvai galėtų atsisakyti rūkymo. Tačiau tokios panašios situacijos pasitaiko labai dažnai, ir priežasčių susierzinti pakanka. Tikroji priežastis - vidinis elgesio stereotipas. Svarbiausia užduotis ir yra - sulaužyti nusistovėjusį stereotipą.

Rūkant dalis nikotino ištirpsta seilėse. Kartu su seilėmis patekęs į virškinimo sistemą nikotinas ardo skrandžio, žarnyno gleivinę, gali sukelti jos uždegimą. Rūkymas 10 kartų padidina tikimybę susirgti skrandžio opalige, 4 kartus dažniau mirštama nuo žarnyno vėžio. Be to, rūkantieji daug dažniau serga burnos ertmės, liežuvio, gerklų, stemplės vėžiu.

Tabako dūmuose esančios nuodingos medžiagos labai kenkia kvėpavimo sistemai: kvėpavimas tampa negilus, paviršutiniškas, prasideda kosulys, dusulys. Sparčiai einant ar lipant laiptais, greitai ima trūkti oro. Su cigaretės dūmais patekęs į organizmą nikotinas veikia galvos smegenyse esančius kvėpavimą ir širdies darbą reguliuojančius centrus. Dėl to padažnėja širdies susitraukimai, pakyla kraujospūdis. Rūkančio žmogaus širdis plaka 10-20 dūžių per minutę dažniau nei nerūkančio. Todėl rūkančius žmones tris kartus dažniau ištinka širdies infarktas, jie 2,5 karto dažniau serga kvėpavimo takų ligomis. Daug rūkant kraujas blogiau aprūpina organizmą deguonimi. Dėl nuolatinio deguonies trūkumo atsiranda galvos skausmai, greičiau pavargstama, sumažėja darbingumas.

Kuo jaunesni žmonės pradeda rūkyti, tuo yra didesnė tikimybė, kad jie rūkys ir suaugę. Daugelis rūkančiųjų pirmąsyk pabandė rūkyti dar mokykloje. Paaugliams pakanka surūkyti gerokai mažiau cigarečių nei suaugusiems, kad jų organizmas priprastų prie nikotino ir jiems būtų sunku mesti rūkyti. Taigi, jei parūkę ir nepasijusite blogai, yra rizika, kad greitai įprasite ,,traukti dūmą“ ir nepastebėsite, kaip tapsite priklausomais nuo rūkymo. Nėra rimto pagrindo manyti, kad mažesnį nikotino ir dervų kiekį turinčios cigaretės nepavojingos sveikatai. Rūkydamas ,,lengvas“ cigaretes, žmogus traukia dūmą giliau ir taip įkvepia daugiau anglies monoksido bei kitų kenksmingų medžiagų, nes cigarečių filtras sulaiko tik apie 50 procentų nikotino ir kitų medžiagų.

Elektroninės cigaretės: mitai ir realybė

Elektroninė cigaretė (el. cigaretė) - tai elektroninis inhaliatorius, skirtas specialiems tirpalams garinti, kuriuo imituojamas tabako cigarečių rūkymas. El. cigaretės sukurtos 2003 metais Kinijoje, išplito daugelyje vakarų šalių ir per dešimtmetį įsitvirtino viso pasaulio rinkose. El. cigaretė yra pagaminta iš kaitiklio, kapsulės, kurioje yra skystis, ir maitinimo elemento. Užpildas - tai specialiai paruoštas tirpalas, kuriame yra nikotino ir kitų aromatinių medžiagų.

Taip pat skaitykite: Visuomenės požiūris į priklausomybes

Elektroninė cigaretė su įprasta cigarete sieja tik tai, kad pagrindinė medžiaga dėl kurios jos vartojamos - nikotinas. Galima pasakyti, kad elektroninė cigaretė yra elektroninė nikotino pateikimo į kvėpavimo takus ir plaučius sistema, kuri padeda įkvėpti nikotino ištirpinto propilenglikolyje (maisto papildas E 1520) garus. Tačiau pastarasis nors naudojamas maisto pramonėje bei kosmetikoje, bet gali dirginti odą, gleivinę, o didesniais kiekiais stipriai pakenkti sveikatai. JAV medikai tvirtina, kad nuo nuolatinio dantenų ir lūpų dirginimo rūkant el. cigaretes tikimybė susirgti onkologine liga padidėja 50 kartų. Tad nežinia kuo paremti gamintojų tvirtinimai, kad el. Beje praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje tą patį kalbėjo cigarečių gamintojai, kai sukūrė cigaretės filtrą, o vėliau ne kartą jį patobulino.

Ar tikrai el. cigaretės nekenkia aplinkiniams ir legalu jas rūkyti patalpose, kuriose draudžiama rūkyti paprastas cigaretes? Ne taip seniai ir paprastas cigaretes buvo galima rūkyti darbovietėse, kavinėse ir kitose viešose žmonių susibūrimo vietose. Ilgainiui sveikatos specialistams pavyko įtikinti ir politikus, kad reikia riboti rūkymą darbo patalpose, salėse, kavinėse ir kitose uždarose patalpose. Turėtume suprasti, kad kenkia ne tik matomi įprastinių cigarečių dūmai, bet ir nematomi el. cigarečių garai. Žmogus esantis patalpoje kartu su rūkančiu el. cigaretę, taip pat pasyviai rūko, t.y.

Ar el. cigarečių rūkymas nesukelia priklausomybės? Žinoma, kol tai naujas produktas, kol dar maža patirties ir neatlikta pakankamai tyrimų, galima klaidinti žmones. Bet gal el. Kiekvienas rūkorius neretai pagalvoja, kaip jam mesti rūkyti. Bet didžiausioji problema yra priklausomybė. Priklausomybei įveikti reikia apsisprendimo, didelių valios pastangų ir aplinkinių palaikymo. Galima manyti, kad el. cigaretės padeda atprasti nuo „dūmelio“, bet juk svarbiausioji medžiaga - nikotinas - išlieka ir el. cigaretėse. Tai kaip galima atprasti nuo priklausomybės nikotinui, jei ir toliau jį vartosime. Nustatyta, kad didžioji dauguma įvairių nikotino pakaitalų užtikrina tik labai mažą sėkmę metant rūkyti. O el. cigarečių gamintojų patikinimai yra paprasčiausia verslo logika - pasiekti, kad jų produktas būtų labiau perkamas.

Ciniška, bet el. cigarečių gamintojai „pasirūpino“ net vaikais bei paaugliais. Karamelinis, mėtinis ar šokoladinis skonis, spalvoti dūmai - tai masalas jauniesiems vartotojams. Įmantrūs skoniai pasiteisina pritraukiant vaikus, bei paaugles merginas. O ypač atsargiems vartotojams siūlomos el. Elektroninių cigarečių pardavėjai, naudoja reguliarių cigarečių žalos sveikatai statistiką, kaip argumentą pradėti vartoti elektronines cigaretes. Tačiau nepateikia jokių mokslu pagrįstų įrodymų, kad el.

Kaip mesti rūkyti?

Koks stiprus tabako poveikis, galima spręsti iš to, jog dauguma rūkančiųjų žino ir supranta apie rūkymo žalą, bet… nesugeba gyventi be cigarečių. Priklausomybė nuo tabako yra ir fizinė, ir psichologinė, todėl lengvai „nepaleidžia“ savo aukos. Metimo rūkyti pradžia dažniausiai prasideda nuo savęs gąsdinimo niūrioms pasekmėms, prarūkytų pinigų skaičiavimu ar panašiai. Tačiau šie argumentai dažnai yra per silpni, prieš įpročio ir priklausomybės jėgą. Dažnai bandoma save įtikinti, kad „turėsiu valios ir mesiu“, tačiau tos valio taip ir neatsiranda. Nemaža dalis rūkančiųjų vėliau ar anksčiau išbando daugybę metimo metodų. Bet nesėkmingai. Vieni bando mesti po truputį, mažindami cigarečių kiekį, bet tik nedaugelis pasiekia norimą tikslą. Specialistai nustatė, kad žymiai daugiau žmonių pasiseka nutraukiant rūkymą iš karto. Tačiau paaugliams mesti rūkyti yra kur kas lengviau, nes daugeliui jų dar nėra išsivysčiusi fiziologinė organizmo priklausomybė nuo nikotino.

• nuspręskite nuo kurios dienos nustosite rūkyti.
• pinigus, kuriuos išleisdavote cigaretėms, dėkite į taupyklę.
• venkite vietų, susibūrimų, kurių metu dažniausiai rūkydavote.
• kilus norui užsirūkyti, išgerkite stiklinę sulčių, kramtykite kramtomąją gumą ar čiulpkite ledinukus. Jų nešiokitės su savimi.

Lošimų patologija

Pagrindinis šio sutrikimo bruožas - tai tęstinis arba periodiškas elgesio kontrolės praradimas, nebegalint atsispirti potraukiui lošti. Priklausomybė gali išsivystyti lošiant žaidimų automatų salonuose, ruletę ar kortomis kazino, sporto totalizatorių, internetinius ar SMS žaidimus, žaidžiant biliardą ar boulingą iš pinigų. Priklausomybė gali išsivystyti ir žaidžiant paprasčiausioje televizinėje loterijoje. Tyrimai rodo, kad 1.6% suaugusių žmonių atitinka patologinio lošimo kriterijus, o 3.9% patiria sunkumus dėl šios priklausomybės. 1980 m. Patologinis lošimas aptinkamas visose socialinėse grupėse, dažniausiai fiksuojamas tarp 21 ir 55 metų amžiaus vyrų. Polinkį į priklausomybę labiausiai nulemia psichologinės ir socialinės problemos.

Visiems patologiniams lošėjams būdinga tai, kad net jei pralošia daug pinigų, jie vėl lošia įsitikinę, kad šįkart tikrai pasiseks. Jei kartais pasiseka - džiaugiasi, tačiau nemato, kad prieš tai paklojo žymiai daugiau nei išlošė. Galų gale vėl viską pralošia. Tačiau nepaisydami nesėkmių ir vėl bando „laimę“. Suvokti ir realiai įvertinti pasekmes, kylančias dėl nevaldomo potraukio, neleidžia neigimas ir saviapgaulė. Progresuojant priklausomybei, sparčiai didėja priklausomo asmens nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Neretai, net jei ir testo rezultatai rodo, kad problema jau yra, pats asmuo neigia priklausomybę ir gydytis nenori.

Psichoaktyvių medžiagų vartojimas tarp jaunų asmenų

Psichoaktyvių medžiagų vartojimas sukelia rimtus sveikatos sutrikimus, psichologines bei socialines pasekmes, kurios skaudžios ne tik žmogui, jo šeimai, bet ir liečia visą visuomenę. Psichoaktyvios medžiagos labai populiarios tarp jaunų asmenų, paauglių. Šis asmens raidos laikotarpis yra rizikos laikotarpis, kuomet padidėja psichoaktyvių medžiagų vartojimo rizika. Šiuo laikotarpiu neretai pradedama eksperimentuoti su medžiagomis, kurios veikia žmogaus psichiką, sutrikdo elgesį, gali sukelti fizinę ar psichologinę priklausomybę. Jauniems asmenims, kurie vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, netinka bendrosios prevencijos metodai, be to jauni asmenys dažnai dar neturi ilgo psichoaktyvių medžiagų vartojimo sukeltų pasekmių. Ši programa, parengta Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento, skirta 14-21 m. asmenims, eksperimentuojantiems su psichoaktyviomis medžiagomis, tačiau dar neturintiems priklausomybės.

Paauglystė tiek tėvams, tiek pačiam paaugliui - tikras išbandymų metas. Vaikai greitai keičiasi ir tėvai ima jausti, jog jie nebėra tokie artimi, kokie buvo. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, paauglys pasineria į savo identiteto paieškas, taip pat jo tikslas - atrasti savo vietą sociume. Šios paieškos nėra lengvos ir jaunuoliai dažnu atveju maištauja, todėl tėvai ima nerimauti, ar jų atžala nepradėjo vartoti narkotinių medžiagų. Vieni iš rizikos faktorių, lemiančių vaiko norą eksperimentuoti psichoaktyviosiomis medžiagomis - tai jaunuolio draugai ir aplinka. Pastebima, kad jaunuolis palaipsniui atsiriboja nuo šeimos, nebenori skirti tėvams laiko, jam nebeįdomios tradicijos ir šventės, pradeda nesisekti mokslai, laisvalaikis kardinaliai pasikeičia, taip pat paauglys pasidaro perdėtai irzlus, piktas ir viskuo nepatenkintas - įspėjamieji požymiai, kad galimai (ne)reguliariai vartojamos psichoaktyviosios medžiagos.

Psichoaktyvių medžiagų vartojimo požymiai

• Požymiai, kad jaunuolis vartoja stimuliuojančias psichoaktyviąsias medžiagas (pvz., kokainas, krekas, ekstazi, amfetaminas ir kt.).
  • Psichiniai požymiai: pasitenkinimo, euforijos pojūtis, pasitikėjimo savimi antplūdis, agresyvumas, judrumas, nemiga, dirglumas, haliucinacijos, nerimas, panika, dezorientacija, apatija.
  • Fiziniai požymiai: energijos ir budrumo antplūdis, išsiplėtę vyzdžiai, padažnėjęs kvėpavimas, širdies ritmas, padidėjęs kraujospūdis, pakilusi temperatūra, padidėjęs prakaitavimas, hiperaktyvumas.
• Požymiai, kad jaunuolis vartoja slopinančias psichoaktyviąsias medžiagas (pvz., opiatai, raminamieji ir migdomieji vaistai, alkoholis ir kt.).
  • Psichiniai požymiai: apatija, nerišli kalba, sumažėjęs nerimas ir įtampa, po didelių dozių jaučiama euforija, atsipalaidavimas, numalšinamas skausmas. Išsivysto fizinė ir psichinė priklausomybė.
  • Fiziniai požymiai: susitraukę vyzdžiai, sulėtėję judesiai, prakaitavimas, mieguistumas, traukuliai, neįmanoma susikaupti, sumažėja fizinis aktyvumas, sulėtėja pulsas, kvėpavimas, atsiranda niežulys, sausa burna, galimas pykinimas, vėmimas, rūkant galimi kvėpavimo sutrikimai.
• Požymiai, kad jaunuolis vartoja haliucinogenus (pvz., kanapės, marihuana, hašišas, kanapių ekstraktas, meskalinas, solventai (lakūs tirpikliai, LSD ir kt.), taip pat pastos, klijai, milteliai, dažai, nagų lakas, benzinas ir kt.).
  • Psichiniai požymiai: „kelionės“: vizualinės arba klausos haliucinacijos, bloga orientacija aplinkoje, pakitęs mąstymas ir suvokimas, pakitusi klausa, skonis, uoslė ir jutimas - užuodžiami garsai ir jaučiamos spalvos. Iškreipti realybės vaizdiniai, prarasta nuovoka, orientacija, naujai išgyvenami seni įvykiai, išgąstis, baimė, siaubas ar panika.
• Mišrus poveikis. Gali pasireikšti slopinimo, stimuliavimo ar haliucinogeninio veikimo požymių, pasireikšti mieguistumo, sąmonės slopinimo ir stipraus sujaudinimo būklių kaitaliojimasis.

Bendravimas su paaugliu

Bendrauti reikia visada, ne tik, kai kyla įtarimų dėl vartojimo. Jeigu atsitiko taip, kad vaikas galimai vartoja kvaišalus, tai tėvai turi pasiruošti pokalbiui, suplanuoti tinkamą laiką, pagalvoti, ką ir kaip klausti, kokie gali būti atsakymo variantai bei nuspręsti, kokia bus jų pozicija. Tėvai turi būti „pasikaustę“, vadinasi, reikia išstudijuoti informaciją apie psichoaktyviąsias medžiagas, rūšis, poveikį bei žalą. Jeigu tėvų informacija bus neteisinga ir klaidinanti, jaunuoliai ne tik neklausys, bet dar labiau atsiribos.

Pokalbio su jaunuoliu metu, tėvai turi palaipsniui prieiti prie kvaišalų temos. Visada yra tikimybė, kad vaikui nerimą kelia kitos problemos, kurios nesusijusios su psichoaktyviosiomis medžiagomis. Pokalbis neturi būti smerkiantis! Jeigu tėvai pasirinks puolimo ir kaltinimo taktiką, tikėtina, jog šis visiškai atsiribos nuo tėvų.

Kaip padėti paaugliui?

• Išklausymas.
• Teigiamo pavyzdžio rodymas. Tėvai turi prisiminti, kad jų pačių alkoholio vartojimas vaikams matant, turi įtakos jo norui eksperimentuoti psichoaktyviosiomis medžiagomis. Jeigu vaikui nuo mažens susidarys įspūdis, kad alkoholis - neatsiejama švenčių dalis, o išgėrinėjimai savaitgaliais ir per atostogas - atsipalaidavimo būdas, tikėtina, kad šis vaizdas jaunuolį pastūmės pabandyti.
• Tarpusavio ryšio stiprinimas. Tėvai turi domėtis, bendrauti ir stebėti vaikus, kad laiku būtų užkirstas kelias kvaišalų vartojimui.

Remiantis apklausų duomenimis, galima teigti, kad pastaruoju metu narkotikus pradeda vartoti 12-13-14-15 metų paaugliai. Šis laikotarpis ypatingas tuo, kad jo metu sparčiai vyksta paauglių brendimas, organizmą veikia hormoninės audros, keičiasi paauglių charakteris. Šio amžiaus paaugliai linkę neklausyti, konfliktuoti su tėvais ir mokytojais, daug ką daryti priešingai, kopijuoti savo “dievukus” ir pilnai atsiduoti šiek tiek vyresnių draugų įtakai. Tai sunkus laikotarpis paauglio ir jo tėvų gyvenime, kuriame nemažai klaidų padaro abi pusės. Tėvai dažnai kaltina vaikus nedėkingumu, tėvų negerbimu, akiplėšiškumu ir pan., taiko įvairias bausmes, o paaugliai priešinasi tėvų konservatyvumui. Šiuo tėvų ir vaikų konfliktu dažnai pasinaudoja narkotikų prekeiviai ir siūlo vaikams pabandyti narkotikų. Apsimetę viską suprantančiais paauglių draugais, pirmą dozę dažniausiai pasiūlo veltui.

Paanalizavus priežastis, paaiškėja, kad neretai tėvai patys būna kalti, kad vaikai pradeda vartoti narkotikus. Tačiau, kaip rodo patirtis, labai sunku visus tėvus surinkti į mokykloje vykstančius tėvų susirinkimus. Daugelis tėvų sunkiai dirba ir neturi laiko eiti į paskaitas. Dažniausiai Lietuvoje pastaruoju metu į narkotikų liūną patenka 12-13-14-15 metų paaugliai. Yra duomenų, kad Vilniaus mokyklose kas trečias šio amžiaus berniukas vartoja narkotikus (2000 m). Klaipėdos mokyklose yra apie 23,9 proc. išbandžiusių narkotikus paauglių (1999 m). Kaliningrado duomenimis kiekvienam mokykloje besimokančiam moksleiviui per metus vidutiniškai 11 kartų pasiūlomi narkotikai (1999 m.). 33 proc. Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose (kai kada net apie 50 proc.

Prieš keletą metų Lietuvoje atsiradęs 10 kartų stipresnis už aguonų ekstraktą narkotikas heroinas - mūsų tautos nacionalinė nelaimė. Atsiradus Lietuvos nelegalioje rinkoje heroinui, pavojus mūsų vaikams išaugo šimtus kartų. Vartojant heroiną (rūkant, uostant, ar leidžiantis į veną), priklausomybė nuo jo išsivysto jau po 2-3 kartų ir išlieka visam gyvenimui. Gerbiami tėveliai, tik mūsų visų suderinti veiksmai šiandien gali apsaugoti mūsų vaikus nuo grėsmingos nelaimės - narkomanijos. Be Jūsų pagalbos šios problemos neišspręs nei mokytojai, nei gydytojai, nei policininkai. Jūsų pareiga šiuo sunkiu laikmečiu - patiems daug žinoti apie narkotikus ir pradėti kalbėtis šiomis temomis su vaikais. Iš Jūsų lūpų sklindanti ta pati informacija apie narkotikų pavojų bus daug veiksmingesnė už daugelį paskaitų. Remiantis apklausų duomenimis, galima teigti, kad šiandien beveik visi vaikai daug žino apie narkotikus, yra juos matę savo akimis, ne vienam yra buvę jų pasiūlyta.

#

tags: #psichoaktyviu #medziagu #vartojancio #isvaizda #elgesys #akis