Įvadas
Socializacija yra nuolatinis procesas, kurio metu asmuo perima visuomenės normas, vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius, leidžiančius jam tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Šis procesas prasideda šeimoje, tačiau mokykla atlieka itin svarbų vaidmenį, ypač vaikams ir paaugliams. Mokyklos aplinka, su savo struktūra, taisyklėmis ir socialiniais santykiais, formuoja jaunos asmenybės socialinę kompetenciją, savimonę ir gebėjimą integruotis į visuomenę.
Socializacijos procesas ir jo veiksniai
Socializacijos samprata
Socializacija - tai procesas, kurio metu individas mokosi ir internalizuoja kultūros elementus, įgyja socialinius įgūdžius ir elgesio normas, būtinas sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Tai nuolatinis mokymosi, prisitaikymo ir adaptacijos procesas, kuris trunka visą gyvenimą.
Ugdymas kaip socializacijos veiksnys
Ugdymas yra vienas iš pagrindinių socializacijos veiksnių. Mokykla ne tik suteikia žinių ir įgūdžių, bet ir moko vaikus bendrauti, bendradarbiauti, laikytis taisyklių, gerbti autoritetus ir prisiimti atsakomybę. Ugdymo procesas formuoja vaiko vertybes, pasaulėžiūrą ir požiūrį į save bei kitus.
Institucijų įtaka socializacijai
Socializacijai įtaką daro įvairios institucijos, tarp kurių svarbiausios yra:
- Šeima ir bendruomenė: Šeima yra pirminė socializacijos agentūra, formuojanti vaiko pagrindines vertybes, įsitikinimus ir elgesio modelius. Bendruomenė, su savo kultūrinėmis tradicijomis ir socialinėmis normomis, taip pat daro didelę įtaką vaiko socialiniam vystymuisi.
- Mokykla: Mokykla yra svarbi socializacijos institucija, kurioje vaikai mokosi bendrauti su bendraamžiais, laikytis taisyklių, gerbti autoritetus ir prisiimti atsakomybę. Mokykla taip pat formuoja vaiko akademinę kompetenciją ir karjeros perspektyvas.
- Bažnyčia: Religija ir bažnyčia gali turėti įtakos vaiko moralinėms vertybėms ir socialiniam elgesiui.
- Bendraamžių grupė: Bendraamžiai yra svarbūs socializacijos agentai, ypač paauglystėje. Bendraamžių grupė gali daryti įtaką vaiko elgesiui, interesams, madai ir požiūriui į pasaulį.
Socializacija mokykloje: iššūkiai ir ypatumai
Mokyklos aplinkos įtaka socializacijai
Mokyklos aplinka yra sudėtinga socialinė sistema, kurioje vaikai susiduria su įvairiais iššūkiais ir galimybėmis. Mokykloje vaikai mokosi bendrauti su skirtingų socialinių sluoksnių, tautybių ir kultūrų atstovais, prisitaikyti prie įvairių situacijų, spręsti konfliktus ir bendradarbiauti.
Taip pat skaitykite: Socializacija medicinos srityje
Socialinio pedagogo vaidmuo mokykloje
Socialinis pedagogas mokykloje atlieka svarbų vaidmenį, padedamas vaikams ir paaugliams įveikti socializacijos sunkumus, spręsti problemas, susijusias su elgesiu, mokymosi sunkumais ir šeimos situacijomis. Socialinis pedagogas teikia konsultacijas, emocinę paramą, vykdo prevencines programas ir bendradarbiauja su mokytojais, tėvais ir kitais specialistais.
Socialinių pedagogų ir savanorių bendradarbiavimas
LTPedagogams bei mokyklos socialiniams pedagogams ne visada pasiseka sėkmingai spręsti vaikų ugdymo ir socializacijos problemas mokykloje. Mokyklų socialiniai pedagogai nėra pajėgūs vieni išspręsti vaikų problemas, nes dažniausiai su vaiku bendrauja formalioje mokyklos aplinkoje. Todėl būtinas socialinių pedagogų bendradarbiavimas su socialiniais partneriais (nevyriausybinėmis organizacijomis), kurie gali turėti pozityvų poveikį vaikui už mokyklos ribų. Nevyriausybinių organizacijų savanoriai gali mokyklų socialiniams pedagogams padėti spręsti vaikų problemas, bendraudami su vaiku neformalioje aplinkoje, kurioje dažniausiai kyla tam tikrų elgesio, bendravimo ir kitokių vaikų problemų. Siekiant, kad teikiama pagalba būtų efektyvesnė, socialiniai pedagogai ir savanoriai turi gerai išmanyti savo veiklą bei tarpusavio bendradarbiavimo ypatumus. Todėl straipsnyje aptariamos socialinių pedagogų ir savanorių bendradarbiavimo sritys, numatomos efektyviausios formos, bendradarbiavimo perspektyvos.
Pozityviosios socializacijos svarba
Viena vedančiųjų pozityviosios socializacijos mokslininkių Lietuvoje - G. Kvieskienė akcentuoja pozityvių veiksmų politikos (pozityviosios socializacijos scenarijų) svarbą, kuris skirtas koreguoti socializacijos subjektų elgseną, siekiant įtvirtinti kultūros pozityviuosius komponentus ir sudaryti užkardą visuomenei nepriimtinų šios kultūros elementų pasekmėms bei nurodo, kad sumaniąją socializaciją dažniausiai valdo socialinės srities profesionalas, siekdamas užtikrinti sėkmingą gyvenimo scenarijų.
Sumaniosios socializacijos modelis
Sumaniosios socializacijos praktinis modelis remiasi atvejo analize. Socialinės komunikacijos bei pilietinės edukacijos įgalinimo teigiamas rezultatas tarpkultūrinės komunikacijos procese gali būti atskleidžiamas kaip pozityvių veiksmų visuma arba pozityvioji socializacija, kurią nagrinėja daugelis užsienio ir Lietuvos mokslininkų (Weiner, Craighead,Guth,McGuire, Ikpa, Grusec, Hastings, Kvieskienė, Sherrod, Kumpfer ir kiti). Pozityvioji socializacija gali būti apibūdinama bandymais tartis dėl plėtojamų gyvenimo užduočių ir gyvenimo tikslų siekimo (Weiner, Craighead), pabrėžiant socializacijos aspektą bei tuo pat metu demokratinių vertybių perdavėją ir puoselėtoją. Pabrėžiant pozityviosios socializacijos ir bendravimo bei bendradarbiavimo sąsajas, išskiriami pagrindiniai pozityviosios socializacijos kriterijai: diagnostika; partnerystės schema, grįsta vertybinėmis nuostatomis, kaip, pvz., socialine atsakomybe); įgyvendinimas ir monitoringas. Visos keturios dalys pradedamos diagnostika ir užbaigiamos monitoringu, sudaro vientisą sistemą, įtraukiančią savikontrolę bei savalaikį funkcionavimą. Sumanioji socializacija analizuojama kaip sumaniosios edukacijos įrankis, pagrįstas socialinės inovacijos idėjomis ir 3D (daugiasektoriu, daugiafunkciu, daugiakriteriu) sinergijos modeliavimu, siekiant tvarumo. Tokiu būdu sumanioji socializacija veikia įžvelgdama ir (ar) kurdama proveržio kryptis ir naujas galimybes, kurios greitai ir išradingai panaudojamos įveiklinant žinias, inovacijas, mokymąsi, tinklus ir skaitmeniškumą kuo didesnei asmens ir visuomenės (bendruomenės) gerovei, su racionaliais kaštais dabar ir ateityje.
Metodologinės prieigos
Siekiant apibrėžti socializacijos procesą, svarbu išskirti metodologines prieigas ar pristatomus požiūrius (paradigmas), kurie padeda detaliau analizuoti pateikiamus rezultatus ir gerąją praktiką. Skirtingomis metodologinėmis nuostatomis paremti požiūriai į socialinę realybę leidžia aplinkas vertinti ir pasirinktus reiškinius ar objektus analizuoti pasitelkus objektyvistinį ir subjektyvistinį interpretavimo lauką arba pasitelkus trimatį požiūrį (E.Kvieskaitė, 2011). Pozityvizmas atskleidžia objektyviausią požiūrį, grįstą sveika logika ir reprezentuojantį gamtos dėsnių esmę. Humanizmo metodologinė prieiga (paradigma) daugiausiai dėmesio skiria gamtos fenomenui atskleidžiamam pabrėžiant individo laisvę, taip pat akcentuojant sintetinę, holistinę, ideografinę, kontekstinę metodologiją. Humanizmas taip pat apibūdinamas kaip individualių ar socialinių išgyvenimų bei sukauptos patirties panaudojimas. Sisteminė metodologinė prieiga (paradigma) įtraukia išorinį „objektyvų“ modelį ir vidinę „subjektyvią“ individo patirtį.
Taip pat skaitykite: Apie lyčių socializaciją
Šeimos įgalinimo svarba
Kompleksinėmis šeimos įgalinimo paslaugomis buvo siekta įvairių rizikos veiksnių silpninimą ir pašalinimą bei apsauginių faktorių, tokių kaip: tėvų kompetencijos, vaiko (jaunuolių) problemų sprendimo įgūdžių ar bendruomenės palaikymo stiprinimą. Svarbu pažymėti, kad tėvų (ar globėjų) įgalinimas vaidina labai svarbų vaidmenį, nes tėvai yra pagrindiniai asmenys, kurie gali padėti vaikams (jaunuoliams) pasikeisti.
Vaikų dienos centrų vaidmuo
Siekiant įgyvendinti efektyvias ir kvalifikuotas priemones, skirtas Lietuvos rizikos grupės vaikų ir jų šeimos gerovei didinti, buvo sukurta VDC tinkama aplinka, tenkinanti rizikos grupės vaikų poreikius, aprūpinant VDC reikiamomis ir būtinomis priemonėmis. Projekto metu organizuoti mokymai rizikos grupės vaikams ir jų šeimos nariams, siekiant kurti naujas kompleksines šeimos įgalinimo pagalbos paslaugas. Projekto metu buvo plėtojamos šeimos įgalinimo paslaugos, skleidžiant informaciją apie šių paslaugų galimybes ir skatinant tarpžinybinį institucijų bendradarbiavimą. Projekto įgyvendinimo metu trijuose VDC 120 vaikų buvo teikiamos socialinės paslaugos. Suteiktos 39 šeimos įgalinimo paslaugos vaikams ir jų šeimų nariams.
Alternatyvūs socializacijos būdai: mokymas namuose
Švietimo sistemai mūsų šalyje toli iki tobulumo. Ypač tai aktualu šiandien, kai laimėtoju gali būti tik turėdamas novatoriškų idėjų ar būdamas savo srities profesionalas. Mokykla to nemoko. Mokykla spraudžia į rėmus, kuriuos paskui turime laužyti. Ar mes turime pasirinkimą? Taip. Tai - ir Lietuvoje jau populiarėjantis vaikų mokymas namuose, kurį skatina Mokymosi šeimoje asociacijos nariai.
Socializacija mokant namuose: mitai ir realybė
„Annie Reneau (Motherhood and more blogo autorė) rašo, kad JAV yra apie 2 milijonai šeimų, kurių vaikai mokosi šeimoje. Angliškai tai - taip vadinamas Homeschooling’as. Dažniausiai joms užduodamas klausimas - „kaip dėl socializacijos?“ Perskaičiusi vienos mamos, turinčios žymiai daugiau patirties ir namuose mokančios tris savo vaikus, straipsnį, žinosiu ką atsakyti. Ji prisipažįsta, kad prieš susilaukdama vaikų taip pat klausdavo to paties, tačiau dabar, kai jos vyriausiasis namuose mokytas vaikas yra studentiško amžiaus, toks klausimas atrodo visiškai kvailas. Ne nusikaltimas to klausti, tačiau akivaizdu, kad toks klausimas visiškai neesminis ir nieko nekeičiantis.
Mokymas namuose: socializacijos galimybės
Namuose auginančios vaikus šeimos dažnai išvyksta iš namų. Labai dažnai. O kai palieki namus, juk susitinki su kitais žmonėmis ir su jais bendrauji. Vaikai dalyvauja užklasinėje veikloje, lanko būrelius nepriklausomai nuo to, ar mokosi namuose, ar mokykloje. Jeigu šeima aktyviai tikinti, ji gali dalyvauti religinės bendruomenės veikloje. Šeimos turi draugų, gyvenančių skirtingoje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Vaikų socializacijos strategijos
Patyčios: ar mokykla yra vienintelė vieta?
Apie tai galima daug kalbėti, tačiau pirmiausia vertėtų pradėtų nuo patyčių, kurios yra labai aktuali ir skaudi tema mūsų visuomenėje. Nėra taip, kad jų visiškai nebūtų namuose mokančių vaikus šeimų bendruomenėje, tačiau jos yra žymiai retesnės. Kai kurie žmonės galvoja, kad vaikų nereikia saugoti nuo patyčių, nes tokiu būdu jie stiprins savo charakterį. Bet juk nebūtina pulti meškai į glėbį, kad išmoktum išgyvenimo pagrindų. Ko gero, yra labai mažai vaikų, galinčių sutelkti tvirtumą ir atkaklumą, taip anksti užsiauginti storą odą ir savigarbos jausmą, kad atremtų patyčias be neigiamų pasekmių. Gali būti, kad dažniausiai patyčios kenčiamos tol, kol neišaugamos. Kitais atvejais pasekmės gali būti tragiškos. Tai didelė problema, ir tėvai turėtų kaip įmanoma stengtis apsaugoti vaikus nuo tokių beprasmių kovų. Jų energija, gebėjimai ir charakterio savybės gali būti panaudotos kur kas naudingiau ir efektyviau.
Socializacija su įvairaus amžiaus žmonėmis
Vaikai mokosi kaip bendrauti su sudėtingomis asmenybėmis ir ginti save normaliuose socialiniuose santykiuose. Tad kas nusprendė, kad trylikamečio socializacijai labiausiai tinka kiti 500 trylikamečių? Vaikams naudingas bendravimas su įvairaus amžiaus žmonėmis, nuo jaunesnių vaikų iki vyresnių senolių. Sėdėjimas didžiąją dienos dalį patalpoje su 30 kitų to paties amžiaus žmonių neatspindi gyvenimo „realiame pasaulyje”.
Šeimos svarba
Vaikai turi draugų. Gerų draugų. Ir tai yra labai svarbu. Tačiau svarbiausias yra į šeimą orientuotas prieraišumas, ko mes jiems ir norime. Tai nereiškia, kad to negali pasiekti šeimos, kurių vaikai lanko mokyklą, bet mokant vaikus šeimoje to pasiekti daug paprasčiau. Psichologas Gordon’as Neufeld’as parašė visa knygą apie į bendraamžius orientuotą kultūrą (Hold On to Your Kids: Why Parents Need to Matter More than Peers), kuri tik paneigia mokyklinės socializacijos būtinybę. Mes norime, kad vaikams autoritetas pirmiausia būtų tėvai ir vyresnieji, o ne vaikai vienas kitam.
Socialinis atsilikimas: mitas ar realybė?
Ko gero, daugelis žmonių, susirūpinusių šeimose besimokančių vaikų socializacija, klausia: „Ar nebaisu, kad vaikas bus socialiai atsilikęs ar nedrąsus?” Tiesa, namuose mokyti vaikai gali atrodyti keistai, nes jie mažiau susiduria su pop kultūra. Jų interesai dažnai nesutampa su tuo, kas „ant bangos” tarp to paties amžiaus mokyklinukų. Jie nežino visų populiariausių juokelių. Pratusiems prie mokyklinės sistemos, tokių dalykų nežinojimas gali atrodyti kaip atsilikimas. Bet iš tiesų, kam tai rūpi? Plačiai žiūrint tai visiškai nereikšminga. Juk geriau vaikas sektų savo aistra, kuri nėra cool, nei tuščiai švaistytų savo laiką ir energiją bandydamas apsibrėžti kažkokio savavališko socialinio šablono rėmais. Be to, turbūt visi pažįstame ir mokyklą lankančių „keistų” ar „socialiai atsilikusių” vaikų.
tags: #socializacija #mokyklos #aplinka