Įvadas
Socializacija - tai procesas, kurio metu individas integruojasi į visuomenę, įgyja patirties ir išmoksta atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. Tai nuolatinis žmogaus vystymasis, trunkantis visą gyvenimą, sąveikaujant su aplinka. Šiame straipsnyje aptarsime socializacijos esmę, jos svarbą, veiksnius, turinčius įtakos šiam procesui, ir skirtingų autorių požiūrius į socializaciją.
Socializacijos Apibrėžimas ir Esmė
Socializacija - tai individo tapimas asmenybe, visuomenės nariu. Tai procesas, kurio metu žmogus perima visuomenės nuostatas, vertybes ir mąstymo būdus. Socializacija formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, perteikdama socialinius, kultūrinius, religinius ir etinius idealus.
Tarptautinių žodžių žodyne socializacija apibrėžiama kaip individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Pagrindiniai socializacijos mechanizmai yra mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis.
Sociologas R. L. Berhmanas teigia, kad socializacija - tai visapusiškas ir nuoseklus individo įtraukimas į objektyvų visuomenės pasaulį ar į kurią nors jo sritį. Anot sociologo A., socializacija - tai kultūrinių normų ir socialinių vaidmenų įsisavinimo procesas, reiškiantis žmogaus tapimą individu ir asmenybe.
Socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kuriomis skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties.
Taip pat skaitykite: Socializacija medicinos srityje
Socializacijos Etapai ir Reikšmė
Socializacijos procesas prasideda kūdikystėje ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Žmonėms ilgiau nei kitoms būtybėms užtrunka priklausomybės periodas, todėl kūdikystėje ir vaikystėje vyksta didžiausia socializacija. Kiekviena karta ir kiekvienas individas privalo išmokti, kaip socialiai elgtis tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku.
Sėkminga socializacija numato žmogaus prisitaikymą prie visuomenės ir sugebėjimą šiek tiek išsiskirti iš jos. Tai įprasta vadinti konformizmu. Jeigu asmenybė prisitaiko prie esamos tvarkos ar viešpataujančios nuomonės ir nesugeba išsiskirti iš kitų, ji laikoma socializacijos auka. Jei žmogus neprisitaiko prie visuomenės, taip pat tampa socializacijos auka.
Socializacijos reikšmė yra neginčijama. Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas. Socializavimas - žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kitus dalykus, t. y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys.
Asmenybės kūrimo bei savikūros procesas - socializavimas yra mokymasis, žmonijos sukurtos kultūros bei supančios aplinkos įsisavinimas kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje, t. y. pačiame gyvenime tiek aktyviai veikiant pačiam žmogui, tiek ir veikiant išoriniams veiksniams, kai jis laikosi pasyviai. Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama.
Socializacijos Veiksniai
Asmenybės socializaciją įtakoja įvairūs veiksniai, kuriuos galima suskirstyti į kelias grupes:
Taip pat skaitykite: Apie lyčių socializaciją
- Makroveiksniai: kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė.
- Mezoveiksniai: etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas).
- Mikroveiksniai: šeima, mokykla, bendraamžiai.
Kosmosas (Visata): yra galimybė, kad pažinus nepažintą atsivers pasaulinių socialinių procesų paaiškinimas. Planeta, pasaulis: globalinės problemos veikia visą planetą. Kultūriniai skirtumai, netolygus šalių ekonominis politinis išsivystymas gimdo globalinius konfliktus pasaulio visuomenėje.
Šalis yra teritorija, išsiskirianti pagal geografinę padėtį, gamtos sąlygas, turinti atitinkamas sienas. Šalis įtakoja žmogaus aktyvumą, ekonominius, kultūrinius, politinius ryšius su kaimyninėmis šalimis.
Etnosas formuoja tautos mentalitetą, tautinę savimonę. Mikrosociumas - tai artimiausia žmogui erdvė ir socialinė aplinka, betarpiškai veikianti jo vystymąsi. Mikrosociumą charakterizuoja etnokultūrinės, regioninės sąlygos ir gyvenvietės tipas konkrečios gyvenamosios vietos sąlygomis.
Socialinis-psichologinis klimatas yra anksčiau išvardintų mikrosociumo charakteristikų sąveikos rezultatas. Jis priklauso nuo socialaus, asocialaus ir antisocialaus elgesio gyventojų santykio, kriminalinių šeimų bei grupių buvimo, gyventojų aktyvaus dalyvavimo mikrosociumo gyvenime.
Socializacija Vaikystėje
Socializacija vaikystėje - tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis vaiko pastangomis įsisavinama socialinė patirtis, kurią jis perima aktyviai sąveikaudamas su socialine aplinka, iš pradžių tik ja domėdamasis, vėliau ją stebėdamas, o dar vėliau tiesiogiai sąveikaudamas su ja. Iš pradžių patirtis tik atgaminama, o vėliau interpretuojama.
Taip pat skaitykite: Vaikų socializacijos strategijos
Skirtingų Autorių Požiūriai į Socializaciją
Anksčiau socializacija buvo apibrėžiama kaip “žmogaus prigimties suvisuomeninimas” (Durkheim, 1893). Šiandien ji laikoma ne vien pasyviu reiškiniu. Jau vaikas yra “savo ateities kūrėjas” (Douvan, Adelson, 1966; Prigogine, 1980).
CH. Sabirovas (1970), nagrinėdamas žmogų kaip socialinę problemą, pastebėjo, jog socializacija yra sunkus, prieštaringas, žmonių įvairių interesų įsisavinimo procesas. Kiekvienas žmogus valdo savo interesų sistemą, kuri jo gyvenime ir socialiniame vystymesi atlieka dvi svarbias visuomenines funkcijas. Pirma, interesai vaidina vidinio socialinio stimulo, raginančio tam tikriems veiksmams ir elgesiui vaidmenį.
T.Malkovskaja (1973) socializaciją nagrinėjo kaip augančios kartos ruošimą naujam gyvenimo būdui.
G. Andrejeva (1998) apibrėžia socializaciją kaip “dvipusį procesą, kuris sujungia individo socialinės patirties perėmimą jam pačiam aktyviai dalyvaujant socialinėje aplinkoje kaip socialinių ryšių sistemoje ir socialinių ryšių sistemos atsigaminimą, kurį skatina individo įsijungimas į socialinę aplinką”.
Socializacija ir Socialiniai Vaidmenys
Sociologas T. Parsonas (1964) pabrėžia glaudų socialinių vaidmenų ir vertybių ryšį. Socialiniai vaidmenys, pasak jo, yra būdas, rodantis, kaip socialinės vertybės įsikūnija konkrečiuose asmenybės veiksmuose. Kiekviena asmenybė stengiasi pasirinkti tą socialinį vaidmenį, kuris atitinka jos vertybines orientacijas, interesus ir motyvus.
Socializacija ir Adaptacija
Socializacija yra sudėtingas elgesio prisitaikymas, kurį aiškinant teoriškai labiau pabrėžiamos arba vidinės jėgos (pvz., gelmių psichologija), arba išorinės sąlygos (pvz., biheviorizmas). Socializacija vyksta įvairiai skirtingose aplinkose bei apima skirtingus žmones; socializacija gali būti numatoma arba nenumatoma, formali arba neformali ir ji vyksta paprastai žmonėms susitinkant vienas su kitu, tačiau gali vykti ir per atstumą, bendraujant laiškais, per knygas ir masines informavimo priemones.
Socializacijos Svarba Senjorams ir Globos Namų Pasirinkimas
Bendravimas ir socializacija yra reikalinga kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus. Vyresnio amžiaus žmonėms socializacija padeda išlaikyti socialinius ryšius, gerina emocinę būklę ir kognityvines funkcijas.
Renkantis senelių globos namus, svarbu atkreipti dėmesį į:
- Aplinkos pritaikymą: tinkama ventiliavimo sistema, oro vėsinimas vasarą ir tinkamos temperatūros palaikymas žiemą, patalpų ir baldų pritaikymas riboto judėjimo galimybių turintiems asmenims.
- Maitinimą: subalansuotas maistas, ruošiamas vietoje.
- Laisvalaikį ir užimtumą: dėmesys skiriamas sunkiai judančių gyventojų užimtumui.
- Personalą ir priežiūrą: draugiškas ir paslaugus personalas, gydytojo buvimas, dėmesys gyventojų fiziniam aktyvumui ir sveikatos palaikymui.
Globos namai turėtų užtikrinti svečių ilgalaikį apgyvendinimą, kai globojami stabilios būklės asmenys, jiems netaikant slaugos ir palaikomojo gydymo.
tags: #socializacija #prasideda #namuose